KOLIAŽAS ANT KŪNO „DVI MANO PUSĖS“
Artėjant mokslo metų pabaigai, visi stengiamės įvertinti kiekvieno mokinio asmeninę pažangą, o taip pat įsivertinti ir savo darbą, kad ateinančiais metais išvengtume klaidų ir nesėkmių. Tuo tikslu savo mokiniams pasiūliau piešimo ant kūno metodo interpretaciją.
Darbui reikia:
- didelio popieriaus lapo;
- spalvotų pieštukų, flomasterių, dažų;
- klijų;
- žirklių;
- žurnalų karpymui.
Darbo eiga:
Vienas vaikas atsigula ant popieriaus lapo, o kitas apvedžioja jį nuo galvos iki liemens. Žmogaus figūra paryškinama žymekliu. Tada lapas apverčiamas, prispaudžiamas prie lango ir kitoje pusėje padaroma figūros kopija.
Vienoje figūros pusėje prašoma suklijuoti ar nupiešti tai, ką mokinys išmoko, kas jam įsiminė, kas patiko, sudomino, nustebino. Antroje kūno pusėje prašoma suklijuoti ar nupiešti tai, kas nepasisekė, kas buvo sunku, neįdomu, nuobodu, bjauru, nemalonu.
Neišsigąskite, kad iš pradžių darbas vyks vangiai. Pirma, vaikams tai yra netikėta. Antra, jiems reikia pagalvoti, prisiminti. Trečia, mokiniai bijo atsiverti, kad mokytojas nesupyktų. Tačiau taip būna tik darbo pradžioje. Rašau neabejodama, nes pati tai patyriau su savimi ir išbandžiau su savo ugdytiniais.
Kadangi šį dailės terapijos metodą naudojau ne gydymo tikslais, manęs nevaržo konfidencialumo įstatymas, tad galiu šiek tiek pasidalinti tuo, ką pavyko išsiaiškinti. Pirmiausia supratau, kad vaikams šis darbas patiko, nes šypsenėlės, pyrago dalybos, šviesoforai, žetonai, antspaudai ir kiti daiktai, skirti įsivertinimui, vaikams jau nebeįdomūs. Antras malonus atradimas – vaikų susižavėjimas literatūros pamokomis. Dažnai kartojantys, ir įsivertinimo metu tvirtinę, kad lietuvių kalba jiems nepatinka, vaikai nevalingai atsiversdavo teigiamąją kūno dalį, įklijuodami skaitytų kūrinių motyvus, veikėjus, knygų iliustracijas. Širdis džiaugėsi matant vaikų darbuose Jūratę ir Kastytį, našlaitę Sigutę, ant vienos mergaitės kūno susirangiusį nelaimingos Eglės sutuoktinį žaltį… Smagu buvo atrasti mūsų vykdytus projektus, literatūrines ir su projektais susijusias keliones, mano kuriamą konkursą „Jei bendrai visi judėsim, miesto paslaptį įspėsim“, pamokas muziejuose, bibliotekoje ir kt.
Svarbu atkreipti dėmesį, kurioje kūno vietoje yra konkretus piešinys ar aplikacija. Pavyzdžiui, teigiamos pusės galvoje suklijuoti piešiniai liudija, kad vaikui tai labai patiko, ilgam įsiminė. Antroje galvos pusėje esantys piešiniai sufleruoja, kad tai vaikui sukėlė nepasitenkinimą, gal baimę, pyktį, nusivylimą ar net neapykantą. Kiekviena kūno dalis atlieka savo paskirtį, tad ir piešiniai tose vietose daug ką pasako.
Jeigu atidžiai įsižiūrėsite į mano nuotraukas, nesunkiai suprasite, kuriam mokiniui sunkiai sekasi skyryba, kuris nemėgsta linksniavimo ir išrinksite namų darbų nedarymo čempioną. Labai norėčiau sulaukti šiuo klausimu jūsų komentarų 🙂 Būtinai atkreipkite dėmesį į vieno vaiko emocijas sužinojus, kad nebus lietuvių kalbos pamokų 😀
Nevarginsiu ilgais aprašinėjimais, nes ši veikla buvo skirta mano ir mokinių į(si)vertinimui. Tačiau jei susidomėsite ir norėsite apie šį metodą sužinoti daugiau, kreipkitės el. paštu kudariene@gmail.com ir aš su malonumu padėsiu perprasti jį bei pasidalinsiu teorinėmis ir praktinėmis žiniomis.
Daugiau įrašų panašia tema:
prasmės tekstus. 
mintimis sugrįžti į pusmetį trukusius kūrybinius darbus.
apie pašto siuntinius, bet ir tą banderolės (mažo paketo) antspaudą, kuriuo pašto darbuotoja, patepusi surišimo vietą įkaitintu rudos spalvos laku ir įgudusiu judesiu uždėdama ant jo pašto spaudą, pažymėdavo išsiuntimo vietą. Greitai sukietėjantis lakas atlikdavo dvigubą funkciją – jis neleisdavo atsirišti paketo virvutei 🙂 
su dideliu entuziazmu perduodu pasakų išmintį vaikams. Negana to, net dvejus metus vedžiojau savo mokinius po stebuklingą pasakų pasaulį tarptautiniuose eTwinning projektuose 
metų Lietuvos kultūros sostinės renginių programą, liko neaprašytas mano tinklaraštyje. Apie tai prisiminiau kurdama trečiojo konkurso, vyksiančio šių metų balandžio 11–26 dienomis, užduotis.
pristatantis žymius mūsų šalies ir pasaulio vaikų ir suaugusiųjų literatūros autorius, primenantis svarbius istorinius įvykius, siūlantis užduočių, rekomenduojantis knygų, klausiantis tavo nuomonės ar net prašantis patarimo.
girdinčiųjų klasę – nemenkas išbandymas. O klasę vaikų, turinčių elgesio, emocijų, dėmesio sutrikimų – jau ir iššūkis. Su tokiomis mintimis sutikau 2016 m. vasarą, atnešusią ne tik daug nerimo, bet ir didžiulį įkvėpimą, virtusį eiliuota mokymo priemone „Pasaka apie kelionę į aukštesnę klasę“.
