Kategorija: Biblioteka

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

LITERATŪRINIAI SUVENYRAI IŠ JUNGTINĖS KARALYSTĖS

Publikuota sukurta korsigita

Pradžia.

Britų rašytojo Maiklo Bondo (Michael Bond) meškiukas Pedingtonas – džentelmenas iš „Giliojo Peru“ – vaikų literatūroje išsiskiria ypatinga dvasia. Tai nėra tiesiog mielas personažas – tai sveiko humoro, mandagumo, empatijos ir prisitaikymo naujame pasaulyje simbolis. Vilkintis mėlyną paltuką, pasipuošęs raudona skrybėle ir nešantis mažą lagaminėlį Pedingtonas įkūnija klasikines etiketo vertybes, kurios šiandienos skubotame pasaulyje atrodo tikra atgaiva. Meškutis dažnai patenka į kurioziškas situacijas, tačiau visada stengiasi jas ištaisyti, pateikdamas nuostabias pamokas apie atsakomybę, mokymąsi iš klaidų ir nuoširdumą.

Kai kalbame apie detektyvo žanrą, sero Artūro Konano Doilio (Arthur Conan Doyle) sukurtas Šerlokas Holmsas išlieka nepralenkiamas pavyzdys. Jis – ne tik XIX a. pabaigos Londono mįslių narpliotojas, bet ir stebėjimo meno, pastabumo, loginio mąstymo simbolis. Holmso populiarumas neslūgsta jau daugiau nei šimtmetį, nes jo personaže dera absoliutus protinis nuoseklumas, atsidavimas tiesai ir subtilus, ramus paslaptingumas. Todėl keista, kad mano kolegė tiek ilgai ieškojo šio detektyvo skulptūrėlės, nors puodeliais prekiavo kiekviena suvenyrų parduotuvėlė. Šerloko Holmso fenomenas mus moko itin svarbios pamokos, kuri aktuali ir šiandien – mokėjimo matyti, o ne tik žiūrėti. Šis mano kolekcijos eksponatas DI sugeneruotame filmuke atgyja, kad primintų, jog literatūriniai personažai peržengia knygų puslapius ir tampa gyva kultūros dalimi, įkvepiančia mus smalsumui ir autentiškam pažinimui.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

„FANTAZIJOS PARKAS“

Publikuota sukurta korsigita

Pradžia.

Yra muziejų, kuriuos apžiūrime. Ir yra muziejų, kuriuose kuriame patys. Džanio Rodario muziejus Omenjoje (Italija) – iš antrųjų. Omenja – miestelis prie Ortos ežero, kuriame 1920 m. gimė Džanis Rodaris (Gianni Rodari) – mokytojas, žurnalistas, vaikų rašytojas, 1970 m. pelnęs H. Ch. Anderseno premiją. Jo gimtinėje 2021 m. spalį, minint rašytojo 101-ąjį gimtadienį, atidarytas Museo Rodari – pirmasis pasaulyje muziejus „Parco della Fantasia“ (Fantazijos parkas), skirtas šiam autoriui. Šis muziejus sumanytas taip, kad be lankytojo jis liktų… nebaigtas. Čia saugomi ne daiktai, o istorijos ir patirtys. Tekstai „nusileidžia“ nuo skaitmeninių lentynų, telefonu galima išklausyti Rodario pasakas įvairiomis kalbomis, o specialios „istorijų išradimo“ mašinos kviečia žaisti fantastiniais binomais ir kurti pasakas atvirkščiai. Daug ką galima liesti, bandyti, sujungti savaip. Vaikas čia – ne stebėtojas, o bendraautoris.

Man atrodo, kad tai labai tiksliai atliepia paties Rodario požiūrį į ugdymą. Knygoje „Fantazijos gramatika“ jis rašė, kad fantazija – ne pramoga, o mąstymo būdas, prieinamas kiekvienam vaikui. O „Klaidų knygoje“ paliko mintį, kurią muziejus pasirinko savo šūkiu: tai, ko nežinome, dažnai yra svarbiau už tai, ką žinome. Klaida Rodariui – ne gėda, o durys į naują istoriją. Šis sakinys turi būti įskiepytas kiekvienam mūsų nuo pačios gyvenimo pradžios.

Vaizdo reportažą baigiu literatūriniu suvenyru iš „Parco della Fantasia Gianni Rodari“: juoda pieštukine su paties Džanio Rodario parašu, kurioje telpa skaidri liniuotė ir du pieštukai – vienas rožinis, kitas juodas. Rožinis pieštukas – vaizduotei, svajonėms, pasakoms ir tam „pasauliui, kokį norėtume matyti“, o juodas pieštukas – realybei, struktūrai ir, prisimenant Rodario knygą, gramatikai, kuri padeda vaizduotei tapti kūriniu. Jei tikite, kad vaikų literatūra gali būti ne tik skaitoma, bet ir gyvenama, keliaudami Šiaurės Italijos ežerų link būtinai užsukite į Omenja miestelį.

Tęsinys.

Paskelbta Biblioteka, Biblioterapija, Literatūra, Terapija

KNYGA, NUPLUKDŽIUSI MANE ATGAL Į CHASANKEIFĄ

Publikuota sukurta korsigita

Yra vietos, kurios mumyse pasilieka ilgiau, nei trunka kelionė. Chasankeifas – senovinis miestas prie Tigro upės, kuriame „Erasmus+“ projektų dėka lankiausi net du kartus – yra viena iš tokių vietų. Tuomet pirmą kartą išgirdau tragišką jazidų istoriją. Žmonių, kurie šimtmečius buvo persekiojami, nes kiti jų nesuprato. Žmonių, kuriuos pernelyg dažnai buvo patogu vadinti stabmeldžiais, užuot pabandžius juos pažinti. Tiesa, iš šio unikalaus miesto liko tik prisiminimai, nes užtvenktas dambos jis atsidūrė po vandeniu. Nuskendo, bet neišdilo iš žmonių atminties. Jo atmintį saugo ir Elif Shafak romanas „Ir danguje teka upės“, savo pasakojimu sujungiantis Mesopotamijos žemę, Londono rūkus ir tris likimus, lydimus to paties vandens lašo. Tai ‒ Viktorijos laikų Londone gimęs lūšnynų ir atmatų karalius Artūras, apsėstas senovės Mesopotamijos raštų ir Gilgamešo epo; šiuolaikinio Londono gyventoja hidrologė Zalicha, bandanti išnerti iš asmeninio gyvenimo potvynio; Chasankeife auganti, palaipsniui prarandanti klausą jazidų mergaitė Narin, nešiojanti savyje visos tautos atmintį ir baimę, kad ta atmintis, kaip ir jos miestas, bus paskandinta. Visus tris herojus jungia ta pati Tigro upė, tekanti per tūkstantmečius ir nešanti vandenį, kuris kadaise krito lietumi ant Gilgamešo, o dabar krenta ant mūsų. E. Shafak primena, kad vanduo neturi atminties ribų. Jis grįžta. Ir kartu su juo grįžta istorijos, kurias norėtume, bet neturime teisės užmiršti. Ir vis dėlto ši knyga nėra vien skausmo istorija. Ji yra apie tai, kaip pasakojimai, raštai, senovės molio lentelės su dingusiu epu gali išgelbėti tai, kas atrodo negrįžtamai prarasta.

„Knygos tarsi popieriniai žibintai, mūsų kelrodė šviesa, klaidžiojanti po gyvenimo ūkanas.“ Ši rašytojos mintis lydėjo mane verčiant paskutinius romano puslapius. Kartais būtent knygos padeda suprasti tai, ko nepavyko suvokti kelionėje. O kartais sugrąžina į vietas, kuriose buvome, bet tik dabar iš tiesų jas pamatėme.

Paskelbta Biblioteka

„BURTŲ“ KNYGA

Publikuota sukurta korsigita

Šiemetinėje knygų mugėje nusipirkau ypatingą knygą, kuri neleidžia trypčioti vietoje ar abejoti, kuri skatina neatidėlioti savo idėjų ir siekti tikslų. Pirmą kartą pavarčiusi Charlie Mackesy knygą „Visada prisimink. Berniukas, kurmis, lapė, arklys ir audra“, atkreipiau dėmesį į jos šriftą ir pagalvojusi, kad vaikams turėtų būti sunku skaityti, ją padėjau. Antrąją mugės dieną knyga vėl atsidūrė mano rankose. Šį kartą šalia buvusi sesuo papasakojo jos istoriją. Pasirodo, tas įmantrus šriftas yra autoriaus raštas. Kadangi anglų kalbos abėcėlėje nėra raidžių su nosinėmis ir varnelėmis, rašytojas labai rūpinosi, kad lietuviškas vertimas neiškraipytų jo braižo.

Pirmą dieną vartydama knygą galvojau apie savo anūkus, tačiau knyga pasirodė tinkanti ir suaugusiems. Tai – ne tik graži istorija apie keturis draugus – berniuką, kurmį, lapę ir arklį, kurie kelionėje klausia, ieško, atranda, kurie draugystės dėka įveikia kelyje pasitaikančias audras, tai – galimybė rasti atsakymus, patarimus ar paskatinimus veikti, parinkti tinkamus žodžius artimiems žmonėms, o taip pat ir pažaisti su savo likimu. Tereikia sugalvoti klausimą ar norą, nežiūrint atversti bet kurį knygos puslapį ir perskaityti. Tai išgirdusi, iš karto pagalvojau, ar man jos reikia. Atvertusi knygą ir perskaičiusi, kas parašyta, ėmiau ieškoti piniginės.

Tačiau pasidalinti įspūdžiais apie „burtų“ knygą nutariau ne dėl to. Mintis išlieti savo emocijas kilo šiandien, kai pabandžiau paieškoti atsakymo, ar man pavyks įgyvendinti jau keletą mėnesių mintyse ir planuose atsiradusią idėją. Perskaičius abejonių nebeliko😉         

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

LITERATŪRINĖS KOLEKCIJOS PAPILDYMAS

Publikuota sukurta korsigita

Pradžia.

Darbų gausa mane taip įsuko, jog net nepastebėjau, kaip sparčiai pildosi naujų literatūrinių suvenyrų kolekcija. Nesibaigiantys darbai bandė užgožti ir keistą sutapimą ‒ vos tik randu ilgai ieškotą ar netikėtai pasitaikiusį suvenyrą, netrukus į rankas patenka vienas ar net keli to paties kūrinio herojai. Todėl ir pirmasis jų ‒ įspūdinga Romeo ir Džuljetos statulėlė – iš pradžių sukėlė pyktį, kadangi neplanuotai šią vasarą Veronoje aplankytas garsusis namas, po kurio balkonu, pasak Viljamo Šekspyro, dūsaudavo jaunasis Romeo, ir įsigytas suvenyras man buvo ypatingai vertingas.

Antrasis – Mikė Pūkuotukas ir asiliukas ‒ sukėlė nuostabą, nes jie atkeliavo iš karto po to, kai nusipirkau naują anglų rašytojo Alano Aleksanderio Milno knygos „Pūkuotuko pasaulis“ leidimą. Ir ne tik nusipirkau, bet ir skaičiau skyrių apie asiliuko nelaimę pradingus uodegai. Nuotraukoje matyti, ką išgyveno ilgaausis, o DI padėjo perteikti jo džiaugsmą atgavus uodegą. Dar vieno Mikės Pūkuotuko neplanavau pirkti, tačiau papirko draugystės receptas😊  

Na, o kiti suvenyrai buvo sutikti su džiaugsmu. Ypač mano vaikystės numylėtinė – Pamelos Lindos Trevers sukurta auklė Merė Popins. Šalia jos jaukiai įsitaisė Beatričės Poter triušelis Petriukas, nusidriekė pasaulio pasakų veikėjų domino takelis.

Kalėdinė eglutė taip pat pasidabino naujais žaisliukais – „gražiu, protingu ir gerai įmitusiu vyruku pačiame jėgų žydėjime“ iš Astridos Lindgren knygos „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyveno ant stogo“ ir apskrudusiu pagranduku, apie kurį galima pasiklausyti įgarsintos pasakos.

Gal kažkas pagalvos, kad Ančiukas Donaldas netinka mano kolekcijoje, tačiau aš iš karto reabilituosiu jį, nes man šis mažas suvenyras, rastas Austrijos kalnų parduotuvėlėje, primena lietuvišką komiksų knygelę, kuri nuo ilgo vartymo buvo klijuota ir perklijuota baltomis popieriaus juostomis ( lipnių tuo metu dar nebuvo).

Paskutinis pirkinys – kortų žaidimas „Baltų dievai“ – yra skirtas mano mokiniams, skaitantiems baltų mitus. Žaidime jie rado ne tik skaitytų kūrinių herojus, bet ir galybę negirdėtų dievybių, apie kurių egzistavimą net nenumanė.

Tęsinys.

Paskelbta Biblioteka, Biblioterapija, Literatūra, SEU, Įtraukusis ugdymas

„TOLERANCIJOS GATVĖ“

Publikuota sukurta korsigita

Įdomu tai, kad šiais metais Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pasiūlyta Tolerancijos dienos tema „Tolerancijos gatvė“ sutapo su man į rankas patekusios John Boyne knygos „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“ turiniu. Būtent Barnabio tėvai labai stengėsi, kad gatvės kaimynai nesužinotų apie jų sūnaus išskirtinumą. Skaitydama knygą vis galvojau, kad ją reikėtų pasiūlyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, nesugebantiems suprasti ir susitaikyti su kitokiu vaiku. Už vaikiškos fantazijos slypi tokie skaudūs vaiko išgyvenimai, kurių dažnas suaugęs neatlaiko ir pasirenka lengvesnį kelią – neigimą, ignoravimą ar net atstūmimą 😥 Paėmusi knygą neperskaičiau, kas rašoma jos viršelyje, todėl džiugiai nustebau, kad mano mintys sutapo su knygą vertusios Violetos Palčinskaitės įrašu. Kitokio vaiko tema vis dar skaudi ir aktuali, artimųjų ir kaimynų nuomonė dažnai svarbesnė už savo vaiko, todėl ji ypatingai tiks šių metų Tolerancijos dienai.

Internetiniame puslapyje Coffee and Carpool: Raising Kind Kids radau paveikslėlį, kuris tiks ir šiemetinei Tolerancijos dienai, ir socialiniam emociniam ugdymui (SEU). Kadangi pakeičiau buvusį tekstą savu, paveikslėlį galima naudoti tik nurodžius jo autorių.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

LITERATŪRINIAI VASAROS ĮSPŪDŽIAI

Publikuota sukurta korsigita

Pradžia.

Rugpjūčio mėnesį planuodami kelionę po Austriją ir Italiją mano vaikai turėjo nemažą iššūkį, nes aš pareiškiau norą aplankyti Džanio Rodario muziejų jo gimtojoje Omenijoje. Iššūkiu mano noras tapo dėl paprastos priežasties – šis Italijos regionas buvo tolokai nuo mūsų numatyto maršruto. Teko nuryti nusivylimą ir viltį pasivaikščioti svogūnėlio Čipolino autoriaus gimtomis vietomis palikti ateičiai, nes nedidelį suvenyrą – ženkliuką su Čipolino paveikslėliu – radau Jūros šventės mugėje.

Kadangi negaliu pasigirti savo geografiniu mąstymu, kelionėje laukė didelis siurprizas – Džuljetos meilės miestas vos už 30 kilometrų nuo mūsų poilsio vietos! Galimybė pamatyti išgalvotą Kapulečių šeimos namą ištrynė Čipolino vardą iš galvos. Veroniečių pasirinktas XIII amžiaus statybos namas neturėjo balkono, kuriame, pasak Viljamo Šekspyro, dūsaudavo Džuljeta. XX amžiuje balkonas buvo pristatytas, todėl į nedidelį kiemelį pradėjo plūsti įsimylėjėliai, Viljamo Šekspyro gerbėjai ir smalsūs turistai. Kur yra turistai, ten privalo būti ir suvenyrų krautuvėlė. Būtent joje aš atradau į mano kelionės planus neįrašytą suvenyrą – balkone meilės istoriją kuriančius Romeo ir Džuljetą.   

Filmo „Muzikos garsai“ nuotrauką nusipirkau Austrijoje, Mondsee miestelyje esančioje Šv. Mykolo bazilikoje, kurioje buvo filmuojama pagrindinių herojų vestuvių scena. Spėjusiems pagalvoti, jog ji netinka mano literatūrinėje kolekcijoje, skubu paaiškinti, kad teisę tapti eksponatu nuotrauka gavo dėl dviejų priežasčių: miuziklo pripažinimo klasika ir fakto, kad filmas sukurtas pagal  tikrą istoriją – Marijos Augustos von Trapp memuarus „Trappų šeimos dainininkų istorija“, išleistus 1949 metais siekiant išgarsinti jos muzikuojančią šeimos grupę. Įdomu tai, kad įėjusius į baziliką mus pasitiko muzikos garsai. Paaiškėjo, kad mūsų apsilankymas sutapo su styginio trio, atliekančio Johano Sebastiano Bacho kūrinius, pasirodymu. 🎻🎻🎻

Čarlzo Dikenso Oliveris Tvistas manęs laukė sendaikčių parduotuvėje. Kažkam graži porcelianinė lėkštė, kaip ir pamestinukas Oliveris, pasirodė nebereikalinga. O gal kažkam labai reikėjo pinigų, Jeigu teisinga antroji versija, tai pasisekė mums abiem.

Tuvės Janson Trolis Mumis atvyko iš Suomijos, iš pramogų parko „Trolių Mumių slėnis“, kuriame lankėsi mano mokinys – didelis šių personažų gerbėjas. Gavusi iš berniuko saldainių maišelį, ilgai dvejojau atidaryti ir planavau paversti jį nevalgomu suvenyru. Gerai, kad potraukis saldainiams nugalėjo, nes įsidėjusi į burną pirmąjį saldainį supratau, kad gavau dovanų vaikystės skonio irisus.

Tęsinys.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

LĖLIŲ KARALYSTĖ

Publikuota sukurta korsigita

Pradžia.

Ją galima rasti Preilių miestelyje, Latvijos etnokultūriniame regione Latgaloje. Tai – dailininkės Jelenos Mihailovos, pasirašinėjančios Vladlenos vardu, pasaulis, kuriame galima rasti ir gerai žinomų pasakos personažų, ir mitologinių herojų, ir zodiako ženklų, ir visiškai nežinomų fantastinių būtybių. Į muziejų galima važiuoti kasmet, nes jis nuolat pildomas naujomis lėlėmis. Važiuodama į paslaptingą karalystę tikėjausi parsivežti daugybę naujų literatūrinių suvenyrų. Deja, bet prekystalis nebuvo toks turtingas kaip ekspozicija.

Šį kartą mano literatūrinė kolekcija pasipildė daug skriaudų dėl savo kitoniškumo patyrusiu Vilhelmo Haufo mažuoju Muku, žydraplauke lėlyte Malvina iš Aleksejaus Tolstojaus literatūrinės pasakos „Buratinas arba auksinis raktelis“ ir iš stebuklų šalies atkeliavusia Alisa, kuri pakeis skulptūrėlę, dingusią iš mano klasės po Luiso Kerolio knygos aptarimo😒

Tęsinys.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

PRISIMINIMAI

Publikuota sukurta korsigita

Pradžia.

Literatūrinių herojų kolekcijos pildymas sulėtėjo, bet nesustojo. Nauji jos eksponatai – spalvingi ženkliukai – prikėlė iš užmaršties ne vieną gražų prisiminimą. Rusų rašytojo Samuilo Maršako pasaką „Katės namai“ ne kartą skaičiau, žiūrėjau televizoriaus ekrane ir net vaidinau.  Nuo mažens įvairiuose spektakliuose man buvo skiriami pagrindiniai vaidmenys, tačiau ne tie, kurių aš norėdavau. Kadangi gebėjau raiškiai skaityti, be vargo išmokdavau ilgus tekstus, spektakliuose dažniausiai įgarsindavau autoriaus žodžius. Todėl penktoje klasėje gavusi katės vaidmenį buvau pakylėta. Pakylėta ne tik dėl svarbiausio vaidmens, bet ir dėl kostiumo – mamos vestuvinės suknelės, kailinės kepuraitės su dailiomis iš folijos išlankstytomis ausytėmis ir ilga kailine uodega. Tiesa, Maršako katė buvo labai išpuikusi, tačiau pasakos pabaigoje supratusi, kad tikrą draugą pažinsi nelaimėje, tapo švelnia ir rūpestinga dviejų mažų kačiukų globėja.

Pasiklausyti katės ir jos svečių istorijos galima LRT radiotekoje: Katės namai, 1 dalis ir Katės namai, 2 dalis

Laikydama rankose „Stebuklingųjų Nilso kelionių“ ženkliuką prisiminiau namuose turėtą pirmąjį šios knygos leidimą. Tokių senų knygų lentynoje buvo vos keletas, nes mano tėtė, dirbdamas mokyklos direktoriumi, mielai savo biblioteka dalinosi su mokiniais. Deja, bet daug knygų į mūsų namus nebesugrįžo😔

Dar vienas švedų kūrinys apie Karlsoną, gyvenantį ant vieno Stokholmo daugiaaukščio stogo, nuskraidino į jaunystę. Pažadėjusi sūnui kas vakarą prieš miegą perskaityti po vieną Astridos Lindgren knygos skyrių, džiaugiausi šešiamečio berniuko susidomėjimu Mažylio ir jo draugo nuotykiais. Skaitant ne kartą tekdavo daryti pauzes, nes Karlsono išdaigos prajuokindavo sūnų iki ašarų😅 Įdomu tai, kad šiuo metu jis augina lygiai tokio pat amžiaus berniuką. Dar vienas įdomus faktas – šiuos ženkliukus senienų turguje atrado mano anūkas su savo mama. Tad pats laikas priminti sūnui „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“ skaitymo istoriją ir pasiūlyti ją pakartoti.

Tęsinys.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra, STEAM ugdymas

APIE KNYGAS IR GĖLES

Publikuota sukurta korsigita

Šiandien noriu pasidžiaugti dviem Vilniaus knygų mugėje rastomis knygutėmis vaikams, paskatinusiomis ne tik skaityti, bet ir susidomėti gėlininkyste. Ką bendro turi skaitymas ir gėlės, pasufleruos knygų pavadinimai.

„Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ su ypatingai šiltu rašytojos Evelinos Daciūtės palinkėjimu buvo skirtas pusketvirtų metų mergytei Izabelei. Katino Oskaro Murkaus Rumtumtugerio nuotykius, papildytus mano sugalvotais judesiais ir vaidyba, skaitėme gal pusę šimto kartų, nes mažoji vis grįždavo prie įdomiausių vietų ir prašydavo pakartoti. Jai ypač patiko momentas, kada kartu su Oskaru teatrališkai tekdavo laukti, kol mažas lapelis pavirs gėle. Garsus burzgimas vedžiojant pirštuku po knygos puslapį, trumpo katino ir tulpės barnio metu skleidžiami garsai, kurie visada baigdavosi skardžiu juoku, patvirtino faktą, kad mažiesiems labai patinka įvairūs garsažodžiai. Knyga sužavėjo šiltu pasakojimu apie žiemos nemėgusio katino pokyčius, mokymąsi bendrauti, rūpintis kitais ir laukti… Kad anūkė suprastų to laukimo prasmę, pasisodinome ir mes tulpių. Jautri draugystės istorija įstrigo mažylei. Tai atskleidė jos reakcija į nukritusius tulpės žiedlapius darželyje, įrengtame prie mano daugiabučio. Paaiškinimas, kad taip pat nutiks ir jos tulpėms, sugraudino mergaitę, bet knygos žodžiais nuskambėjęs mano priminimas, kad teks palaukti, vėl sugrąžino į jos veiduką šypseną.

  Antrasis sodinimo etapas vyko su priešmokyklinuku Aru po perskaitytos Ignės Zarambaitės knygos „Simas ir jo kalavijas“. Mažasis gėlininkas mano anūką supažindino su įvairiomis gėlėmis ir net du vardus turinčiu augalu, nukėlusiu į gladiatorių laikus; perdavė slaptą prietarą apie vogtų gėlių auginimą; papasakojo, kad be žaidimų ar karstymosi medžiais yra daugybė kitų įdomių užsiėmimų. Nesėkmingi Simo bandymai užsiauginti kardelį mokė neprarasti kantrybės ir tikėjimo, o berniuko vaizduotėje kylančios kovos su slibinais ir audromis įtraukė ir mano mažąjį klausytoją. Todėl pasiūlymą pasisodinti savo kardelį anūkas priėmė su džiaugsmu. Juk taip smagu kambario viduryje pasikapstyti po juodą žemę! Dar smagiau pasidarė sužinojus, kad vazonėlį su pasodintais dviem svogūnėliais galės vežtis namo. Šiandien anūko kardeliai sparčiai stiebiasi į viršų, nes jiems negresia nei vėjai, nei audros, nei nerūpestingų praeivių kojos. Jiems nereikia nei tvoros, bet gali būti, kad prireiks kopėčių, kaip nutiko seneliui ir senelei vienoje pasakoje pasodinusiems pupelę😊 Berniuko susidomėjimas gėlėmis nustebino jo mamą, tad gali būti, kad knygos veikėjas Simas turės dar vieną bendramintį, iškeisiantį išmaniuosius įrenginius į paslaptingą augalų pasaulį.