Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Nieko nėra smagiau, kada žinodama, jog iš kelionės parsivešiu vieną literatūrinį suvenyrą, grįžtu su keliais! Vykdama į Amsterdamą lagamine palikau vietos Anos Frank prisiminimams. Kadangi skrydis buvo per Kopenhagą, aplankiau visas oro uosto suvenyrų parduotuvėles, iš kurių viena man buvo ypatingai dosni. Tad literatūrinių suvenyrų kolekcija pasilpildė Anos mini dienoraščiu ir nuotrauka, mažosios undinėlės skulptūrėle ir išdykėliu Emiliu iš Lionebergos 😊
Tiems, kas dar nemoka skaityti, manau, patiks įgarsintos Emilio istorijos.
Kad vaikams būtų įdomu klausytis arba patiems skaityti, paįvairinkite pasakas STEAM metodais. Šį kartą visų mėgstamą pasaką apie stebuklingą pupą sutrumpinau, kad mažieji galėtų patys sukurti jos pabaigą, kad pajustų kūrybos ir įkvėpimo džiaugsmą.
Mano mažasis mokinukas, daugumos mano priemonių testuotojas, atsakė tradiciškai. Jo atsakymas leido suprasti, kad pasaka mažyliui girdėta.
Tačiau pasiūlymas pastatyti kopėčias tikrai buvo netikėtas. Iš pradžių penkerių su puse anūkui leidau pačiam pasirinkti darbo strategiją, bet pamačiusi, kad nei plastilinas, nei lipni juosta nesuklijuoja norimų medžiagų, prisijungiau prie berniuko veiklos. Dviese dirbti buvo smagu, tad netrukus į pupelės vazonėlį atrėmėme dvejas kopėčias. Jei reikės kopėčias prailginti, mažasis inžinierius jau žinos, kokias medžiagas rinktis. Belieka sulaukti pupelės augimo šuolio😉
Kadangi už lango balta, balta, mano tinklaraščio skaitytojų neturėtų gluminti kalėdinių žaisliukų nuotrauka. Praėjusios šventės atnešė nemažas nuolaidas, todėl negalėjau praeiti pro kalėdinių žaisliukų lentyną, kurioje vyko dvikova tarp narsiojo Spragtuko ir Pelių karaliaus. Jų kovą stebėjo daili mergaitė Marija, padėjusi Spragtukui atgauti žmogišką išvaizdą. Tad Ernsto Theodoro Amadėjaus Hoffmanno istorijos apie gėrį veikėjai jaukiai sugulė prie kitų mano literatūrinės kolekcijos eksponatų.
Tai ne vienintelė naujiena! Žalia, šlapia, bet karališkai graži varlė praplės vaizduotės ribas klausantiems ar skaitantiems Kosto Kubilinsko pasaką „Varlė karalienė“.
Balų gražuolė padės ir tiems, kurie norės sužinoti, kur nuskriejo karalaičio Ivano paleista strėlė.
Šiais metais mūsų namuose kalėdinė eglutė seka pasakas. Ant jos šakelių supasi nauji mano literatūrinės kolekcijos eksponatai: Grytutės brolį Jonuką norėjusi suvalgyti meduolinio namelio šeimininkė ragana, Snieguolė ir ją priglaudę septyni nykštukai iš brolių Grimų pasakų, Šarlio Pero batuotas katinas. Visus metus praleidę dėžutėje pagaliau ant eglutės buvo pakabinti Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano Spragtukas ir Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Coliukė“ vaizduojantys žaisliukai. Visada stengiausi, kad mano eglutė būtų graži, bet niekada nepagalvojau, kad ji gali būti ir įdomi!
Prieš keletą metų savo tėtei pasakiau, kad nebenoriu skaityti knygų, žiūrėti filmų apie karą. Kai jis pyktelėjęs paklausė, ar aš noriu ištrinti visą istoriją, paaiškinau, jog su amžiumi šis žanras man pasidarė emociškai per sunkus. Bet kodėl visus 2023 metus mane lydėjo būtent karo tema? Dinah Jefferies „Šilko pirklio dukra“ apie karą Vietname, Susan Meissner „Šilko siūlų dėžutė“ – Antrojo pasaulinio karo metu išskirtų seserų istorija, išgyvenimo mokykla Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Storas sąsiuvinis“, KGB kalėjimas Rygoje, paroda „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje… Net paskutinė perskaityta Natashos Lester knyga „Paryžietiška apgaulė“, taip suviliojusi savo pavadinimu, kad pirkau ją specialiai neskaičiusi anotacijos, vėl nubloškė į Antrojo pasaulinio karo lauką.
Gal tėtė buvo teisus sakydamas, jog nuo istorijos nepabėgsi?.. Ypač šiuo metu, kada pasaulyje žodis karas dažniau vartojamas nei žodis taika🥺
P. S. Vieni iš mėgstamiausių mano kvepalų yra būtent Miss Dior💖
Auksinio rudens pradžia mano literatūrinių herojų kolekciją papildė karališkais suvenyrais. Mažasis princas man buvo padovanotas tikrai ne atsitiktinai – juk šią vasarą mano mokiniai leido būtent su šiuo Antuano de Sent Egziuperi knygos veikėju. Ačiū taip gražiai knygą „iliustravusiai“ mokinukei💖🌹💖
Porcelianinė Gerdos ir Kajaus skulptūrėlė mintimis nunešė mane į vaikystę. „Sniego karalienė“ buvo viena iš mėgstamiausių mano pasakų, net savo dukrą pavadinau šios šaunios mergytės vardu!
Su karališkais linkėjimais iš Krokuvos atskrido ugnimi alsuojantis drakonas. Nors smagioje dėlionėje jis atrodo visai nebaisus, tačiau, pasak legendos, buvo metas, kada įsikūręs Vavelio kalne siaubūnas terorizavo miesto gyventojus ir kas vakarą reikalaudavo atvesti po gražią mergelę. Laimė, atsirado drąsuolis, kuris nugalėjo drakoną ir pavertė jį Krokuvos simboliu, prie kurio visi nori nusifotografuoti🐉
Ilsėdamasi Ispanijoje, Pineda de Mar miestelyje, atidžiai žvalgiausi po suvenyrų krautuvėles, tačiau man reikalingo daikto nemačiau. Laimė, Katalonijos sostinė Barselona nerimą išsklaidė ir padovanojo ne tik stulbinančius architektūros šedevrus, bet ir papildė mano literatūros kolekciją garsiuoju Migelio de Servanteso Savedros herojumi – bajoru Don Kichotu iš La Mančos, kurį lydi ištikimasis ginklanešys Sančas Pansa. Suvenyro statulėlės savo kelionę pradeda ant knygos. Kodėl? Perskaitykite knygos nugarėlėje esantį užrašą ir viską suprasite 😀
Šiandien vėl man gyvenimas pametėjo dovaną – susitikimą su ypatingai smalsiais, įdomiais ir daug žinančiais vaikais iš Pakruojo rajono Žeimelio gimnazijos. Pasiūlymas pravesti edukaciją ir šiuolaikiškai pristatyti liaudies kūrybą skaitmeninei kartai manęs nenustebino, kadangi savo darbe nuolat naudoju informacines technologijas, padedančias vaikus sudominti lietuvių tautosaka.
Edukacinis užsiėmimas Žeimelio bibliotekoje buvo viena iš daugelio Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vykdomo projekto „Mūšos kraštą žodžių skryn“ veiklų. Neįprastai skambantis ir projekto, ir mano užsiėmimo pavadinimas „Atrakink tautosakos skrynio skaitmenėn raktel“ leido suprasti, kad Pakruojo krašte vaikai auginami ir ugdomi tarminėje aplinkoje. Ir ne tik tarminėje, bet ir etninėje. Nors įsijautusių į šiurpės veikėjų vaidmenį vaikų iš rūsio išleisti nenorėjo šiems laikams labiau tinkantis personažas Raudonakis, tačiau jo užduotys padėjo žaidėjams prisiminti ne vieną primirštą tautosakos žanrą: mano jau paminėtą šiurpę, skaičiuotę, užkalbėjimą…
Artėja vasaros atostogos – stovyklų ir žygių metas, tad šaunieji Žeimelio mokiniai galės praturtinti jas šiurpą keliančia istorija prie laužo, o vėliau baimę išsklaidyti mindami mįsles, žaisdami žaidimus, dainuodami savo krašto dainas, nes gauti sertifikatai ir garbės ženklai liudija, jog jie yra tikri tautosakos ekspertai!
Mano mokiniai kiekvienais metais kuria milžiniškus margučius. Tam reikia ir fantazijos, ir laiko, ir kantrybės. Tačiau stengtis verta, nes už kiekvieną margutį labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ dovanoja knygas. Gavusi knygas, kiekvienai jų kuriu užduočių rinkinius, padedančius ne tik suvokti skaitomą tekstą, bet ir lavinančius visus pažintinius procesus, ugdančius socialinį ir emocinį intelektą, įtraukiančius į STEAM ir meno terapijos pasaulį.
Šiemetinio margučio idėją atrideno Pasaulinės dauno sindromo dienos simbolis – saulutė. Vaikai su didele meile suko virveles, kurios nelabai norėjo lipti prie popieriais. Tačiau rezultatas buvo toks įspūdingas, kad buvo nuspręsta prailginti saulės gyvenimą ir perkelti ją ant margučio. Tad niekas nenustebo, kai aplink ją pradėjo suktis tokia pat technika sukurti maži margučiai. Milžiniškas Velykų simbolis džiugina ne tik didumu, originalumu ir spalvingumu. Smagu buvo žiūrėti į vieningą mokinių darbą, o dar smagiau buvo stebėti, kaip vyresnieji kantriai mokė mažuosius sukti ir klijuoti virveles.
Margučio nuotrauka jau išskriejo į fondo rengiamą parodą, o mokiniai į pavasario atostogas išvyko su Rebekos Unos knyga „Aš pakeisiu pasaulį“.
Dažnai sakau, kad pravedusi pamoką ar sukūrusi nematytą užduotį vienoje klasėje, kitoje jos nemėgstu kartoti. Tai nutinka dėl skirtingų vaikų poreikių, dėl to kaltas ir nuobodulys, nes patinka kurti užduotis ir žaidimus, todėl anksčiau sukurti dažnai jau būna atsibodę.
Tačiau yra tokių pamokų, kurios niekada neatsibosta. Viena iš jų – Edmondo de Amiči „Akli vaikai“. Perskaitę pasakojimą, atlikę tyrimą, išanalizavę klausos ir regos sutrikimų turinčių žmonių galimybes ir padarę atitinkamas išvadas, mokiniai patys pasinėrė į tamsą ir pabandė atlikti įvairius darbus: perskaityti raides, atpažinti žmones, nueiti iki nurodytos vietos, pabandyti skirti garso šaltinius, rašyti popieriaus lape ir pan.
Šiandien stebėdama savo mokinius supratau, kad ši pamoka neprarado nei aktualumo, nei efektingumo perteikiant ir įsisavinant žinias, nei įdomumo jas pritaikant praktiškai.
korsigita 