Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Vasario 5 dieną pasidalinusi mintimis apie pažintį su programa „Flippity“ ir pasiteiravusi, ar būtų norinčių išmokti su ja dirbti, sulaukiau nemažo susidomėjimo. Taip pasielgiau, nes seniai jaučiau, kad man trūksta postūmio surizikuoti. Surizikuoti tikrąja to žodžio prasme, kadangi nežinau, kaip tą dieną elgsis interneto tinklo tiekėjai, kiek susirinks dalyvių, koks bus jų požiūris į mano siūlomą programą ir pan. Tačiau žengus vieną žingsnį, reikia kelti koją antrajam. Todėl skubu pasidalinti pranešimu, jog kovo 8 ir 9 dienomis kviečiu į nuotolinį seminarą 🙂
Kviečiu ir įsivaizduoju, kaip skaitantys šiuos žodžius svarsto, ar jiems to reikia. Todėl pasinaudojau viena „Flippity“ siūloma užduotimi ir sukūriau testą „PROGRAMOS „FLIPPITY“ MOKYMAI“, kuris tikrai padės apsispręsti – reikia registruotis į mano mokymus ar galima gyventi ir be jų.
Tuos, kuriuos testas įtikins dalyvauti, kviečiu registruotis renginių registracijos sistemojesemiplius.lt.
Pasinaudoję gamtos pažinimo pamokose įgytomis žiniomis apie vandens būsenas, Nijolės Morkūnaitės eilėraštį „Ledo pilis“ ne tik skaitėme, bet ir įtraukėme jį į mokslinius eksperimentus. Iliustruodami kiekvieną eilėraščio eilutę, vaikai sužinojo, kad esant dideliam šalčiui vanduo virsta į ledą, o temperatūrai kylant jis vėl įgyja skystą būseną. Šį atradimą mokiniai patikrino statydami pilį iš ledo plytų. Šiltose rankose aptirpę ledo gabalai nenorėjo stovėti vienas ant kito ir vis nuslysdavo. Ragindami nenuleisti rankų, tikėti savimi, nesinervinti ir nenusiminti vaikai vis dėlto sugebėjo sudėti ledines plytas dviem aukštais. Ir visai nesvarbu, kad dedant paskutinę plytą statinys vėl sugriuvo, svarbiau tai, kad vaikai ne tik suprato, nuo ko priklauso vandens būsena, bet ir mokėsi drauge dirbti.
Pamoka apie vandens būseną persikėlė į namus. Mokiniai kartu su tėveliais net penkias dienas stebėjo stiklinėje esančio vandens pokyčius, leidusius suprasti, jog ne tik virinamas vanduo garuoja. Šis atradimas paskatino išsiaiškinti, kur dingo stiklinėse buvęs vanduo. Gamtos mokslų mėgėjai nesunkiai atsakė, kad garuodamas vanduo kyla aukštyn ir virsta debesimis.
O į klausimą, kaip jis grįžta atgal į žemę, atsakė sausio mėnesio antrąją savaitę į Lietuvą atkeliavusi mums įprasta ir labai išsiilgta žiema. Pasinaudojusi oro sąlygomis ir vaikų patirtimi, pakviečiau juos į snaigių laboratoriją, kurioje visi kartu patikrinome mįslėje apie snaigę esančius faktus. Beje, šį kartą mokslinis tyrimas buvo užbaigtas terapine vaizdo medžiaga, parodžiusia, kaip gamtoje susiformuoja snaigės. Efektas buvo toks didelis, kad šį filmuką rekomenduoju ir jums įtraukti į pamokas apie žiemą.
Mokslines-literatūrines pamokas baigėme taip pat su terapijos užduotimi – debesų stebėjimu ir realių objektų juose ieškojimu. Šios užduoties idėja kilo tada, kai Vytės Nemunėlio „Meškiuko Rudnosiuko“ skaitymo metu viena mokinė parodė man dangumi einančios… tikros meškos nuotrauką! Kadangi Lietuvoje dangus dažniausiai būna cepelinų spalvos, mums tokia sėkmė nenusišypsojo, todėl užduotį pavadinau „Debesų medžiokle“. Labai džiaugiuosi, kad medžioklėje vaikai dalyvavo kartu su savo šeimos nariais. Jie ne tik ieškojo laimikio, bet ir turėjo atspėti, ką pavyko sumedžioti man. Kažkodėl atrodo, kad pasaulyje nėra nei vieno žmogaus, nemėgstančio žiūrėti į debesis ir svajoti. Juk svajonės skatina siekti gyvenimo tikslų, lavina kūrybiškumą, padeda atsipalaiduoti, teikia daug teigiamų emocijų. Įdomus pastebėjimas – jeigu atvaizdas nėra labai aiškus, dažnas debesyse mato vis kitokį vaizdą. Pavyzdžiui, jūrų arkliuką, šuniuką, sraigę ar vėžlį, kaip kitiems pasirodė, net paukštį, kuris nusinešė Beno ir jo tėvelių prie jūros pagautą paršiuką, atspėjo ir mokiniai, ir jų tėvai, o atsakymų apie paskutinės nuotraukos personažus sulaukiau labai įvairių.
Nuotraukoje – mūsų būsimų skaitymo pamokų siužetas. Tad kokį kūrinį mes skaitysime? Atsakymų lauksiu komentaruose 🙂
„Kalba vaikai“ skyrelis pasipildė dar vienu smagiu vaikišku paaiškinimu 🙂 Į tris dienas sukritusių vasario švenčių simboliai sugulė į didelę širdį, kuri padėjo aptarti visas šventes, mokė nepaklysti tarp jų simbolių. Valentino dienos simbolius vaikai turėjo nuspalvinti raudona spalva, Užgavėnių – geltona, o Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – žalia. Mūsų mokykloje, laikantis priešgaisrinės saugos reikalavimų, Morė jau seniai nebedeginama. Todėl mokinio, paklausto, kodėl Morės vardu pavadintą figūrą jis nuspalvino raudona spalva, atsakymas, kad tai yra meilė arba amore, paskatino atsidaryti kompiuterį, parodyti vaikams, kaip atrodo Užgavėnių Morė, o po to, paaiškinus šio personažo ir italų kalba rašomo žodžio skirtumus, pasiklausyti grupės „Biplan“ atliekamos dainos „Amore“ ❤
Pasinaudojusi tuo, kad esu ir klasės vadovė, ir lietuvių kalbos mokytoja, ugdymo karjerai užsiėmimus jau seniai įtraukiau į pamokas. Daugiausiai dėmesio tenka penktokams, kurie mokydamiesi priesaginės žodžių darybos susipažįsta su pačiomis įvairiausiomis profesijomis. Šiais metais ugdymo karjerai pamokoms sukurtas stalo žaidimas „Profesijos“plės žodyną, primins priesagų rašybą, gilins žinias apie darbo įrankius ir priemones, supažindins su profesijų simboliais, darbo pobūdžiu ir pan. Žaidimas ypatingas ne tik tuo, kad jo metu vaikai bus skatinami mąstyti, diskutuoti, lavinti vaizduotę, bet ir tuo, jog jį galima žaisti nuotoliniu būdu.
#Nuotoliniam mokymui(si)
Susipažinti su profesijomis, jas „pasimatuoti“ padeda įvairūs žaidimai. Žaisdami žaidimą „Gydytojas“ mano mokiniai kūrė dialogus, mokėsi paklausti ir išklausyti gydytojo ar paciento, nustatyti diagnozę, skirti gydymą. Iš pradžių vaikai kuklinosi, tačiau vėliau jų vaizduotė išsiliejo per kraštus: pas gydytoją ėjo ir ant stiklo užlipęs, ir susilaužęs koją ir net pašautas kulkos pacientas. Žaidimo aprašymą ir priemones rasite mano rengtoje mokymo priemonėje„Auk sveikas, vaike“.
Į kirpėjo profesiją mokiniai iš pradžių žiūrėjo nenoriai, nes pirmoji užduotis – išmokti pinti kasą – pasidavė ne visiems. Bet vėliau gudriai į plaukų šukuosenų modeliavimą įtrauktas smulkiosios motorikos lavinimas įtraukė visus: ir mergaites, ir berniukus. Iš pradžių vaikai praktikavosi su popieriniais plaukais, vėliau perėjo prie rimtesnių – siūlinių – plaukų, kurie išlaisvino vaizduotę ir suteikė be galo daug džiaugsmo. Tai supratau iš mokinių emocijų, komentarų, kūrybinių rezultatų ir noro įsiamžinti nuotraukose.
Pasibaigus karantinui tikrai norėsis iškeisti klasę į platesnes erdves. Todėl kviečiu atsidaryti Lietuvos jūrų muziejaus rubrikos „Edukacijos“ langelį „Pamokos muziejuje“. Čia jūs rasite net trylika pamokų planų ir metodinių priemonių komplektų! Pasirinkus jums patinkančias ir tinkančias pamokas, beliks atsispausdinti visą medžiagą, susitarti su muziejumi dėl užsiėmimų laiko ir ruoštis kelionei. Taip entuziastingai kviečiu, kadangi vienos iš šių pamokų autorė esu ir aš. Su dailės mokytoja Jolita Stumbriene sukūrėme integruotą lietuvių kalbos, dailės ir matematikos pamokų scenarijų „TAPK JŪRŲ GYVENTOJŲ EKSPERTU!“, leisiantį supažindinti vaikus su daugiareikšmiais žodžiais, prisiminti geometrines figūras ir pradėti moderniosios dailės studijas.
Išbandžiusios pamokas su savo mokiniais ir pasidalinusios įspūdžiais socialiniuose tinkluose, sulaukėme labai įdomaus komentaro, kad pačią neįdomiausią jūrų muziejaus ekspoziciją pavertėme nepaprastu nuotykiu. Tegul neįsižeidžia Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai, tačiau gyvieji eksponatai visada lankytojų yra labiau mėgiami ir dažniau lankomi. Todėl šį komentarą priėmėme su džiaugsminga nuostaba ir viltimi, kad ekspozicija „Jūra – gyvybės lopšys“ taps ypatingos traukos objektu. Taigi nedelskite ir pradėkite planuoti kelionę į paslaptingą vandens pasaulį!
Baigdama tradiciškai kreipiuosi į visus, kurie išbandys mūsų pamokas, su prašymu pasidalinti savo įspūdžiais ir mintimis, kas tiko, ką reikėtų patobulinti, išimti ar pakeisti, kad netradicinėje erdvėje vykstančios pamokos ne tik suteiktų naujų žinių, bet ir paliktų neišdildomų įspūdžių.
Tai – dar vienas gramatinis žaidimas, padėsiantis mokytis sudaryti priesagų vedinius. Pasinaudodami užuominomis arba klausimais vaikai sudės domino takelį, kuriame ras žinomų ir dar negirdėtų vietų pavadinimų. Žaisti galima po vieną, poromis ar grupėmis. Vadovaudamasi įtraukiojo ugdymo principu parengiau tris žaidimo variantus, kurie vizualiai atrodo taip pat, skiriasi tik spalvos. Jeigu jūsų klasėje yra daug mokinių, spausdinimui pasirinkite kuo daugiau spalvoto popieriaus, kad vaikams nekiltų abejonių dėl žaidimo vienodumo. Taip sukursite jaukią ir motyvuojančią aplinką, nesunkiai pasieksite norimų tikslų. Visai klasei skirtose žaidimo kortelėse žodžių pradžią ir rašymo kryptį reikės rasti patiems. Pritaikyto žaidimo variante žodžio pradžią žymi žvaigždutė. Individualaus žaidimo kortelėse nurodytas atsakymo numeris parodo ir žodžio pradžios vietą.
Neapsiribokite vien tik domino takelio sudėjimu. Pasiūlykite iš užuominų ir kortelėse esančių žodžių sudaryti sakinius, pratęsti juos, papildyti turima patirtimi. Pavyzdžiui, Triušių tvartas yra triušidė. Triušiai yra pūkuoti ir ilgaausiai. Jie mėgsta morkas ir kopūstus. Vėliau paprašykite vaikų sutartiniais ženklais pažymėti žodžio dalis, pabraukti ar nuspalvinti giminiškus žodžius, nurodyti kalbos dalis, iliustruoti vieną iš vietų, prisiminti, kurioje vietoje vaikai lankėsi, kur norėtų nuvykti ir pan.
#Nuotoliniam mokymuisi Kadangi šiuo metu vaikai mokosi nuotoliniu būdu, 17-kos nedidelių kortelių žaidimą jie gali pasidaryti arba patys, arba su tėvelių pagalba ir sėkmingai pažaisti namuose. Manau, kad šis domino gali būti žaidžiamas ir nuotoliniu būdu. Jeigu išbandysite, papasakokite, kaip sekėsi!
Graži žiemos atostogų tradicija tęsiasi – visi mano mokiniai ir vėl gavo smagią namų užduotį pastatyti sniego senį. Kadangi vilties sulaukti sniego buvo maža, vaikai jau prieš Kalėdas užvertė mane dirbtiniais seniais besmegeniais. Populiariausi šiais metais buvo iš kojinių pagaminti seniukai. Tačiau ir vėl atsirado keli netikėti darbeliai – senis besmegenis iš eglutės žaisliukų ir valgomas gražuolis, gimęs iš kokoso riešuto! Beje, prieš tapdamas skanėstu, jis senio besmegenio portretą pasikabino ant savo kevalo.
Tie, kurie galvojo, kad atostogų užduočiai atlikti laiko turi labai daug, šį kartą išlošė, kadangi Kalėdos padovanojo mums sniego. Tiesa, pajūryje jo nebuvo labai daug, todėl vaikų sniego seniai buvo nelabai švarūs. Tačiau džiaugsmo ridenant didžiulius sniego kamuolius tai nesumažino.
Tuo senių besmegenių galerijos apžvalgą galėčiau ir baigti, tačiau kas gi galėjo pagalvoti, kad antroji naujų metų savaitė atneš mums žiemą su šalčiu, su sniegu, apšerkšnijusiais medžiais ir slidžiomis gatvėmis. Sniego buvo tiek daug, kad jo užteko ir angelų darymui, ir sniego senių lipdymui. Tiesa, filmuko autorius ne mano mokinys, o sūnėnas, tačiau jo ir filmuojančios mamos džiaugsmas labai tinka šiam reportažui, todėl dalinuosi 😀
Dar vienas nematytas perskaitytos knygos pristatymas, paskatinęs skaitytojus ir siužetą prisiminti, ir į jausmus įsigilinti, ir į kūrybą pasinerti. Populiarus „Dienos-nakties“ lankstinys šį kartą atliko daug svarbesnį vaidmenį, nes kiekvienas užlenktas kampas prašė vaikų atlikti užduotis, atsakyti į klausimus, susijusius su perskaityta knyga. Kad darbas suteiktų mokiniams džiaugsmo, pirmuosius lankstinius darėme kartu aptardami literatūros vadovėlių kūrinius. Tik po tokios repeticijos vaikai suprato, ką slepia lankstinys, todėl savo knygų pristatymą pradėjo visiškai kitaip nusiteikę. Tiesa, tokia veikla dirbant mišriu – nuotoliniu ir kontaktiniu – būdu nepasiteisino, nes vaikai lankstė nevienodu tempu, tad greičiau dirbantys užduodavo man vienokius klausimus, lėčiau – kitokius… Problemų kilo ir su vaikais, turinčiais rimtesnių raidos sutrikimų, nes jiems lankstyti būnant kitoje ekrano pusėje buvo per daug didelis iššūkis, todėl siūlau gerai apgalvoti, kam tiks ši priemonė, kaip ir kur su ja bus dirbama. Nauja veikla mokiniams patiko, mačiau, kad jiems pasidarė lengviau pasakoti apie tai, ką skaitė, kilo noras diskutuoti… Patiko berniuko, skaičiusio antrąją Deivido Valjamso serijos „Blogiausi pasaulio vaikai“ knygą, sprendimas pabaisas, naktį apsilankiusias ir mirtinai išgąsdinusias niekada namų darbų nedarantį vaiką, įrašyti į teigiamų herojų pusę. Paklausus, kodėl jis taip nusprendė, mokinys atsakė, kad pabaisos turėjo kilnų tikslą – priversti daryti namų darbus. O mergaitė, mėgstamiausiu veikėju pasirinkusi Tigru pavadintą išdykusį kačiuką su šypsena aiškino, kad jai nepatinka ramūs katinai, nes jie yra nuobodūs. Tad Tigras išpildė visus jaunosios skaitytojos lūkesčius 🙂
Išmargintas piešiniais ir atsakymais lankstinys nebuvo galutinis darbo produktas. Pamėgtus herojus, įvairius jausmus sukėlusias veiksmo vietas, laiką, kada vyko svarbiausi įvykiai, nepatikę ar nemalonų slogutį palikę momentai persikėlė ant akmenukų. Maloniai vėsinantys išmarginti akmenys buvo sudėti į bendrą krūvą ir užmerktomis akimis traukiami tam, kad iš jų būtų galima sudėti sakinius ir sukurti naujas istorijas. Prie šitos veiklos grįšime dar ne kartą, nes dabar po kiekvieno knygų pristatymo prašysiu vaikų įsimintiniausius dalykus perkelti ant akmenukų, kad surinkčiau didelę kūrybiškumą skatinančią kolekciją 🙂
Knygų dieną vainikavo vaikiškų knygų iliustratoriaus John Nez piešinys, prašantis surasti pasislėpusias knygas.
Nesenstanti klasika – Bernardo Brazdžionio eiliuota pasaka apie Meškiuką Rudnosiuką ilgą laiką buvo dingusi iš mano akiračio. Šią vasarą sutarusi su vaikais perskaityti Rudnosių šeimynos nuotykius, pasidžiaugiau knygutės aktualumu: joje tilpo ir draugiški šeimos narių santykiai, ir nemokėjimas elgtis su bitėmis, ir sveikos gyvensenos, saugaus elgesio likus vienam namuose pamokėlės, ir pažintis su mišku, jo gyventojais, ir priminimas, kad nėra jokių akinių, stebuklingai išmokančių skaityti… Tad galiu tvirtinti, jog knygutės turinys pasitarnavo ir skaitymo, ir gramatikos, ir kalbos ugdymo, ir gyvenimiškumo pamokoms. Juk taip smagu beskaitant suprasti, kad gauruotasis herojus dažnai elgiais kaip tu, mėgsta ar nemėgsta to paties kaip ir tu, klysta, mokosi iš savo klaidų ir, retkarčiais pasirodydamas pamokoje teatro lėlės įvaizdžiu arba perduodamas vaizdo žinutę, kviečia mokytis kartu.
Pasakos aptarimą su vaikais pradėjau nuo klausimo Ką reikėtų padaryti, kad vienas namuose likęs meškiukas Rudnosiukas atidarytų mums savo namelio duris? Išklausiusi įvairių versijų, pasiūliau pasirinkti vieną iš dviejų: susidraugauti su meškiuku arba ieškoti kito būdo. Pirmąjį variantą pasirinko visa klasė, tik vienas berniukas surizikavo pasirinkti antrąjį. Ir nepralošė, nes po antruoju variantu slėpėsi linksmas eiliuotas slaptažodis, padėjęs įtikintį meškiuką, kad pas jį atėjo draugai. Eilėraštuko žodžius, lydimus įvairiais judesiais, deklamavome įvairiu tempu, skirtingu garsu, o paskutinį žodį keitėme žiūrėdami, kokios spalvos figūra pasirodys vedančiojo rankose. Taip eiliuotame žaidime atsirado rudnosių, juodanosių, raudonnosių, žalianosių ir kitokių -osių meškinų 🙂 Eilėraštukas tapo ne tik puikia pamokos pradžios ir (ar) pabaigos, bet ir terapine priemone, prakalbinusia uždarus, mokymosi sunkumų ir autizmo sindromą turinčius vaikus.
Parengtas teksto suvokimo užduotis siūlau atlikti kartu su mokiniais. Remiantis individualiomis programomis, atsižvelgiant į mokinių žinias po vasaros atostogų, po savaitgalių, įsijaučiant į vaikų tos dienos nuotaikas, užduočių rinkinys pasipildė papildomomis veiklomis: debesų stebėjimu, žaidimu Tangrama, žodžių darybos pratybomis, muilo gaminimu ir pakavimu į pačių apipavidalintas dėžutes iš tualetinio popieriaus rulonėlių, atminties lavinimo žaidimu, STEAM pamoka apie cukraus kiekį vaikų mėgstamuose gėrimuose, rudens požymių stebėjimu, meškiuko Rudnosiuko pomėgių spėjimu naudojantis magiškąja saldainių fabriko „Rūta“ dėžute, komunikacinės veiklos užsiėmimu kalbantis su meškiuku – lėlių teatro lėle ir kita naudinga veikla. Po kelių mėnesių darbo Bernardo Brazdžionio herojus tapo visos klasės numylėtiniu, todėl paskutinę pamoką vaikai negailėjo teatro lėlei gražių palinkėjimų ir pažadų nepamiršti skaitymo metu išmoktų pamokų 🙂
