Yra muziejų, kuriuos apžiūrime. Ir yra muziejų, kuriuose kuriame patys. Džanio Rodario muziejus Omenjoje (Italija) – iš antrųjų. Omenja – miestelis prie Ortos ežero, kuriame 1920 m. gimė Džanis Rodaris (Gianni Rodari) – mokytojas, žurnalistas, vaikų rašytojas, 1970 m. pelnęs H. Ch. Anderseno premiją. Jo gimtinėje 2021 m. spalį, minint rašytojo 101-ąjį gimtadienį, atidarytas Museo Rodari – pirmasis pasaulyje muziejus „Parco della Fantasia“ (Fantazijos parkas), skirtas šiam autoriui. Šis muziejus sumanytas taip, kad be lankytojo jis liktų… nebaigtas. Čia saugomi ne daiktai, o istorijos ir patirtys. Tekstai „nusileidžia“ nuo skaitmeninių lentynų, telefonu galima išklausyti Rodario pasakas įvairiomis kalbomis, o specialios „istorijų išradimo“ mašinos kviečia žaisti fantastiniais binomais ir kurti pasakas atvirkščiai. Daug ką galima liesti, bandyti, sujungti savaip. Vaikas čia – ne stebėtojas, o bendraautoris.
Man atrodo, kad tai labai tiksliai atliepia paties Rodario požiūrį į ugdymą. Knygoje „Fantazijos gramatika“ jis rašė, kad fantazija – ne pramoga, o mąstymo būdas, prieinamas kiekvienam vaikui. O „Klaidų knygoje“ paliko mintį, kurią muziejus pasirinko savo šūkiu: tai, ko nežinome, dažnai yra svarbiau už tai, ką žinome. Klaida Rodariui – ne gėda, o durys į naują istoriją. Šis sakinys turi būti įskiepytas kiekvienam mūsų nuo pačios gyvenimo pradžios.
Vaizdo reportažą baigiu literatūriniu suvenyru iš „Parco della Fantasia Gianni Rodari“: juoda pieštukine su paties Džanio Rodario parašu, kurioje telpa skaidri liniuotė ir du pieštukai – vienas rožinis, kitas juodas. Rožinis pieštukas – vaizduotei, svajonėms, pasakoms ir tam „pasauliui, kokį norėtume matyti“, o juodas pieštukas – realybei, struktūrai ir, prisimenant Rodario knygą, gramatikai, kuri padeda vaizduotei tapti kūriniu. Jei tikite, kad vaikų literatūra gali būti ne tik skaitoma, bet ir gyvenama, keliaudami Šiaurės Italijos ežerų link būtinai užsukite į Omenja miestelį.
korsigita 