Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Įsisukusi į darbų sūkurį šiais metais Advento kalendoriaus neplanavau. Sulaukusi vieno mokinio klausimo apie jį, atsakiau, kad turbūt nespėsiu. Supratingai palingavęs galvą berniukas nuėjo. Praėjus kelioms dienoms tokį pat klausimą išgirdau iš antro mokinio. Tąkart atsakiau, kad pagalvosiu. Ne mergaičių, o berniukų susidomėjimas adventine veikla privertė atidėti kitus darbus ir imtis kalendoriaus kūrimo. Darbai palauks, o vaikų entuziazmas gali pradingti negrįžtamai, tad pristatau 2022 metų ADVENTO ABĖCĖLĘ! Kadangi šiemet Adventas prasideda lapkričio mėnesį, tai ir kalendoriuje bus daugiau langelių su užduotimis 🗓️ Jame vaikai ras ir gerumo momentų, ir STEAM eksperimentų, ir kūrybinių veiklų, ir namų ruošos darbų. Vaikai yra labai smalsūs, todėl dažnas neatsispiria atidaryti po kelis langelius, todėl kaip ir praėjusiais metais kalendoriuje bus galima atidaryti tik vienos dienos užduotį. Dar viena šiemetinio kalendoriaus naujovė – jame nėra skaičių, tad vaikams reikės prisiminti lietuvių kalbos abėcėlę, kad prasmingai praleistų adventinį laikotarpį.
Pasiūlymas vesti kūrybines dirbtuves Vienos lietuvių bendruomenėje buvo netikėtas, todėl jį ir truputį anksčiau gautą kvietimą vesti mokymus pasaulio lituanistinių mokyklų ugdytojams palaikiau neatsitiktiniu sutapimu. Smagu, kad tas sutapimas išaugo į gražų ir naudingą abipusį bendradarbiavimą, džiugu, kad sulaukiu laiškų su klausimais, kaip pritaikyti vieną ar kitą mano sukurtą priemonę daugiakalbėje aplinkoje augantiems vaikams, gera su naujais partneriais vėl sugrįžti į tarptautinių eTwinning projektų būrį. Matydama tiek susidomėjimo ir noro susipažinti su mano kuriamais žaidimais, žinojau, kad Austrijoje taip pat žaisime. Mano sprendimas pasiteisino, nes dvi dienas Lietuvos respublikos ambasadoje, įsikūrusioje įspūdingame buvusių mados namų pastate, žaidė visi: ir vaikai, ir mamos, ir tėčiai.
Susitikimą pradėjau nuo „Jausmų sanatorijos“, kurią sukūriau savo auklėtiniams šių mokslo metų pirmajai pamokai. Sekdama savo tinklaraščio lankytojų statistiką matau didelį susidomėjimą šiuo žaismingu užsiėmimu. Mokytoja iš San Francisko lituanistinės mokyklos „Genys“, pasiguodusi, kad į paauglystės laikotarpį įžengę šeštokai niekuo nebesidomi, pirmąjį susitikimą su jais taip pat suorganizavo sanatorijoje. Pamačiusi susidomėjimo ugneles vaikų akyse, ji prisipažino, kad mano priemonės labai tinka šios mokyklos mokiniams. Panaršyti po savo jausmus patiko ir mažiesiems Austrijos lietuvių bendruomenės nariams. Jausmus perkėlėme ir į laikrodukus, nes mane sužavėjo Klaipėdos laikrodžių muziejaus projekto „Savas muziejus“ metu gimusi idėja rodyklėmis pavaizduoti ne laiką, bet savo būseną.
Nuo mažų laikrodukų prasidėjo didieji atradimai, įtraukę ir vaikų mamas, ir tėvelius. Jie net neįsivaizdavo, kad kūrybinių dirbtuvių „Be sienų“ metu iš tiesų sugrius sienos ir jie visi pagamins tikrą laikrodį, kurio dalis ir detales su geriausiais linkėjimais perdavė muziejus iš Lietuvos. Pamačiusi, kaip visi džiaugiasi savo gaminiu, mintyse džiūgavau ir aš, nes po meno terapijos seanso, atvėrusio tarpusavio santykių paslaptis, pasiūliau visiems pasiklausyti Vytautės Žilinskaitės pasakos „Robotas ir peteliškė“, o po to sukonstruoti savo robotą, šviečiantį oranžine akimi. Tą užsiėmimo monetą mintyse pavadinau roboto Dondono sugrįžimu, nes pirmą kartą jis sumirksėjo savooranžine akimi 2019 metais. Prieš ketverius metus gimusi idėja neprarado žavesio, nes noras patiems pasigaminti tai, kas atrodo neįmanoma, tinka visoms kartoms.
Antroji dirbtuvių diena buvo skirta patiems mažiausiems, kurie kartu su tėveliais gamino žaidimo ir mokymosi kubelius, klausėsi Vytauto V. Landsbergio pasakos „Katino vardas“, kūrė katinų paveikslus, kurių vieną, nuoširdžiai ir su įkvėpimu iš plastilino sukurtą mažosios Anos Marijos, gavau dovanų😄. Visi smagiai galvojo katinams vardus, žaidė internetinį žaidimą, gamino žaislinius kačiukus, bandė pakelti savo plaukus taip kaip katinai pašiaušia savo kailius, o po to nepastebimai vėl sugrįžo į roboto Dondono pasaką ir sukūrė šešėlinio roboto susitikimą su plaštakėmis.
Gera buvo matyti visų įsitraukimą. Gera buvo žinoti, kad mano sukurti ugdymo metodai patinka ir toli nuo Lietuvos gyvenantiems vaikams. Koks buvo nustebimas, kai dirbtuvių organizatorė Ingrida pasakė, kad vienas iš tėvelių nėra lietuvis, kad jis – Slovakijos diplomatas. Kaip gaila, kad apie tai sužinojau tik prieš išvykdama namo, nes buvau nustebinta minėto žmogaus puikia lietuviška tartimi, kai jis pasiūlė ambasadorei Linai Rukštelienei nuo anglų kalbos pereiti prie lietuvių. Būtent jo sūnus Tomas patraukė mano dėmesį, kada laukdamas dirbtuvių pradžios išsitraukė knygą. Pasidomėjusi, kokia kalba skaito, nudžiugau pamačiusi lietuvišką tekstą. Tad kūrybinėse dirbtuvėse trykštanti didelė vaikų ir jų tėvų motyvacija liudija apie norą išsaugoti savo tautinį identitetą, norą tarpusavyje bendrauti lietuviškai, siekį perduoti tą norą savo vaikams, kad jie suprastų, jog būdami dvikalbiai vaikai vis tiek yra pasaulio lietuvių dalis!
Kaip ir žadėjau, grįžtu prie avatarų temos. Pirmiausia dėkoju visiems balsavusiems ir rinkusiems geriausiai mane atspindintį avatarą. Tad komentatorių nuomone, nugalėjo avataras Nr. 7, kurį … sukūriau aš pati ir kurį mano auklėtiniai išbrokavo🤣
O dabar dalinuosi šios programėlės nuorodahttps://mustachio.esterlatorre.com/ ir privalumais. Perskaitę lietuvių pasaką „Eglė žalčių karalienė“ mokiniai gavo užduotį sukurti visų Eglės ir Žilvino šeimos narių avatarus. Dalinuosi dviem šeimynom, pradžiuginusiom ir sujaudinusiom mane. Pirmąją šeimą kūrė berniukas, skyręs ypatingai daug laiko sūnų įvaizdžiui. Man nereikėjo jo klausti, kuris avataras yra vaikų, o kuris – tėvų. Tiesa, sumaišiau Ąžuolą su Uosiu, todėl tuoj pat gavau pasiūlymą atkreipti dėmesį į plaukų spalvą – Ąžuolas iš nuotraukos žvelgė pasipuošęs sodria tamsiai žalių plaukų šukuosena. O Beržo nesupainiojau, jo šviesūs plaukai ir skaistus veidelis iš karto priminė laukų berželį.
Pažiūrėkite, kaip Eglės šeimą įsivaizdavo mergaitė, kuri niekaip negalėjo patikėti, kad žaltys galėtų būti geras vyras. Tad ir jo avatare žalčio bruožų liko labai daug. Vaikus avatarų autorė išskyrė odos spalva. Nors Ąžuolas nedaug teturi lietuviškų bruožų, tačiau jis išsiskiria tamsia kaip medžio žievė odair vešlia lapija. Didelis dėmesys odai buvo skiriamas ir kitų berniukų avatarams. Plaukų, antakių, odos spalva leidžia daryti išvadą, kad mergaitės vaizduotėje Eglės šeimos įvaizdį nulėmė gamta.
Avatarų kūrimo programą galima naudoti įvairių dalykų pamokose, klasės valandėlėse, neformaliojo ugdymo užsiėmimuose. Vaikai gali kurti ne tik literatūrinius herojus. Pasiūlykite sukurti išgirsto muzikos kūrinio emocją; paklauskite, kaip atrodytų draugystė, meilė, baimė, pyktis… Kalbėdami apie realius žmones: istorinių, geografinių, politinių įvykių veikėjus, paprašykite vaikų pavaizduoti jų emocijas atlikus žygdarbį, pasiekus tikslą, įvykdžius nusikaltimą, padovanojus pasauliui išradimą ir pan. O gal įdomu būtų sužinoti, kaip vaikai įsivaizduoja mitinius herojus, tik žmonių vaizduotėse egzistuojančias būtybes? Pabandykite sukurti avatarus mokydamiesi palyginimų. Negi nesmalsu, kaip atrodytų gudraus kaip lapė, pikto kaip vilkas, pasipūtusio kaip kalakutas avatarai?! Avatarai gali padėti išskirti įvairių profesijų atstovų savybes. Pasinaudokite šia programėle ir kurdami sveikinimus mamoms, tėčiams. Sukurkite avatarą draugui gimtadienio, mokytojui jo profesinės šventės proga. Jausmų ir emocijų perkėlimas į ekraną padės įsijausti į vaizduojamų asmenybių vidų, suprasti jų būseną, prisidės prie empatijos ugdymo💜
Ruduo – itin dėkingas metas mozaikų, ornamentų kūrimui. Ieškodama įkvėpimo susidūriau su teseliacijos sąvoka. Susidūriau ir nebeatsispyriau jos vilionėms. Teseliacija yra pasikartojantis vienos ar įvairių formų geometrinių figūrų dėliojimas. Tačiau tai nėra chaotiškas veiksmas, jis turi griežtas taisykles – tarp figūrų negali būti jokių tarpų, figūros negali persidengti.
Teseliacijos pavyzdžių aplink mus yra labai daug, tik mes to arba nežinome, arba nepastebime. Tai ir namų stogai, grindų, sienų plytelės, ir ornamentai languose, tvorose, audiniuose. Labiausia žavi teseliacija gamtoje – nuo mums gerai pažįstamo korio iki gyvatės odos, vėžlio šarvo, žuvų žvynų, ananaso, kankorėžio, gėlės žiedo… Teseliaciją savo darbuose naudojo ir dailininkai, ir architektai. Netgi tangramos dėliojimas yra susijęs su teseliacija.
Įgyvendindami mokyklos patyriminio ugdymo programą „Stebuklinga obuolio galia“, su vaikais sukūrėme stilizuotą obuolį, sudarytą iš daugybės obuolių. Sudėlioti visas figūras lygiai lengva nebuvo. Stebint vaikų pastangas kilo mintis į figūras sudėti žodžius ir parodyti, kad tekstas taip pat turi būti dėliojamas pagal taisykles, kad visi žodžiai jame turi derėti ne tik pagal prasmę, bet ir pagal gramatines taisykles. Nors pirmojo teseliacijos teksto dėliojime buvo akivaizdi pagalba – mozaikos raštas rėmeliuose – vaikai to nepastebėjo ir pagalba nepasinaudojo. Nepaisant to, matematikos ir lietuvių kalbos suvienijimas paįvairino pamoką nauja veikla, leido sukurti daug skirtingo lygio užduočių, padėjusių sudėlioti pasakojimą, pakartoti žodžių darybos, morfologijos, sintaksės ir skyrybos temas. Užduotis „Teseliacijos medžioklė“ – pavyzdžių ieškojimas ir fotografavimas – suteikė galimybę atidžiau pažvelgti į supančią aplinką, pastebėti tai, ką kasdien matome, bet nežinome, kaip tai pavadinti.
Nors prie pasakojimo pridedu kartu su vaikais sukurtą teseliacijos atmintinę, tačiau prisipažįstu, jog teksto mozaiką dėliojau ilgai. Nepaisant to, sudėlioti figūrų lygiai vis tiek nepavyko – tarp jų yra ir nelygumų, ir tarpelių, todėl rezultatu nesu labai patenkinta. Tiesa, vaikams figūras dalinau sukarpytas, tad mano netikslumų nesimatė. Juos pastebėti galėjo tik tie, kuriems į pagalbą atėjo teksto rėmeliai🤭
Prieš pristatydama puikią avatarų kūrimo programą noriu, kad išrinktumėte geriausiai mane atspindintį avatarą. Juos kūrė mano mokiniai, sureagavę į bandymą sukurti savo pačios atvaizdą. Pareiškę, kad man nepavyko, su malonumu įsitraukė į varžytuves, kurios nugalėtojui pažadėjau prizą. Tad padėkite išrinkti nugalėtoją! Atsidėkodama už aktyvų balsavimą netrukus pasidalinsiu smagia avatarų kūrimo programėle ir jos galimybėmis pamokose.
Kada organizuoju seminarus visiems miesto ar šalies ugdytojams, į juos užsiregistruoja tie, kuriems tikrai įdomu, apie ką aš kalbu, naudinga tai, ką pristatau. Kada mane pasikviečia viena įstaiga, žinau, jog į mokymus ateis ir norintys, ir tie, kuriems lieps. Todėl paskutinėmis spalio dienomis vykęs susitikimas su Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijos bendruomene nustebino ne tik modernia kompiuteriu klase, bet ir degančiais noru padėti savo mokiniams ugdytojais. Nujaučiu, kad kiekvienas iš seminaro „Mokymasis kurti inovatyvias įtraukiojo ugdymo(si) užduotis“ dalyvių pradės kurti užduotis ir žaidimus bent viena iš penkių pristatytų programų, kadangi įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui jos bus tikra paspirtis. Tikiu, kad dviejų dienų susitikimo neužklos užmaršties dulkės, nes direktoriaus pavaduotoja ugdymui jau sukūrė idėjų banką, kuriame bus nuorodos į pristatytas internetines programas, padėsiančias nustebinti mokinius, sukurti žaismingą ir įdomią edukacinę aplinką, tinkančią visų poreikių ugdytiniams.
Pakelėse pro medžius šmėžuojantys oranžiniai moliūgai, kvietimai skaptuoti juos ir puošti ugdymo įstaigas, nuotraukos socialiniuose tinkluose iš kasmetinės Moliūgų šventės Švėkšnoje, padažnėjusios užklausos apie Helovino šventę mano tinklaraštyje primena, jog atėjo laikas dalintis užduotimis apie Šiurpnakčio šventę ir lietuviškąsias Vėlines.
Žaidimas „KĄ IŠVIRSI: MOLIŪGŲ SRIUBĄ AR RAGANOS VIRALĄ?“ padės skirti Helovino, Visų šventųjų dienos ir Vėlinių tradicijas.
Na, o tiems, kurie žavisi Helovino personažais, siūlau TinyTap programoje sukurtą penkių skirtingų lygių galvosūkį „ŠIURPUSIS SUDOKU“. Išsprendę galvosūkį papildykite jį užduotimis: parašyk žodžiui šiurpus sinonimų, sugalvok jiems antonimų, pavadink žaidimo veikėjus, surašyk jų vardus abėcėlės tvarka, sugalvok su jais sakinių, apibūdink veikėjus, paieškok jiems lietuviškų atitikmenų, sukurk šiurpų pasakojimą, pasigamink kaukę ir pan.
Sulaukusi kvietimo iš Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos pasidalinti patirtimi apie įtraukiojo ugdymo(si) priemonių rengimą, šiek tiek nerimavau, nes tada, kai aukštybėse buvo dalinama muzikinė klausa, manęs arba nebuvo, arba jos nebeužteko. Tiesa, J. Kačinsko muzikos mokykla man nėra svetima – net septynerius metus tamsiais vakarais sėdėdavau mokyklos vestibiuliuose ir laukdavau, kada baigsis smuiko klasę lankiusios dukters pamokos. Tad sugrįžimas į šią mokyklą buvo malonus.
Nors kviesdami mane muzikos specialistai žinojo, kokiomis temomis kalbu, neramino mintis, ar mano sukaupta patirtis jiems bus įdomi ir naudinga. Neramino ir žinojimas, jog į mokymus susirinks didelė auditorija, turinti per šimtą ugdytojų. Žinojau, kad atsiras tokių, kurie į mokymus atėjo todėl, kad liepė, žinojau, kad dalis jų mokymų metu stengsis padaryti susikaupusius darbus, žinojau, kad ne vienas bandys laiką užmušti naršydamas internete. Tad ruošdama mokymų medžiagą jutau ir didelę įtampą, ir baimę apsijuokti, nes, kaip minėjau, esu gana toli nuo muzikos ir šokio. Todėl šiandien ypatingai gera buvo matyti susidomėjusius veidus, fotografuojamą ekraną; gera buvo kartu žaisti muzikinius žaidimus; gera buvo dalintis tuo, ką esu išbandžiusi ir pritaikiusi savo darbe, tuo, kas padeda į ugdymą įnešti įvairovės, spalvų ir netikėtumų, tuo, kas individualius poreikius turintiems vaikams suteikia džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi. Tiesa, mokymai baigėsi ne tokia linksma gaida, nes sulaukiau neramių ir sunkių klausimų, kaip ir kas vyks 2024 metais, startavus įtraukiajam ugdymui. Norėjosi atsakyti, kad pagal ŠMSM parengtą įtraukties veiksmų planą viskas bus gerai, tačiau abejonės viso plano įgyvendinimu to neleido padaryti, tad atvirai pasakiau, jog bus sunku 😟
Manau, kad taip jautėsi mano mokiniai, pasiklydę tarp daiktavardžių linksniavimo taisyklių. Panašiai jaučiausi ir aš, kaskart suprasdama, kad linksnių pavadinimai dar neišmokti, daiktavardžių linksniuotės neperprastos. Tiesa, ir noro išsikapstyti iš to liūno nesimatė🥺. Nesimatė tol, kol nepasodinau vaikų prie stalo, ant kurio stovėjo smėlio laikrodis ⏳. Iš pradžių jis apsivertė keturis kartus. Vėliau tris, du, vieną. Lapeliuose pasirodė linksniai ir jų klausimai, o vaikų veiduose – džiugi nuostaba. Pasirodo, jiems buvo tiesiog neįdomu mokytis. Todėl savaitgalį paskyriau pasakai „KAS YRA DRAUGAS?“ ir mano gelbėtojui – TinyTap žaidimui „DAIKTAVARDŽIŲ LINKSNIAVIMAS“. Tikiuosi, kad netrukus rasime išėjimą iš džiunglių, juk nėra jau jos tokios painios 🌲🌳🌲.
korsigita 