Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Skaitantys Balio Sruogos „Giesmę apie Gediminą“ aštuntokai šiandien gavo užduotį, prašančią apžvelgti ir prezidentinę, ir kunigaikščių valdytą Lietuvą. Būtent šiandiena ir pakišo koją mokiniams – bandymas iššifruoti akronimą LDK virto liūdnoku anekdotu. Smagu, kad kurčiųjų bendruomenės organizacija jaunimui yra svarbi, bet norėtųsi, kad ir garsi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorija neišdiltų iš atminties.
Daugiau vaikų minčių:
DEMONSTRACINĖ PAVASARIO VERSIJA
Jei pasakyčiau, kad mano mokiniai labai laukia perskaitytų knygų atsiskaitymo dienų, meluočiau ir jums, ir sau. Vieniems tokios dienos nepatinka, nes jie nespėja perskaityti pasiūlytos ar pačių pasirinktos knygos, kiti nerimauja, kad mano parengtos užduotys gali būti per sunkios. Žinoma, yra ir malonių išimčių – vaikų, kuriems tokios dienos itin patinka.
Bet vieno momento laukia tikrai visi! Anksčiau, skatindama vaikus skaityti, siūlydavau jiems skaičiuoti, kiek kuris perskaito per metus. Niekur nefiksuojami skaičiai vaikų visiškai nesudomino, bet prieš keletą metų pasiūlytas smėlio terapijos metodas įtraukė pirmuosius jį išbandžiusius vaikus. Spalvingi smėlio sluoksniai ne tik rodė perskaitytų knygų skaičių, bet ir džiugino gražiais raštais. Meno terapijos specialistai turbūt gūžtelėtų pečiais ir paklaustų, kur gi čia yra smėlio terapija. Ir jie, ir aš žinome, jog menas tampa terapija tik tada, kai įvyksta pozityvūs pokyčiai. Pirmieji pokyčiai, tiesa, nedidukai, įvyko rudenį, pirmųjų perskaitytų knygų pažymėjimo dieną, kada vaikai, įpylę į indelius nurodytą kiekį smėlio, ilgai nenorėjo atsitraukti nuo dėžučių mėgaudamiesi raminančiu smiltelių byrėjimu pro pirštus. Antrasis pokytis įvyko pavasarį, pristačius paskutinę tais mokslo metais perskaitytą knygą. Kadangi vieni vaikai skaitė nenoriai ir lėtai, jie netruko suprasti, jog jų indeliai labai skiriasi nuo mėgstančių skaityti vaikų indelių. Nors žinau, kad dėl klausos sutrikimo lėčiau besivystančios vaikų kalbos jiems būna sunku skaityti, kadangi ne visada supranta, ką perskaitė, bet taip pat žinau, kad skaitymas yra vienas iš dėkingiausių būdų, užpildantis žodyno spragas, lavinantis kalbą, plečiantis akiratį. Todėl smėlio terapijos metodą tęsiau. Pamačiusi naujų mokinių reakciją į vyresniųjų smėlio indelius, sulaukusi daugybės klausimų, ar galima skaityti daugiau knygų negu siūlau visai klasei, supratau, jog įvyko trečias be galo svarbus pokytis – noras kuo greičiau pripildyti savąjį indą. O tai įgyvendinti nėra labai lengva – prieš įpilant sluoksnelį nuspalvinto Baltijos pajūrio smėlio, reikia ne tik perskaityti knygą, bet ir įveikti ne vieną užduotį.
Kol kas mano mokiniai tik mėgaujasi spalvingais indeliais, bet jau greitai aš jiems atversiu didelę paslaptį, juk tuose indeliuose yra sukauptas ne tik knygų sąrašas, bet ir naujai susiformavęs požiūris į skaitymą ir jo teikiamas vertybes.
Daugiau apie skaitymą: Mokausi skaityti ir suprasti PERSKAITYTOS KNYGOS PRISTATYMAS
Pasiūliusi užeiti į savo tinklaraštį su QR kodu, nieko nebenustebinsiu. Tačiau QR kodas su mano atvaizdu turėtų sudominti 🙂 🙃
Linksmą QR kodą susikūriau pasinaudojusi internetine programėle QRToon. Įkėlusi savo nuotrauką gavau net keturis vienas už kitą smagesnius variantus. Belieka išsirinkti vieną ir vietoj pabodusio universalaus adreso pasiūlyti naują prisijungimo būdą. Viena problemėlė – nežinau, kurį QR kodą pasirinkti: pirmą, antrą, trečią ar ketvirtą🤔
PATARIMAI. Programėlė priima tik tas nuotraukas, kuriose yra vienas žmogus. Vadinasi, klasės nuotrauka netiks. QR kodas bus sukurtas tik žmogui, nei augintinio, nei mėgstamo daikto nuotraukos programėlė nepriims.
Vieną ilgąjį savaitgalį vykdama į Prahą, tvirtai žinojau, koks bus mano pirmasis pirkinys – ogi šaunusis kareivis Šveikas! Tiesa, mokykloje turėjau susirašinėjimo draugę Dašą iš tuometinės Čekoslovakijos, kuri man buvo padovanojusi pliušinį kareivėlį, bet jis, kaip ir dauguma mano vaikystės ir jaunystės suvenyrų, atiteko vaikams. Prieš keletą metų, vėl kilus norui kažką kolekcionuoti, pasirinkau literatūros kūrinių herojus. Štai kodėl taip norėjau grįžti į Prahą! Savaime aišku, Šveiką radau, tačiau man pačiai netikėtai iš kelionės grįžau net su keturiais suvenyrais. Apie juos papasakosiu vėliau, kadangi šis reportažas skirtas ne mano naujosios kolekcijos eksponatams, o smagiam padarėliui iš knygos „Spinčius“.
Jau tapo tradicija po kiekvienų atostogų aptarti su mokiniais skaitytas knygas. Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ dėka antrą kartą visi kartu skaitome vienodas knygas. Pirmoji jų – „Dviese bijoti drąsiau“, antroji – „Spinčius“. Norėdama sudominti vaikus, paskatinti atidžiau skaityti, paruošiu jiems teksto suvokimo užduočių. Ne išimtis ir „Spinčiaus“ knygelė. Užduotys parengtos skirtingo amžiaus, nevienodų gebėjimų mokiniams, tad jų atlikimas turėtų įtraukti vaikus. Turėtų jiems patikti ir knygos apžvalgos pabaigoje siūloma kūrybinė veikla, kurios idėją pametėjo Prahos iliuzijų muziejuje nusipirktas atvirukas apie Raudonkepuraitę. Žiūrint iš fantastinės pusės, atvirukas turi paslaptį – jis gali keisti vaizdus. Mąstant moksliškai, jokios paslapties nėra, nes tai – dirbtinai sukurta optinė iliuzija. Tiesa, man taip ir nepavyko perkąsti atviruko optinės apgaulės, nes nesinorėjo jo sugadinti. Ir visagalis internetas nedaug tepadėjo, bet tie piešiniai, kuriuos pasiūlysiu savo mokiniams, bus taip pat netikėti ir įdomūs.
Koks tokio piešimo tikslas? Pirmiausia, jis labai artimas Spinčiui – veikėjui, egzistuojančiam tik fantazijoje. Antra priežastis – džiaugsmo suteikimas nemokantiems piešti vaikams. Net ir mano, tikros piešimo kankinės, darbelis, įvilktas į iliuzijos rėmus, atrodo visai padoriai 🤭 Tad ačiū optikai ir Prahai už meninius atradimus ir dar vieną galimybę į literatūros pamokas integruoti STEAM ugdymą, kadangi be paslaptingojo piešinio mokiniams teks pakartoti ir matavimo vienetus 📐
Daugiau įrašų panašia tema
Nors sparnai dideli ir tvirti, bet dėl pandemijos skrido iki manęs visus metus. Truputį liūdna, kad gavau juos pašto dėžutėje, nors buvau pakviesta statulėlę atsiimti šiemet vėl gyvai vykusiuose Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose. Atvykti negalėjau, tą dieną su visa mokykla skrajojome kalėdinėje angelų pilyje.
Už ką buvau apdovanota sparnais pasakojau reportaže INOVATYVIAUSIO 2020 METŲ KALBŲ MOKYTOJO VARDAS.
Daugiau sveikinimų SVEIKINIMAI KALĖDŲ IR NAUJŲJŲ METŲ PROGA
Smalsu, ar bandėte įžiebti pasakų girliandą? Kaip sekėsi, jei bandėte, kurios užduotys patiko, o kurių net nebandėte atlikti, nes nesudomino? Žinau, kad labai sunku prišnekinti palikti atsiliepimą, bet gal galėtumėte atsakyti į keturis trumpus klausimus?!
Ir nereikia slėpti, nes geras auklėjimas dar niekam nepakenkė. Dirbant su vyresniųjų klasių mokiniais rubrika „Kalba ir rašo mokiniai“ pildoma retai, todėl išgirdusi ką nors smagaus, visada noriu pasidalinti. Septintoje klasėje, mokantis asmenuoti veiksmažodžius, įvyko linksmas nesusikalbėjimas, atskleidęs ne tik mokinio žinias, bet ir gerą tėvų auklėjimą:
– Jis, ji eina, o kaip bus aš? – klausiu Deivido.
– Einate, – greitai atsakė berniukas.
– Deividuk, jis ji eina, tu eini, aš… ? – perklausiau vaiko.
– Jūs einate, – papildė atsakymą mokinys 🙂
Daugiau vaikų minčių:
DEMONSTRACINĖ PAVASARIO VERSIJA
Įsisukusi į darbų sūkurį nepastebėjau, kad metai eina į pabaigą. Apie tai priminė mano tinklaraštyje šiuo metu dažniausiai renkamas raktinis žodžių junginys Advento kalendoriai. Tad skubu dalintis naujuoju svo kūriniu – Advento kalendoriumi „PASAKŲ GIRLIANDA“. Tiesa, dalinuosi ne visu kalendoriumi, o tik dviem pirmaisiais jo puslapiais, kadangi žodis pasakos įpareigoja sukurti intrigą ir ją išnarplioti pamažu, kasdien sulaukiant vis naujos užduoties.
Šiemetinio Advento kalendoriaus idėja gimė perskaičius docentės, habilituotos daktarės Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės žodžius, kad nereikia šiuolaikinei kartai brukti per prievartą pasakų knygų. Žodis pasaka, pasak docentės, nurodo, jog ji turėtų būti sakoma, t. y. sekama. Šimtmečius pasakų buvo klausomasi, o ne skaitoma, todėl skaitmeninei kartai reikia pasiūlyti veiklų, kurias ji galėtų atlikti savo išmaniuosiuose įrenginiuose.
Nuo gruodžio 1 dienos ant mano pasakų girliandos lempučių kasdien pasirodys po naują simbolį, kuris, lyg mostelėjus burtų lazdele, nukels į puslapį, siūlantį atlikti įdomią interaktyvią užduotį. Toks kalendoriaus formatas tinka ir #nuotoliniam mokymui(si). Kalendoriaus užduotys atliks tokią pat funkciją kaip ir pasakos: mokys, auklės, formuos gyvenimo vertybes, padės pastebėti problemas, aiškins, kaip jas reikia spręsti, skatins veikti netradiciniais būdais, atskleis skaitytojų (klausytojų) kūrybiškumą, turtins žodyną, lavins vaizduotę, žadins norą skaityti.
Jei suintrigavau, siūlau savo išmaniuosiuose įrenginiuose įsirašyti priminimą, kad kiekviena nauja gruodžio diena baigtųsi taip kaip pasakoje „Nuo tada visi gyveno gražiai ir laimingai…“
Daugiau Advento kalendorių pavyzdžių rasite ADVENTO KALENDORIAI
Apie netradicinius Advento kalendorius skaitykite:
Šventės baigėsi, o pravesta pamoka, vaikų piešiniai ir mintys liks ilgam… Kažkada pasakojau, kad mokinių požiūrį į kalendoriuje vieną po kitos einančias šventes (airiškąjį Heloviną ir lietuviškas Vėlines, Romos imperijos laikus siekiančią Valentino dieną, Lietuvos valstybės atkūrimo šventę, o kartais į jų tarpą įsimaišančias ir Užgavėnes) bandžiau atskleisti ant apibrėžtų rankų kuriamais koliažais. Tačiau šį kartą labiau pasiteisino karakulių technika. Pildydami lyginamąją rudens minimų dienų lentelę didžioji dalis mokinių pirmenybę atidavė Helovinui. Tačiau karakuliai ne vieną sugrąžino prie lietuviškų šaknų. Įspūdis buvo toks stiprus, kad daugumai vaikų teko pripažinti, jog jų pasąmonėje Helovinas užima ne pačią svarbiausią vietą. Ir galbūt net ne Helovinas, o mūsų šalyje atsiradusi graži nauja tradicija – moliūgų šventės. Džiaugiuosi jomis, nes šios šventės nukreipia dėmesį nuo užjūrio tradicijų, liaudiškais raštais išskaptuoti moliūgai primena, kas mes esame. Tad kol vieni, nenorintys atsisakyti šiurpnakčio, kelia adrenaliną keistomis kaukėmis, antri džiaugiasi gausiu moliūgų derliumi, o treti, grožėdamiesi akį glostančiais raštais ir tarp jų plevenančiomis žvakučių ugnelėmis, bando apmalšinti išėjusiųjų paliktą skausmą.
Pažvelgite į šį piešinį. Kaire (darbine) ranka buvo išraizgyta mėgstama šventė – Vėlinės, dešinėje raudonais karakuliais išsiraizgė Helovinas. Ieškant karakuliuose realių objektų, Vėlinių pusėje iš pradžių nevalingai buvo pradėtas spalvinti vaiduoklis. Kada dešinėje Helovino pusėje pasirodė, pasak autoriaus, pusiau demonas, pusiau šuo, jam kilo noras pakoreguoti kairės pusės piešinį, tad jame netikėtai atsirado liūdno žmogaus veidas. Visi žinome, kad liūdesiui su Helovinu tikrai nepakeliui!
Šio piešinio autorius gerai suvokė, kokios skirtingos rudens šventės. Tuos skirtumus išryškino Saulę primenantis objektas ir Mėnulis. Mane labai sudomino žuvis, daugelyje tautų laikoma gyvybės, kilusios iš vandens, vaisingumo simboliu. Iš pradžių Vėlinių karakulyje pasirodė didelis vandens lašas. Netrukus Helovino pusėje atsirado į saulę besistiebianti žuvis. Tikrai iškalbingas piešinys.
Panašus savo simbolika ir šis piešinys: išskaptuotą Helovino moliūgą iš visų pusių supa vandens ir oro simboliai: žuvis, lašas, Mėnulis. O už moliūgo esantį vaiduoklį atidžiai stebi Saturnas. Jungtis tarp žemės ir dangaus labai stipri…
Šis karakulis atskleidžia netikėtą vidinę transformaciją. Kairėje pusėje buvęs Vėlinių piešinys virto ragana – vienu iš Helovino simbolių. Dešinėje, Helovino karakulyje, pasirodė piešinio autorės profilis, paskatinęs susimąstyti, ar renkantis mėgstamą šventę nebuvo padaryta klaida, nes trauka lietuviškai šventei pasirodė stipresnė. Už šiuos atradimus ir vėl esame dėkingi nenuspėjamai meno terapijai!
Ne visi darbai padėjo atsiskleisti, tačiau matydama vaikų susidomėjimą neįprastu piešimu, dedu sau pliusą už tai, kad jiems pavyko atsipalaiduoti ir sukurti įdomų dviejų švenčių susitikimą 🙂
Daugiau apie meno terapiją:
GYVENO KARTĄ LĖLĖ, PANAŠI Į MANE
korsigita 