Socialiniame tinkle Facebook pasirodžiusį dr. Austėjos Landsbergienės straipsnį 
nukopijavau ir perkėliau čia neatsitiktinai: 1. seniai beskaičiau apie taip taikliai ir aiškiai išdėstytas tėvų auklėjimo klaidas; 2. pasidalinus straipsniu savo Facebook puslapyje, naujienos ir aktualijos jį greitai nuleistų žemyn ir ištrintų iš atminties. Tad konsultantės švietimo klausimais įžvalgas nusprendžiau „priglausti“ savo tinklaraštyje, kad bet kuriuo metu galėčiau jį be vargo susirasti, dar ir dar perskaityti bei su kitais pasidalyti.
* * * * *
Vakar buvau pakviesta pakalbėti į SEB renginį, kuris vyksta kartą metuose ir į kurį susirenka vadovai iš Lietuvos ir Latvijos. Mano kalba buvo apie lyderystę, tačiau aš, žinoma, visais pasakojamais atvejais turėjau pavyzdžius iš savo darbo ir iš švietimo sistemos. Klausimų buvo nemažai, auditorija buvo aktyvi (kas visada yra labai malonu), bet žaviausia buvo tai, kad klausimus apie ugdymą uždavė ne vienas ir ne du vyrai. Tėtės, manyč. Ir tada vienas tėtė uždavė klausimą, kuris mane džiugina iki šiandien: „O ką daryti, kai klasėje yra tėvų, kurie mano, kad jų vaikas blogai mokosi dėl to, kad mokslas yra per mažai smagus, kad kalti yra mokytojai, mokykla, o iš tiesų akivaizdu, kad vaikui tiesiog reikia sėst ir mokytis, o jis, na, gal net tiesiog tinginys?“
Ir aš prieš atsakydama net stabtelėjau. Ir įsiklausiau į šio klausimo skambesį. Nes supratau, kad ima kristi šydas ar net geležinė uždanga, kuri pastaruosius keletą metų buvo taip visus užbūrusi ir užliūliavusi, kad mes, švietimiečiai, per konferencijas susirinkę iš visų pasaulio kampų, kalbėdavome apie tai, kad tiesiog reikia atsiraitoti rankoves ir – nors tėvų pareiga yra auklėti vaikus – imti ir pradėti vaikus auklėti, tėvus ugdyti apie auklėjimo svarbą, nes kitaip… jau ir dabar supa per daug mauglių ir per mažai išauklėtų, kultūringų, dirbti pasiruošusių (ir suprantančių, kad dirbti reikia, dirbti reikia daug ir sunkiai, jei nori džiaugtis sėkme – kad ir kas tau gyvenime didžiausia sėkmė būtų) vaikų! Išgirdusi tėčio klausimą, aš išgirdau, kaip ta uždanga krenta ir dūžta į tūkstančius mažų nebesurenkamų gabalėlių.
Mes visi matome – man užtenka mano 20-ties metų patirties – menkėjančius vaikų socialinius, emocinius, akademinius įgūdžius, matome, kad vis daugiau vaikų sunkiau mokytis. Ir, žinoma, dažniausiai yra kaltinama „pasenusi“ mokykla ir „pasenę“ mokytojai. To be fair, yra ir šiuose žodžiuose tiesos. Ir mokykla galėtų būti modernesnė, labiau atliepianti šių dienų vaikų poreikiams, ir kai kurie mokytojai tikrai galėtų eiti koja kojon su naujovėmis, o ne būti užstrigę devintajame dešimtmetyje ar dar net ankstesniuose.
Aš tikiu, kad mūsų visų ketinimai yra patys geriausi, patys nuoširdžiausi – juk kalba yra apie MŪSŲ vaikus, bet jau mano močiutė man sakydavo: „gerais ketinimais pragaras grįstas.“ Linkėdami gero, mes iš didelio rašto išeiname iš krašto ir privalome pradėti apie tai kalbėti, pripažinti, kad susiduriame su šia problema ir pradėti ieškoti sprendimų.
Ir – patikėkite – viskas, apie ką mes kalbame (ką reikėtų daryti), yra labai paprasta. Visiškai joks ne raketų mokslas
1 Bėda. Vaikai gauna viską, ko nori ir iškart, kai užsinori. „Aš alkanas!“ – ir tėvai deda ant stabdžių ir stoja parduotuvėje. „Man nuobodu!“ – ir tėvai meta savo veiklas ir eina ieškoti veiklų vaikui. Gebėjimas palaukti apdovanojimo yra vienas svarbiausių gebėjimų – aš apie jį (ar jo trūkumą šiandien) kalbu itin dažnai. Žinoma, niekam nemalonu, kai vaikas įsiunta, kai vaikas supyksta, nes nepildome jo užgaidų. Kai kurie tėvai (o tai būna gan dažnai!) net manęs klausia, ar netraumuoja, nes „jis rėkė tol, kol nuvažiavome iki Hesburger“.
Gebėjimas palaukti apdovanojimo yra gebėjimas susidoroti su stresu, gebėjimas elgtis nemaloniose situacijose. Šiandien mes matome pirmokus, antrokus, kurie negeba valdyti savo emocijų stresinėse, net, sakyčiau, šiek tiek nemaloniose situacijose, kurie puola vartyti stalus ar lėkti iš klasės, nes gauna užduotį, kuri jiems nepatinka! Mūsų vaikai šiandien yra išmokę ne(be)girdėti „ne“, „stop“, „palauk“, nes, na, nuo pirmų dienų yra pratinami, kad tėvai tuoj viską meta ir padaro, ko mažylis nori. Ir tada tėvams keista, kodėl toks namuose nuostabus vaikas staiga taip netinkamai elgiasi mokykloje. Apie ką tie mokytojai kalba?! Žinoma, kad namuose jis puikiai elgiasi, nes visi namai… sukasi aplink vaiką! Mokykloje suktis turi vaikas O jei jis ar ji nėra pratęs, tai pradžioj tokia tvarka kelia siaubą. Beje, ir tėvams. Mokytojai vis dažniau kalba apie tai, kad jie neturi laiko dirbti mokytojais, nes dirba psichoterapeutais: ir vaiko, ir tėvų. ☹
Ką daryti? Nuolat kartoju, kad vaikui privalo būti aiškios ribos. Ne „gali būti“, ne „reikėtų, kad būtų“, o „privalo“. Turi būti valgymo laikas, miegojimo laikas, namų darbų laikas ir pan. Į mokyklą vaikas turi ateiti pasiilsėjęs ir pasiruošęs darbui, vadinasi, jis turi turėti laiko ir nieko neveikti, ir ramiai pažaisti (ypač pradinukas), ir sveikai pavalgyti. Jūs turite galvoti ne apie tai, ko vaikas nenori (ar nori), o apie tai, ko jūsų vaikui reikia (ar nereikia) – ir būtent taip organizuoti jo gyvenimą. Jūs esate tėvai, o ne auksinės žuvelės-norų pildytojos. Tad jais ir būkite! Nes kitaip ir tėvai yra išsekę nuo savo darbo + vaiko namų darbų ruošimo, nuo savo santykių + savo vaikų santykių aiškinimosi, nuo savo užduočių + visko pagalvojimo už vaiką. O dar jei vaikas ne vienas?! Nenuostabu, kad tėvai jaučia įtampą, jaučiasi pervargę ir dažnai net nebežino, ko imtis. Nebijokite vaikų nuobodulio. Nuobodulys yra kūrybiškumo katalizatorius. Tad valio nuoboduliui, kuo daugiau jo! Kai vaikas sakys „ką man veikti?“, atsakykite „nežinau“ ir toliau skaitykite savo knygą Kai ir toliau zys, pasakykite, kad jums trukdo ir eitų zysti kur nors toliau Pradžioj bus sunku, bet – patikėkite – pamažu įprasite. Ir ne tik įprasite, bet ir išmoksite mėgautis akimirka sau! Dar šiek tiek apie nuobodulį.
2 Bėda. Socializacijos trūkumas. Džiaugiuosi, jog yra bendruomenių, kuriose auga daug vaikų: ten vaikai važiuoja dviračiais, drauge spardo kamuolius, drauge juokiasi ir… susimuša. Technologijos nepakeičia nei kiemo draugų, nei tėvų. iPad’as, kompas, telefonas iš tiesų yra labai prasta auklė. Jūs tikriausiai žinote, kad žmonės, turintys geriausius socio-emocinius gebėjimus, jaučiasi laimingiausi ir sėkmingiausi gyvenime, yra labiausiai mėgiami kitų žmonių. Neatimkite galimybės šiuos gebėjimus įgyti iš savo vaikų! Mes žiauriai išgyvename, kad vaikai susipešė. Kad kartą pasišaipė. Kad susistumdė. Žinoma, jei tai tęstiniai, nuolat besikartojantys veiksmai, tai jau mums, suaugusiems, būtina susirūpinti. Bet jeigu tai yra vienkartiniai veiksmai, tai supraskite – vaikai mokosi. Nepulkite aiškintis su kito vaiko tėvais. Nepulkite aiškintis su mokytojais. Jeigu labai neramu, brūkštelkite laišką. Bet ir tai. Supraskite, kad jei visi tėvai „brūkštels“ po „trumpą žinutę“, tai mokytojas visą pamokų pasiruošimui skirtą laiką atsakinės į jūsų „trumputes“ žinutes. Tad parašykite. Perskaitykite. Ir ištrinkite ☺ Nebent jau tikrai jaučiate, kad TIKRAI reikia suaugusiųjų įsikišimo, ir vaikai jau TIKRAI patys neišspręs. Juk jeigu norime, kad vaikas išmoktų plaukti, kantriai mokome jį plaukti. Ir tol, kol mokome, jis ir vandens prigeria, ir užspringsta, ir truputį išsigąsta. Be to, tai dažnai yra procesas. Lygiai taip pat su socio-emociniais gebėjimais. Jie nėra įgyjami per naktį. Jie yra įgyjami per klaidas. Per mokymąsi iš klaidų. Per atsiprašymą. Per tai, kad – jei elgiesi bjauriai – niekas su tavimi nebenori draugauti. Tegul mokosi palaukti savo eilės, tegul mokosi dalintis, tegul mokosi pralaimėti, tegul mokosi mandagiai ir pagarbiai bendrauti ir tegul išgyvena pasekmes, jei nesielgia pagarbiai, jei nemoka pagirti ar pasidžiaugti kitais, nei nemoka ieškoti kompromiso. Ir tėvai neturi dėl to nieko daryti (išgyventi – taip, mes visi išgyvename, jei vaikas neturi draugų, jei jaučiasi vienišas, jei yra atstumiamas), nes tai – vaiko iššūkis. Pamatęs, kad kažką daro ne taip ir pajutęs to pasekmes, vaikas padarys išvadas ir keis savo elgesį. Tai vadinama natūraliomis pasekmėmis. Turi bendrauti, kad išmoktum bendrauti. Taškas.
Bet tai reiškia, kad ir jūs turite bendrauti su savo vaikais. Mažiau laiškų mokytojams reikš daugiau prasmingų pokalbių su vaiku. Mažiau burbėjimo dėl jų klasiokų elgesio reikš papildomą stalo žaidimą su vaiku. Atvažiuokite į mokyklą papietauti su savo vaiku, pasikalbėkite su juo ir jo draugais. Padėkite mokytojai – juk per pietus valgykloje (na, nebent jūsų vaikas lanko ugdymo įstaigą, kur reikia tylėti per pietus) visada praverčia įdomios temos, o kur dar ir triukšmo suvaldymas prikaustant vaikų dėmesį įdomia tema/diskusija (taip, jeigu vis dar turėjote iliuziją, kad valgykla per pietus yra Tylakaimis, tai NE, ne Tylakaimis ). Žodžiu, mažiau su kitais tėvais bendraukite APIE mokyklą, mokytoją ar vaikus (aišku, dažniausiai KITUS, kurie yra dauuuug prastesni už jūsiškius, of course) uždarose fb grupėse, o tą patį laiką skirkite realiam bendravimui MOKYKLOJE. Atvažiuokite per pietus, atvažiuokite iškart po pamokų – žinoma, ne kasdien, bet retkarčiais juk tikrai galite! Pamatysite, tai padės ne tik santykiams su vaiku, bet ir su mokytoja/-u bei mokykla. Pamatysite, kad mokyklos bendruomenė stengiasi dėl jūsų vaikų. Nori, kad jie būtų sėkmingi ir tiki jais. Pasijusite dalimi šio gražaus ir prasmingo proceso. Nebesijausite vieni ir vieniši savo kelyje.
3 Bėda. „Šiandien mes…“ Mūsų vaikų gyvenimas yra nesibaigiantis smagumas. Vos pramerkę akis vaikai jau klausia „ką šiandien veiksime?“. Nes, na, neduokdie, nebus šiandien jokio fun. Tėvai, kurie neorganizuoja kasdienio cirko, jaučia kaltę, jaučiasi esą prasti tėvai. Ir tada dar tėvai jaučiasi vos ne kalti, kai paprašo vaiko išsiurbti kambarį, kurį pats prišnerkštė. Arba vaikas, nepakeldamas akių nuo kompiuterinio žaidimo, atsako „tuoj“ arba „spėsiu“. Ir tėvai išsliūkina iš kambario, kuris taip ir nebus išsiurbtas. Arba su kalte balse sako: „tai, kai galėsi, prasiurbk, gerai, saulele?“ Vaikai jaučiasi, kad jie PRIVALO važiuoti į gimtadienį arba PRIVALO turėti išmanų telefoną. Ne, neprivalo. Ne, jiems nereikia. Jiems reikia meškafono, nes jis atlieka susisiekimo funkciją. Nenuvažiavus į gimtadienį pasaulis irgi nesugrius. Tai yra privilegija, o ne teisė. Ir su vaikais mes apie tai kalbame nepakankamai. Rekomenduoju nuolat reflektuoti su vaikais: ar NORI, ar REIKIA? Ir tada yra TEISĖS ir yra PAREIGOS. Pradinių klasių mokiniai gali jau puikiai padėti susitvarkyti virtuvėje, rūšiuoti skalbinius, sudėti (savo) skalbinius į spintą, išnešti šiukšles, su(si)tvarkyti savo kambarį, išsiurbti svetainę ir t.t. ir pan. Tokios – neįdomios – pareigos moko smegenis dirbti ir tada, kai yra nuobodu. Tai nepaprastai praverčia mokykloje! Šiandien nuolat girdime iš vaikų „Aš negaliu. Labai sunku. Nuobodu.“ Kodėl? Todėl, kad vaikas nėra išmokęs dirbti nuobodžių darbų. Jis nori fun. Ir jeigu mokytis ką nors nėra fun, tai vaikas ne(be)geba prisiversti. Ir tada tėvai verkia socialiniuose tinkluose, kokia prasta mokytoja, nepadaro, kad vaikui būtų fun! Nes vaikas tai TIKRAI viską išmoktų, jei tik mokytoja ar mokykla normali būtų ☺ Rūbų lankstymas, iškraustymas maišų grįžus iš parduotuvės, daržovių pietums pjaustymas, lovos pasiklojimas, šiukšlių išnešimas – viso to turime pratinti jau darželyje, tačiau pradžioj per žaidimą: lankstykite rūbus kartu, pajuokaudami, pakutendami; rungtyniaukite, kas greičiau iškraustys maišą; daržoves pjaustykite deklamuodami eilėraščius ir pan. Tiesiog mūsų smegenims bus siunčiamas signalas, kad ir tokią veiklą galima sužaidybinti.
4 Bėda. Vaikai – viršininkai. Labai paprastas klausimas: nuo kada vaikai diktuoja tai, kaip jie turi būti auklėjami? Gauname žinutes: „Mano dukra nepadarė namų darbų“ (tai blogai, kad nepadarė), „Mano sūnus nevalgys, jei įdėsite jam daržovių“ (tai tegul pastumia jas į šoną), „Jis nenori šiandien atsiskaityti savo projekto“ (aš irgi nenoriu klausyti penkių trečiokų projekto, bet tai yra būtina, kad jie išmoktų pristatyti savo projektus), „Mano vaikas valgo TIK makaronus su sviestu“ (bet jam būtų labai gerai pradėti valgyti ne tik makaronus su sviestu ir bent jau mokykloje galėtų to pamažiukais mokytis), „Ji šįryt pasakė, kad nenori eiti į žygį“ (tai gerai, kad pasakė, bet į žygį keliaus su visais) ir pan. Kai nuolat šokame pagal vaikų dūdelę, vaikai išmoksta tik vieno: darau tai, ką noriu, o ne tai, ką reikia daryti. Toks įspūdis, kad tokio dalyko kaip REIKIA apskritai beveik neliko. Bet norų tai ohoho. „Noriu turėti 10“ – puiku, bet reikia daug mokytis! „Noriu gauti plaukimo medalį“ – nuostabu, bet reikės daug plaukti. Aišku, dirbt noro siekiant tų tikslų jau daug mažiau.
Ir tada visi apdalinami dalyvio medaliais (participation award), nes, na, juk stengėsi. „Mano dukra pusę dienos verkė, nes pralaimėjo šokių karuose“ arba „Prašau kitais metais neorganizuoti Mokinių Parlamento rinkimų, nes sūnus pirmadienį nenorėjo eiti į mokyklą“ (nes nelaimėjo).
Ši vaikų reakcija, beje, normali: vieniems labiau pasiseka, kitiems – prasčiau; vienų šokis vaikams labiau patinka, kitiems – mažiau. Normalu liūdėti, kai nelaimi. Bet yra visiškai nenormalu atimti iš vaikų galimybę augti, kurią jie įgyja per tokias patirtis.
Ką mes matome? Kadangi vaikai drąsūs, geba įvardinti, ko nori, jie ir žino, ko nori. Žinoti, ko nori, yra gerai. Ko trūksta? Valios daryti tai, ką reikia, kad pasiektų to, ko nori.
Ir atsitinka tai, dėl ko vaikai yra nelaimingi, vis dažniau patiria nerimą: jie, neturėdami įgūdžio dirbti, mano, kad jų tikslai (norai) yra nepasiekiami. O reikia tik tiek nedaug, ir tie tikslai būtų pasiekiami!
Aš vakar sakiau dar vieną dalyką: man būna dienų, kai tą pačią dieną tenka stovėti ir tėvų, ir mokytojų pusėse. Aš absoliučiai girdžiu argumentus, kai tėvai sako, kad mokytojams trūksta kompetencijos. Aš absoliučiai girdžiu, kai tėvai sako, kad mokykloje daug kas atgyvenę. Taip, to yra labai daug. Bet aš absoliučiai girdžiu mokytojus, kai jie sako, jog vaikai elgiasi kaip maugliai ir jiems dalį pamokos reikia kalbėti apie pagarbų elgesį su… pagrindinės mokyklos mokiniais! Kad vaikai ateina nepasiruošę ir sako, kad „mama man leido neruošti namų darbų, nes buvau pavargusi“. Prisimenu mokyklą (privačią) JAV, kurios direktorius labai aiškiai pasakė: mes nepagarbų elgesį toleruojame iki pirmos klasės, kol dar vaikas tikrai mažas. Po to – nutraukiame sutartį. Prisimeni, Emilija? Nes mudvi tiesiog išsižiojusios stebėjome, kaip šešiamečiai dirbo. Savarankiškai. Gavę užduotį. Ir mokytojos, ir vaikų bendravimas buvo ir malonus, ir pagarbus. Pozityvi disciplina, kur nepamiršta nei „pozityvi“, nei „disciplina“.
Mes tiek ilgai kalbėjome (mane included) apie pozityvumo stoką, kad perlenkėme lazdą į kitą pusę. Man, prisimenu, kažkada mano vaikai sako: mama, tu namie tai labai daug reikalauji ir kalbi apie pareigas, kodėl tu tiek kalbi apie teises viešai?! Teko ir man reflektuoti. Ir aš sau tuomet atsakiau: todėl, kad dar labai daug tėvų Lietuvoje yra ir kitoje kraštutinimo pusėje, kurie neišgirs „pozityvi“, jei aš kalbėsiu ir apie „pozityvi“, ir apie „discipliną“. Tiesiog reikia paspausti tai, ko labiausiai trūksta.
Šiandien, mano manymu (ir ypač tiems, kurie skaito mane), jau reikia šiek tiek reality check, ar konkrečiai jie, tiek susitelkę į pozityvą, į prieraišią tėvystę ir į tai, kad svarbu besąlygiškai mylėti vaiką, nepamiršo, kad vaiką reikia IR auklėti. Kad auklėjimas – tėvų atsakomybė. Ir liaukimės džiaugtis savo vaikų „kietais“ (protingais, šmaikščiais ir pan.) atsikalbinėjimais. Nes kartais tiesiog reikia eiti ir padaryti darbą.
Ir baigsiu pavyzdžiu, kurį tiesiog čia paliksiu apmąstymui: Man viena mama pasakoja apie praeitą savaitę vykusį trečiokės gimtadienį. Po kurio ji suabejojo, ar norės dar kada nors organizuoti savo vaikui gimtadienį Visų pirma du vaikai vėlavo. Žinote, kodėl? Nes vienai draugei buvo baletas, ir ji buvo atvežta po jo, o kitai draugei buvo muzikos pamoka. Abi vėlavo gerą pusvalandį. Kokią žinutę tokiu elgesiu nusiunčiame vaikui? Kad vėluoti į draugės gimtadienį yra visiškai OK, nes, na, tavo būrelis juk dauuuug svarbesnis. Nieko tokio, jubiliatė palauks ir princesių! O tai, pavyzdžiui, toms princesėms pasakyti: arba baletas/muzikos pamoka, arba gimtadienis, nes (a) vėluoti nepagarbu ir (b) jeigu jau manai, kad vėluoti ok, tai gal ir nėra ta draugė tokia gera draugė. Arba net pasakyti, kad klasiokės gimtadienis yra svarbiau, nei būrelis (kaip pasielgčiau aš). Visų antra su maistu, sakė, buvo spec poreikių fiesta: vienas nevalgo TOKIO torto (vietoj to, kad tiesiog mandagiai atsisakytų), kitas visiškai nepagarbiai užgieda, kad jo buvo daug skanesnis (nepamirškite, kad kalbame apie trečiokus, kurie jau TIKRAI turi gebėti patylėti ir neįžeisti!), nuo picų viską nurinkinėja, raukosi, sako, kad reikėjo (!) daugiau Coca-Colos nupirkti, kai mama pasiūlo vandens ir pan. Dvi demonstratyviai atsisakė eiti į veiklas, nors jubiliatė ir labai kvietė. Viena neatėjo dainuoti „Su gimimo diena“, nes „durna daina“. Vienos mama paskambino, kad jos dukra NEMĖGSTA būti paimta paskutinė, tai ji atvažiuos anksčiau ir pabus šventės pabaigoje Galiausiai vyšnaitė ant viso šito baliaus buvo tai, kad išeinant vienas vaikas pasipiktino, kad jubiliato mama nebuvo paruošusi dovanėlių vaikams, kurie ATĖJO Į GIMTADIENĮ! Ai, sako, prastas tas jūsų gimtadienis buvo, kitais metais neateisiu.
Tomas, seklys“, ir aš ją perskaičiau. Skaitant kilo dvejopi jausmai: smagūs mano vaikystės prisiminimai ir abejonės, ar šiuolaikiniams, nežinantiems, kas yra deficitas, vaikams bus įdomu skaityti apie dalijimąsi seniai sukramtytos ir skonio nebeturinčios kramtomosios gumos gumuliuku; ar supras jie, kodėl vaikai kaime rengia vaidinimus, mėgdžioja mėgstamo filmo herojus; kaip reaguos jie į sauso kisieliaus valgymą, gamtinių reikalų darymą kibire; ar suvoks, kuo ypatingi iš Vokietijos parvežti stori flomasteriai, elektroninis žaidimas „Vilkas ir kiaušiniai“ ir pan.
begalinį džiaugsmą išnarplioję ilgą sakinį, treti nesupranta, kam ta skyryba išvis reikalinga 😀 Buvusi mano sintaksės dėstytoja kartodavo, kad sintaksė yra jos meilė, tačiau mano mokinių rytmetinis minčių lietus atskleidė priešingą nuomonę. 
