Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Šiemetinę Helovino šventę nusprendžiau susieti su populiariu fizikos reiškiniu – šviesos lūžiu. Paslaptingai pasirodantys ir vėl išnykstantys piešiniai tikrai turėtų sukelti mokinių smalsumą ir norą išsiaiškinti, kaip viskas vyksta. O juk STEAM ugdymu to ir siekiama! Tik nepagalvokite, kad lietuvių kalbą iškeičiau į fiziką! Apie šviesos lūžį mokiniams papasakos gamtos ir fizikos mokytoja, o mano pamokoje, dirbdami su trumpos pasakos tekstu, vaikai gilins žinias apie antonimus, vienarūšes sakinio dalis ir jų skyrybą. Su kitais mokiniais kalbėsime apie Helovino herojus aiškindamiesi, ko trūko svečių sąraše, kuo ypatingi į pilį patekę veikėjai, kodėl jie pasirodė tik mėnuliui patekėjus, kaip jie reaguoja į patekančią saulę ir kt. Sudarydami Helovino veikėjų sąrašą, pakartosime lietuvių kalbos abėcėlę, o vėliau būtinai pasirinksime labiausiai patikusius veikėjus, nupiešime juos ir aprašysime pagal daikto aprašymo planą. Nuojauta kužda, kad bus linksma 🙂
Literatūros klasiko Antano Baranausko literatūrinio palikimo paieškos bandant apglėbti Puntuko akmenį, žingsniuojant medžių lajų taku virš garsiojo Anykščių šilelio, stengiantis prisiminti ekspozicijose esančią informaciją apie šilelio augalus ir gyvūnus, dairantis aplink 35 metrų aukščio apžvalgos bokšte; pažintis su senovės Lietuvos gyvenimą liudijančiais eksponatais Arklio muziejuje; pasinaudojimas galimybe pajusti visatos begalybę ir tuo pačiu suvokti klasės sistemos prasmę virtualiai skriejant „Cosmos“ Paukščių Taku; bendrystės išbandymas painiuose Labirintų parko kambariuose; jėgų pasitikrinimas Pramogų ir sporto centre „Kalita“; lietuvių kalbos žinių gilinimas sprendžiant galvosūkius, žodyno plėtimas netikėtais arklio plauko spalvų pavadinimais; smagus bendravimas autobuse ir kitos įdomybės… Štai taip kultūrinio ugdymo dieną praleido mano mokiniai! Kelionės įspūdžius perteikė nuotraukos, o vaikų emocijas ir žinias – grįžus į mokyklą užpildytas kelionės dienoraštis, kuriame matytus vaizdus mokiniai apibūdino daiktavardžio galininku, elgesį kelionės metu įsivertino būtojo kartinio laiko pirmojo asmens veiksmažodžiais, o savijautą – būdvardžiais ir prieveiksmiais.
Kada džiaugsmas pasiektu rezultatu trykšta per kraštus, norisi juo dalintis su visais! Klasės sistemos idėja „užkabino“ ir įtraukė ne tik mane, bet ir vaikus, o rezultatai pranoko visus lūkesčius 🙂 Kažkada buvau rašiusi, kad mėgstu „gyvus“, įtraukiančius, informatyvius, gaminamus ne tik dėl grožio stendus. Klasės sistema pradžiugino savo paslaptingumu (ačiū anūkui Ariukui, kurio paskolinti žaisliukai pavertė klasę žvaigždėtu dangumi), gražumu, prasmingumu (pirmosios pamokos reportažas), tikslingumu (bendras darbas tikrai suartino vaikus, tai įrodė ir paskutiniai žvaigždynų potėpiai prie tų planetų, kurių atstovai kažkur numėtė savo užduočių lapus), informatyvumu (vardų žvaigždynaipadėjo greičiau prisiminti visus grupės narių vardus; sužinota daug naujo apie visas planetas) ir naujoviškumu (Romuko garsiai ištarta frazė: „Gera idėja!“).
Klasės sistemos kūrimas padėjo ne tik kolektyvo formavimui, bet ir paklojo pagrindus lietuvių sakmių „Televelis“ ir „Kodėl Saulė šviečia dieną, o Mėnulis naktį?“ skaitymui. Saulės sistema ir gamtos terapija padėjo atsiskleisti mokinių kūrybiškumui. Saulė ir jos sistema vis dar aptarinėjama su STEAM klubo nariais (Kam reikalinga Saulė? Kodėl Saulės negali pakeisti kiti šviesos ir šilumos šaltiniai? Kurioje Saulės sistemos planetoje galėtų apsigyventi žmonės?..). Saulės sistemos tema rado savo vietą ir Olweus klasės valandėlėje. Saulė, saulytė, saulužė jau ruošiasi ir priesaginės žodžių darybos pamokoms...
Štai kokia galinga mūsų planetą globojanti žvaigždė!
Pasaulinės kurčiųjų dienos proga linkiu girdintiems įsiklausyti į tylą, padėsiančią pajusti tyliosios bendruomenės ypatingas galias. Mintyse apkabinu visus – buvusius, esamus ir būsiančius mano gyvenime ❤
Šiandien buvo viena iš tų dienų, kada važiuodama namo negalėjau nustoti šypsotis. Taip visada jaučiuosi, kada pamokos pralekia produktyviai, smagiai ir nepastebimai. O to priežastis – lietuvių kalbos abėcėlė. Abėcėlės mokymąsi pradėjome puošdami pirmąsias vardų raides. Kad veikla nesusitapatintų su dailės pamoka, raides reikėjo puošti rašant savo vardą. Rašydami mokiniai lavino rašymo įgūdžius, kurie po vasaros atostogų tikrai buvo susilpnėję, smulkiąją motoriką ir mąstymą. Po inicialų perėjome prie vardų, pasipuošusių įvairiais žodžiais, prasidedančiais iš varduose esančių raidžių. Tokiu būdu vaikai prisiminė išmoktų žodžių pavadinimus ir rašybą.
Lietuvių gestų kalbos pamokose vaikai atliko neįprastą užduotį – iš varduose esančių žodžių kūrė prasmę turinčius sakinius, aiškinosi lietuvių kalbos ir lietuvių gestų kalbos sakinio struktūros skirtumus. Pamokoje buvo daug juoko, nes turint žodžių grupę juk ne visada pavyksta sudaryti rimtą sakinį. O ir visai nereikia to rimtumo, nes juokas ilgina gyvenimą!Dar laiko prie savo gyvenimų pridėjome abėcėlės tvarka dėliodami varduose esančias raides ir prisistatydami naujais, kartais sunkiai ištariamais vardais. Gal kas gali pasakyti, koks vardas berniuko, pasivadinusio BINORSU? 🙂
Kūrybinis darbas visada vertas apdovanojimo, todėl vaikai buvo pakviesti prie žaidimų stalo. Mano viso savaitgalio namų darbai – žaidimo „Dobble“ pagrindu sukurtas žaidimas „ABĖCĖLĖ“ – atsipirko su kaupu. Aš patikrinau mokinių žodyno apimtis, o vaikai taip įsijautė į žaidimą, kad tik pabaigę vieną partiją pareiškė norą pakartoti. Pirmosios partijos metu ne kartą skambėję skundai, kad kažkas blogai kelia kortelę, kažkas iš anksto pamatė raidę, gana greitai virto azartiškomis emocijomis, leidusiomis suprasti, jog komandinis darbas baigsis sklandžiai ir be ginčų. Taip ir įvyko, partijos laimėtojai buvo nuoširdžiai sveikinami, bent man taip pasirodė.
Kadangi apsaugos nuo Covid-19 taisyklėse rekomenduojama kuo daugiau būti lauke, abėcėlę įtvirtinome meno terapijos pamoka – raidžių kūrimu iš gamtoje randamų daiktų. Šį meno terapijos būdą vadinu gamtos terapija, nes ieškodami reikalingų priemonių vaikai nuolat atranda kažką naujo, atsipalaiduoja ir atskleidžia patiems dar nematytas kūrybines galias. Tad paskutinė abėcėlės mokymosi užduotis – raidžių ieškojimas gamtoje – neturėtų sukelti ypatingų sunkumų. Tai – mano grįžimas į 2012 metus, kada tarptautinio eTwinning projekto „Laiškai iš gamtos“ metu ne tik surinkome visą anglų kalbos abėcėlę, bet ir pajutome ypatingą ryšį su gamta ir norą ja pasirūpinti.
Kalbėdami apie metų laikų kaitą su mokiniais šiandien susimąstėme, kuo skiriasi miškas vasarą nuo miško, pradėjusio gyventi pirmąsias rudens dienas. Iš pradžių vaikai bandė kalbėti tradiciniais sakiniais ir pasakoti apie besikeičiantį orą, dangų gaubiančius pilkus ir sunkius debesis, be perstojo žemę merkiantį lietų, tačiau aš pasiūliau mintimis pasivaikščioti po mišką šiandien, rugsėjo dešimtą dieną. Nesėkmingai bandę mane įtikinti, kad rudenį miškas keičia spalvas, vis dažniau žvelgdami pro langą mokiniai prabilo apie pradėjusias trumpėti dienas, dingusias vasarines gėles, kankorėžiais apsipylusias egles, geresnį ar blogesnį grybų derlių, tuštėjančius paukščių lizdus… Jeigu būčiau žinojusi, kad šiandien bus toks geras oras, tikrai būčiau suorganizavusi pasivaikščiojimą po rudenėjantį mišką, kuriame vaikai būtų atradę dar vieną rudenį pranašaujantį požymį – saulėje besidraikančius vorų tinklus!
Tad pasinaudojau vienu iš meno terapijos būdų ir pasiūliau pabandyti „numegzti“ voratinklius patiems. Būsiu atvira, man sekėsi nekaip, nes kažkodėl apvalus turėjęs būti mezginys įgavo keturkampio formą. Bet raštu likau patenkinta. Buvau patenkinta ir vaikų darbais, pasidžiaugiau jų nusiteikimu ir noru papildyti savo pasakojimus naujais faktais apie metų laikus ir tai įrodančiais kūrybiniais darbais, atidžiai rašyti sakinius ir pastebėti juose skyrybos ženklus, atpažinti sudurtinius žodžius, prisiminti daiktavardžių ir būdvardžių draugystę, kaitant juos skaičiais ir linksniais.
Atsakymą rasite išradingosios pradinukų mokytojos Lauros Muliarčikienės iš Vilniaus rajono Riešės gimnazijos mokslo metų pradžios šventės aprašyme. Laura kasmet stebina ne tik savo mokinius, bet ir idėjų rugsėjui internete ieškančius mokytojus. Prieš porą metų nedrąsiai pakvietus kolegas pasidalinti pirmosios pamokos įspūdžiais, iš mokytojos Lauros atskriejo smagusscenarijusšuniukų tema. Pernai socialiniame tinklapyje Facebook daug dėmesio ir komentarų sulaukė klasės viduryje „banguojantis“ didžiulis laivas, kuris tuometinius antrokus šiemet atplukdė į Holivudą – kino žvaigždžių kalvę.
Riešės gimnazijos trečiokai prieš pirmąją pamoką gavo po bilietą į kino filmą. Bilietas suteikė teisę patekti į VIP zoną, kur mokiniai buvo apdovanoti padėkomis, kurių, jei teisingai supratau, dėl karantino jie neatsiėmė praėjusiais mokslo metais. Po įvykusio pokalbio apie tai, kas nusipelno Oskaro, kas gali palikti savo antspaudą Žvaigždžių alėjoje, kam suteikiama teisė iškilmingai praeiti raudonuoju kilimu, trečiokai kūrė praėjusių atostogų filmukus, kiekvienas paliko savo delno antspaudą 3 klasės šlovės alėjoje, o po to skubėjo į „kino salę“ žiūrėti filmų: „Rudens istorija“, „Žiemos pasaka“ ir „Pavasario siaubas“ kuriuos, pasinaudodama antros klasės vaizdo medžiaga, režisavo mokytoja Laura, o aktoriais, visų vaikų džiaugsmui, tapo jie patys. Po filmo, kaip ir pridera, naujosios žvaigždės kartu su režisiere pozavo kino ekraną vaizduojančiuose rėmeliuose.
Štai kaip išradinga ir savo darbą mėgstanti mokytoja Laura Muliarčikienė nedrąsius pradinukus per ketverius metus paverčia žvaigždėmis!
Toks neįprastas Rugsėjo pirmosios pavadinimas atsirado tikslingai – praėjusiais metais nusprendus nedidukėms kurčiųjų klasėms skirti tik vieną klasės vadovą, šiuos mokslo metus pradėjau turėdama skirtingo amžiaus vaikų grupę nuo penktos iki devintos klasės. Mokslo metų pradžios šventė mano klasėje visada yra svarbi ir nepaprasta. Būtent paskutinis apibūdinimas sukėlė daug abejonių: kaip sukurti renginį, kuris patiktų nedrąsiam penktokėliui ir daug mačiusiam devintokui; kuriam skirti daugiau dėmesio; apie ką kalbėti, kad visi suprastų ir įsitrauktų į siūlomas veiklas… Tada ir kilo mintis Saulės sistemos pagrindu sukurti klasės sistemą, kurioje apie svarbiausią mūsų planetai žvaigždę suksis mano auklėtiniai. Kartu su vaikais ir jų tėvais susipažinę su Saulės sistemos sudėtimi, vieningai sutarėme, jog Saulė – tai aš, žmogus, kuris švies, saugos ir augins jų vaikus (P. S. Didybės manija tikrai nesergu). Kadangi šventė buvo suvaržyta koronaviruso apribojimais, daug idėjų teko perkelti į būsimas klasių valandėles ir lietuvių kalbos pamokas. Tačiau pasidalinti planetomis niekas netrukdė. Tiesa, buvo įdomu stebėti nieko nesuprantančių vaikų ir tėvų veidus, kurie po kiekvienos planetos apibūdinimo vis giedrėjo ir linksmėjo.
MERKURIJUS – artimiausia Saulei, mažesnė už Žemę, krintančių meteoritų krateriais išvagota planeta atiteko 5 klasės berniukams, neseniai palikusiems pradinių klasių suolą, mylimą mokytoją, todėl labai nerimaujantiems ir net išsigandusiems. Tad šiais mokslo metais globos jiems reikės tikrai daug.
VENERA – antra pagal atstumą Saulės sistemos planeta. Ji taip pat yra šiek tiek mažesnė už Žemę, jai taip pat reikia Saulės globos, todėl planetą atidavėme penktos klasės mergaitėms, kadangi Veneros vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive. O kur grožis, ten ir mergaitės 🙂
Turinti keturis skirtingus metų laikus ŽEMĖ atiteko šeštokams, praėjusiais metais pademonstravusiems savo gebėjimą keistis: vieną kartą jie būdavo ramūs kaip žiema, kitą kartą – judrūs ir gyvybingi kaip pavasaris, linksmi ir nerūpestingi kaip vasara, spalvingi ir turtingi idėjomis kaip ruduo.
Raudonoji planeta MARSAS dėl savo vardo reikšmės atiteko paišdykauti, pasierzinti mėgstantiems septintokams. Ši planeta jiems tiko ir dėl to, kad Marse para trunka 24 valandas ir 37 minutes. Įnikusiems į išmaniuosius įrenginius ir pamirštantiems laiko nuojautą septintos klasės berniukams tikrai patiktų galimybė prailginti parą 🙂
JUPITERIS atiteko aukštai ir lieknai septintos klasės mokinei, mėgstančiai minkštus megztukus, pūkuotus aksesuarus ir žaisliukus. O didžiausią Saulės sistemos planetą Jupiterį juk nuolat supa balti, rausvi, rudi, geltoni debesys…
Romėnų turto ir žemdirbystės dievo vardu pavadintas SATURNAS buvo atiduotas mokiniui, kuris yra tikras žemės ūkio ekspertas, galintis papasakoti, kada ką sodinti, kas iš to išdygs, kaip nuimti derlių ir pan. Toks pasirinkimas pasiteisino ir šventinę dieną, kadangi mokinys atėjo į mokyklą nešinas beveik juodais kardeliais, kuriuos pats augino ir prižiūrėjo!
Dievo URANO vardu pavadintą planetą gavo devintokai, nes jie šiais metais literatūros pamokose studijuos graikų mitus. Šią planetą jie gavo ir dėl Urano „pomėgio“ skrieti aplink Saulę atsukant tai vieną, tai kitą šoną. Ši savybė labai primena paauglius: vieną dieną jie bendrauja su tėvais ir mokytojais, klauso jų patarimų, kreipiasi pagalbos, kitą dieną jau sukasi į draugus, skųsdamiesi, kad suaugusieji jų nesupranta.
Plika akimi nematomas paslaptingasis NEPTŪNAS atiteko naujokams, apie kuriuos buvo žinoma jau birželio mėnesį, tačiau savo akimis išvysti pavyko tik rugsėjo pirmąją 🙂
Saulės sistemos planetas lydi ir palydovai, aplink juos nuolat sukasi, skrieja žvaigždės, kometos, asteroidai, meteoritai ir kiti paslaptingosios visatos objektai. Tai – mokinių tėvai, broliai, seserys, močiutės ir seneliai, mokytojai, auklėtojai, draugai…
Štai tokia išėjo mano klasės sistema! Šiandien ji buvo pavaizduota tik kreidelėmis mokyklos kieme, o nuo rytojaus pradėsime rimtas Saulės sistemos studijas, kurių metu sukursime spalvingas šios žvaigždės ir savo klasės sistemas, mano pagamintais kaleidskopais bandysime įžvelgti kosmoso paslaptis, o startą savo gyvenimo žvaigždės link pasaldinsime sviestiniais žvaigždžių ir mėnulio formos sausainiais.
