Apie mane

INOVATYVIAUSIO 2020 METŲ KALBŲ MOKYTOJO VARDAS

AČIŪ, MOKYTOJAU!

INOVATYVIAUSIŲ MOKYTOJŲ APDOVANOJIMAI 2017 

2017-02-05

„INOVATYVIAUSIŲ MOKYTOJŲ APDOVANOJIMAI 2016“

2015-01-30

Žmogus gali planuoti, tačiau likimas dažnai perplanuoja ir savaip, gana įdomiai, viską sudėlioja. 1990 m. atsiėmusi pirmąjį  tuometinio Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Defektologijos fakulteto diplomą, visiems sakiau, kad noriu tęsti studijas, nes širdis linko prie lietuvių filologijos. Tačiau šeima, darbas su klausos negalią turinčiais pradinių klasių mokinukais įtraukė į nesibaigiančių darbų ratą, todėl svajonė studijuoti buvo gana greitai užkelta į aukščiausią lentyną, į kurią žvilgtelėti žmogui retai, o kartais ir niekada, nebeprireikia.

Tiesa, po gero dešimtmečio vis dėlto grįžau į studijų suolą – Šiaulių universiteto Tęstinių studijų institute dvejus metus studijavau surdopedagogiką, kadangi pagal naujus Švietimo ministerijos reikalavimus oligofrenopedagogo ir logopedo kvalifikacija nebetiko sutrikusios klausos mokinių ugdymui. Beveik tuo pačiu metu pradinukus išmainiau į vyresniųjų klasių mokinius pradėdama juos mokyti… lietuvių kalbos. Pirmi, antri, treti… mokslo metai ir aš pajutau, kad priartėjau prie savo svajonės. Lietuvių kalba man, lietuvių filologiją studijavusių tėvų vaikui, buvo miela ir reikalinga kaip oras, todėl gana greitai su savo mokiniais pradėjome versti kalnus kūrybinėje veikloje: mes kūrėme pasakas, ieškojome gamtoje raidžių, perkėlėme į ekranus garsių klasikų kūrinius, kvietėme į savo būrį prie Baltijos jūros gyvenančius bendraminčius, bandėme varžytis su girdinčiais bendraamžiais nacionaliniuose ir tarptautiniuose lietuvių kalbos konkursuose… Ir atrodė, kad, atradus didžiulį darbo su mokiniais džiaugsmą, nieko daugiau nebetrūksta!

Pasirodo, klydau. Naujienos Švietimo ministerijoje privertė trečią kartą sėsti į studijų suolą. Sakau – privertė, nes tam tikrai nebuvau pasiruošusi. Darbas, aktyvi kūrybinė veikla ir amžius – trys priežastys, kurios kėlė daug abejonių priimant sprendimą studijuoti. Tačiau nestudijuosiu – nebegalėsiu dirbti. Nebegalėsiu dirbti – greitai išseks kūrybinės idėjos, kurias sėkmingai perkeliu į įvairias mokymo priemones, publikuojamas šioje svetainėje ir vadovėliuose bei pratybų sąsiuviniuose, skirtuose specialiųjų poreikių mokiniams. 2012–2014 metai buvo be proto sunkūs: per tuos metus kartu su kolegėmis ne tik parengiau lietuvių kalbos mokymo priemonę, bet ir perskaičiau tonas knygų, įtrauktų į studijų programą. Šiandien, klausydama studentiško himno ir glausdama prie krūtinės lietuvių filologo diplomą, supratau, kad jis išpildė mano jaunystės svajonę. Nesvarbu, kad tam prireikė ketvirčio amžiaus, ji buvo išpildyta pačiu laiku. Studijuodama sutikau nemažai dėstytojų, dėsčiusių man devyniasdešimtaisiais metais. Dėstytojų paskaitų metu demonstruota erudicija, žinios, kompetencijos neprilygo toms paskaitoms, kurias lankiau tada. Žmonės, studijavę ir (ar) dėstę garsiausiuose Europos universitetuose, tyrinėję seniausius lietuviškus raštus užsienio bibliotekų archyvuose, buvo tokie įdomūs, jog ir šiandien dėkoju likimui, davusiam laiko man subręsti, kad galėčiau prisiliesti prie vienos seniausių pasaulio kalbų ir priimti ją bei įvertinti brandaus žmogaus protu.

Šiaulių universiteto reportažas