INOVATYVIAUSIO 2020 METŲ KALBŲ MOKYTOJO VARDAS

Kažkada galvojau, kad inovatyvumas neatsiejamas nuo informacinių technologijų, kadangi visos IT naujovės buvo sutinkamos su dideliu susidomėjimu ir entuziazmu. Tuo entuziazmu užsikrėčiau ir aš. Šio viruso išsigydyti nepavyko iki šiol. Tačiau vis dažniau pagaunu save galvojant, kad inovacijos yra kažkas daugiau. Atnešusi į klasę savo vaikystės žaidimų idėją, pritaikytą lietuvių kalbai ar literatūrai ir XXI amžiaus kartos pomėgiams, pastebėjau, kad pamokos be kompiuterio nenusileidžia skaitmeninėmis priemonėmis pripildytiems užsiėmimams. Vadinasi, inovatyvumas nėra vien tik gebėjimas į ugdymą įtraukti informacines technologijas. Mane iki šiol tebestebina skaitmeninės kartos pomėgis atlikti užduotis, kurių metu reikia išmesti žaidimo kauliukus. Man iki šiol tebeskamba vieno penktokėlio, kiekvienos pertraukos metu skubančio išsitraukti savo planšetę, žodžiai, kad mano pasiūlytą žaidimą su kauliuku galėtų žaisti visą dieną. Kad aš neklystu, patvirtino šiandien Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose inovatyviausio kalbų mokytojo kategoriją pristatęs VU doc. dr. Valdas Jaskūnas, sakydamas, jog inovatoriais vadinami tie žmonės, kurie sukuria naujoves arba parodo naujas galimybes. Inovatoriai, pasak jo, yra tie, kurie kaskart ir iš naujo atsiliepia į mokinių prigimtinį smalsumą ir padrąsina pažinti tai, kas nepažinta.

Trečią kartą būdama tarp trijų (šiais metais net tarp keturių) pretendentų į garbingą apdovanojimą jaučiausi jaukiai ir ramiai. Mėgavausi švente, nors ji ir buvo kitokia nei ketverius pastaruosius metus, sveikinau ekrane išnyrančius pažįstamus veidus ir vardus, plojau laimėtojams ir džiaugiausi savo stabiliais rezultatais. Džiaugiausi tol, kol ekrane nepasirodė mano pavardė ir padidintas ekranas su mano veidu. O tada kažkodėl apsiverkiau. Kodėl, paaiškinti nelengva. Tačiau šiandien panašų jausmą patyriau du kartus. Pirmąjį tada, kai su mokiniais Tarptautinę neįgaliųjų dieną minėjome ne mūsų pamėgtoje Klaipėdos sporto mokykloje, bet klasėje. Antrasis turbūt buvo dėl to, kad dar neišdilo pernykštės apdovanojimų šventės, vykusios Valdovų rūmuose, akimirkos. Šiandien kaip niekad stipriai pajutau, kaip man trūksta išvykų, veiklų netradicinėse erdvėse ir gyvo bendravimo. To trūksta ir mano mokiniams. Antradienį viena septintokė nesusilaikė ir prisiglaudė prie manęs. Neatsilaikiau ir aš, apkabinau savo mergaitę. Tikėkimės, kad Covid-19 virusas neįveiks mano žmogiškumo, meilės vaikams ir inovatyvumo viruso, kuris, negydomas beveik penkiolika, o gal ir daugiau, metų, veda mane ir mano mokinius naujais ir labai įdomiais keliais.