Paskelbta Biblioteka, Naujienos, Tai įdomu

„IR TAI YRA VYVENIMAS. TAIP PAT KAIP GYVENIMAS, TIK SU KLAIDA.“

Taip savo knygą „Vyvenimas“ baigia jos autorė Beata Tiškevič. Metų pabaigą ir naujų 20190102_165112pradžią praleidau su, pasak autorės, netobulos moters pasakojimu apie jos netobulą gyvenimą. Knygą atsiverčiau jau turėdama du socialinio tinklo Facebook naudotojų komentarus. Vienai skaitytojai ši knyga pasirodė perdaug depresinė, kita, kurianti puikius tekstus, knygą pavadino natūraliai tikra, tačiau dėl smulkiai aprašytų išgyvenimų pagalvojo, jog turėjo rašytis sunkiai. Aš skaičiau su pasimėgavimu ir lengvu džiugesiu, kad pragyvenusi ne vieno muilo operos scenarijaus vertą gyvenimą, sugebėjau lengviau išsikapstyti iš jo paspęstų pinklių. Todėl manau, kad ir kitiems skaitytojams ji turėtų patikti dėl panašių priežasčių: arba džiugins, kad tavo gyvenimas nėra toks komplikuotas, arba nuramins, jog ne tau vienam taip blogai.

Ir nesvarbu, kurioje pusėje bus skaitytojai, juos visus knyga tikrai nustebins už nepadailintą atvirumą.  Skaitytojai turėtų būti dėkingi autorei už tai, kad ji juos myli raidėmis, už priminimą, kokia apgailėtina yra žmogiška prigimtis, už populiarios Enšteino frazės interpretaciją, už išsamų saviugdos knygų sąrašą, už drąsą parodyti savo negražiąją pusę, už gebėjimą iš savęs pasijuokti, už bandymą nurodyti kelią, galbūt padėsiantį atleisti kitam (nors pati Ru taip ir nesugebėjo atleisti), už nuostabią metaforą ir komentarus 346–349 puslapiuose bei kitus gyvenimo patikrintus receptus. Aš džiaugiuosi už galimybę pažvelgti į save iš šalies, už supratimą, kad ne aš viena buvau nepanaši į tvarkingas ir rūpesčių nekeliančias mergaites, už netikėtus sutapimus: norą rašyti ir panašią dvasinę būseną perskaičius Clarissos Pinkolos Ester knygą „Bėgančios su vilkais“. O kur dar viršelio spalva! 🙂

Skirtumas tik tas, kad aš visa tai „vyvenu“ jau pusę amžiaus, o knygos autorei teko „pervyventi“ per dvigubai trumpesnį laiką…

Paskelbta Mokiniai, Naujienos, Tai įdomu

PO DEŠIMTIES METŲ

     Išvydę šiandieninį sujudimą naujieji mokyklos darbuotojai vienas per kitą klausinėjo, kas čia vyksta, kas tie jauni pasitempę žmonės, lipantys iš nesibaigiančių automobilių srauto. O aš žiūrėjau pro klasės langą (tik dabar įvertinau privilegiją pirmajai pamatyti, kas atvyksta į mokyklą) ir gėrėjausi gražiai nuaugusiais, subrendusiais savo vaikais. Taip, taip – vaikais, nors visiems jiems jau per trisdešimt, man jie visada liks vaikai. Rašau apie pirmąją savo auklėtinių laidą, sugrįžusią į mokyklą po dešimties metų!

     Į susitikimą atvyko ir antroji tais metais mokyklą baigusi klasė, tad į mano kabinetą šiandien susirinko per dvidešimt žmonių, kadangi buvę mokiniai norėjo ne tik susitikti, bet ir supažindinti su antrosiomis pusėmis, parodyti savo vaikučius. Gera buvo matyti juos visus laimingus, nemažai pasiekusius, gera buvo dalintis prisiminimais, gera buvo mažytės virtualios apklausos metu sužinoti, kokiomis vertybėmis grindžia savąjį gyvenimo kelią. Matydama juos tokius švytinčius, atvirus ir nuoširdžius, visiškai nenustebau ekrane pamačiusi išryškintą žodį ŠEIMA (didžiausias apklausoje esantis žodis reiškia, kad jis buvo rašomas ne vieną kartą).

     Kadangi esu nuo pirštų galiukų iki plaukų šaknų mokytoja, neatsispyriau pagundai sugrąžinti buvusius mokinius į mokyklos suolą ir parodyti prieš vienuolika metų jų kurtus reklaminius filmukus. Pamatyti save senojoje, jau seniai su žeme sulygintoje Strėvos gatvėje buvusioje mokyklėlėje jiems buvo be galo smagu. Dar smagiau tapo sužinojus, kad pirmasis mano darbo praktikoje pritaikytas reklamos kūrimo metodas tebetaikomas iki šiol, o pirmasis jų filmas nuolat rodomas kiekvienai devintai klasei kaip klasikinis reklaminio filmo pavyzdys.

     Nors mokiniai susirinko mokykloje, kurioje nesimokė, jie įnešė savo indėlį pasakodami, ką gavo iš manęs lietuvių kalbos ir literatūros pamokose, prisiminė skaitytus kūrinius. Kai Karolis S. pasakė, kad iki šiol prisimena K. Borutos „Baltaragio malūną“, kurį jis perkėlė į A. Brako dailės mokykloje kurtus diplominio darbo linoraižinius (vienas jų jau vienuolika metų džiugina mane namuose), pasakiau, kad šio kūrinio mūsų mokyklinėje programoje nebėra. Tai sužinojusi Nina pasiteiravo apie V. M. Putino „Altorių šešėly“, kuris ją ne kartą pamokose pravirkdė, likimą… Tik surdopedagogai supras, ką aš jaučiau sulaukusi tokių klausimų iš žmonių, kuriems skaitymas dėl klausos sutrikimo malonumu tampa tik didelės valios ir labai ilgo darbo, prie kurio prisidedu ir aš, pastangomis.

     Ir dar, šiandien aš pasidžiaugiau galimybe padėkoti žmogui, pastūmėjusiam mane į inovatyvią veiklą. Jis pats apie tai net nenutuokė, todėl buvo be galo nustebęs ir sujaudintas, kadangi mano padėka buvo perduota matant jo žmonai ir sūneliui. Kas tas žmogus, sužinosite atsivertę pasakojimą INOVATYVIAUSIŲ MOKYTOJŲ APDOVANOJIMAI 2017

Paskelbta Mokiniai, Naujienos, Tai įdomu

KARALIENĖS LUIZĖS PAKYLĖTA…

     Sunku pasakyti, ar tai – paprastas sutapimas, ar lemtingas ženklas, kad praėjusį pavasarį, atsiliepę į Klaipėdos – Europos kultūros sostinės organizatorių kvietimą neleisti užšalti uostamiesčio istorijai, Klaipėdos mokiniams skirtam konkursui „Jei bendrai visi judėsim, miesto paslaptį įspėsim“ pasirinkome karalienės Luizės temą. Šifruodami užkoduotus tekstus mokiniai turėjo rasti penkis objektus, susijusius su Prūsijos karalienės gyvenimu Klaipėdoje. Aš tuo metu konkursą moderavau internetu, todėl prie nurodytų objektų apsilankiau užduočių kūrimo metu. Lygiai po metų karalienės Luizės dvasia mane pakvietė užsukti į vieną iš konkurse minimų objektų, kuriame  nuo 1891 iki 1945 metų veikė vokiška garsios istorinės asmenybės vardu pavadinta gimnazija.

     Balandžio 12 dieną, tik peržengusi Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro slenkstį, pajutau karališką aurą: nuo pat įėjimo iki Karalienės Luizės aulos lydintys paslaugūs pažai ir puošnios damos, rūmų menės įspūdį aulai suteikianti prieblanda, ne vieną šimtmetį skaičiuojantys karališki šokiai, muzika ir dainos, iškilmingas medalių įnešimas ir per penkerius metus ištobulinta jų įteikimo ceremonija…

     Taip už nuopelnus švietimui ir kultūrai buvo pagerbti keturi klaipėdiečiai: literatūrologė, rašytoja Jovita Saulėnienė, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro dailės studijos „Varsa“ mokytoja ekspertė Loreta Laurinavičienė, rašytojas, filosofas Arvydas Juozaitis ir aš.

     Ir vėl – sutapimas, ar ne, bet praėjusių metų konkurse vaikams reikėjo išsiaiškinti, kokiu būdu būtų galima patekti į karalienės Luizės buduarą. Užuominos juos atvedė prie Klaipėdos dramos teatro repertuaro, skelbiančio apie garsųjį A. Juozaičio spektaklį. O nuotykių ieškojimas baigėsi atradus Klaipėdos moterų Rotary klubo „Karalienė Luizė“ būstinę, iš kurio prezidentės Jolantos Juškevičienės rankų gavau ne tik labai gražų, bet ir įpareigojantį medalį, nes jo gavimą lėmė mano mokyklos Mokinių tarybos balsas.

     Ir buvę, ir dabartiniai mano mokiniai nuolat siūlo mane įvairioms nominacijoms, tačiau nedidelei sutrikusios klausos žmonių bendruomenei sudėtinga varžytis su didelėmis mokyklomis, todėl jų tylūs balsai paskęsdavo tarp tūkstantinių skaičių. Esu labai laiminga, kad šį kartą mano vaikai buvo išgirsti ir jiems pagaliau pavyko laimėti! Rašau JIEMS, nes be savo MOKINIŲ aš nebūčiau užsiauginusi kūrybos, entuziazmo, meilės jiems ir savo darbui sparnų. Ačiū, mano vaikai!

Paskelbta Literatūra, Metodinės priemonės, Mokiniai, Naujienos, Tai įdomu, Vadovavimas klasei, Įvairūs

„JEI BENDRAI VISI JUDĖSIM, MIESTO PASLAPTĮ ĮSPĖSIM“ 2

Sunku paaiškinti, kas nutiko, kad toks šaunus konkursas, patekęs net į Klaipėdos – 2017logo 1 metų Lietuvos kultūros sostinės renginių programą, liko neaprašytas mano tinklaraštyje. Apie tai prisiminiau kurdama trečiojo konkurso, vyksiančio šių metų balandžio 11–26 dienomis, užduotis.

Laimė, visagalis internetas išsaugojo įdomiausias konkurso akimirkas ir pasakojimą apie tai, kaip jaunieji klaipėdiečiai vykdė miesto mero misiją 🙂 

Dalinuosi konkurso užduotimis, kad visi norintys bet kada galėtų pasinerti į kvapą gniaužiančius nuotykius ir pakartoti Prūsijos karalienės Luizės paieškas:

I užduotis su atsakymu

II užduotis su atsakymu

III užduotis su atsakymu

IV užduotis su atsakymu

V užduotis su atsakymu

Pirmojo konkurso užduotis, pasakojimą ir vaizdo medžiagą rasite čia.

Paskelbta Naujienos, Specialistams ir tėvams, Tai įdomu

6 MŪSŲ ŠVIETIMO SISTEMOS PROBLEMOS

Trumpas, bet aktualus ir konkretus filmukas apie pasenusią švietimo sistemą, štampuojančią instrukcijoms pavaldžią, darančią tik tai, kas liepiama, visuomenę, iš kurios atimama galimybė kurti, dalintis savo idėjomis, bendradarbiauti. Kontroliuojanti kiekvieną gyvenimo minutę sistema slopina savarankiškumą, nemoko valdyti savo laiko, nesuteikia erdvės entuziazmui ir pomėgiams, o kiekvieno žmogaus individualumas ir unikalumas vis dar „pamirštamas“.

Lietuviškai įgarsintas filmukas.   

Filmukas originalo kalba.

 

Paskelbta Naujienos, Specialistams ir tėvams, Tai įdomu, Įvairūs

AR LENGVA MOKYTOJUI PATEKTI Į ROJŲ?

     Šiandien dalyvavau aktoriaus Vytauto Kontrimo vedamame seminare „Kiekvienas mokytojas turi būti aktorius“, kurį galėčiau pavadinti mini spektakliu. Pasak jo, mokytojai yra daugiausiai viešai kalbantys žmonės, todėl jo seminare ypatingai daug dėmesio buvo skiriama kalbėjimui prieš auditoriją.

     Pats dirbantis pedagoginį darbą aktorius mus visus palygino su kompiuteriais, kuriuos nuolat reikia atnaujinti. Tuo jis leido suprasti, kad tai, ką naudojai pamokoje vakar, rytoj kitai auditorijai, nors ir to paties amžiaus, nebetiks, kadangi kelis kartus iš eilės daryti tą patį turi būti neįdomu ir pačiam mokytojui. Bet ar visada taip yra? Prisipažinsiu, man tai labai patiko, nes ne vieną kartą pagavau save apgailestaujant, kad pamiršau įtraukti į pamokos planą praėjusių metų užduotį, lentelę ar schemą, nors naujas užduotis mokiniai dirbo su malonumu ir užsidegimu. Vadinasi, man taip pat nebeįdomu daryti tai, kas buvo anksčiau. Nesakau, kad tai vyksta nuolat, nes yra tokių pamokų, kurias kartoju kasmet. Pavyzdžiui, skaitant Edmondo de Amiči romano „Širdis“ ištrauką apie aklus vaikus, nuolat siūlau savo mokinukams, turintiems klausos negalią, įsijausti į aklo žmogaus būseną ir palyginti, kuri negalia yra sunkesnė. Beje, skirtingų kartų atsakymai minėtos pamokos metu nesikeičia…

     Mes, pabrėžė aktorius, nuolat sakome, kad dabartinė karta yra kitokia, dūsaujame, kad sunku juos sudominti, tačiau dažnai pamirštame išsiaiškinti, kokia gi yra ta XXI amžiaus karta. Vytautas Kontrimas kartą dirbdamas su antrokais, suvokė, jog visiškai nesugeba jų sudominti. Tada jis paprašė atnešti patinkančių muzikos kūrinių įrašų. Nors tai, ką perklausė, jam labai nepatiko, tačiau padėjo perprasti šiuolaikinius vaikus, o minėtų kūrinių įtraukimas į užsiėmimus leido tapti vaikų „draugeliu“. Žinoma, ne iš karto, tačiau jau penktoje klasėje vaikai su didžiuliu entuziazmu statė Šekspyro Hamletą.

     Mes turime kalbėti vaikams tai, kas mums patiems patinka, pabrėžė V. Kontrimas. Sausai išberta teorija mokiniams geriausiu atveju pro vieną ausį įeis ir tuoj pat išeis, o blogiausiu – atsimuš nuo jų kaip žirniai nuo sienos. Kalbėti taip, kad visiems patiktų, galima be jokių moderniųjų technologijų, pakanka tikėti tuo, ką darai, pasitelkti savo charizmą ir – pirmyn. Aktoriaus suvaidinta scena apie jo geografijos mokytoją tik patvirtino jo žodžius, nes tais laikais geografai galėjo pasitelkti tik žemėlapius, gestus ir iškalbą.

     O ką daryti, jeigu tos iškalbos neturi? Ir čia lektorius pasidalino neįkainojamais patarimais. Viešas kalbėjimas yra išėjimas iš komforto zonos, kurią gaubia rizikos ir panikos ratai. Kad nepatektų į panikos ratą, net didžiųjų pasaulio valstybių vadovai nuolat repetuoja savo pasisakymus. Tačiau V. Kontrimas perspėjo, kad kalbos surašymas popieriaus lape nesudomins klausytojų. Kalbą iš tiesų reikia planuoti, tačiau užsirašyti tik jos dalis ir svarbesnes tezes. Kalba turi būti ritmiška, dinamiška, panaši į plakato ar afišos tekstą, kuriame tai, kas svarbu, užrašoma padidintu ir paryškintu šriftu, o kita informacija pateikiama mažiau į akis krintančiu šriftu. Aktorius pasidalijo paslaptimis ir apie pirmas 30 viešo pasisakymo sekundžių; perspėjo, ko galima tikėtis išėjus į tribūną apsirengus neįprasta apranga, nauju makiažu ar aksesuaru; papasakojo, kaip klausytojus veikia tavo krenkštimas; patarė, ką reikia daryti džiūnant burnai, ko negalima, o ką reikėtų gerti prieš pat pasisakymą.

     Grįždamas prie ugdymo lektorius priminė, kad mokytojai savo pamokose turi panaudoti pavyzdžių iš kitų mokslų srities. Pavyzdžiui, skaitydami pasakojimą apie bitę, paklauskite mokinių, kiek viena bitė surenka medaus per visą savo gyvenimą. Nors tai nebus paminėta skaitomame tekste, tačiau vaikai tikrai su dideliu užsidegimu spėlios, kiek gi tas mažas vabalėlis gali prinešti medaus, o vėliau apstulbs sužinoję, kad vienos bitelės indėlis yra tik vienas arbatinis šaukštelis! Toks nukrypimas nuo teksto tikrai nesugadins pamokos, greičiau paskatins mokinius paieškoti daugiau informacijos apie tūkstančius gėlių aplankančius darbštumo simboliu tapusius vabzdžius.

     Seminaro pabaigoje aktorius Vytautas Kontrimas prisiminė studijų Teatro akademijoje laikus ir vienos dėstytojos, sužinojusios, kad jis tapo mokytoju, žodžius: „Mokytojas, kuris dirba iš širdies, yra mokytojas iš pašaukimo. Jis yra ŠVENTASIS!“ Aktoriui įsiterpus į moters žodžius, ji nutildė jį ir tęsė: „Bet ar tu žinai, kaip gyveno šventieji? Jie nuėjo kančių kelius, beveik nei vienas nemirė savo mirtimi. Bet koks gyvenimas šventųjų laukia po mirties!!!“ Tad iki susitikimo rojuje, kolegos 😀     

Paskelbta eTwinning, Naujienos, Projektai, Specialistams ir tėvams, Tai įdomu, Virtuali kelionė klasėje

INOVATYVIAUSIŲ MOKYTOJŲ APDOVANOJIMAI 2017

     Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose dalyvavau antrą kartą. Pernykštė patirtis, likus už nominantų ribos, kartėlio neatnešė. Priešingai, matydama laureatus – iš „Virtualios kelionės klasėje“ konkursų pažįstamą Kauno Jėzuitų gimnazijos fizikos mokytoją Rigondą Skorulskienę ir eTwinning ambasadorę, su kuria dažnai susitinku eTwinning seminaruose, Kuršėnų Pavenčių mokyklos anglų kalbos mokytoją Staselę Ryškienę, supratau, kodėl nepatekau tarp geriausiųjų. Todėl šiais metais nusprendžiau savo laimės nebandyti. Tačiau senas geras posakis apie tai, kad mes planuojame, o kažkas aukštai tarp debesų juokiasi, suveikė gavus laišką iš apdovanojimų organizatorių su pasiūlymu dar kartą įbristi į tą pačią upę. Prisipažinsiu, galvojau neilgai, nes praėję metai man buvo ypač turtingi metodine veikla, netradicinėmis pamokomis, kūrybiniais darbais ir renginiais, tad žinia, kad šiemet tapau viena iš trijų inovatyviausių šalies kalbų (gimtosios ir užsienio) mokytojų, buvo be galo maloni.

    Šias metais susidomėjau pasakų terapija, todėl lapkričio 21 dieną atvykusi į mokytojų pagerbimo iškilmes, pasijutau kaip Pelenė, netikėtai patekusi į puotą. Jausmas buvo toks keistas, jog iš pradžių vis žvalgiausi laikrodžio, po kurio dvyliktojo dūžio viskas turėtų pradingti. Mano draugystė su inovacijomis prasidėjo kaip ir pasakoje, labai labai seniai. Nusprendusi paįvairinti savo pamokas, nusipirkau knygą, mokančią kurti PowerPoint skaidres. Po vienos sėkmingos skaidrėmis iliustruotos pamokos sulaukiau mokinio, dabar jau auginančio sūnelį, klausimo, ar pati jas padariau. Pasigirdus teigiamam atsakymui, berniuko veide pasirodė visa puokštė emocijų: nuostaba, susižavėjimas, pagarba, džiaugsmas… To vaiko veidą dažnai prisimenu, nes jis įkvėpė nuolatiniams ieškojimams ir siekiams stebinti savo mokinius. Esu labai laiminga, kad savo darbais ir idėjomis pavyko nustebinti ir ekspertus, skaičiusius mano pedagoginės veiklos aprašymą ir nusprendusius, kad aš esu verta patekti į kalbų mokytojų TOP3. Dėkoju ir Klaipėdos miesto savivaldybės švietimo skyriaus darbuotojoms, šį įsimintiną vakarą atvežusioms miesto mero sveikinimus. Smagu, kad jos tapo net penkių uostamiesčio nominantų, iš kurių du gavo inovatyviausio mokytojo vardus, triumfo liudininkėmis. Ačiū ir savo mokyklos bendruomenei. Tačiau didžiausią padėką skiriu savo esamiems ir buvusiems MOKINIAMS, kurie buvo, yra ir bus mano varomoji jėga. Mažos, bet vieningos kurčiųjų bendruomenės vaikų ir jaunuolių atkaklios pastangos surinkti man kuo daugiau balsų varžybose dėl Metų publikos mokytojo vardo leido man suprasti, kad būti mokytoju yra didelė privilegija ir begalinė laimė!