Namo simbolis meno terapijoje užima svarbią ir nevienareikšmę vietą. Tai – ne tik konkretus pastatas, kuriame žmogus gyvena. Po juo gali slypėti ir asmeniniai žmogaus išgyvenimai, ir savojo „aš“ paieškos, ir santykiai šeimoje, ir bendravimas, bendradarbiavimas su aplinkiniais, ir šalies, tautos nacionaliniai, kultūriniai požymiai… Man namo piešimas padeda išsiaiškinti vaikų tarpusavio santykius. Po tokių kūrybinių klasės valandėlių visiems kartu atsiskleidžia ir santykiuose atsirandančių problemų priežastys.
Pajutusi, kad mano auklėtinių tarpe vis dažniau kyla kibirkštys, pasiūliau nupiešti namą. Sulaukiau daug klausimų, kaip jis turi atrodyti, tačiau nieko daugiau nebeaiškinau. Todėl gavau 15 skirtingų, bet daug pasakančių pastatų, kuriuose vėliau paprašiau surašyti visų auklėjamosios grupės vaikų, tame tarpe ir mano, vardus. Vardai sudėliojo visus likusius taškus. Šį kartą namo išvaizda nebuvo lemiama, didžiausią dėmesį kreipiau į mūsų vardus. Languose, pro juos šviečiančiuose kambariuose, duryse, ant laiptų, kopėčių surašyti ar po visą teritoriją išmėtyti vardai atskleidė slaptas grupeles, dar kartą patvirtino, kas yra tikri lyderiai, kas veržiasi jais būti, o kas visai to nenori. Piešiniai parodė mažųjų požiūrį į vyresniuosius, perdavė vaikų nebylią žinutę, kad jiems labai reikalinga mano ranka. Įdomu buvo analizuoti savo vardo vietą auklėtinių pastatuose. Vieni jį žingsneliu atskyrė nuo visos grupės, antri įkurdino nedideliame kambarėlyje ar mažu langeliu pažymėtoje pilies patalpoje, treti apgyvendino kaimynystėje. Buvo ir toks namas, kurio palėpėje gyvenu kartu su piešinio autore. Kai pasiteiravau kaimynu tapusio mokinio, ar aš netrukdysiu jam gyventi, pastarasis nusijuokė ir papurtė galvą. Šis piešinys man ypač svarbus, nes jo autorius, išgyvenantis labai sunkų laikotarpį, įsileido mane į savo teritoriją parodydamas didelį pasitikėjimą ir norą būti kartu.
Nors sakoma, kad piešinys padeda išreikšti tai, ką sunku įvardinti žodžiais, tačiau nemažai informacijos gavau ir iš piešinių pavadinimų, bet pastebėjimus šį kartą pasiliksiu sau, kadangi dauguma jų yra itin atviri ir jautrūs.
ketverius metus, kada asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ nusprendė prisidėti prie mokytojo profesijos prestižo kėlimo ir tarti „ačiū“ tiems, kurie kuria ateitį Lietuvoje, kurių klasėse vyksta ne mažesni stebuklai nei Estijos, Suomijos ar Singapūro mokyklose. Taip atsirado Lietuvos respublikos ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio globojama iniciatyva „Inovatyviausių mokytojų apdovanojimai“. Nors iniciatyvos organizatoriai teigia, kad jų tikslas – skleisti žinią apie puikius mokytojus Lietuvoje ir jiems atsidėkoti, nuo savęs noriu pridėti, kad tai – dar viena galimybė įsitikinti, jog mokytojo profesija yra pašaukimas. Mokytojas, pasak šiandieninių apdovanojimų metu kalbėjusių svečių, yra labai drąsus, kadangi nebijo kartu su vaikais laipioti uolomis, leistis lynu nuotykių parke arba karštai melstis, kad besileidžiantiems vaikams nieko nenutiktų, vežtis juos į trumpesnes ir ilgesnes keliones, leisti naktis prie laužo ir kt. Nes mokytojas yra labai imlus, kadangi bedirbdamas su Z karta jau žino, kaip reikės dirbti su alfa ir kitomis raidėmis pavadintomis kartomis. Nes mokytojas tiki savo mokiniais ir tuo, ką jis daro. Nes mokytojas mėgsta tai, ką jis daro. Nes mokytojas gyvena tuo, ką jis daro… Ir aš darysiu, kadangi žinia, jog antrą kartą patekau į inovatyviausių kalbų mokytojų trejetuką, ne tik džiugina, bet ir įkvepia plačiau išskleisti sparnus naujiems skrydžiams. Svarbu tik neappsvaigti kaip Ikarui nuo atsivėrusių galimybių, neišpuikti nuo gražių žodžių, skambėjusių Valdovų rūmuose, nesudeginti suteiktų galimybių ir nepamiršti tų, kurių dėka šiandien žengiau raudonuoju kilimu.
vietas, sudėjote jame? O gal daugiau pliusų gavo kitos pasaulio šalys? Skamba absurdiškai, tačiau ne vienas, apkeliavęs kone visą Europą, po Lietuvą būna keliavęs labai mažai. Kalbu ir apie save, nes prieš penkmetį paklausta etnologijos ir mitologijos dėstytojo apie Baltų mitologinį parką, išraudau ir nuleidusi galvą pasižadėjau apsilankyti jame. Pažadą įvykdžiau su kaupu, šiame parke vedu 
požiūrį į specialiųjų poreikių vaikus ir juos auginančius tėvus. Viską žinantys pirkėjai parduotuvėse, nepatenkinti bendrakeleiviai viešajame transporte, besibarantys poilsiautojai paplūdimiuose jaučia pareigą paauklėti hiperaktyvius, elgesio ir emocijų sutrikimų, autizmo spektro sindromą turinčius vaikus, pažerti patarimų, pastabų ir net grasinimų jų tėvams. Spaudoje, televizijoje, įvairiuose renginiuose stengiamasi šviesti visuomenę, tačiau pakeisti jų požiūrį į kitokius vaikus yra be galo sunku. 
korsigita 