Paskelbta Naujienos, Specialistams ir tėvams, Tai įdomu

6 MŪSŲ ŠVIETIMO SISTEMOS PROBLEMOS

Trumpas, bet aktualus ir konkretus filmukas apie pasenusią švietimo sistemą, štampuojančią instrukcijoms pavaldžią, darančią tik tai, kas liepiama, visuomenę, iš kurios atimama galimybė kurti, dalintis savo idėjomis, bendradarbiauti. Kontroliuojanti kiekvieną gyvenimo minutę sistema slopina savarankiškumą, nemoko valdyti savo laiko, nesuteikia erdvės entuziazmui ir pomėgiams, o kiekvieno žmogaus individualumas ir unikalumas vis dar „pamirštamas“.

Lietuviškai įgarsintas filmukas.   

Filmukas originalo kalba.

 

Paskelbta Naujienos, Specialistams ir tėvams, Tai įdomu, Įvairūs

AR LENGVA MOKYTOJUI PATEKTI Į ROJŲ?

     Šiandien dalyvavau aktoriaus Vytauto Kontrimo vedamame seminare „Kiekvienas mokytojas turi būti aktorius“, kurį galėčiau pavadinti mini spektakliu. Pasak jo, mokytojai yra daugiausiai viešai kalbantys žmonės, todėl jo seminare ypatingai daug dėmesio buvo skiriama kalbėjimui prieš auditoriją.

     Pats dirbantis pedagoginį darbą aktorius mus visus palygino su kompiuteriais, kuriuos nuolat reikia atnaujinti. Tuo jis leido suprasti, kad tai, ką naudojai pamokoje vakar, rytoj kitai auditorijai, nors ir to paties amžiaus, nebetiks, kadangi kelis kartus iš eilės daryti tą patį turi būti neįdomu ir pačiam mokytojui. Bet ar visada taip yra? Prisipažinsiu, man tai labai patiko, nes ne vieną kartą pagavau save apgailestaujant, kad pamiršau įtraukti į pamokos planą praėjusių metų užduotį, lentelę ar schemą, nors naujas užduotis mokiniai dirbo su malonumu ir užsidegimu. Vadinasi, man taip pat nebeįdomu daryti tai, kas buvo anksčiau. Nesakau, kad tai vyksta nuolat, nes yra tokių pamokų, kurias kartoju kasmet. Pavyzdžiui, skaitant Edmondo de Amiči romano „Širdis“ ištrauką apie aklus vaikus, nuolat siūlau savo mokinukams, turintiems klausos negalią, įsijausti į aklo žmogaus būseną ir palyginti, kuri negalia yra sunkesnė. Beje, skirtingų kartų atsakymai minėtos pamokos metu nesikeičia…

     Mes, pabrėžė aktorius, nuolat sakome, kad dabartinė karta yra kitokia, dūsaujame, kad sunku juos sudominti, tačiau dažnai pamirštame išsiaiškinti, kokia gi yra ta XXI amžiaus karta. Vytautas Kontrimas kartą dirbdamas su antrokais, suvokė, jog visiškai nesugeba jų sudominti. Tada jis paprašė atnešti patinkančių muzikos kūrinių įrašų. Nors tai, ką perklausė, jam labai nepatiko, tačiau padėjo perprasti šiuolaikinius vaikus, o minėtų kūrinių įtraukimas į užsiėmimus leido tapti vaikų „draugeliu“. Žinoma, ne iš karto, tačiau jau penktoje klasėje vaikai su didžiuliu entuziazmu statė Šekspyro Hamletą.

     Mes turime kalbėti vaikams tai, kas mums patiems patinka, pabrėžė V. Kontrimas. Sausai išberta teorija mokiniams geriausiu atveju pro vieną ausį įeis ir tuoj pat išeis, o blogiausiu – atsimuš nuo jų kaip žirniai nuo sienos. Kalbėti taip, kad visiems patiktų, galima be jokių moderniųjų technologijų, pakanka tikėti tuo, ką darai, pasitelkti savo charizmą ir – pirmyn. Aktoriaus suvaidinta scena apie jo geografijos mokytoją tik patvirtino jo žodžius, nes tais laikais geografai galėjo pasitelkti tik žemėlapius, gestus ir iškalbą.

     O ką daryti, jeigu tos iškalbos neturi? Ir čia lektorius pasidalino neįkainojamais patarimais. Viešas kalbėjimas yra išėjimas iš komforto zonos, kurią gaubia rizikos ir panikos ratai. Kad nepatektų į panikos ratą, net didžiųjų pasaulio valstybių vadovai nuolat repetuoja savo pasisakymus. Tačiau V. Kontrimas perspėjo, kad kalbos surašymas popieriaus lape nesudomins klausytojų. Kalbą iš tiesų reikia planuoti, tačiau užsirašyti tik jos dalis ir svarbesnes tezes. Kalba turi būti ritmiška, dinamiška, panaši į plakato ar afišos tekstą, kuriame tai, kas svarbu, užrašoma padidintu ir paryškintu šriftu, o kita informacija pateikiama mažiau į akis krintančiu šriftu. Aktorius pasidalijo paslaptimis ir apie pirmas 30 viešo pasisakymo sekundžių; perspėjo, ko galima tikėtis išėjus į tribūną apsirengus neįprasta apranga, nauju makiažu ar aksesuaru; papasakojo, kaip klausytojus veikia tavo krenkštimas; patarė, ką reikia daryti džiūnant burnai, ko negalima, o ką reikėtų gerti prieš pat pasisakymą.

     Grįždamas prie ugdymo lektorius priminė, kad mokytojai savo pamokose turi panaudoti pavyzdžių iš kitų mokslų srities. Pavyzdžiui, skaitydami pasakojimą apie bitę, paklauskite mokinių, kiek viena bitė surenka medaus per visą savo gyvenimą. Nors tai nebus paminėta skaitomame tekste, tačiau vaikai tikrai su dideliu užsidegimu spėlios, kiek gi tas mažas vabalėlis gali prinešti medaus, o vėliau apstulbs sužinoję, kad vienos bitelės indėlis yra tik vienas arbatinis šaukštelis! Toks nukrypimas nuo teksto tikrai nesugadins pamokos, greičiau paskatins mokinius paieškoti daugiau informacijos apie tūkstančius gėlių aplankančius darbštumo simboliu tapusius vabzdžius.

     Seminaro pabaigoje aktorius Vytautas Kontrimas prisiminė studijų Teatro akademijoje laikus ir vienos dėstytojos, sužinojusios, kad jis tapo mokytoju, žodžius: „Mokytojas, kuris dirba iš širdies, yra mokytojas iš pašaukimo. Jis yra ŠVENTASIS!“ Aktoriui įsiterpus į moters žodžius, ji nutildė jį ir tęsė: „Bet ar tu žinai, kaip gyveno šventieji? Jie nuėjo kančių kelius, beveik nei vienas nemirė savo mirtimi. Bet koks gyvenimas šventųjų laukia po mirties!!!“ Tad iki susitikimo rojuje, kolegos 😀     

Paskelbta eTwinning, Naujienos, Projektai, Specialistams ir tėvams, Tai įdomu, Virtuali kelionė klasėje

INOVATYVIAUSIŲ MOKYTOJŲ APDOVANOJIMAI 2017

     Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose dalyvavau antrą kartą. Pernykštė patirtis, likus už nominantų ribos, kartėlio neatnešė. Priešingai, matydama laureatus – iš „Virtualios kelionės klasėje“ konkursų pažįstamą Kauno Jėzuitų gimnazijos fizikos mokytoją Rigondą Skorulskienę ir eTwinning ambasadorę, su kuria dažnai susitinku eTwinning seminaruose, Kuršėnų Pavenčių mokyklos anglų kalbos mokytoją Staselę Ryškienę, supratau, kodėl nepatekau tarp geriausiųjų. Todėl šiais metais nusprendžiau savo laimės nebandyti. Tačiau senas geras posakis apie tai, kad mes planuojame, o kažkas aukštai tarp debesų juokiasi, suveikė gavus laišką iš apdovanojimų organizatorių su pasiūlymu dar kartą įbristi į tą pačią upę. Prisipažinsiu, galvojau neilgai, nes praėję metai man buvo ypač turtingi metodine veikla, netradicinėmis pamokomis, kūrybiniais darbais ir renginiais, tad žinia, kad šiemet tapau viena iš trijų inovatyviausių šalies kalbų (gimtosios ir užsienio) mokytojų, buvo be galo maloni.

    Šias metais susidomėjau pasakų terapija, todėl lapkričio 21 dieną atvykusi į mokytojų pagerbimo iškilmes, pasijutau kaip Pelenė, netikėtai patekusi į puotą. Jausmas buvo toks keistas, jog iš pradžių vis žvalgiausi laikrodžio, po kurio dvyliktojo dūžio viskas turėtų pradingti. Mano draugystė su inovacijomis prasidėjo kaip ir pasakoje, labai labai seniai. Nusprendusi paįvairinti savo pamokas, nusipirkau knygą, mokančią kurti PowerPoint skaidres. Po vienos sėkmingos skaidrėmis iliustruotos pamokos sulaukiau mokinio, dabar jau auginančio sūnelį, klausimo, ar pati jas padariau. Pasigirdus teigiamam atsakymui, berniuko veide pasirodė visa puokštė emocijų: nuostaba, susižavėjimas, pagarba, džiaugsmas… To vaiko veidą dažnai prisimenu, nes jis įkvėpė nuolatiniams ieškojimams ir siekiams stebinti savo mokinius. Esu labai laiminga, kad savo darbais ir idėjomis pavyko nustebinti ir ekspertus, skaičiusius mano pedagoginės veiklos aprašymą ir nusprendusius, kad aš esu verta patekti į kalbų mokytojų TOP3. Dėkoju ir Klaipėdos miesto savivaldybės švietimo skyriaus darbuotojoms, šį įsimintiną vakarą atvežusioms miesto mero sveikinimus. Smagu, kad jos tapo net penkių uostamiesčio nominantų, iš kurių du gavo inovatyviausio mokytojo vardus, triumfo liudininkėmis. Ačiū ir savo mokyklos bendruomenei. Tačiau didžiausią padėką skiriu savo esamiems ir buvusiems MOKINIAMS, kurie buvo, yra ir bus mano varomoji jėga. Mažos, bet vieningos kurčiųjų bendruomenės vaikų ir jaunuolių atkaklios pastangos surinkti man kuo daugiau balsų varžybose dėl Metų publikos mokytojo vardo leido man suprasti, kad būti mokytoju yra didelė privilegija ir begalinė laimė!

Paskelbta Biblioteka, Naujienos, Tai įdomu

„TAS NELEMTAS MANO KAKLAS IR KITOS MOTERŲ PROBLEMOS“

     Skaitydama populiarios amerikiečių eseistės Noros Ephron knygą „Tas nelemtas mano 20170217_111119kaklas ir kitos moterų problemos“, jaučiausi lyg vėl skaityčiau Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ ar Rūtos Vanagaitės „Bobų vasarą“. Visas šias knygas vienija humoras, saviironija ir nebijojimas būti netobula senstančia moterimi. Knyga skirta virš keturiasdešimt perkopusioms moterims. Anksčiau skaityti nerekomenduoju, nes daugelis situacijų, kuriose pažinau ir save, jaunesnėms gali pasirodyti visiškai nesąmoningos. Nesąmoningos tol, kol jos nesupras, kad jaunystė prabėgo negrįžtamai. Tiesa, dažnesni vizitai pas grožio specialistus padeda sustabdyti laiką, tačiau kiek tam reikia pastangų ir pinigų! Knygos herojės vonioje pūpso nenaudojamas brangaus jauninančio kremo buteliukas, nes jis yra begėdiškai brangus, kad būtų naudojamas pagal paskirtį. O spintoje nebėra nei vieno drabužio su iškirpte, nes reikia slėpti išdavikiškai amžių atskleidžiantį kaklą…

     Tačiau knygoje ne tik dūsaujama apie prabėgusius metus, joje gausu patarimų, kurie privertė mane juoktis balsu. Ar žinote kaip išsirinkti rankinę, kad ji niekada neišeitų iš mados? Pasirodo, reikia nusipirkti pigų plastikinį ryškių spalvų krepšį, kuris prie nieko niekada nederės, vadinasi, jis tiks visiems metų laikams, visokio amžiaus moteriai ir atsilaikys prieš visus mados pokyčius 😀 Iki keturiasdešimt penkerių dažiusi nagus tik pora kartų per metus, knygos herojė buvo priversta tuo užsiimti kas savaitę, o kiek laiko atima plaukų dažymas, ūselių ir antakių pešiojimas, žino kiekviena vyresnė moteris. Pasirodo, noras čiaudėti tuo metu, kai specialistė pešioja tavo antakius, nėra tik mano niekam tikusi keistenybė. Kutenanti nosis kamuoja ir N. Ephron heroję.

     Net moters panika dėl sparčiai silpstančio regėjimo sukelia juoką. Ir kaip nesukels, jei ji tampa priklausoma nuo akinių, kurie nuolat kažkur dingsta. Net šešeri nauji akiniai, išdėlioti visuose kambariuose matomiausiose vietose, kažkodėl ir vėl dingę…

     Iš pradžių atrodė, kad senti yra ne taip jau ir baisu, tačiau nemažą juoko dozę padovanojusi pirmoji knygos pusė, pabaigoje virto melancholiškais prisiminimais apie vaikystę, jaunystę ir išeinančius draugus. Esė rinkinio „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ autorė vienišos senstančios moters portretą iki pat pabaigos piešia su ironija, humoru ir išmone, lyg norėdama sušvelninti neišvengiamus senatvės sunkumus. „Bobų vasarą“ pradėjau juoko iki ašarų bangomis, įpusėjus knygą atsirado nuobodulys, bet pabaiga vėl papirko humoru ir ironija. Senstančiu kaklu besiskundžianti herojė antroje knygos pusėje vis rimtėjo, grimzdo į melancholinius apmąstymus  ir savo pasakojimą baigė liūdnomis gaidomis apie senatvę bei skaudžius praradimus. Tai šiek tiek nuvylė mane, nes panašumas į G. Radvilavičiūtės ir R. Vanagaitės stilių buvo suteikęs viltį numesti pastaruoju metu vis augantį svorį, nes viename psichologiniame straipsnyje perskaičiau, kad 15 minučių juoko sudegina apie 50 kalorijų. Ech!.. 😀

Paskelbta Specialistams ir tėvams, Tai įdomu

INOVATYVIAUSIŲ MOKYTOJŲ APDOVANOJIMAI 2016

     Nors 2016 m. gruodžio 14 d. apdovanotųjų sąraše manęs nebuvo, tačiau mintimis apdovanojimuose dalyvavau, kadangi buvau viena iš dviejų šimtų, nominuotų šiam garbingam vardui. Rašydama šią eilutę pasijutau kaip tenisininkas Ričardas Berankis, apie kurio rezultatus ATP reitingų lentelėje kalbama vos ne kasdien. Jo tikslas – neiškristi iš šimtuko, manasis – pateisinti inovatyvaus mokytojo vardą.

     Nors, kaip minėjau, ant aukščiausios garbės pakylos nestovėjau, tačiau pralaimėjusi nesijaučiau. Pirmiausia dėl to, kad viena iš pirmųjų turėjau galimybę perduoti naujajai ŠMM ministrei tai, kas rūpi visiems mokytojams. Renginio iniciatoriai – „Žinių ekonomikos forumas“ – išleido el. trumpraštį „Kuriantiems ateitį“, kuriame išspausdino mokytojų ir mokyklų vadovų atsakymus į anketoje pateiktą klausimą „Koks būtų Jūsų pirmas darbas, tapus švietimo ir mokslo ministru?“

     Pildant minėtą anketą, teko mintimis perbėgti per visus savo darbo metus. Nuveiktų darbų sąrašas padėjo suprasti, kiek daug man reiškia darbas su vaikais. Mieli kolegos, jei kada pajusite, kad pavargote, kad darbas netenka prasmės, kad mokiniai jūsų nesupranta, pabandykite pasidaryti savo veiklos santrauką. Patikėkite, tai, ką joje perskaitysite, nuplaus visus nusivylimus ir abejones. Ir tai nebūtinai turi būti pergalė respublikinėje olimpiadoje ar laimėtas tarptautinio projekto finansavimas. Kartais užtenka žinoti, kad tavo dėka cerebrinį paralyžių turintis vaikas pradėjo jungti raides, didžiausias mokyklos neklaužada sutiko vaidinti mokyklos spektaklyje, o nedrąsiausia  klasės mergaitė laimėjo mokyklos skaitovų konkursą…

koroliove-sigita

Paskelbta Fonetika, Naujienos, Specialistams ir tėvams, Tai įdomu

AR VISKĄ ŽINOME APIE LIETUVIŠKĄ ABĖCĖLĘ?

     Kad lietuvių kalbos abėcėlę sudaro 32 raidės, žino visi. Kad lietuviškajame raidyne turime abcbalses ir priebalses, taip pat visiems aišku. Puikiai pažįstame ir raides su brūkšneliais, paukščiukais ir nosinėmis, tačiau ne visi žinome, iš kur jos atsirado. Pasak Ilinojaus universiteto kalbotyros profesoriaus Giedriaus Subačiaus, jos yra arba pasiskolintos, arba sukonstruotos kitų kalbų pavyzdžiu. „Štai tris su paukščiukais – č, ž, š – pasiskolinome iš čekų kalbos, tada dvi nosines – ą ir ę – iš lenkų. Dar lieka keturios – ū, į, ų ir ė. Jų istorija pati įdomiausia“, – pasakojama straipsnyje „G. Subačius: Analogų pasaulyje neturi vienintelė lietuviška raidė“. Jame rasite intriguojančių istorijų apie įvairias raides ir garsus bei sužinosite, kuri iš jų pelnytai vadinama analogų pasaulyje neturinčia lietuviška raide.

 

 

 

 

 

Paskelbta Idėjos kalendorinėms šventėms, Metodinės priemonės, Rugsėjo 1-oji, Tai įdomu, Įvairūs

PAMĄSTYMAI APIE MOKSLO METŲ PRADŽIOS ŠVENTĘ

Kai 2014 mokslo metų pabaigoje Klaipėdos Litorinos mokyklos bendruomenė sužinojo, kad jų mokykloje bus atidaryta antroji Lietuvoje Virtuvės mitų griovėjų kulinarijos klasė, suprato, kad šį įvykį, sutapusį su Rugsėjo 1-osios švente, reikia paminėti neįprastai. Tais metais mūsų įstaigoje buvo sugriautas tradicinės Mokslo ir žinių dienos šventės scenarijus. Todėl po įspūdingai pradėtų mokslo metų internetiniame dienraštyje bernardinai.lt perskaitytas žurnalistės Jurgos Žiugždienės straipsnis „Rugsėjo 1-oji: gėlininkų sąmokslas ir „dekretinės atostogos“ šiek tiek suglumino. Dar labiau išmušė iš vėžių Romo Sadausko straipsnis „Kam reikia Rugsėjo 1-osios sentimentų?“.

Laimė, komentatoriai nebuvo tokie griežti ir didžioji dalis šiltai prisiminė mokslo metų pradžios šventes.

Kad ši diena nėra betikslė pompastika, liudija ir pilnos gatvės, kavinės, poilsio zonos išsipuošusių vaikų ir jų šeimos narių.

Todėl ir per šiemetinę mokyklos šventę stengiausi griauti nusistovėjusius mitus ir sukurti dar nematytą renginį. Karpydamas šventei reikalingus atributus, mano vyras visa rugpjūtį garsiai stebėjosi, kam to reikia. Pasak jo, būtų užtekę kelių eilėraščių, dainelių ir palinkėjimų. Juk tai ne šou, o tradicinis mokslo metų pradžios minėjimas. Tada ir supratau, kad aukščiau paminėtus straipsnius rašę žmonės nenorėjo sumenkinti Rugsėjo pirmosios. Tiesiog jų, kaip ir mano vyro, prisiminimuose yra išlikusios rutininės, neįdomios naujų mokslo metų šventės su kasmet tuo pačiu užrašu mokyklinėje lentoje.

Todėl šią virtualią nuotraukų galeriją skiriu ne tik savo mokyklos bendruomenei, bet ir tiems, kuriems Rugsėjo pirmoji kelia ne itin džiugius prisiminimus.

Šventės scenarijų rasite čia.