Taip savo knygą „Vyvenimas“ baigia jos autorė Beata Tiškevič. Metų pabaigą ir naujų 
pradžią praleidau su, pasak autorės, netobulos moters pasakojimu apie jos netobulą gyvenimą. Knygą atsiverčiau jau turėdama du socialinio tinklo Facebook naudotojų komentarus. Vienai skaitytojai ši knyga pasirodė perdaug depresinė, kita, kurianti puikius tekstus, knygą pavadino natūraliai tikra, tačiau dėl smulkiai aprašytų išgyvenimų pagalvojo, jog turėjo rašytis sunkiai. Aš skaičiau su pasimėgavimu ir lengvu džiugesiu, kad pragyvenusi ne vieno muilo operos scenarijaus vertą gyvenimą, sugebėjau lengviau išsikapstyti iš jo paspęstų pinklių. Todėl manau, kad ir kitiems skaitytojams ji turėtų patikti dėl panašių priežasčių: arba džiugins, kad tavo gyvenimas nėra toks komplikuotas, arba nuramins, jog ne tau vienam taip blogai.
Ir nesvarbu, kurioje pusėje bus skaitytojai, juos visus knyga tikrai nustebins už nepadailintą atvirumą. Skaitytojai turėtų būti dėkingi autorei už tai, kad ji juos myli raidėmis, už priminimą, kokia apgailėtina yra žmogiška prigimtis, už populiarios Enšteino frazės interpretaciją, už išsamų saviugdos knygų sąrašą, už drąsą parodyti savo negražiąją pusę, už gebėjimą iš savęs pasijuokti, už bandymą nurodyti kelią, galbūt padėsiantį atleisti kitam (nors pati Ru taip ir nesugebėjo atleisti), už nuostabią metaforą ir komentarus 346–349 puslapiuose bei kitus gyvenimo patikrintus receptus. Aš džiaugiuosi už galimybę pažvelgti į save iš šalies, už supratimą, kad ne aš viena buvau nepanaši į tvarkingas ir rūpesčių nekeliančias mergaites, už netikėtus sutapimus: norą rašyti ir panašią dvasinę būseną perskaičius Clarissos Pinkolos Ester knygą „Bėgančios su vilkais“. O kur dar viršelio spalva! 🙂
Skirtumas tik tas, kad aš visa tai „vyvenu“ jau pusę amžiaus, o knygos autorei teko „pervyventi“ per dvigubai trumpesnį laiką…
korsigita 