Paskelbta Mokiniai, Naujienos, Tai įdomu

PO DEŠIMTIES METŲ

     Išvydę šiandieninį sujudimą naujieji mokyklos darbuotojai vienas per kitą klausinėjo, kas čia vyksta, kas tie jauni pasitempę žmonės, lipantys iš nesibaigiančių automobilių srauto. O aš žiūrėjau pro klasės langą (tik dabar įvertinau privilegiją pirmajai pamatyti, kas atvyksta į mokyklą) ir gėrėjausi gražiai nuaugusiais, subrendusiais savo vaikais. Taip, taip – vaikais, nors visiems jiems jau per trisdešimt, man jie visada liks vaikai. Rašau apie pirmąją savo auklėtinių laidą, sugrįžusią į mokyklą po dešimties metų!

     Į susitikimą atvyko ir antroji tais metais mokyklą baigusi klasė, tad į mano kabinetą šiandien susirinko per dvidešimt žmonių, kadangi buvę mokiniai norėjo ne tik susitikti, bet ir supažindinti su antrosiomis pusėmis, parodyti savo vaikučius. Gera buvo matyti juos visus laimingus, nemažai pasiekusius, gera buvo dalintis prisiminimais, gera buvo mažytės virtualios apklausos metu sužinoti, kokiomis vertybėmis grindžia savąjį gyvenimo kelią. Matydama juos tokius švytinčius, atvirus ir nuoširdžius, visiškai nenustebau ekrane pamačiusi išryškintą žodį ŠEIMA (didžiausias apklausoje esantis žodis reiškia, kad jis buvo rašomas ne vieną kartą).

     Kadangi esu nuo pirštų galiukų iki plaukų šaknų mokytoja, neatsispyriau pagundai sugrąžinti buvusius mokinius į mokyklos suolą ir parodyti prieš vienuolika metų jų kurtus reklaminius filmukus. Pamatyti save senojoje, jau seniai su žeme sulygintoje Strėvos gatvėje buvusioje mokyklėlėje jiems buvo be galo smagu. Dar smagiau tapo sužinojus, kad pirmasis mano darbo praktikoje pritaikytas reklamos kūrimo metodas tebetaikomas iki šiol, o pirmasis jų filmas nuolat rodomas kiekvienai devintai klasei kaip klasikinis reklaminio filmo pavyzdys.

     Nors mokiniai susirinko mokykloje, kurioje nesimokė, jie įnešė savo indėlį pasakodami, ką gavo iš manęs lietuvių kalbos ir literatūros pamokose, prisiminė skaitytus kūrinius. Kai Karolis S. pasakė, kad iki šiol prisimena K. Borutos „Baltaragio malūną“, kurį jis perkėlė į A. Brako dailės mokykloje kurtus diplominio darbo linoraižinius (vienas jų jau vienuolika metų džiugina mane namuose), pasakiau, kad šio kūrinio mūsų mokyklinėje programoje nebėra. Tai sužinojusi Nina pasiteiravo apie V. M. Putino „Altorių šešėly“, kuris ją ne kartą pamokose pravirkdė, likimą… Tik surdopedagogai supras, ką aš jaučiau sulaukusi tokių klausimų iš žmonių, kuriems skaitymas dėl klausos sutrikimo malonumu tampa tik didelės valios ir labai ilgo darbo, prie kurio prisidedu ir aš, pastangomis.

     Ir dar, šiandien aš pasidžiaugiau galimybe padėkoti žmogui, pastūmėjusiam mane į inovatyvią veiklą. Jis pats apie tai net nenutuokė, todėl buvo be galo nustebęs ir sujaudintas, kadangi mano padėka buvo perduota matant jo žmonai ir sūneliui. Kas tas žmogus, sužinosite atsivertę pasakojimą INOVATYVIAUSIŲ MOKYTOJŲ APDOVANOJIMAI 2017

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.