Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Graži žiemos atostogų tradicija tęsiasi – visi mano mokiniai ir vėl gavo smagią namų užduotį pastatyti sniego senį. Kadangi vilties sulaukti sniego buvo maža, vaikai jau prieš Kalėdas užvertė mane dirbtiniais seniais besmegeniais. Populiariausi šiais metais buvo iš kojinių pagaminti seniukai. Tačiau ir vėl atsirado keli netikėti darbeliai – senis besmegenis iš eglutės žaisliukų ir valgomas gražuolis, gimęs iš kokoso riešuto! Beje, prieš tapdamas skanėstu, jis senio besmegenio portretą pasikabino ant savo kevalo.
Tie, kurie galvojo, kad atostogų užduočiai atlikti laiko turi labai daug, šį kartą išlošė, kadangi Kalėdos padovanojo mums sniego. Tiesa, pajūryje jo nebuvo labai daug, todėl vaikų sniego seniai buvo nelabai švarūs. Tačiau džiaugsmo ridenant didžiulius sniego kamuolius tai nesumažino.
Tuo senių besmegenių galerijos apžvalgą galėčiau ir baigti, tačiau kas gi galėjo pagalvoti, kad antroji naujų metų savaitė atneš mums žiemą su šalčiu, su sniegu, apšerkšnijusiais medžiais ir slidžiomis gatvėmis. Sniego buvo tiek daug, kad jo užteko ir angelų darymui, ir sniego senių lipdymui. Tiesa, filmuko autorius ne mano mokinys, o sūnėnas, tačiau jo ir filmuojančios mamos džiaugsmas labai tinka šiam reportažui, todėl dalinuosi 😀
Užbėgdama įvykiams už akių šiemetinį Advento kalendorių padariau virtualų. Jeigu bus galimybė, su mokiniais pasidarysime ir realų, nes kartu laukti Kalėdų žymiai smagiau. Naujojo kalendoriaus pliusas – galimybė jį pasiekti bet kur ir bet kada. Minusas – išjungus kompiuterį visos atvertos dienos ir jas įprasminančios užduotys grįžta į savo vietas. Tokia situacija labai primena filmą „Švilpiko diena“, kurios herojus kasdien prabusdavo tuo pačiu laiku ir turėdavo iš naujo išgyventi vakarykščią dieną. Tačiau begalvojant, ką galėčiau pakeisti, šovė mintis, jog šitą situaciją galima išnaudoti kartojant skaičius, ant eglutės žaisliukų pasirodančių daiktų pavadinimus. Ši aplinkybė pasitarnaus mokantis skaitvardžių, įtvirtinant veiksmažodžių kaitymą asmenimis ir laikais. Pavyzdžiui, norint atverti naują eglutės žaisliuką, buvusius žaisliukus atidarinėti komentuojant: „Šiandien yra gruodžio ketvirta diena. Vakar buvo gruodžio trečia diena. Rytoj bus gruodžio penkta diena.“; „Aš jau atidengiau penkis žaisliukus. Šiandien atidengiu šeštą žaisliuką. Rytoj atidengsiu septintą.“; „Pirmame žaisliuke radau žirkles. Antrame žaisliuke buvo Kalėdų senelio kepurė. Trečiame žaisliuke radau draugystės simbolį, o ketvirtame – bananą.“ ir pan. Tad linkiu gero naudojimo ir smagaus laukimo!
Literatūros klasiko Antano Baranausko literatūrinio palikimo paieškos bandant apglėbti Puntuko akmenį, žingsniuojant medžių lajų taku virš garsiojo Anykščių šilelio, stengiantis prisiminti ekspozicijose esančią informaciją apie šilelio augalus ir gyvūnus, dairantis aplink 35 metrų aukščio apžvalgos bokšte; pažintis su senovės Lietuvos gyvenimą liudijančiais eksponatais Arklio muziejuje; pasinaudojimas galimybe pajusti visatos begalybę ir tuo pačiu suvokti klasės sistemos prasmę virtualiai skriejant „Cosmos“ Paukščių Taku; bendrystės išbandymas painiuose Labirintų parko kambariuose; jėgų pasitikrinimas Pramogų ir sporto centre „Kalita“; lietuvių kalbos žinių gilinimas sprendžiant galvosūkius, žodyno plėtimas netikėtais arklio plauko spalvų pavadinimais; smagus bendravimas autobuse ir kitos įdomybės… Štai taip kultūrinio ugdymo dieną praleido mano mokiniai! Kelionės įspūdžius perteikė nuotraukos, o vaikų emocijas ir žinias – grįžus į mokyklą užpildytas kelionės dienoraštis, kuriame matytus vaizdus mokiniai apibūdino daiktavardžio galininku, elgesį kelionės metu įsivertino būtojo kartinio laiko pirmojo asmens veiksmažodžiais, o savijautą – būdvardžiais ir prieveiksmiais.
Kada džiaugsmas pasiektu rezultatu trykšta per kraštus, norisi juo dalintis su visais! Klasės sistemos idėja „užkabino“ ir įtraukė ne tik mane, bet ir vaikus, o rezultatai pranoko visus lūkesčius 🙂 Kažkada buvau rašiusi, kad mėgstu „gyvus“, įtraukiančius, informatyvius, gaminamus ne tik dėl grožio stendus. Klasės sistema pradžiugino savo paslaptingumu (ačiū anūkui Ariukui, kurio paskolinti žaisliukai pavertė klasę žvaigždėtu dangumi), gražumu, prasmingumu (pirmosios pamokos reportažas), tikslingumu (bendras darbas tikrai suartino vaikus, tai įrodė ir paskutiniai žvaigždynų potėpiai prie tų planetų, kurių atstovai kažkur numėtė savo užduočių lapus), informatyvumu (vardų žvaigždynaipadėjo greičiau prisiminti visus grupės narių vardus; sužinota daug naujo apie visas planetas) ir naujoviškumu (Romuko garsiai ištarta frazė: „Gera idėja!“).
Klasės sistemos kūrimas padėjo ne tik kolektyvo formavimui, bet ir paklojo pagrindus lietuvių sakmių „Televelis“ ir „Kodėl Saulė šviečia dieną, o Mėnulis naktį?“ skaitymui. Saulės sistema ir gamtos terapija padėjo atsiskleisti mokinių kūrybiškumui. Saulė ir jos sistema vis dar aptarinėjama su STEAM klubo nariais (Kam reikalinga Saulė? Kodėl Saulės negali pakeisti kiti šviesos ir šilumos šaltiniai? Kurioje Saulės sistemos planetoje galėtų apsigyventi žmonės?..). Saulės sistemos tema rado savo vietą ir Olweus klasės valandėlėje. Saulė, saulytė, saulužė jau ruošiasi ir priesaginės žodžių darybos pamokoms...
Štai kokia galinga mūsų planetą globojanti žvaigždė!
Toks neįprastas Rugsėjo pirmosios pavadinimas atsirado tikslingai – praėjusiais metais nusprendus nedidukėms kurčiųjų klasėms skirti tik vieną klasės vadovą, šiuos mokslo metus pradėjau turėdama skirtingo amžiaus vaikų grupę nuo penktos iki devintos klasės. Mokslo metų pradžios šventė mano klasėje visada yra svarbi ir nepaprasta. Būtent paskutinis apibūdinimas sukėlė daug abejonių: kaip sukurti renginį, kuris patiktų nedrąsiam penktokėliui ir daug mačiusiam devintokui; kuriam skirti daugiau dėmesio; apie ką kalbėti, kad visi suprastų ir įsitrauktų į siūlomas veiklas… Tada ir kilo mintis Saulės sistemos pagrindu sukurti klasės sistemą, kurioje apie svarbiausią mūsų planetai žvaigždę suksis mano auklėtiniai. Kartu su vaikais ir jų tėvais susipažinę su Saulės sistemos sudėtimi, vieningai sutarėme, jog Saulė – tai aš, žmogus, kuris švies, saugos ir augins jų vaikus (P. S. Didybės manija tikrai nesergu). Kadangi šventė buvo suvaržyta koronaviruso apribojimais, daug idėjų teko perkelti į būsimas klasių valandėles ir lietuvių kalbos pamokas. Tačiau pasidalinti planetomis niekas netrukdė. Tiesa, buvo įdomu stebėti nieko nesuprantančių vaikų ir tėvų veidus, kurie po kiekvienos planetos apibūdinimo vis giedrėjo ir linksmėjo.
MERKURIJUS – artimiausia Saulei, mažesnė už Žemę, krintančių meteoritų krateriais išvagota planeta atiteko 5 klasės berniukams, neseniai palikusiems pradinių klasių suolą, mylimą mokytoją, todėl labai nerimaujantiems ir net išsigandusiems. Tad šiais mokslo metais globos jiems reikės tikrai daug.
VENERA – antra pagal atstumą Saulės sistemos planeta. Ji taip pat yra šiek tiek mažesnė už Žemę, jai taip pat reikia Saulės globos, todėl planetą atidavėme penktos klasės mergaitėms, kadangi Veneros vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive. O kur grožis, ten ir mergaitės 🙂
Turinti keturis skirtingus metų laikus ŽEMĖ atiteko šeštokams, praėjusiais metais pademonstravusiems savo gebėjimą keistis: vieną kartą jie būdavo ramūs kaip žiema, kitą kartą – judrūs ir gyvybingi kaip pavasaris, linksmi ir nerūpestingi kaip vasara, spalvingi ir turtingi idėjomis kaip ruduo.
Raudonoji planeta MARSAS dėl savo vardo reikšmės atiteko paišdykauti, pasierzinti mėgstantiems septintokams. Ši planeta jiems tiko ir dėl to, kad Marse para trunka 24 valandas ir 37 minutes. Įnikusiems į išmaniuosius įrenginius ir pamirštantiems laiko nuojautą septintos klasės berniukams tikrai patiktų galimybė prailginti parą 🙂
JUPITERIS atiteko aukštai ir lieknai septintos klasės mokinei, mėgstančiai minkštus megztukus, pūkuotus aksesuarus ir žaisliukus. O didžiausią Saulės sistemos planetą Jupiterį juk nuolat supa balti, rausvi, rudi, geltoni debesys…
Romėnų turto ir žemdirbystės dievo vardu pavadintas SATURNAS buvo atiduotas mokiniui, kuris yra tikras žemės ūkio ekspertas, galintis papasakoti, kada ką sodinti, kas iš to išdygs, kaip nuimti derlių ir pan. Toks pasirinkimas pasiteisino ir šventinę dieną, kadangi mokinys atėjo į mokyklą nešinas beveik juodais kardeliais, kuriuos pats augino ir prižiūrėjo!
Dievo URANO vardu pavadintą planetą gavo devintokai, nes jie šiais metais literatūros pamokose studijuos graikų mitus. Šią planetą jie gavo ir dėl Urano „pomėgio“ skrieti aplink Saulę atsukant tai vieną, tai kitą šoną. Ši savybė labai primena paauglius: vieną dieną jie bendrauja su tėvais ir mokytojais, klauso jų patarimų, kreipiasi pagalbos, kitą dieną jau sukasi į draugus, skųsdamiesi, kad suaugusieji jų nesupranta.
Plika akimi nematomas paslaptingasis NEPTŪNAS atiteko naujokams, apie kuriuos buvo žinoma jau birželio mėnesį, tačiau savo akimis išvysti pavyko tik rugsėjo pirmąją 🙂
Saulės sistemos planetas lydi ir palydovai, aplink juos nuolat sukasi, skrieja žvaigždės, kometos, asteroidai, meteoritai ir kiti paslaptingosios visatos objektai. Tai – mokinių tėvai, broliai, seserys, močiutės ir seneliai, mokytojai, auklėtojai, draugai…
Štai tokia išėjo mano klasės sistema! Šiandien ji buvo pavaizduota tik kreidelėmis mokyklos kieme, o nuo rytojaus pradėsime rimtas Saulės sistemos studijas, kurių metu sukursime spalvingas šios žvaigždės ir savo klasės sistemas, mano pagamintais kaleidskopais bandysime įžvelgti kosmoso paslaptis, o startą savo gyvenimo žvaigždės link pasaldinsime sviestiniais žvaigždžių ir mėnulio formos sausainiais.
Liaudies išmintis byloja, kad gera pradžia – pusė darbo, todėl savo mokiniams parengiau kūrybinių užduočių, padėsiančių juos sudominti, leisiančių pradėti naujus mokslo metus smagiai ir be streso.
Mėgstantiems spalvinti vaikams sukūriau MOKYKLINIŲ MANDALŲ rinkinuką. Tiems, kuriems spalvinti nėra lengva, galima pasiūlyti mandalas brūkšniuoti ar taškuoti.
Mįslių minimas mano mokiniams nelengvai pasiduoda, bet nuo šių metų tai turėtų tapti maloniu užsiėmimu, kadangi pasitelkdami MĮSLIŲ MOZAIKAS vaikai ne tik lengviau supras perkeltinę smulkiosios tautosakos kūrinėlių prasmę, bet ir kurs spalvingus piešinius.
Vaizdinį mąstymą lavinantys LABIRINTAI ir loginės užduotėlės šalia jų paskatins vaikus susikaupti, išlaikyti dėmesį iki darbo pabaigos, primins, kokių mokymo priemonių prireiks pamokoms.
Vietoje nenustygstantiems vaikams turėtų patikti vaikų žaidimo „Klasės“ pagrindu sukurtas ŽAIDIMAS „RAIDĖS“. Tai – labai universalus žaidimas, kadangi užduotis jam galima kurti mokant pačių įvairiausių dalykų. Spalvotas kubelis tinka mokantis kalbos, žodžio dalių, spalvų, daiktų, figūrų, reiškinių pavadinimus, studijuojant šalies ar pasaulio upes, ežerus, miestus, šalis, tyrinėjant gyvąją ir negyvąją gamtą, skaičiuojant, matuojant, atliekant įvairius sportinius judesius, prisimenant dainų pavadinimus ir melodijas ir t.t.
Na ir kaip gi mokslo metų pradžia be šifruočių! Šį kartą perskaityti užkoduotą tekstą padės po vasaros žvaigždžių lietaus išsibarsčiusios MOKYKLINIO VARPELIO ŽVAIGŽDYNO narės. Sėkmingai įveikusiems „kosminę“ užduotį vaikams siūlau padovanoti galimybę susikurti savo žvaigždynus! Ši užduotis tinka ir pirmajai klasės valandėlei susipažinimo, prisistatymo vienas kitam metu. TAVO ŽVAIGŽDYNAI
Jeigu jums ir vaikams patinka šifruotės, pabandykite perskaityti anksčiau rašytą mokytojos LAIŠKĄ.
Socialiniai filmukai – vienas iš efektingiausių būdų, papildančių pamokų, klasės valandėlių, tėvų susirinkimų, seminarų temas. Juose užkoduotos žinutės skatina atidžiau pažvelgti į visuomenės problemas ir skaudulius. Kartais kelių minučių vaizdas pasako daugiau nei ilgi mokymai ar kasdieniai pamokslai.
Visuomenėje niekaip nesutariama, kas gi atsakingas už visavertės asmenybės formavimą: darželis ir mokykla, šeima, gatvė, o gal tai tik paties žmogaus reikalas?! Gauti atsakymą į šį klausimą turėtų padėti internete rasta nuotrauka ir kinų filmukas apie socialiai atsakingų sesučių pastangas atverti suaugusiesiems akis.
Filmukas „Mes visi“ atskleidžia suaugusiųjų nepakantumą religiniams, rasiniams, kultūriniams skirtumams, kurį bando sušvelninti vaikų draugiškumas ir ryžtingumas įveikiant iškilusius pavojus.
Kartais reikia didelio sukrėtimo, kad nukristų abejingumo kaukė. Taip nutiko filmuko „Misteris Abejingasis“ herojui, labai ilgai vengusiam ištraukti iš kišenių rankas, kad padėtų aplinkiniams.
Vis dažniau mus pasiekia sukrečiančios žinios apie netinkamą elgesį su gyvūnais. Gilias išorines ir vidines išmestų naminių gyvūnėlių žaizdas gydo ne tik globos įstaigų darbuotojai, bet ir pagalbos akcijas organizuojantys savanoriai. Suprasti mūsų mažųjų draugų būseną padės filmukas „Parsivesk mane namo“.
Priklausomybės keliami pavojai vaizdžiai atskleidžiami iš pažiūros nekaltu pomėgiu megzti. Tačiau mezgėjos iš filmuko „Paskutinis mezginys“ paveiksle slypi kur kas gilesnė žinutė.
Po truputį mažėjant darbams, vėl galiu sugrįžti prie veltinio, prie medžiagos, kuri tiek daug duoda: naudos pamokoms ir užsiėmimams, kūrybinio džiaugsmo, pasitenkinimo gautu rezultatu, malonaus atsipalaidavimo.
Šį kartą veltinio atraiža virto terapiniu, emocinį intelektą ugdančiu žaidimu „Emocijų domino“. Jį galima žaisti kaip klasikinį „Domino“ žaidimą, bet galima sukurti ir savo taisykles. Pavyzdžiui, sudėti dvi vienodas emocijas ir pasvarstyti, kas būtų susitikus dviem tokiems pat žmonėms. Galima ir atvirkščiai – parinkti dvi skirtingas emocijas ir pasvarstyti, kuri dominuotų, kuri padėtų, kuri nusisuktų, kuri nuvestų klystkeliais, kuri paskatintų keistis ir pan. Galima paieškoti emocijų, galinčių nuslopinti negatyvias arba padidinti pozityvias emocijas, galima sudėlioti teigiamų ir neigiamų emocijų takelius ir t. t. Žaidimas vienas, o galimybių nepaprastai daug! Šalia veltininio žaidimo pagaminau ir laminuotų kortelių rinkinį, kad prireikus jis būtų greičiau ir lengviau padauginamas, nes ateinančiais mokslo metais turėsiu didelę skirtingo amžiaus, nevienodo charakterio, įvairiausių pomėgių auklėtinių klasę, su kuria planuoju OLWEUS klasės valandėlėse sužaisti ne vieną „Emocijų domino“ partiją.
Žaidimas ras vietą ir lietuvių kalbos pamokose. Žaisdami vaikai mokysis būdvardžių, jaustukų, veiksmažodžio nuosakų, antonimų, sinonimų, sudėtinių prijungiamųjų priežasties, sąlygos aplinkybės sakinių sudarymo ir skyrybos. Minkštomis veltinio arba blizgiomis laminuotomis kortelėmis galėsime retkarčiais pasinaudoti ir į(si)vertindami savo veiklas.
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga išpuoštos mokyklos nupuošti neskubame, nes kovo 11 dieną vėl visi kelsime trispalves, giedosime Tautišką giesmę ir kalbėsime apie šalies nepriklausomybės atkūrimą. Mano ugdytiniai dažnai susipainioja tarp šių dviejų švenčių, todėl norisi jiems parodyti ar pasiūlyti kažką neįprasto, kad tas netikėtumas ilgiau išliktų atminty ir tuo pačiu išsaugotų žinias apie dvi svarbiausias Lietuvos šventes.
Įkvėpta tinklaraščio lavina.lt užduoties „Kelias į nepriklausomybę“, sugalvojau žaidimą „Ką slepia vėliavos?“, kuris ne tik primins vaikams, kodėl kovo 11 dieną visa Lietuva švenčia, bet ir supažindins juos su kitų šalių vėliavomis, vizualiai panašiomis į mūsų trispalvę. Žaidimas taip pat lavins dėmesį ir pastabumą, mokys nurodyti vėliavų koordinates.
Žaisti galima keliais būdais: turintys galimybę dirbti planšetėmis, galės žaisti individualiai; tiems, kas tokios galimybės neturi, gali žaisti grupėmis, žaidimo skaidrę demonstruojant ekrane. Kadangi skaidrėje yra 64 vėliavos, vaikai gali eiti po vieną prie klasės kompiuterio ir atidengti pasirinktą langelį. Tiesa, paskutinis žaidimo variantas užimtų daugiau laiko.
Kadangi Konfliktų sprendimo ratas mano klasėje jau senokai nebesisuka, supratau, jog vaikams jis atsibodo. Todėl pasinaudojusi jūsų, mieli mano tinklaraščio lankytojai, idėjomis ratą pakeičiau Konfliktų sprendimo kubeliu. Tiesa, jo vieta yra ne klasės stende, o rašomojo stalo stalčiuje.
Kad konfliktuojančios pusės lengviau nurimtų ir greičiau pamirštų visas nuoskaudas, kubelio naudojimas primins trumpą žaidimą. Žaidimą sudaro medinis kubelis, an kurio briaunų yra skirtingų spalvų lipdukai, šešių spalvų dvidešimt keturių (6×4) kortelių rinkinys. Išmetę kubelį vaikai išsitrauks iš kortelių krūvos tokios pat spalvos kortelę, perskaitys ją ir pabandys nurimti pasinaudodamas joje esančiu patarimu. Jeigu viena kortelė nepadės, visada galima traukti kitą.
Šį žaidimą gali žaisti visi konflikte dalyvavę vaikai, bet galima pasikviesti ir po vieną, priklausomai nuo situacijos sudėtingumo, rimtumo ir dalyvių skaičiaus.
Nors kortelių yra nemažai, tačiau kažkada ir jos praras savo įtaką, tad norėčiau, kad dar kartą atsilieptumėte į mano kvietimą ir pasiūlytumėte veiksmingų konflikto sprendimų būdų. Vertingiausio pasiūlymo autoriui padovanosiu naująjį žaidimą!
nes kovo 11 dieną vėl visi kelsime trispalves, giedosime Tautišką giesmę ir kalbėsime apie šalies nepriklausomybės atkūrimą. Mano ugdytiniai dažnai susipainioja tarp šių dviejų švenčių, todėl norisi jiems parodyti ar pasiūlyti kažką neįprasto, kad tas netikėtumas ilgiau išliktų atminty ir tuo pačiu išsaugotų žinias apie dvi svarbiausias Lietuvos šventes. 
