Paskelbta Naujienos, Specialistams ir tėvams

4 AUKLĖJIMO BĖDOS

     Socialiniame tinkle Facebook pasirodžiusį dr. Austėjos Landsbergienės straipsnį vaikainukopijavau ir perkėliau čia neatsitiktinai: 1. seniai beskaičiau apie taip taikliai ir aiškiai išdėstytas tėvų auklėjimo klaidas; 2. pasidalinus straipsniu savo Facebook puslapyje, naujienos ir aktualijos jį greitai nuleistų žemyn ir ištrintų iš atminties. Tad konsultantės švietimo klausimais įžvalgas nusprendžiau „priglausti“ savo tinklaraštyje, kad bet kuriuo metu galėčiau jį be vargo susirasti, dar ir dar perskaityti bei su kitais pasidalyti.   

* * * * *

     Vakar buvau pakviesta pakalbėti į SEB renginį, kuris vyksta kartą metuose ir į kurį susirenka vadovai iš Lietuvos ir Latvijos. Mano kalba buvo apie lyderystę, tačiau aš, žinoma, visais pasakojamais atvejais turėjau pavyzdžius iš savo darbo ir iš švietimo sistemos. Klausimų buvo nemažai, auditorija buvo aktyvi (kas visada yra labai malonu), bet žaviausia buvo tai, kad klausimus apie ugdymą uždavė ne vienas ir ne du vyrai. Tėtės, manyč. Ir tada vienas tėtė uždavė klausimą, kuris mane džiugina iki šiandien: „O ką daryti, kai klasėje yra tėvų, kurie mano, kad jų vaikas blogai mokosi dėl to, kad mokslas yra per mažai smagus, kad kalti yra mokytojai, mokykla, o iš tiesų akivaizdu, kad vaikui tiesiog reikia sėst ir mokytis, o jis, na, gal net tiesiog tinginys?“

     Ir aš prieš atsakydama net stabtelėjau. Ir įsiklausiau į šio klausimo skambesį. Nes supratau, kad ima kristi šydas ar net geležinė uždanga, kuri pastaruosius keletą metų buvo taip visus užbūrusi ir užliūliavusi, kad mes, švietimiečiai, per konferencijas susirinkę iš visų pasaulio kampų, kalbėdavome apie tai, kad tiesiog reikia atsiraitoti rankoves ir – nors tėvų pareiga yra auklėti vaikus – imti ir pradėti vaikus auklėti, tėvus ugdyti apie auklėjimo svarbą, nes kitaip… jau ir dabar supa per daug mauglių ir per mažai išauklėtų, kultūringų, dirbti pasiruošusių (ir suprantančių, kad dirbti reikia, dirbti reikia daug ir sunkiai, jei nori džiaugtis sėkme – kad ir kas tau gyvenime didžiausia sėkmė būtų) vaikų! Išgirdusi tėčio klausimą, aš išgirdau, kaip ta uždanga krenta ir dūžta į tūkstančius mažų nebesurenkamų gabalėlių.

     Mes visi matome – man užtenka mano 20-ties metų patirties – menkėjančius vaikų socialinius, emocinius, akademinius įgūdžius, matome, kad vis daugiau vaikų sunkiau mokytis. Ir, žinoma, dažniausiai yra kaltinama „pasenusi“ mokykla ir „pasenę“ mokytojai. To be fair, yra ir šiuose žodžiuose tiesos. Ir mokykla galėtų būti modernesnė, labiau atliepianti šių dienų vaikų poreikiams, ir kai kurie mokytojai tikrai galėtų eiti koja kojon su naujovėmis, o ne būti užstrigę devintajame dešimtmetyje ar dar net ankstesniuose.

     Aš tikiu, kad mūsų visų ketinimai yra patys geriausi, patys nuoširdžiausi – juk kalba yra apie MŪSŲ vaikus, bet jau mano močiutė man sakydavo: „gerais ketinimais pragaras grįstas.“ Linkėdami gero, mes iš didelio rašto išeiname iš krašto ir privalome pradėti apie tai kalbėti, pripažinti, kad susiduriame su šia problema ir pradėti ieškoti sprendimų. 
Ir – patikėkite – viskas, apie ką mes kalbame (ką reikėtų daryti), yra labai paprasta. Visiškai joks ne raketų mokslas 

     1 Bėda. Vaikai gauna viską, ko nori ir iškart, kai užsinori. „Aš alkanas!“ – ir tėvai deda ant stabdžių ir stoja parduotuvėje. „Man nuobodu!“ – ir tėvai meta savo veiklas ir eina ieškoti veiklų vaikui. Gebėjimas palaukti apdovanojimo yra vienas svarbiausių gebėjimų – aš apie jį (ar jo trūkumą šiandien) kalbu itin dažnai. Žinoma, niekam nemalonu, kai vaikas įsiunta, kai vaikas supyksta, nes nepildome jo užgaidų. Kai kurie tėvai (o tai būna gan dažnai!) net manęs klausia, ar netraumuoja, nes „jis rėkė tol, kol nuvažiavome iki Hesburger“.

     Gebėjimas palaukti apdovanojimo yra gebėjimas susidoroti su stresu, gebėjimas elgtis nemaloniose situacijose. Šiandien mes matome pirmokus, antrokus, kurie negeba valdyti savo emocijų stresinėse, net, sakyčiau, šiek tiek nemaloniose situacijose, kurie puola vartyti stalus ar lėkti iš klasės, nes gauna užduotį, kuri jiems nepatinka! Mūsų vaikai šiandien yra išmokę ne(be)girdėti „ne“, „stop“, „palauk“, nes, na, nuo pirmų dienų yra pratinami, kad tėvai tuoj viską meta ir padaro, ko mažylis nori. Ir tada tėvams keista, kodėl toks namuose nuostabus vaikas staiga taip netinkamai elgiasi mokykloje. Apie ką tie mokytojai kalba?! Žinoma, kad namuose jis puikiai elgiasi, nes visi namai… sukasi aplink vaiką! Mokykloje suktis turi vaikas  O jei jis ar ji nėra pratęs, tai pradžioj tokia tvarka kelia siaubą. Beje, ir tėvams. Mokytojai vis dažniau kalba apie tai, kad jie neturi laiko dirbti mokytojais, nes dirba psichoterapeutais: ir vaiko, ir tėvų. ☹

     Ką daryti? Nuolat kartoju, kad vaikui privalo būti aiškios ribos. Ne „gali būti“, ne „reikėtų, kad būtų“, o „privalo“. Turi būti valgymo laikas, miegojimo laikas, namų darbų laikas ir pan. Į mokyklą vaikas turi ateiti pasiilsėjęs ir pasiruošęs darbui, vadinasi, jis turi turėti laiko ir nieko neveikti, ir ramiai pažaisti (ypač pradinukas), ir sveikai pavalgyti. Jūs turite galvoti ne apie tai, ko vaikas nenori (ar nori), o apie tai, ko jūsų vaikui reikia (ar nereikia) – ir būtent taip organizuoti jo gyvenimą. Jūs esate tėvai, o ne auksinės žuvelės-norų pildytojos. Tad jais ir būkite! Nes kitaip ir tėvai yra išsekę nuo savo darbo + vaiko namų darbų ruošimo, nuo savo santykių + savo vaikų santykių aiškinimosi, nuo savo užduočių + visko pagalvojimo už vaiką. O dar jei vaikas ne vienas?! Nenuostabu, kad tėvai jaučia įtampą, jaučiasi pervargę ir dažnai net nebežino, ko imtis. Nebijokite vaikų nuobodulio. Nuobodulys yra kūrybiškumo katalizatorius. Tad valio nuoboduliui, kuo daugiau jo! Kai vaikas sakys „ką man veikti?“, atsakykite „nežinau“ ir toliau skaitykite savo knygą  Kai ir toliau zys, pasakykite, kad jums trukdo ir eitų zysti kur nors toliau  Pradžioj bus sunku, bet – patikėkite – pamažu įprasite. Ir ne tik įprasite, bet ir išmoksite mėgautis akimirka sau! Dar šiek tiek apie nuobodulį

2 Bėda. Socializacijos trūkumas. Džiaugiuosi, jog yra bendruomenių, kuriose auga daug vaikų: ten vaikai važiuoja dviračiais, drauge spardo kamuolius, drauge juokiasi ir… susimuša. Technologijos nepakeičia nei kiemo draugų, nei tėvų. iPad’as, kompas, telefonas iš tiesų yra labai prasta auklė. Jūs tikriausiai žinote, kad žmonės, turintys geriausius socio-emocinius gebėjimus, jaučiasi laimingiausi ir sėkmingiausi gyvenime, yra labiausiai mėgiami kitų žmonių. Neatimkite galimybės šiuos gebėjimus įgyti iš savo vaikų! Mes žiauriai išgyvename, kad vaikai susipešė. Kad kartą pasišaipė. Kad susistumdė. Žinoma, jei tai tęstiniai, nuolat besikartojantys veiksmai, tai jau mums, suaugusiems, būtina susirūpinti. Bet jeigu tai yra vienkartiniai veiksmai, tai supraskite – vaikai mokosi. Nepulkite aiškintis su kito vaiko tėvais. Nepulkite aiškintis su mokytojais. Jeigu labai neramu, brūkštelkite laišką. Bet ir tai. Supraskite, kad jei visi tėvai „brūkštels“ po „trumpą žinutę“, tai mokytojas visą pamokų pasiruošimui skirtą laiką atsakinės į jūsų „trumputes“ žinutes. Tad parašykite. Perskaitykite. Ir ištrinkite ☺ Nebent jau tikrai jaučiate, kad TIKRAI reikia suaugusiųjų įsikišimo, ir vaikai jau TIKRAI patys neišspręs. Juk jeigu norime, kad vaikas išmoktų plaukti, kantriai mokome jį plaukti. Ir tol, kol mokome, jis ir vandens prigeria, ir užspringsta, ir truputį išsigąsta. Be to, tai dažnai yra procesas. Lygiai taip pat su socio-emociniais gebėjimais. Jie nėra įgyjami per naktį. Jie yra įgyjami per klaidas. Per mokymąsi iš klaidų. Per atsiprašymą. Per tai, kad – jei elgiesi bjauriai – niekas su tavimi nebenori draugauti. Tegul mokosi palaukti savo eilės, tegul mokosi dalintis, tegul mokosi pralaimėti, tegul mokosi mandagiai ir pagarbiai bendrauti ir tegul išgyvena pasekmes, jei nesielgia pagarbiai, jei nemoka pagirti ar pasidžiaugti kitais, nei nemoka ieškoti kompromiso. Ir tėvai neturi dėl to nieko daryti (išgyventi – taip, mes visi išgyvename, jei vaikas neturi draugų, jei jaučiasi vienišas, jei yra atstumiamas), nes tai – vaiko iššūkis. Pamatęs, kad kažką daro ne taip ir pajutęs to pasekmes, vaikas padarys išvadas ir keis savo elgesį. Tai vadinama natūraliomis pasekmėmis. Turi bendrauti, kad išmoktum bendrauti. Taškas.

     Bet tai reiškia, kad ir jūs turite bendrauti su savo vaikais. Mažiau laiškų mokytojams reikš daugiau prasmingų pokalbių su vaiku. Mažiau burbėjimo dėl jų klasiokų elgesio reikš papildomą stalo žaidimą su vaiku. Atvažiuokite į mokyklą papietauti su savo vaiku, pasikalbėkite su juo ir jo draugais. Padėkite mokytojai – juk per pietus valgykloje (na, nebent jūsų vaikas lanko ugdymo įstaigą, kur reikia tylėti per pietus) visada praverčia įdomios temos, o kur dar ir triukšmo suvaldymas prikaustant vaikų dėmesį įdomia tema/diskusija (taip, jeigu vis dar turėjote iliuziją, kad valgykla per pietus yra Tylakaimis, tai NE, ne Tylakaimis ). Žodžiu, mažiau su kitais tėvais bendraukite APIE mokyklą, mokytoją ar vaikus (aišku, dažniausiai KITUS, kurie yra dauuuug prastesni už jūsiškius, of course) uždarose fb grupėse, o tą patį laiką skirkite realiam bendravimui MOKYKLOJE. Atvažiuokite per pietus, atvažiuokite iškart po pamokų – žinoma, ne kasdien, bet retkarčiais juk tikrai galite! Pamatysite, tai padės ne tik santykiams su vaiku, bet ir su mokytoja/-u bei mokykla. Pamatysite, kad mokyklos bendruomenė stengiasi dėl jūsų vaikų. Nori, kad jie būtų sėkmingi ir tiki jais. Pasijusite dalimi šio gražaus ir prasmingo proceso. Nebesijausite vieni ir vieniši savo kelyje.

3 Bėda. „Šiandien mes…“ Mūsų vaikų gyvenimas yra nesibaigiantis smagumas. Vos pramerkę akis vaikai jau klausia „ką šiandien veiksime?“. Nes, na, neduokdie, nebus šiandien jokio fun. Tėvai, kurie neorganizuoja kasdienio cirko, jaučia kaltę, jaučiasi esą prasti tėvai. Ir tada dar tėvai jaučiasi vos ne kalti, kai paprašo vaiko išsiurbti kambarį, kurį pats prišnerkštė. Arba vaikas, nepakeldamas akių nuo kompiuterinio žaidimo, atsako „tuoj“ arba „spėsiu“. Ir tėvai išsliūkina iš kambario, kuris taip ir nebus išsiurbtas. Arba su kalte balse sako: „tai, kai galėsi, prasiurbk, gerai, saulele?“ Vaikai jaučiasi, kad jie PRIVALO važiuoti į gimtadienį arba PRIVALO turėti išmanų telefoną. Ne, neprivalo. Ne, jiems nereikia. Jiems reikia meškafono, nes jis atlieka susisiekimo funkciją. Nenuvažiavus į gimtadienį pasaulis irgi nesugrius. Tai yra privilegija, o ne teisė. Ir su vaikais mes apie tai kalbame nepakankamai. Rekomenduoju nuolat reflektuoti su vaikais: ar NORI, ar REIKIA? Ir tada yra TEISĖS ir yra PAREIGOS. Pradinių klasių mokiniai gali jau puikiai padėti susitvarkyti virtuvėje, rūšiuoti skalbinius, sudėti (savo) skalbinius į spintą, išnešti šiukšles, su(si)tvarkyti savo kambarį, išsiurbti svetainę ir t.t. ir pan. Tokios – neįdomios – pareigos moko smegenis dirbti ir tada, kai yra nuobodu. Tai nepaprastai praverčia mokykloje! Šiandien nuolat girdime iš vaikų „Aš negaliu. Labai sunku. Nuobodu.“ Kodėl? Todėl, kad vaikas nėra išmokęs dirbti nuobodžių darbų. Jis nori fun. Ir jeigu mokytis ką nors nėra fun, tai vaikas ne(be)geba prisiversti. Ir tada tėvai verkia socialiniuose tinkluose, kokia prasta mokytoja, nepadaro, kad vaikui būtų fun! Nes vaikas tai TIKRAI viską išmoktų, jei tik mokytoja ar mokykla normali būtų ☺ Rūbų lankstymas, iškraustymas maišų grįžus iš parduotuvės, daržovių pietums pjaustymas, lovos pasiklojimas, šiukšlių išnešimas – viso to turime pratinti jau darželyje, tačiau pradžioj per žaidimą: lankstykite rūbus kartu, pajuokaudami, pakutendami; rungtyniaukite, kas greičiau iškraustys maišą; daržoves pjaustykite deklamuodami eilėraščius ir pan. Tiesiog mūsų smegenims bus siunčiamas signalas, kad ir tokią veiklą galima sužaidybinti.

     4 Bėda. Vaikai – viršininkai. Labai paprastas klausimas: nuo kada vaikai diktuoja tai, kaip jie turi būti auklėjami? Gauname žinutes: „Mano dukra nepadarė namų darbų“ (tai blogai, kad nepadarė), „Mano sūnus nevalgys, jei įdėsite jam daržovių“ (tai tegul pastumia jas į šoną), „Jis nenori šiandien atsiskaityti savo projekto“ (aš irgi nenoriu klausyti penkių trečiokų projekto, bet tai yra būtina, kad jie išmoktų pristatyti savo projektus), „Mano vaikas valgo TIK makaronus su sviestu“ (bet jam būtų labai gerai pradėti valgyti ne tik makaronus su sviestu ir bent jau mokykloje galėtų to pamažiukais mokytis), „Ji šįryt pasakė, kad nenori eiti į žygį“ (tai gerai, kad pasakė, bet į žygį keliaus su visais) ir pan. Kai nuolat šokame pagal vaikų dūdelę, vaikai išmoksta tik vieno: darau tai, ką noriu, o ne tai, ką reikia daryti.      Toks įspūdis, kad tokio dalyko kaip REIKIA apskritai beveik neliko. Bet norų tai ohoho. „Noriu turėti 10“ – puiku, bet reikia daug mokytis! „Noriu gauti plaukimo medalį“ – nuostabu, bet reikės daug plaukti. Aišku, dirbt noro siekiant tų tikslų jau daug mažiau.

     Ir tada visi apdalinami dalyvio medaliais (participation award), nes, na, juk stengėsi. „Mano dukra pusę dienos verkė, nes pralaimėjo šokių karuose“ arba „Prašau kitais metais neorganizuoti Mokinių Parlamento rinkimų, nes sūnus pirmadienį nenorėjo eiti į mokyklą“ (nes nelaimėjo).

     Ši vaikų reakcija, beje, normali: vieniems labiau pasiseka, kitiems – prasčiau; vienų šokis vaikams labiau patinka, kitiems – mažiau. Normalu liūdėti, kai nelaimi. Bet yra visiškai nenormalu atimti iš vaikų galimybę augti, kurią jie įgyja per tokias patirtis.

     Ką mes matome? Kadangi vaikai drąsūs, geba įvardinti, ko nori, jie ir žino, ko nori. Žinoti, ko nori, yra gerai. Ko trūksta? Valios daryti tai, ką reikia, kad pasiektų to, ko nori. 
Ir atsitinka tai, dėl ko vaikai yra nelaimingi, vis dažniau patiria nerimą: jie, neturėdami įgūdžio dirbti, mano, kad jų tikslai (norai) yra nepasiekiami. O reikia tik tiek nedaug, ir tie tikslai būtų pasiekiami!

     Aš vakar sakiau dar vieną dalyką: man būna dienų, kai tą pačią dieną tenka stovėti ir tėvų, ir mokytojų pusėse. Aš absoliučiai girdžiu argumentus, kai tėvai sako, kad mokytojams trūksta kompetencijos. Aš absoliučiai girdžiu, kai tėvai sako, kad mokykloje daug kas atgyvenę. Taip, to yra labai daug. Bet aš absoliučiai girdžiu mokytojus, kai jie sako, jog vaikai elgiasi kaip maugliai ir jiems dalį pamokos reikia kalbėti apie pagarbų elgesį su… pagrindinės mokyklos mokiniais! Kad vaikai ateina nepasiruošę ir sako, kad „mama man leido neruošti namų darbų, nes buvau pavargusi“. Prisimenu mokyklą (privačią) JAV, kurios direktorius labai aiškiai pasakė: mes nepagarbų elgesį toleruojame iki pirmos klasės, kol dar vaikas tikrai mažas. Po to – nutraukiame sutartį. Prisimeni, Emilija? Nes mudvi tiesiog išsižiojusios stebėjome, kaip šešiamečiai dirbo. Savarankiškai. Gavę užduotį. Ir mokytojos, ir vaikų bendravimas buvo ir malonus, ir pagarbus. Pozityvi disciplina, kur nepamiršta nei „pozityvi“, nei „disciplina“.

     Mes tiek ilgai kalbėjome (mane included) apie pozityvumo stoką, kad perlenkėme lazdą į kitą pusę. Man, prisimenu, kažkada mano vaikai sako: mama, tu namie tai labai daug reikalauji ir kalbi apie pareigas, kodėl tu tiek kalbi apie teises viešai?! Teko ir man reflektuoti. Ir aš sau tuomet atsakiau: todėl, kad dar labai daug tėvų Lietuvoje yra ir kitoje kraštutinimo pusėje, kurie neišgirs „pozityvi“, jei aš kalbėsiu ir apie „pozityvi“, ir apie „discipliną“. Tiesiog reikia paspausti tai, ko labiausiai trūksta.

     Šiandien, mano manymu (ir ypač tiems, kurie skaito mane), jau reikia šiek tiek reality check, ar konkrečiai jie, tiek susitelkę į pozityvą, į prieraišią tėvystę ir į tai, kad svarbu besąlygiškai mylėti vaiką, nepamiršo, kad vaiką reikia IR auklėti. Kad auklėjimas – tėvų atsakomybė. Ir liaukimės džiaugtis savo vaikų „kietais“ (protingais, šmaikščiais ir pan.) atsikalbinėjimais. Nes kartais tiesiog reikia eiti ir padaryti darbą.

     Ir baigsiu pavyzdžiu, kurį tiesiog čia paliksiu apmąstymui: Man viena mama pasakoja apie praeitą savaitę vykusį trečiokės gimtadienį. Po kurio ji suabejojo, ar norės dar kada nors organizuoti savo vaikui gimtadienį  Visų pirma du vaikai vėlavo. Žinote, kodėl? Nes vienai draugei buvo baletas, ir ji buvo atvežta po jo, o kitai draugei buvo muzikos pamoka. Abi vėlavo gerą pusvalandį. Kokią žinutę tokiu elgesiu nusiunčiame vaikui? Kad vėluoti į draugės gimtadienį yra visiškai OK, nes, na, tavo būrelis juk dauuuug svarbesnis. Nieko tokio, jubiliatė palauks ir princesių! O tai, pavyzdžiui, toms princesėms pasakyti: arba baletas/muzikos pamoka, arba gimtadienis, nes (a) vėluoti nepagarbu ir (b) jeigu jau manai, kad vėluoti ok, tai gal ir nėra ta draugė tokia gera draugė. Arba net pasakyti, kad klasiokės gimtadienis yra svarbiau, nei būrelis (kaip pasielgčiau aš). Visų antra su maistu, sakė, buvo spec poreikių fiesta: vienas nevalgo TOKIO torto (vietoj to, kad tiesiog mandagiai atsisakytų), kitas visiškai nepagarbiai užgieda, kad jo buvo daug skanesnis (nepamirškite, kad kalbame apie trečiokus, kurie jau TIKRAI turi gebėti patylėti ir neįžeisti!), nuo picų viską nurinkinėja, raukosi, sako, kad reikėjo (!) daugiau Coca-Colos nupirkti, kai mama pasiūlo vandens ir pan. Dvi demonstratyviai atsisakė eiti į veiklas, nors jubiliatė ir labai kvietė. Viena neatėjo dainuoti „Su gimimo diena“, nes „durna daina“. Vienos mama paskambino, kad jos dukra NEMĖGSTA būti paimta paskutinė, tai ji atvažiuos anksčiau ir pabus šventės pabaigoje  Galiausiai vyšnaitė ant viso šito baliaus buvo tai, kad išeinant vienas vaikas pasipiktino, kad jubiliato mama nebuvo paruošusi dovanėlių vaikams, kurie ATĖJO Į GIMTADIENĮ! Ai, sako, prastas tas jūsų gimtadienis buvo, kitais metais neateisiu.

Paskelbta Naujienos, Specialistams ir tėvams

ELGESIO AR (IR) EMOCIJŲ SUNKUMŲ ARBA SUTRIKIMŲ TURINTYS VAIKAI: UGDYMO IR PAGALBOS TEIKIMO SPECIFIKA

Elgesio ar (ir) emocijų sunkumai arba sutrikimai – kas tai? 7414c348-3b45-4332-a04d-2c41d8bfeb4b
Kaip turėtų būti ugdomi vaikai, turintys elgesio ar (ir) emocijų sunkumų arba sutrikimų, kaip jiems teikti pagalbą?
Kokia padėtis Lietuvoje ir užsienyje?
Kokie laukia uždaviniai ir galimybės?

Atsakymus į šiuos klausimus pateikia Švietimo problemos analizė – Švietimo ir mokslo ministerijos leidinių serijos 2017 metų gruodžio mėnesio numeris.

Apie tokius vaikus rašoma VAIKŲ, TURINČIŲ ELGESIO IR EMOCIJŲ SUTRIKIMŲ, VERTINIMO IR ĮSIVERTINIMO ĮRANKIAI.

Paskelbta Naujienos, Specialistams ir tėvams, Tai įdomu

6 MŪSŲ ŠVIETIMO SISTEMOS PROBLEMOS

Trumpas, bet aktualus ir konkretus filmukas apie pasenusią švietimo sistemą, štampuojančią instrukcijoms pavaldžią, darančią tik tai, kas liepiama, visuomenę, iš kurios atimama galimybė kurti, dalintis savo idėjomis, bendradarbiauti. Kontroliuojanti kiekvieną gyvenimo minutę sistema slopina savarankiškumą, nemoko valdyti savo laiko, nesuteikia erdvės entuziazmui ir pomėgiams, o kiekvieno žmogaus individualumas ir unikalumas vis dar „pamirštamas“.

Lietuviškai įgarsintas filmukas.   

Filmukas originalo kalba.

 

Paskelbta Biblioteka, Logopedams, Metodinės priemonės, Naujienos, Rusijos Švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos institutas, Specialistams ir tėvams

NAUJA KNYGA APIE VAIKŲ REABILITACIJĄ PO KOCHLEARINĖS IMPLANTACIJOS

     Pristatau Rusijos leidykloje «Национальное образование»  („Nacionalinis 1020452956švietimas“) išleistą knygą „Vaikai su kochleariniais implantais. Pilnavertis kurčių žmonių aplinkinio pasaulio ir kalbos suvokimas“ («Дети с кохлеарными имплантами. Полноценное восприятие окружающего мира и речи людей при глухоте»). Knygą kūrė didelis autorių kolektyvas, kurio branduolį sudarė Klaipėdos krašto specialiesiems pedagogams ir psichologams gerai pažįstami mokslininkai iš Rusijos Švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos instituto, prieš dvejus metus Klaipėdos Litorinos mokykloje vedę praktinius seminarus: Jelena Baenskaja, Jelena Gončarova, Olga Kukuškina, Marija Chaidarpašyč, Ilja Kukuškin ir instituto vadovas Nikolai Malofejev. Pedagogams ir psichologams talkino ir daugiakanalės kochlearinės implantacijos (toliau – KI) pradininkas Rusijoje Georgij Tavartikladzė, otorinolaringologas ir surdologas Vigen Baškinian, pedagogė Albina Satajeva, sėkmingai pritaikiusi reabilitaciją po KI daugiau nei 200 vaikų.

     Pasak autorių, į knygą sudėta net 25 metų aukščiau minėto instituto ir Rusijos audiologijos ir klausos protezavimo mokslinio-praktinio centro bendradarbiavimo tarpdisciplininių tyrimų srityje praktika.

     Leidinys skiriamas visiems, kurie susiduria su KI: tėvams, surdopedagogams, medikams…

     Knyga unikali tuo, kad joje nuosekliai aprašomas „3P-reabilitacijos“ («ЗП-реабилитация») metodas. Jausmų institutu žmonių vadinamos įstaigos specialistai kartu su medikais atsisako tradicinės „klausos-kalbos reabilitacijos“, siūlydami naują metodą, pagrįstą pojūčiais, kurio metodologiniu pagrindu tapo:

  1. Požiūris į vaikų, turinčių žymų ir labai žymų klausos sutrikimą, antrinių sutrikimų vystymosi socialinį pobūdį (L. Vygotskis).
  2. Požiūris į vaikų, turinčių žymų ir labai žymų klausos sutrikimą, ankstyvojo afektinio sutrikimo vaidmenį (O. Nikolskaja, J. Baenskaja).
  3. Požiūris į vaikų, turinčių žymų ir labai žymų klausos sutrikimą, darbo pradžią, siekiant savaiminio suvokimo klausa ir spontaniško kalbos įsisavinimo po KI vystymosi (J. Gončarova, O. Kukuškina).

     „3P-reabilitacija“ nuo „klausos-kalbos reabilitacijos“ skiriasi savo tikslais, dalyvių sudėtimi, pagrindiniu principu, turiniu, metodais ir technologijomis, laiko riba, galutiniais rezultatais. Todėl knygos autoriai teigia, kad visų specialistų pripažintas teiginys, jog maksimaliai geri rezultatai bus pasiekti tik kuo anksčiau atlikus KI, įgauna kitą prasmę – kuo anksčiau bus implantuotas vaikutis, tuo mažiau teks „atkurti“ jo sensorinės raidos etapų, tad reabilitacijos metu mažylio perėjimas prie natūralaus vystymosi vyks žymiai lengviau.

Daugiau apie tai skaitykite Rusijos Švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos instituto Almanache Nr. 30 „Kochlearinė implantacija. Kokia reabilitacija reikalinga vaikui po KI?“ («Кохлеарная имплантация. Какая реабилитация нужна ребенку после КИ?»).

Knygą galima įsigyti internetu.

 

Paskelbta Naujienos, Specialistams ir tėvams, Tai įdomu, Įvairūs

AR LENGVA MOKYTOJUI PATEKTI Į ROJŲ?

     Šiandien dalyvavau aktoriaus Vytauto Kontrimo vedamame seminare „Kiekvienas mokytojas turi būti aktorius“, kurį galėčiau pavadinti mini spektakliu. Pasak jo, mokytojai yra daugiausiai viešai kalbantys žmonės, todėl jo seminare ypatingai daug dėmesio buvo skiriama kalbėjimui prieš auditoriją.

     Pats dirbantis pedagoginį darbą aktorius mus visus palygino su kompiuteriais, kuriuos nuolat reikia atnaujinti. Tuo jis leido suprasti, kad tai, ką naudojai pamokoje vakar, rytoj kitai auditorijai, nors ir to paties amžiaus, nebetiks, kadangi kelis kartus iš eilės daryti tą patį turi būti neįdomu ir pačiam mokytojui. Bet ar visada taip yra? Prisipažinsiu, man tai labai patiko, nes ne vieną kartą pagavau save apgailestaujant, kad pamiršau įtraukti į pamokos planą praėjusių metų užduotį, lentelę ar schemą, nors naujas užduotis mokiniai dirbo su malonumu ir užsidegimu. Vadinasi, man taip pat nebeįdomu daryti tai, kas buvo anksčiau. Nesakau, kad tai vyksta nuolat, nes yra tokių pamokų, kurias kartoju kasmet. Pavyzdžiui, skaitant Edmondo de Amiči romano „Širdis“ ištrauką apie aklus vaikus, nuolat siūlau savo mokinukams, turintiems klausos negalią, įsijausti į aklo žmogaus būseną ir palyginti, kuri negalia yra sunkesnė. Beje, skirtingų kartų atsakymai minėtos pamokos metu nesikeičia…

     Mes, pabrėžė aktorius, nuolat sakome, kad dabartinė karta yra kitokia, dūsaujame, kad sunku juos sudominti, tačiau dažnai pamirštame išsiaiškinti, kokia gi yra ta XXI amžiaus karta. Vytautas Kontrimas kartą dirbdamas su antrokais, suvokė, jog visiškai nesugeba jų sudominti. Tada jis paprašė atnešti patinkančių muzikos kūrinių įrašų. Nors tai, ką perklausė, jam labai nepatiko, tačiau padėjo perprasti šiuolaikinius vaikus, o minėtų kūrinių įtraukimas į užsiėmimus leido tapti vaikų „draugeliu“. Žinoma, ne iš karto, tačiau jau penktoje klasėje vaikai su didžiuliu entuziazmu statė Šekspyro Hamletą.

     Mes turime kalbėti vaikams tai, kas mums patiems patinka, pabrėžė V. Kontrimas. Sausai išberta teorija mokiniams geriausiu atveju pro vieną ausį įeis ir tuoj pat išeis, o blogiausiu – atsimuš nuo jų kaip žirniai nuo sienos. Kalbėti taip, kad visiems patiktų, galima be jokių moderniųjų technologijų, pakanka tikėti tuo, ką darai, pasitelkti savo charizmą ir – pirmyn. Aktoriaus suvaidinta scena apie jo geografijos mokytoją tik patvirtino jo žodžius, nes tais laikais geografai galėjo pasitelkti tik žemėlapius, gestus ir iškalbą.

     O ką daryti, jeigu tos iškalbos neturi? Ir čia lektorius pasidalino neįkainojamais patarimais. Viešas kalbėjimas yra išėjimas iš komforto zonos, kurią gaubia rizikos ir panikos ratai. Kad nepatektų į panikos ratą, net didžiųjų pasaulio valstybių vadovai nuolat repetuoja savo pasisakymus. Tačiau V. Kontrimas perspėjo, kad kalbos surašymas popieriaus lape nesudomins klausytojų. Kalbą iš tiesų reikia planuoti, tačiau užsirašyti tik jos dalis ir svarbesnes tezes. Kalba turi būti ritmiška, dinamiška, panaši į plakato ar afišos tekstą, kuriame tai, kas svarbu, užrašoma padidintu ir paryškintu šriftu, o kita informacija pateikiama mažiau į akis krintančiu šriftu. Aktorius pasidalijo paslaptimis ir apie pirmas 30 viešo pasisakymo sekundžių; perspėjo, ko galima tikėtis išėjus į tribūną apsirengus neįprasta apranga, nauju makiažu ar aksesuaru; papasakojo, kaip klausytojus veikia tavo krenkštimas; patarė, ką reikia daryti džiūnant burnai, ko negalima, o ką reikėtų gerti prieš pat pasisakymą.

     Grįždamas prie ugdymo lektorius priminė, kad mokytojai savo pamokose turi panaudoti pavyzdžių iš kitų mokslų srities. Pavyzdžiui, skaitydami pasakojimą apie bitę, paklauskite mokinių, kiek viena bitė surenka medaus per visą savo gyvenimą. Nors tai nebus paminėta skaitomame tekste, tačiau vaikai tikrai su dideliu užsidegimu spėlios, kiek gi tas mažas vabalėlis gali prinešti medaus, o vėliau apstulbs sužinoję, kad vienos bitelės indėlis yra tik vienas arbatinis šaukštelis! Toks nukrypimas nuo teksto tikrai nesugadins pamokos, greičiau paskatins mokinius paieškoti daugiau informacijos apie tūkstančius gėlių aplankančius darbštumo simboliu tapusius vabzdžius.

     Seminaro pabaigoje aktorius Vytautas Kontrimas prisiminė studijų Teatro akademijoje laikus ir vienos dėstytojos, sužinojusios, kad jis tapo mokytoju, žodžius: „Mokytojas, kuris dirba iš širdies, yra mokytojas iš pašaukimo. Jis yra ŠVENTASIS!“ Aktoriui įsiterpus į moters žodžius, ji nutildė jį ir tęsė: „Bet ar tu žinai, kaip gyveno šventieji? Jie nuėjo kančių kelius, beveik nei vienas nemirė savo mirtimi. Bet koks gyvenimas šventųjų laukia po mirties!!!“ Tad iki susitikimo rojuje, kolegos 😀     

Paskelbta eTwinning, Naujienos, Projektai, Specialistams ir tėvams, Tai įdomu, Virtuali kelionė klasėje

INOVATYVIAUSIŲ MOKYTOJŲ APDOVANOJIMAI 2017

     Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose dalyvavau antrą kartą. Pernykštė patirtis, likus už nominantų ribos, kartėlio neatnešė. Priešingai, matydama laureatus – iš „Virtualios kelionės klasėje“ konkursų pažįstamą Kauno Jėzuitų gimnazijos fizikos mokytoją Rigondą Skorulskienę ir eTwinning ambasadorę, su kuria dažnai susitinku eTwinning seminaruose, Kuršėnų Pavenčių mokyklos anglų kalbos mokytoją Staselę Ryškienę, supratau, kodėl nepatekau tarp geriausiųjų. Todėl šiais metais nusprendžiau savo laimės nebandyti. Tačiau senas geras posakis apie tai, kad mes planuojame, o kažkas aukštai tarp debesų juokiasi, suveikė gavus laišką iš apdovanojimų organizatorių su pasiūlymu dar kartą įbristi į tą pačią upę. Prisipažinsiu, galvojau neilgai, nes praėję metai man buvo ypač turtingi metodine veikla, netradicinėmis pamokomis, kūrybiniais darbais ir renginiais, tad žinia, kad šiemet tapau viena iš trijų inovatyviausių šalies kalbų (gimtosios ir užsienio) mokytojų, buvo be galo maloni.

    Šias metais susidomėjau pasakų terapija, todėl lapkričio 21 dieną atvykusi į mokytojų pagerbimo iškilmes, pasijutau kaip Pelenė, netikėtai patekusi į puotą. Jausmas buvo toks keistas, jog iš pradžių vis žvalgiausi laikrodžio, po kurio dvyliktojo dūžio viskas turėtų pradingti. Mano draugystė su inovacijomis prasidėjo kaip ir pasakoje, labai labai seniai. Nusprendusi paįvairinti savo pamokas, nusipirkau knygą, mokančią kurti PowerPoint skaidres. Po vienos sėkmingos skaidrėmis iliustruotos pamokos sulaukiau mokinio, dabar jau auginančio sūnelį, klausimo, ar pati jas padariau. Pasigirdus teigiamam atsakymui, berniuko veide pasirodė visa puokštė emocijų: nuostaba, susižavėjimas, pagarba, džiaugsmas… To vaiko veidą dažnai prisimenu, nes jis įkvėpė nuolatiniams ieškojimams ir siekiams stebinti savo mokinius. Esu labai laiminga, kad savo darbais ir idėjomis pavyko nustebinti ir ekspertus, skaičiusius mano pedagoginės veiklos aprašymą ir nusprendusius, kad aš esu verta patekti į kalbų mokytojų TOP3. Dėkoju ir Klaipėdos miesto savivaldybės švietimo skyriaus darbuotojoms, šį įsimintiną vakarą atvežusioms miesto mero sveikinimus. Smagu, kad jos tapo net penkių uostamiesčio nominantų, iš kurių du gavo inovatyviausio mokytojo vardus, triumfo liudininkėmis. Ačiū ir savo mokyklos bendruomenei. Tačiau didžiausią padėką skiriu savo esamiems ir buvusiems MOKINIAMS, kurie buvo, yra ir bus mano varomoji jėga. Mažos, bet vieningos kurčiųjų bendruomenės vaikų ir jaunuolių atkaklios pastangos surinkti man kuo daugiau balsų varžybose dėl Metų publikos mokytojo vardo leido man suprasti, kad būti mokytoju yra didelė privilegija ir begalinė laimė!