Sunku pasakyti, ar tai – paprastas sutapimas, ar lemtingas ženklas, kad praėjusį pavasarį, atsiliepę į Klaipėdos – Europos kultūros sostinės organizatorių kvietimą neleisti užšalti uostamiesčio istorijai, Klaipėdos mokiniams skirtam konkursui „Jei bendrai visi judėsim, miesto paslaptį įspėsim“ pasirinkome karalienės Luizės temą. Šifruodami užkoduotus tekstus mokiniai turėjo rasti penkis objektus, susijusius su Prūsijos karalienės gyvenimu Klaipėdoje. Aš tuo metu konkursą moderavau internetu, todėl prie nurodytų objektų apsilankiau užduočių kūrimo metu. Lygiai po metų karalienės Luizės dvasia mane pakvietė užsukti į vieną iš konkurse minimų objektų, kuriame nuo 1891 iki 1945 metų veikė vokiška garsios istorinės asmenybės vardu pavadinta gimnazija.
Balandžio 12 dieną, tik peržengusi Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro slenkstį, pajutau karališką aurą: nuo pat įėjimo iki Karalienės Luizės aulos lydintys paslaugūs pažai ir puošnios damos, rūmų menės įspūdį aulai suteikianti prieblanda, ne vieną šimtmetį skaičiuojantys karališki šokiai, muzika ir dainos, iškilmingas medalių įnešimas ir per penkerius metus ištobulinta jų įteikimo ceremonija…
Taip už nuopelnus švietimui ir kultūrai buvo pagerbti keturi klaipėdiečiai: literatūrologė, rašytoja Jovita Saulėnienė, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro dailės studijos „Varsa“ mokytoja ekspertė Loreta Laurinavičienė, rašytojas, filosofas Arvydas Juozaitis ir aš.
Ir vėl – sutapimas, ar ne, bet praėjusių metų konkurse vaikams reikėjo išsiaiškinti, kokiu būdu būtų galima patekti į karalienės Luizės buduarą. Užuominos juos atvedė prie Klaipėdos dramos teatro repertuaro, skelbiančio apie garsųjį A. Juozaičio spektaklį. O nuotykių ieškojimas baigėsi atradus Klaipėdos moterų Rotary klubo „Karalienė Luizė“ būstinę, iš kurio prezidentės Jolantos Juškevičienės rankų gavau ne tik labai gražų, bet ir įpareigojantį medalį, nes jo gavimą lėmė mano mokyklos Mokinių tarybos balsas.
Ir buvę, ir dabartiniai mano mokiniai nuolat siūlo mane įvairioms nominacijoms, tačiau nedidelei sutrikusios klausos žmonių bendruomenei sudėtinga varžytis su didelėmis mokyklomis, todėl jų tylūs balsai paskęsdavo tarp tūkstantinių skaičių. Esu labai laiminga, kad šį kartą mano vaikai buvo išgirsti ir jiems pagaliau pavyko laimėti! Rašau JIEMS, nes be savo MOKINIŲ aš nebūčiau užsiauginusi kūrybos, entuziazmo, meilės jiems ir savo darbui sparnų. Ačiū, mano vaikai!
korsigita 