Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Dažnai sakau, kad pravedusi pamoką ar sukūrusi nematytą užduotį vienoje klasėje, kitoje jos nemėgstu kartoti. Tai nutinka dėl skirtingų vaikų poreikių, dėl to kaltas ir nuobodulys, nes patinka kurti užduotis ir žaidimus, todėl anksčiau sukurti dažnai jau būna atsibodę.
Tačiau yra tokių pamokų, kurios niekada neatsibosta. Viena iš jų – Edmondo de Amiči „Akli vaikai“. Perskaitę pasakojimą, atlikę tyrimą, išanalizavę klausos ir regos sutrikimų turinčių žmonių galimybes ir padarę atitinkamas išvadas, mokiniai patys pasinėrė į tamsą ir pabandė atlikti įvairius darbus: perskaityti raides, atpažinti žmones, nueiti iki nurodytos vietos, pabandyti skirti garso šaltinius, rašyti popieriaus lape ir pan.
Šiandien stebėdama savo mokinius supratau, kad ši pamoka neprarado nei aktualumo, nei efektingumo perteikiant ir įsisavinant žinias, nei įdomumo jas pritaikant praktiškai.
Namo simbolis meno terapijoje užima svarbią ir nevienareikšmę vietą. Tai – ne tik konkretus pastatas, kuriame žmogus gyvena. Po juo gali slypėti ir asmeniniai žmogaus išgyvenimai, ir savojo „aš“ paieškos, ir santykiai šeimoje, ir bendravimas, bendradarbiavimas su aplinkiniais, ir šalies, tautos nacionaliniai, kultūriniai požymiai… Man namo piešimas padeda išsiaiškinti vaikų tarpusavio santykius. Po tokių kūrybinių klasės valandėlių visiems kartu atsiskleidžia ir santykiuose atsirandančių problemų priežastys.
Pajutusi, kad mano auklėtinių tarpe vis dažniau kyla kibirkštys, pasiūliau nupiešti namą. Sulaukiau daug klausimų, kaip jis turi atrodyti, tačiau nieko daugiau nebeaiškinau. Todėl gavau 15 skirtingų, bet daug pasakančių pastatų, kuriuose vėliau paprašiau surašyti visų auklėjamosios grupės vaikų, tame tarpe ir mano, vardus. Vardai sudėliojo visus likusius taškus. Šį kartą namo išvaizda nebuvo lemiama, didžiausią dėmesį kreipiau į mūsų vardus. Languose, pro juos šviečiančiuose kambariuose, duryse, ant laiptų, kopėčių surašyti ar po visą teritoriją išmėtyti vardai atskleidė slaptas grupeles, dar kartą patvirtino, kas yra tikri lyderiai, kas veržiasi jais būti, o kas visai to nenori. Piešiniai parodė mažųjų požiūrį į vyresniuosius, perdavė vaikų nebylią žinutę, kad jiems labai reikalinga mano ranka. Įdomu buvo analizuoti savo vardo vietą auklėtinių pastatuose. Vieni jį žingsneliu atskyrė nuo visos grupės, antri įkurdino nedideliame kambarėlyje ar mažu langeliu pažymėtoje pilies patalpoje, treti apgyvendino kaimynystėje. Buvo ir toks namas, kurio palėpėje gyvenu kartu su piešinio autore. Kai pasiteiravau kaimynu tapusio mokinio, ar aš netrukdysiu jam gyventi, pastarasis nusijuokė ir papurtė galvą. Šis piešinys man ypač svarbus, nes jo autorius, išgyvenantis labai sunkų laikotarpį, įsileido mane į savo teritoriją parodydamas didelį pasitikėjimą ir norą būti kartu.
Nors sakoma, kad piešinys padeda išreikšti tai, ką sunku įvardinti žodžiais, tačiau nemažai informacijos gavau ir iš piešinių pavadinimų, bet pastebėjimus šį kartą pasiliksiu sau, kadangi dauguma jų yra itin atviri ir jautrūs.
Turbūt šitą atsakymą reikėtų priskirti posakiui „Mano namai – mano tvirtovė“. Juk į žodžius „pilietis, pilietybė, pilietiškumas“ telpa daug vertybių, tarp kurių ir saugumo turint namus jausmas. Nesiaiškinau, kas lėmė šitokį atsakymą – gal tai buvo panašios žodžio šaknies įtaka, o gal prisiminimai apie dalyvavimą konkurse „Aš esu pilietis“?..
Laikas pakalbėti apie būdvardžių kaitymą. Kad pokalbis būtų įdomesnis, pasitelksiu ne kartą padėjusią programą TinyTap. Apie būdvardžių kaitymo giminėmis ypatumus paaiškins žaidimas „Daiktavardžių ir būdvardžių draugystė“. Žaidimas „Arbūzų derlius“ leis surinkti didelį ir gausų arbūzų derlių, o taip pat padės suprasti, kada ir kaip reikia vartoti būdvardžių vienaskaitą ir daugiskaitą, kokios yra jų galūnės, ar tebesitęsia draugystė su daiktavardžiu. Pavojingos, bet įtraukiančiosžaidimo „Piratų lobis“ turtų paieškos įtvirtins žinias apie būdvardžių laipsnius.
Visus tris žaidimus mokiniai gali žaisti atskirai, skirtingų pamokų ar užsiėmimų metu. Tačiau šį kartą noriu pasiūlyti kitokį darbo būdą – kursą „Būdvardžių kaitymas“. Kuo jis ypatingas? Pirmiausia tuo, kad mokiniai privalo atlikti užduotį iki galo ir surinkti atitinkamą taškų skaičių. Jeigu taškų nesurinks, užduotis neatsirakins ir neleis pereiti prie kitos. Manau, kad ši naujovė paskatins mokinius atidžiau atlikti žaidimų užduotis, nespėlioti, bet pasirinkti tokį atsakymą, kuris nesumažins taškų skaičiaus. Vadinasi, iškilus abejonėms mokinys turės peržvelgti savo užrašus, vadovėlius ar kitą mokytojo pateiktą informaciją, o tada jau drąsiai spausti ant reikiamo langelio, žodžio ar paveikslėlio.
Tad linkėdama sėkmės siūlau išbandyti abu variantus ir kviečiu pasidalinti įspūždžiais, kuris iš jų geresnis, naudingesnis, patrauklesnis, įdomesnis, azartiškesnis ir dar visoks -esnis😂
Būdvardžių daryba šiemetiniams penktokams ir šeštokams – kieti riešutėliai. Tenka ieškoti naujų būdų, padedančių juos gliaudyti. Į pagalbą pasitelkiau interaktyvių užduočių ir žaidimų kūrimo programą GENIALLY. Nematytos spalvingos užduotys paįvairino pamoką, sudomino mokinius, parodė jiems daugiau darybos pavyzdžių, praplėtė žodyną naujais žodžiais. Dėlionę „Koks? Kokia? Kokie? Kokios?“, dedikuotą stalui, 😉būtinai užbaikite namų darbų užduotėle, prašančia nufotografuoti ir atsiųsti savo virtuvinį stalą. Kitą dieną mano vaikai su ypatingu susidomėjimu apžiūrinėjo draugų stalus ir, savaime aišku, apibūdino juos naujais būdvardžių dariniais.
Užduotis, prašanti sujungti žodžius su priesagomis, nudžiugino atvertus paskutinį jos langą, kviečiantį įsivertinti savo pasiekimus. Tad manau, jog neprašoviau pasinaudodama efektingais Genially šablonais 😀
Žodis – svarbiausia komunikacijos priemonė, bet pasitaiko atvejų, kada būna sunku savo mintis ir jausmus išreikšti žodžiu. Taip nutinka ir dėl raidos sutrikimų, ir dėl charakterio savybių. Vieniems žodžiai liejasi nenutrūkstamu srautu, kitiems vos pavyksta išstenėti trumpą tylų atsakymą, o tretiems jie užstringa ir komunikavimo procesas nutrūksta. Kokybiškam bendravimui koją pakiša ir skurdus žodynas. Tad pristatau lėlių ir dramos terapijos interpretaciją – mini spektaklių kūrimą, kuriuose vaidina mokinių pagamintos lėlės, kartais pasiskolinančios mokinių balsus, o kartais savo jausmus ir emocijas išreiškiančios judesiu. Kad judesys kompensuotų kalbėjimo problemas, lėlės buvo gaminamos iš laikraščių, nes ši medžiaga suteikia joms norimą pavidalą, leidžia išsilankstyti pačiomis netikėčiausiomis pozomis ir suteikia galimybę lavinti vaikų kalbos ir komunikavimo įgūdžius. Nereikia pamiršti ir smulkiosios motorikos lavinimo svarbos, nes susukti laikraštį į ploną vamzdelį iš pradžių sunkiai sekėsi 😀
Taip jau susiklostė, kad mano auklėjamojoje grupėje yra 12 berniukų ir tik 3 mergaitės. Taip jau susiklostė, kad lėlių gaminimo savaitę visos mergaitės sirgo. Tad dar kartą pasikartosiu, jog visos šios grožybės sukurtos berniukų rankomis! Lėlės dalyvavo lietuvių kalbos pamokose: vieniems jos atskubėjo į pagalbą padėti kurti dialogus, mokytis tiesioginės kalbos skyrybos; kitiems „aiškino“ būdvardžio kaitymo giminėmis ir skaičiais ypatumus; tretiems lėlės padėjo lengviau suvokti patarlių ir posakių perkeltines prasmes. Tai liudija perdaryta liaudies išmintis ir sukurtos trumpos scenelės.
Beje, šiomis lėlėmis galima pasinaudoti mokant žmogaus anatomijos ir fiziologijos (#STEAM ugdymas). Mano pačios sukurtos dvi lėlės turėjo visas vyriškas ir moteriškas kūno dalis. Kai kam kilo noras prunkšti, kai kas suko akis į šalį, tačiau natūraliai atrodančios lėlės pasitarnavo man kalbant apie lytiškumą ir Lietuvoje nuvilnijusį nepilnamečių seksualinio išnaudojimo skandalą.
Lėlės gali padėti įgyvendinti ir kitas prevencines programas, prisidėti prie socialinio ir emocinio ugdymo; jos gali dalyvauti klasės renginiuose, nes kurdami įvairias situacijas su jomis vaikai nejučiomis prabyla ir bent akimirkai užmiršta bendravimo baimes, sumažėja komunikacijos problemos, atsiskleidžia mokinių vidinis pasaulis, noras pasisakyti ir būti išgirstiems.
Stengdamiesi ieškoti inovatyvių ugdymo metodų, dažnai atsisakome senų, nors ir veiksmingų. Nenorėdami atsilikti nuo technologijų pažangos, įprastas užduotis keičiame skaitmeninėmis. O gal galima rasti balansą tarp jų? Tai kovo 7 dieną bandėme išsiaiškinti Kauno Tado Ivanausko progimnazijoje.
Pradėjusi seminarą „Mokymasis kurti inovatyvias įtraukiojo ugdymo(si) užduotis“ nuo nedidelio kartoninio kubelio, parodžiau, kaip galima jį paversti inovatyvia priemone, skirta individualių poreikių turintiems mokiniams. Man pavyko sukurti aštuonių skirtingų lygių geografinį kubelį, kuris progimnazijos bendruomenei turėjo padėti suprasti, kaip į ugdymo procesą įtraukti nevienodų gebėjimų mokinius.
Nors kubelis yra įtraukus ir sudominimo, ir tinkamos edukacinės aplinkos aspektu, tačiau jo pagaminimas užima nemažai laiko, todėl seminaro klausytojams patariau naudotis internetinėmis užduočių ir žaidimų kūrimo programomis, nereikalaujančiomis aukštų skaitmeninių kompetencijų, bet padedančiomis per sąlyginai trumpą laiką sukurti įdomių priemonių įvairių raidos sutrikimų turintiems vaikams. Tai ir įspūdingo dydžio dėlionės, kurių detalių skaičius priklauso nuo mokinių gebėjimų, tai ir galvosūkiai, ir žodžių žaidimai, kurie vizualiai atrodo taip pat, tačiau pateiktos informacijos kiekis atitinka kiekvieno mokinio galimybes ir poreikius.
Kadangi ugdome skaitmeninę kartą, reikia atiduoti duoklę ir jų pomėgiams – internetiniams žaidimams. Mokymai dirbti su mano mėgstama programa Flippity turėjo patikti kolegoms iš Kauno, kadangi ši programa leidžia sukurti momentines užduotis per kelias minutes. O išmokus jas kurti, dažniausiai kyla noras žengti toliau. Taip nutiko ir Tado Ivanausko progimnazijos bendruomenei, pasiryžusiai įveikti spynų iššūkį. Tikiuosi, kad į jūsų klases greitai atkeliaus ir Flippity stalo žaidimas, ir smagi viktorina, ir įsivertinimo testas…
Emocijoms atslūgus, įvairiapusiams komentarams socialiniuose tinkluose aprimus, prie naujo trofėjaus parimus, norisi pasidalinti paskutinių penkerių metų įspūdžiais. 2018 metai man buvo tikrai karališki, kadangi už nuopelnus garsinant uostamiesčio švietimą ir kultūrą buvau apdovanotaKaralienės Luizės medaliu. Straipsnių antraštės, skelbiančios, kad medaliai buvo įteikti Klaipėdos krašto šviesuoliams, renginio iškilmingumas, medalio spindesys ir vertė pakylėjo mane, tuo metu jaučiausi pasiekusi savo karjeros viršūnę. Pasirodo, klydau. Po medalio dvejų metų darbas visiškai nepriminė karališko gyvenimo, nes buvau ir mokomojo komplekto „Auk sveikas, vaike!“bendraautorė, ir projektų įgyvendintoja, ir mokomojo žaidimo „Kortelę paimki, žodelį parinki“ kūrėja, ir STEAM klubo mokykloje iniciatorė, ir lektorė, ir mokytoja, siekianti dirbti taip, kad pamokos metu visiems individualių poreikių turintiems vaikams pavyktų pasiekti asmeninę sėkmę… Už visa tai 2020 metais gavau Inovatyviausio kalbų mokytojo sparnus. Tada atrodė, kad jau padariau tiek daug, jog nieko naujo nebeįmanoma sugalvoti. Ir vėl suklydau. Sparnai suteikė tiek polėkio, kad vos spėjau suktis: mokymai kolegoms įtraukiojo ugdymo klausimais, naujų internetinių programų, padedančių sudominti mokinius atradimas ir įvaldymas, ERASMUS+ projektas, mokymo priemonės sutrikusios klausos priešmokyklinukams kūrimas ir ypač saldi naujovė – pagalba lituanistinėms mokyklėlėms ir pasaulio lietuvių bendruomenėms. Darbų buvo nepaprastai daug, turbūt todėl „Lietuvos mokytojo 2023“ skulptūra tokia sunki, juk į ją turėjo sutilpti visa mano 32 metų darbo patirtis!
Už trijų dešimtmečių patyrimus, išgyvenimus, nepakartojamus nuotykius, džiaugsmus ir ašaras dėkoju savo mokiniams, jų tėvams ir kolegoms. Ypatinga padėka šeimos nariams, draugams, kuriems tikrai trūksta mano dėmesio. Ačiū visų šių apdovanojimų sumanytojams, ačiū už galimybę jaustis ypatingos profesijos, kuri pastaruoju metu yra spalvinama ir šviesiais, ir tamsiais atspalviais, atstove. Ačiū už kasdienį darbą praskaidrinančius renginius, kurie su pedagogika nieko bendro neturinčius žmones apstulbina savo gražumu ir prasmingumu. Į šiemetinę šventę mane atlydėjęs žentas nustebino pasakęs, jog labai jaudinosi, kol man buvo teikiamas apdovanojimas, ypatingai išgyveno mano kalbos metu… Tada prisiminiau 2019 metus, kada buvau viena iš trijų, nominuotų Inovatyviausio kalbų mokytojo vardui. Tą kartą į Valdovų rūmus lydėjęs mano gyvenimo žmogus netikėtai prasitarė, kad jam truputį baugu. Visus tris kartus baugu buvo ir man🤭. Štai kaip veikia iškilmingumo ir dvasingumo aura! Žinokite, panašus jausmas lydi ir einant į klasę, kurioje tavęs laukia smalsios, vertinančios ir laukiančios vaikų akys. Pažiūrėkite pamokų pabaigoje į jas ir nebereikės jokių refleksijos įrankių, kad suprastum, kaip praėjo darbo diena.
korsigita 