Kai vienas mano mokinys užklasiniam skaitymui pasirinko Rebekos Unos knygą „Aš esu 
Tomas, seklys“, ir aš ją perskaičiau. Skaitant kilo dvejopi jausmai: smagūs mano vaikystės prisiminimai ir abejonės, ar šiuolaikiniams, nežinantiems, kas yra deficitas, vaikams bus įdomu skaityti apie dalijimąsi seniai sukramtytos ir skonio nebeturinčios kramtomosios gumos gumuliuku; ar supras jie, kodėl vaikai kaime rengia vaidinimus, mėgdžioja mėgstamo filmo herojus; kaip reaguos jie į sauso kisieliaus valgymą, gamtinių reikalų darymą kibire; ar suvoks, kuo ypatingi iš Vokietijos parvežti stori flomasteriai, elektroninis žaidimas „Vilkas ir kiaušiniai“ ir pan.
Apie tai sužinosiu iš paties skaitytojo, o kol jis nepasidalino savo nuomone, siūlau perskaityti 2017 Metų knygos rinkimams nominuotą knygą, kurioje autorė norėjo dabartiniams vaikams parodyti, kokią nuostabią vaikystę turėjo be kompiuterių, su „Paršiukas Čiukas“ guma, senelio išdrožtu Robino Hudo lanku, palapine iš užklotų ir dideliu būriu ne virtualių, o pačių tikriausių draugų!
Kad skaitymas nebūtų paviršutiniškas, parengiau užduotis, paskatinsiančias skaitytojus įsigilinti į teksto turinį, analizuoti, vertinti, sieti su turima patirtimi.
REBEKA UNA „AŠ ESU TOMAS, SEKLYS“
Daugiau įrašų panašia tema:
korsigita 