Balandžio 25 dieną Klaipėdos universitete vyko, kaip tądien sužinojau, tradicinė konferencija biblioterapijos tema, kurią organizavo Lietuvos biblioterapijos asociacija. Asociacija, pasak jos prezidentės, Klaipėdos universiteto doc. dr. Jūratės Sučylaitės – jauna organizacija, savo veiklą pradėjusi tik 2017 metų rudenį. Nežiūrint to, veikla, iniciatyvos ir idėjos, pristatytos renginio metu, liudijo, kad tai – ne vienų metų darbas.
Į konferenciją ėjau dėl savęs, norėdama pagilinti žinias apie pasakų terapiją ir gauti atsakymą į rūpimą klausimą – biblioterapija ir pasakų terapija yra vienas ir tas pat ar du skirtingi terapijos būdai. Ir atsakymą radau, ir idėjų parsinešiau, ir, kas būdinga meno terapijai, gavau didelę terapijos dozę.
Nors konferencijos dieną supratau, kad peršalimo viruso paveiktas mano organizmas iš visų jėgų priešinasi ėjimui iš namų, tačiau smalsumas, o ir sumokėtas dalyvio mokestis, suteikė jėgų nuvykti į renginį. Nueiti nuėjau, tačiau įsitraukti į siūlomas veiklas jėgų ir noro nebeliko, todėl iš pradžių tik klausiausi giesmių terapijos metodą pristatančios lektorės ir salės giedojimo, bet išlikti nuošaly nepavyko. Įpusėjus antrajai giesmei, pajutau, kaip iš mano skaudančios gerklės išskrido vienas, antras žodis, kurie savanoriškai įsiliejo į giedančiųjų chorą.
Muzikos magiją tesė pedagogo Lino Švirino pademonstruotas sunkią negalią turinčios mergaitės gydymas muzika, supažindinimas su neįprastą poveikį sukeliančiais instrumentais ir pasakojimas apie tai, kaip jam pavyko sudominti šiais instrumentais kurčius jaunuolius, mano buvusius ir dabartinius mokinius.
Klaipėdos universiteto pristatytas senelių globos namuose vykęs projektas atskleidė fotografijos terapijos galią senų žmonių sveikatai ir gerovei.
Kadangi dirbu su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, mano užrašai pasipildė idėjomis, padėsiančiomis ne tik paskatinti juos skaityti, bet ir įtrauksiančiomis į pažintines, lavinamąsias ir terapines veiklas. Jau nerimstu ir laukiu galimybės pasinaudoti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojos Agnės Pranskutės idėjomis, pasidalintomis kūrybinėse dirbtuvėse „Skaitymo programa autistams vaikams“, o taip pat psichologės Sigitos Kučikaitės naujais darbo būdais ir patarimais, gautais klausant pranešimo „Pasakų ir dailės terapija, sprendžiant vaiko problemas“.
Smagu, kad tai, ką pradėjau prieš metus, tęsiasi ir galo tam nematyti 🙂
Daugiau panašių temų:
korsigita 