Man gyvenime yra du nepakartojami gamtos reiškiniai, įkvepiantys ir džiuginantys. Kada teka ar leidžiasi saulė, norisi imti teptuką ir tapyti. Deja, bet to niekada nepadariau, nes su piešimu visiškai nedraugauju 😦 Antrasis įkvėpimo šaltinis man yra pavasaris. Vaikštinėdama šiandien po savo mikrorajoną dairiausi, gėrėjausi ir mintyse dėliojau žodžius, kurių, skirtingai nei teptuko, neslėpsiu. Gal kažkas pajus tą pačią pavasario magiją 😀
Panašūs įrašai:
Net neabejoju, kad pirmoji asociacija išgirdus žodį kortos – tradicinė juodai raudonų kortų kaladė. Tačiau kortų gali būti įvairių. Pirmoje nuotraukoje iš tiesų pamatysite tradicinę kortų kaladę, tačiau mano pamokose ji atliks kitą vaidmenį – susipažinsime su britės rašytojos J. K. Rowling fantastinių romanų apie Harį Poterį veikėjais, pažiūrėsime ir aptarsime kodėl ir kokios vertės korta priskirta kiekvienam iš jų, o sužaidę kelias partijas, patikrinsime, kuris veikėjas dažniau laimi 🙂
Antroje nuotraukoje esanti kortų kaladė sukurta pasakų terapijos mokymus vedusios psichologės iš Baltarusijos Jelenos Belinskajos. Tai – puiki priemonė klasės valandėlėms, literatūros kūrinių aptarimams, emocinio raštingumo lavinimui, pagalbos mokiniui specialistų užsiėmimams.
Trečioje nuotraukoje esančias kortas įsigijau paskutinę rudens savaitę, nusprendusi dalyvauti psichologės Irenos Bulotienės mokymuose „48 metaforinės kortelės trylikos pasakų motyvais“. Kortos atsirado labai netikėtai, bet pačiu laiku, nes nusipirktas naujas „Pinokio nuotykių“ leidimas, vaikų mėgstama dėlionė ir iš Romos parsivežta lėlė-marionetė kažkodėl vis dar nesulaukė savo eilės. Metaforinių pasakos kortų rinkinyje radusi pasaką apie Pinokį supratau, kad man trūko būtent tokio priedo. Ir nors paaiškinimas instrukcijoje neatitiko mano planų, tačiau juk niekas nesutrukdys jų pakreipti ta linkme, kurios man norėsis ar reikės. Kalbu šiek tiek užuominomis, tačiau pasakose taip pat jų apstu. Džiaugiuosi, kad prieš trejus metus lankyti pasakų ir meno terapijos mokymai neliko pamiršti, kad įgytos žinios vis dažniau perkeliamos į pamokas, nes tai, kas sunkiai įvardijama ar paaiškinama, terapijos metu lengvai atsiskleidžia.
Daugiau įrašų panašia tema:
ZENDOODLE – MEDITACIJA, SUSITAIKYMAS, ĮKVĖPIMAS
VERTINIMAS IR ĮSIVERTINIMAS MENO TERAPIJOS METODAIS
Sakote, kad nemokate piešti? Ir aš kažkada taip sakiau. Bet taip juk nebūna! Kiekvienas sugebame palikti bent kokį pėdsaką ant popieriaus, stiklo, medžio, akmens, plastiko, keramikos ir kitų paviršių. Tiesa, vienų pėdsakai kelia susižavėjimą, kitų labiau primena vaikiškas keverzones, tačiau visi jie piešinių autoriams kelia jausmus. Kokius, nesigilinsime, nes šiandien noriu pasidalinti įspūdžiais iš renginio, kuriame keverzonės suteikė daug džiaugsmo ir nuostabos.
Kalbu apie vieną iš meno terapijos rūšių – zendoodle – susikaupimo reikalaujantį meditacinį piešimą, nuraminantį sielą ir mintis, padedantį atrasti savąjį aš. Zendoodle technika sukurti nematyti raštai nustebina jų autorius, suteikia kūrybinį džiaugsmą, skatina atsiverti sau ir kitiems.
Birželio 9 dieną kartu su kolege ir drauge Jolita Stumbriene aplankėme mums iki tol nepažįstamą Utenos kraštą, sužavėjusį ežerais, išpuoselėtomis kaimo sodybomis, svetingais gyventojais ir palepinusį tokiu geru oru, kad neatsilaikėme Ilgio ežero vilionėms ir pradėjome vasaros maudynių sezoną.
Tačiau ne ilsėtis atklydome į ežerų kraštą. Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorės pavaduotojos Inos Meidienės kvietimu Sveikatinimo stovyklos suaugusiems dalyviams atvežėme gaivius linkėjimus iš uostamiesčio ir mokymus, teikiančius atsipalaidavimą, nusiraminimą, išsivadavimą nuo slegiančių rūpesčių.
Kolegė Jolita pristatė fraktalų piešimo techniką ir jos ypatumus, o aš supažindinau su dar mažai žinoma zendoodle technika, kuri yra tarpinė tarp doodle ir zentangle technikų. Jau pirmoji šio žodžio dalis ZEN arba DZEN sufleruoja, jog šia technika piešiantys žmonės panyra į būseną, primenančią meditaciją. Antroji zendoodle ypatybė – begalinis džiaugsmas išvydus savo kūrinius. Niekada negalėjęs pasigirti gebėjimu piešti žmogus šios technikos dėka kuria nuostabius, paslaptimi dvelkiančius raštus. Įdomu tai, kad zendoodle technika susideda iš tam tikra tvarka brėžiamų besikartojančių linijų, sudarančių sudėtingą raštą, tačiau per trisdešimt stovykloje dalyvavusių žmonių sukūrė visiškai skirtingus piešinius! Tuo ir žavi ši apgalvoto abstrakčiojo piešimo technologija – mes susikoncentruojame į piešinį, tačiau nekreipiame dėmesio į galutinę jo formą. O baigę piešti, šūktelime iš nuostabos ir susižavėjimo pamatę savo kūrinį.
Tą birželio devintą dieną iš mano lūpų taip pat ne kartą išsprūdo susižavėjimo žodžiai matant įvairaus amžiaus moteris, iš pradžių nedrąsiai brėžiančias linijas, o po to pasidavusias spalvingų raštų ir ornamentų jėgai, sugundžiusiai jas pabandyti atskleisti Šventojo Gralio paslaptį, į kurį būtų galima įdėti pajūrio bangų nuglostytą ir zendoodle technika išmargintą akmenėlį.
Jei norite išbandyti sparčiai pasaulyje populiarėjančią modernią piešimo technologiją, rašykite komentarą arba susisiekite el. paštu kudariene@gmail.com
Daugiau įrašų panašia tema:
Balandžio 25 dieną Klaipėdos universitete vyko, kaip tądien sužinojau, tradicinė konferencija biblioterapijos tema, kurią organizavo Lietuvos biblioterapijos asociacija. Asociacija, pasak jos prezidentės, Klaipėdos universiteto doc. dr. Jūratės Sučylaitės – jauna organizacija, savo veiklą pradėjusi tik 2017 metų rudenį. Nežiūrint to, veikla, iniciatyvos ir idėjos, pristatytos renginio metu, liudijo, kad tai – ne vienų metų darbas.
Į konferenciją ėjau dėl savęs, norėdama pagilinti žinias apie pasakų terapiją ir gauti atsakymą į rūpimą klausimą – biblioterapija ir pasakų terapija yra vienas ir tas pat ar du skirtingi terapijos būdai. Ir atsakymą radau, ir idėjų parsinešiau, ir, kas būdinga meno terapijai, gavau didelę terapijos dozę.
Nors konferencijos dieną supratau, kad peršalimo viruso paveiktas mano organizmas iš visų jėgų priešinasi ėjimui iš namų, tačiau smalsumas, o ir sumokėtas dalyvio mokestis, suteikė jėgų nuvykti į renginį. Nueiti nuėjau, tačiau įsitraukti į siūlomas veiklas jėgų ir noro nebeliko, todėl iš pradžių tik klausiausi giesmių terapijos metodą pristatančios lektorės ir salės giedojimo, bet išlikti nuošaly nepavyko. Įpusėjus antrajai giesmei, pajutau, kaip iš mano skaudančios gerklės išskrido vienas, antras žodis, kurie savanoriškai įsiliejo į giedančiųjų chorą.
Muzikos magiją tesė pedagogo Lino Švirino pademonstruotas sunkią negalią turinčios mergaitės gydymas muzika, supažindinimas su neįprastą poveikį sukeliančiais instrumentais ir pasakojimas apie tai, kaip jam pavyko sudominti šiais instrumentais kurčius jaunuolius, mano buvusius ir dabartinius mokinius.
Klaipėdos universiteto pristatytas senelių globos namuose vykęs projektas atskleidė fotografijos terapijos galią senų žmonių sveikatai ir gerovei.
Kadangi dirbu su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, mano užrašai pasipildė idėjomis, padėsiančiomis ne tik paskatinti juos skaityti, bet ir įtrauksiančiomis į pažintines, lavinamąsias ir terapines veiklas. Jau nerimstu ir laukiu galimybės pasinaudoti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojos Agnės Pranskutės idėjomis, pasidalintomis kūrybinėse dirbtuvėse „Skaitymo programa autistams vaikams“, o taip pat psichologės Sigitos Kučikaitės naujais darbo būdais ir patarimais, gautais klausant pranešimo „Pasakų ir dailės terapija, sprendžiant vaiko problemas“.
Smagu, kad tai, ką pradėjau prieš metus, tęsiasi ir galo tam nematyti 🙂
Daugiau panašių temų:
korsigita 