Yra vietos, kurios mumyse pasilieka ilgiau, nei trunka kelionė. Chasankeifas – senovinis miestas prie Tigro upės, kuriame „Erasmus+“ projektų dėka lankiausi net du kartus – yra viena iš tokių vietų. Tuomet pirmą kartą išgirdau tragišką jazidų istoriją. Žmonių, kurie šimtmečius buvo persekiojami, nes kiti jų nesuprato. Žmonių, kuriuos pernelyg dažnai buvo patogu vadinti stabmeldžiais, užuot pabandžius juos pažinti. Tiesa, iš šio unikalaus miesto liko tik prisiminimai, nes užtvenktas dambos jis atsidūrė po vandeniu. Nuskendo, bet neišdilo iš žmonių atminties. Jo atmintį saugo ir Elif Shafak romanas „Ir danguje teka upės“, savo pasakojimu sujungiantis Mesopotamijos žemę, Londono rūkus ir tris likimus, lydimus to paties vandens lašo. Tai ‒ Viktorijos laikų Londone gimęs lūšnynų ir atmatų karalius Artūras, apsėstas senovės Mesopotamijos raštų ir Gilgamešo epo; šiuolaikinio Londono gyventoja hidrologė Zalicha, bandanti išnerti iš asmeninio gyvenimo potvynio; Chasankeife auganti, palaipsniui prarandanti klausą jazidų mergaitė Narin, nešiojanti savyje visos tautos atmintį ir baimę, kad ta atmintis, kaip ir jos miestas, bus paskandinta. Visus tris herojus jungia ta pati Tigro upė, tekanti per tūkstantmečius ir nešanti vandenį, kuris kadaise krito lietumi ant Gilgamešo, o dabar krenta ant mūsų. E. Shafak primena, kad vanduo neturi atminties ribų. Jis grįžta. Ir kartu su juo grįžta istorijos, kurias norėtume, bet neturime teisės užmiršti. Ir vis dėlto ši knyga nėra vien skausmo istorija. Ji yra apie tai, kaip pasakojimai, raštai, senovės molio lentelės su dingusiu epu gali išgelbėti tai, kas atrodo negrįžtamai prarasta.
„Knygos tarsi popieriniai žibintai, mūsų kelrodė šviesa, klaidžiojanti po gyvenimo ūkanas.“ Ši rašytojos mintis lydėjo mane verčiant paskutinius romano puslapius. Kartais būtent knygos padeda suprasti tai, ko nepavyko suvokti kelionėje. O kartais sugrąžina į vietas, kuriose buvome, bet tik dabar iš tiesų jas pamatėme.
korsigita 