Štai ir baigėsi mano terapijos. Net nustebau paskaičiavusi, kad jos užtruko devynis nėnesius, visus (ŠMM neprailgintus 😀 ) mokslo metus.
Baigiau juos fototerapijos užsiėmimais, kurie, kaip ir piešimo, lipdymo, dekupažo, ornamento, mandalų mokymai, nepadarė iš manęs menininkės, tačiau praplėtė akiratį, supažindino su pačia savimi, atvėrė akis ir sielą bendraujant su šalia esančiais, suteikė pasitikėjimo savimi ir paskatino dalintis įgyta patirtimi su kitais.
Juk ne kiekvienas žino, kokią žinutę siunčia piešinys, ne visi susimąstė, kad spalvinimo kryptis, būdai, pasirenkamos spalvos kalbasi su mumis.
Visada mėgau spalvinti, dažnai imu į rankas pieštukus ir marginu mandalas. Seniai atkreipiau dėmesį, kad į savo mėgstamiausią užsiėmimą – kryžiažodžių sprendimą – kruopščiai nuspalvindama nebereikalingus langelius įtraukiau spalvinimo terapiją. Nujaučiu, kad mano gyvenimą papildys ne tik spalvintos, bet ir pintos, sudėliotos, supiltos, suklijuotos ir visokios kitokios mandalos.
Fotografijos srityje taip pat esu eilinė mėgėja, tačiau dabar žinau, kad žengus vos vieną žingsnį iš savo kiemo galima atrasti ir pozityvių, ir negatyvių ženklų. Dar smagiau yra žinoti, kad esi pajėgus negatyvą paversti pozityvu.
Tad štai kokia buvo mano pažintis su dailės terapija, glaudžiai persipynusia su pasakų terapija. Ar atneš jos ramybę, o gal sujauks nusistovėjusį gyvenimo ritmą, ar tradiciškai eisiu pro duris, o gal ieškosiu kitų iš(į)ėjimų, ar liksiu kaip musė priplota prie lango, o gal spėsiu išskristi, ar Akropolio prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje esantis simbolis padės prisiminti, kur pasistačiau savo automobilį, o gal mano laimingo skaičiaus ir auksinio raktelio derinys kažką pasufleruos, ar įstrigsiu laiptinėje tarp turėklų raizgalynės, o gal pavyks išsitiesti ir eiti aukštai iškėlus galvą – parodys ateitis.
korsigita 