Paskelbta Metodinės priemonės, Naujienos, UPC, Įvairūs

VASAROS KURSAI LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS MOKYTOJAMS

     Artėjant vasaros kursų „Lietuvių kalbos ir literatūros mokymas(is): atrasti ir kurti“ pradžiai vis dažniau pagaudavau save galvojant: „Reikėjo gi man ten lįsti.“ Užsitęsę mokslo metai, ataskaitos, renginiai, dailės terapijos baigiamieji užsiėmimai, darbas su leidykla, artėjantis remontas klasėje… Kas gi galėjo padaryti tokią kvailystę? Kažkas padarė. Bet padarė tas, kuris neužsiregistravo į pirmuosius UPC vasaros kursus lituanistams, vykusius Palangoje. Nors 7 val. pusryčiais prasidėdavusios dienos baigdavosi tik 21 val. vakaro, patirti įspūdžiai ir sukauptos naujos žinios atsipirko su kaupu. Tuo labiau, kad kiekviena diena pateikdavo siurprizų.

     Kažkada ieškodama įdomesnio sveikinimo Mokytojų dienos proga radau poetės Elenos Karnauskaitės eilėraštį „Imperatyvai“. Pirmąją vasaros kursų dieną pradėjo būtent ši poetė. Sėdėjau, klausiausi jos skaitomų eilių ir netikėtai išgirdau: „Imperatyvai!“ Net krūptelėjau iš malonaus nustebimo ir dar atidžiau pradėjau klausytis man negirdėtų eilių, kurių ne viena priminė čia ir dabar tekančius mūsų gyvenimus. Poetė landžiojo ne tik po sielos labirintus, bet eilėmis pasakojo apie kasdienius rūpesčius, nesibaigiančius darbus, ir net apie mano katę, paliktą vieną namuose, ji padeklamavo 😉 

     O po to nėrėme į meninio skaitymo kompozicijas, kurios baigėsi vėlyvą vakarą ant Birutės kalno.

     Antroji diena buvo skirta Nidai ir maloniems susitikimams su Tomu Manu, su, atrodo, tokiu pažįstamu Klaipėdos kraštu, kuris mokytojo, kultūrininko, eseisto Vytauto Toleikio akimis atsivėrė nematytu kampu, leidusiu prisiliesti prie antrąjį šimtmetį skaičiuoti pradėjusių lietuvininkų giesmynų, su neįprastai šviesios miesto bažnyčios tokiu pat šviesiu jos klebonu Rimvydu Adomavičiumi, bendravusiu su mumis ir eilėmis, ir dainomis. Ne giesmėmis, o dainomis, kurių vienos žodžius, beveik visiems išspaudusius ašarą, parašė jis pats. Su Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininku Feliksu Puzemskiu, parodžiusiu, ne tik Raudų sieną, Teisuolių alėją, į didelius luitus sumūrytus sudaužytų žydų antkapių likučius, bet ir sinagogoje akylai saugomas svarbiausias knygas – toras. Aš net neįsivaizdavau, kad jos taip atrodo!

     Trečioji kursų diena suteikė galimybę kartu su Nida Poderiene ir dr. Zita Nauckūnaite pasigilinti į Delfi kartos skaitytojų, nebeturinčių gilaus, atidaus skaitymo įgūdžių, ugdymo ypatumus, susipažinti su mokymo turinio naujovėmis, išbandyti naujas kūrybiškumą skatinančias mokymo ir mokymosi strategijas lietuvių kalbos pamokose.

     Ir nors prie jūros nubėgti taip ir nesuspėjau, visiškai to nesigailėjau, nes pažintis su lietuvių kalbos mokytojais iš kitų miestų, dalijimasis patirtimi, ilgi pokalbiai ir smagūs pajuokavimai ištrynė iš atminties pirmojo sakinio šventvagišką mintį 🙂    

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.