Būdama lietuvių kalbos mokytoja nuo pasakų niekada labai nenutolau, jas mėgstu ir
su dideliu entuziazmu perduodu pasakų išmintį vaikams. Negana to, net dvejus metus vedžiojau savo mokinius po stebuklingą pasakų pasaulį tarptautiniuose eTwinning projektuose „Kelionė į pasaką“ ir „Antroji kelionė į pasaką“. Pasakos dominuoja ir mano kurtose kūrybinio-pažintinio konkurso „Jei bendrai visi judėsim, miesto paslaptį įspėsim“ užduotyse.
Tačiau norint papasakoti, ką patyriau Pasakų terapijos mokymuose, kaip ir Šecherezadai reikėtų ne vienos dienos ir nakties. Atėjusi su tikslu išsiaiškinti terapinės pasakos ypatumus, nejučia buvau įtraukta į savęs pažinimo užsiėmimus, atvėrusius akis ir, labai tikiuosi, vartus į tą pasaulį, kuris veda dar nežinia kur, bet jau aišku, kokiu tikslu. Belieka giliai įkvėpti ir, nuspyrus kasdienines šlepetes, pagaliau pasimatuoti Pelenės krištolinę kurpaitę…
Penkis mėnesius trukę užsiėmimai ne tik atvėrė akis, bet ir suteikė bendravimo džiaugsmą su nuostabiais žmonėmis, kartu su manimi ėjusiais kartais ir erškėčiuotu keliu, tačiau visada supratingai ištiesiantys servetėlę ašaroms nusišluostyti, išklausantys, padedantys išnarplioti gyvenimo mazgus ir su begaline fantazija kartu išeinantys iš realaus pasaulio į pasakiškąjį…
Daugiau panašių temų:
korsigita 