Būtent šis faktas nulėmė kad Vytautės Žilinskaitės pasakos „Robotas ir peteliškė“ 
skaitymas baigėsi robotų konstravimu.
Nei vienos mergaitės neturinčioje klasėje ši pasaka buvo skaitoma su dideliu entuziazmu, nes šiuolaikiniai berniukai tikrai daug žino apie robotus. Ne mažiau žino ir apie naktinius drugelius. Tačiau vaikų reakcija į pasakos pabaigą mane šiek tiek nustebino, nes kiekvienas bejausmis roboto atsakymas į mirštančios Strėlinukės žodžius kėlė juoko bangas. Tik vėliau, išgirdusi berniukus sakant, kad robotą Dondoną programavę specialistai blogai atliko savo darbą, supratau, jog mokinius prajuokino ne roboto abejingumas Strėlinukės skausmui, o situacijos absurdiškumas, kada norėdama ištarti vienokius žodžius mašina kalbėjo tai, kas buvo užprogramuota.
Berniukai suvokė, jog jausmai ir kompiuteris yra nesuderinami, tačiau pasiūlius pasigaminti oranžine akimi žybsintį robotą, visa Dondonui ir jo kūrėjams skirta kritika buvo pamiršta, nes vaikus įtraukė neįprasta ir daug įdomybių žadanti veikla.
Šiuo pasakojimu pradedu tęsėti savo pažadą įrodyti, kad STEAM ugdymas dera ir su humanitariniais dalykais. Pirmasis bandymas į lietuvių kalbos pamokas įtraukti gamtos eksperimentus įvyko praėjusiais mokslo metais, parengus pamoką „Snaigių laboratorija“. Šį kartą pristatau inžinerijos mokslus. Robotų konstravimas ne tik sudomino mokinius, bet ir padėjo atsiskleisti tiems, kuriems šie dalykai yra įdomūs: juk su užsidegimu aiškinti man ir klasės draugams apie teigiamus ir neigiamus diodų polius gali tik būsimasis inžinierius arba didelis inžinerijos gerbėjas!
Daugiau netradicinių pamokų planų rasite:
korsigita 