Požiūris į klimato kaita yra nevienodas: kai kam tai yra 21 amžiaus grėsmė, kai kam – mada, kai kam – bereikalinga panika, kai kam – dėmesio nevertas reiškinys, kai kam – paprastas žodžių junginys ir t. t. Šias versijas išvardinau ne atsitiktinai – pasakiusi mokiniams, kad vykdysime projektą, susijusį su klimato kaita, galėjau sulaukti įvairių reakcijų. Todėl STEAM projekto „Pavasario orai pagal senovės lietuvių tradicijas ir realius stebėjimus“ darbą pradėjau nuo labai toli, nuo lietuvių liaudies tautosakos. Supažindinusi mokinius su senovės lietuvių orų spėjimo papročiais, vieną jų pasiūliau išbandyti Velykų rytą. Tai buvo smagus, šventinis ir šiek tiek paslaptingas ritualas, susijęs su mūsų senolių mėgstamais būrimais. Tad šiemetinės Velykos vaikams buvo kitokios ne tik dėl karantino, atėmusio iš mūsų galimybę gražiausią pavasario šventę sutikti gausiame artimųjų būryje, bet ir dėl naujos tradicijos – prieš susidaužiant margučiais, vaikams reikėjo vieną jų stipriai pasukti ir stebėti, į kurią pasaulio šalį atsisuks velykinio simbolio smailasis galas. Tai turėjo padėti sužinoti, koks bus likęs pavasaris. Velykų burtų rezultatų diagrama parodė, kad laukia vėjuotas ir lietingas pavasaris. Nieko nuostabaus, juk čia, pasak Eduardo Mieželaičio, Lietuva, čia lietūs lyja…
Norėdami įsitikinti, ar senolių spėjimai patikimi, mokiniai kartu su savo tėveliais pusantro mėnesio stebėjo ir fiksavo kiekvienos dienos orus. Rezultatai nustebino, nes iš 49 dienų tik 4 buvo lietingos. Vadinasi, senovės lietuvių orų spėjimo tradicijomis pasitikėti nebegalima. Bet kodėl mūsų seneliai niekada nesuklysdavo, kaip jie be šiuolaikinių technologijų taip tiksliai nuspėdavo, kada arti, kada į dirvą sėklą berti?!
Ir tik tada, kai vaikų galvose susikaupė tiek daug klausimų, buvo galima pradėti su jais kalbėti, kodėl nebepavyksta pasinaudoti liaudies išmintimi ir paaiškinti, kad viso to kaltininkas – klimato kaita. Atsižvelgdama į savo mokinių raidą pasistengiau paprastai, bet įtaigiai paaiškinti, kodėl klimato kaita yra mums pavojinga. Grėsmingi faktai sužadino vaikams ne tik baimės, bet ir susirūpinimo jausmą, kurio dėka visi kartu nusprendėme, kuo galėtume prisidėti prie gimtosios planetos išsaugojimo. Maži vaikai kalnų nenuvers, tačiau supratimas apie energijos taupymą, atliekų rūšiavimą, vartojimo mažinimą tikrai prisidės prie klimato kaitos mažinimo ir prie atsakomybės jausmo dėl Žemės ateities formavimo.
#Nuotoliniam mokymui
Daugiau pamokų planų ir idėjų:

augintinius. Vieni pasakojimai, kaip įprasta, buvo neilgi, bet labai nuoširdūs, kiti – išsamūs ir įdomūs. Tad virtualios pamokos metu visi kartu pabandėme trijų žodžių, kuriuos skaičiavome pirštais, sakinį paversti dešimties žodžiu sakiniu, leidusiu pergalingai iškelti į viršų abiejų rankų delnus. Matydama vaikų džiaugsmą, pasiūliau parašytus tekstus pavaizduoti statiniais. Tam reikėjo suskaičiuoti savo pasakojimo žodžius, paimti tiek pat LEGO konstruktoriaus detalių ir ką nors pastatyti. Šia veikla norėjau ne tik vizualiai pademonstruoti rašinių apimties skirtumus, paskatinti juos praplėsti, bet ir įtraukti vieną iš STEAM ugdymo disciplinų – inžineriją. Paaiškėjus, kad ne visi mokiniai turi konstruktorius, rašinius pasiūliau statyti iš kitų statybinių medžiagų: siūlų ritelių, sagų, akmenukų, popierinių figūrėlių…
geru oru, suteiksiančiu galimybę didžiąją dalį laiko leisti gamtoje. O jeigu ir vėl mus aplankys lietuviška vasara su pilku dangumi, nuobodulį varančiu lietumi ir amžinu vaikų klausimu: „Ką veikti?“ O veikti galima daug ką! Tam reikia tik noro ir keleto idėjų, kuriomis dalinasi įvairių tinklaraščių autoriai.
Savo mažiesiems mokinukams pasiūlysiu sustabdyti laiką kuriant vasaros atostogų rinkinuką. Visą vasarą į pasirinktą dėžutę, indelį, maišelį, krepšelį, aplanką, voką ar dar ką nors vaikai turės dėti tai, kas juos nudžiugino, ką norėsis išsaugoti. Rudenį, pirmojo susitikimo metu, surengsime vasaros įspūdžių pristatymą, padėsiantį ne tik sustabdyti laiką, bet ir sugrąžinti jį atgal.


