Tokios sunkios pamokos neturėjau nei aš, nei mano kolegė, istorijos mokytoja Kristina Rimkienė, nei Klaipėdos Litorinos mokyklos sutrikusios klausos 5–10 klasių mokiniai, atsiliepę į tarptautinę pilietinę seminarų rengimo iniciatyvą – vesti nuotolines pamokas Ukrainos vaikams. Iniciatyvos autorius – mokslininkas Charlie Moreno Romero – pasiūlė organizuoti tokius užsiėmimus, kuriuose karo siaubą išgyvenantys vaikai galėtų pabendrauti ir pasidalinti savo išgyvenimais, emociškai atsigautų ir nors trumpam pamirštų jų šalį ištikusią negandą.
Užsiregistravusios vesti pamoką nežinojome, kiek ir kokių vaikų prisijungs, todėl supratome, kad gali tekti improvizuoti. Taip ir nutiko, kada ekrane išvydome mažų vaikučių veidus. Į savo pamoką, kurią pavadinome „Sukurkime pasaką kartu!“, įtraukėme pasakos ir dailės terapijų elementų, galinčių padėti išlieti susikaupusį nerimą ir baimę, atsipalaiduoti ir paieškoti išeities iš tokios sudėtingos situacijos. Gal pavadinimas, o gal trumpa anotacija paskatino mažųjų tėvus jungtis būtent į mūsų pamoką, tačiau jie tikrai nenusivylė, nes klaipėdiečių dėka vaikai tapo neilgos, bet gražios pasakos autoriais. Autorystės teisę jiems suteikė mano sukurtas žaidimas, kurio metu, laikantis pasakos kūrimo formulės, vaikai galėjo išsirinkti pasakos personažą, veiksmo vietą ir laiką, transportą, stebuklingus atributus ir padėjėjus. Esame dėkingos vyresniesiems pamokos dalyviams, supratingai užleidusiems savo pasirinkimo galimybę kitoje ekrano pusėje sėdintiems vaikams, kuriems atverti langelius buvo be galo smagu. Tai liudijo nuolatiniai komentarai: „aš dar nesirinkau; ir aš taip pat; ar galima dar kartą rinktis…“.
Pasiūlymas iliustruoti sukurtą pasaką buvo sutiktas su džiaugsmu, kurį tuoj pat pakeitė nerimas, kadangi vaikai neturėjo tokio popieriaus lapo, kokį laikiau savo rankose. Neturėjo jie ir spalvų, todėl piešiniai buvo piešiami parkeriu ar paprastu pieštuku. Žiūrint į juos, kirbėjo mintis, kad bėgdami iš savo namų vaikai nespėjo nieko pasiimti. Žaidimas lėmė pagrindiniams herojams – drąsiam berniukui ir bjauriajam ančiukui – debesėliu pakilti į kalnus. Ir visai nesvarbu, kad kalnai buvo nespalvoti, vaikų piešiniuose jie atrodė kaip išsigelbėjimas nuo to, kas šiandien vyksta žemėje.
Aptariant pasakas pokalbis ne kartą nukrypo į šoną, nes mažiesiems svečiams norėjosi pasidalinti savo įspūdžiais apie darželį ir mokyklą, kurių šiuo metu jie negali lankyti dėl vykstančio karo. Skaudu buvo girdėti iš vaikiškų lūpų tokį žiaurų paaiškinimą. Kadangi pagrindiniai pasakos veikėjai turėjo net 101 pagalbininką – būrį dalmatinų, vaikai su užsidegimu atsakinėjo į klausimus ir apie savo augintinius. Didelį įspūdį mažiesiems paliko mūsų mokinių gestai ir pirštų abėcėlė, vėliau jie patys kantriai ir nuoširdžiai mokė mus ukrainietiško atsisveikinimo… Toks ir buvo iniciatyvos tikslas – suteikti vaikams teigiamų emocijų, šilto bendravimo, palaikymo ir vilties. Ekrane esančių vaikų veidukai švytėjo, mojuodami rankomis ir spalvingais piešiniais jiems šypsojosi ir litoriniečiai, Bet tik išsijungus kamerai, vieni nuščiuvo, kiti stengėsi nuslėpti ašaras, o treti, tarp kurių buvau ir aš, pravirko… Nors pastaruoju metu vis kalbama apie visuomenę ištikusią vertybių krizę, drįstu nesutikti, nes šypsenos ekrane ir liūdesys už jo atskleidė mano auklėtinių žmogiškąsias vertybes ir parodė, kaip per vieną pamoką jie ūgtelėjo.
korsigita 