Nors dažnai sakau, kad sukūrusi vienai klasei užduotį, nemėgstu jos kartoti su kitais metais atėjusiais mokiniais, tačiau prie kai kurių jų vis dėlto ne kartą sugrįžtu, nes jos turi ypatingą vertę – ir moko, ir suteikia vertybių, kurių kartais jokiuose vadovėliuose nerasi.
Net septynis kartus apsisukus metų ratui, pajutau, jog laikas grįžti prie gražių žodžių pamokos. Pirma diena, kupina klausimų „Kam to reikia? O kokie žodžiai yra gražūs?“, nieko gero nežadėjo. Nelabai nudžiugino ir reakcija antrąją dieną: „Ką, ir vėl reikia?“. Trečią dieną buvau taip užsiėmusi, kad įėjusi į klasę ir skubiai ruošdamasi pamokai net krūptelėjau nuo netikėto klausimo: „Mokytoja, ar šitas žodis tinka?“. Apsidairiusi pamačiau, kad visi mano vaikai susikaupę rašo žodžius. Ketvirtą dieną atidarius klasės duris ir išgirdus: „Kas dar negavo lapelio žodžiams?“, per kūną perbėgo šiurpuliukas, o gerklėje jau ne pirmą kartą įstrigo graudulio kamuoliukas. Tie, kas nedirba su vaikais, mano emocijų galbūt nesupras. Apie tai pasakoju, nes žinau savo tinklaraščio auditoriją, nes su ja norisi dalintis sėkmės istorijomis🤗
Apie pirmą kartą išbandytą tokį žodyno plėtimo metodą skaitykite ŽODYNO TURTINIMO IR GERUMO PAMOKOS
korsigita 