Šią savaitę savo laisvalaikį paskyriau širdučių piešimui. Idėja kilo vis dažniau internetinėje paieškos sistemoje iššokant Valentino dienos pavadinimui ir įvairiems šios šventės simboliams. Nors mano kuriamos priemonės tikslas – emocinio intelekto ugdymas, tačiau neslėpsiu, kad širdelių idėją pasufleravo artėjanti vasario mėnesio šventė. Žinau, kad tą dieną mokykloje dominuos raudona spalva, vaikų drabužiai ir net žandai bus apklijuoti širdelėmis, o linksma nuotaika visiškai nesiderins su mokytojų pastangomis suteikti mokiniams naujų ar įtvirtinti jau turimas žinias. Štai kodėl į ugdymą įtraukiu širdeles, į kurias dažnas skeptikas žiūri su nepasitenkinimu ir vis primena, kad tai ne mūsų šalies šventė. Etnologas Libertas Klimka, paklaustas, ar ši šventė Lietuvoje prigijo, atsakė dviprasmiškai: ir taip, ir ne. Tas dviprasmiškumas lyg ir suteikia pasirinkimo teisę. Tad norintys švęsti tegul švenčia, o nepritariantys lai nesmerkia švenčiančių 😉
O koks jūsų požiūris į Valentino dieną?
Daugiau įrašų panašia tema:
Meilės, dėmesio niekada nebūna per daug.
Pritariu 🙂
Jei šventė teikia džiaugsmą, švęskime ją!