Kad vaikams neatsibostų Powtoon herojai, su daiktavardžio skaičiais juos supažindins realistiškesni herojai – šuo Rudis ir jo šeimininkas Joris. Vos tik sukūriau dvi knygutes ir paspaudžiau mygtuką baigta, galvoje pradėjo kirbėti kažkoks kirminas. Nežinau kodėl, bet linksmasis šuo Rudis niekaip neišėjo man iš galvos. Kelias diena svarsčiau, kodėl man nepavyksta jo paleisti ir… prisiminiau. Širdies kampelyje tikėdamasi, kad nuojauta šį kartą mane apgavo, atsiverčiau 2014 metais vestos pamokos aprašymą „Kartojame daiktavardį“. Tai viena iš nedaugelio pamokų, kurioje su žemesniųjų klasių mokiniais kalbame apie artimo mirtį. Tą kartą vaikams reikėjo priimti netikėtai į kelią išbėgusio šuns žūtį po autobuso ratais. Mano sukurtas tekstas ne tik padėjo pasitikrinti žinias apie daiktavardį, bet ir suteikė progą integruoti į pamoką saugaus elgesio gatvėje taisykles. Bet baisiausia tai, kad žuvusio šuns vardas buvo… Rudis, o ant rankų jį laikantis berniukas kaip du vandens lašai panašus į knygučių veikėją Jorį. Taigi jums reikės pasirinkti. Jeigu nuspręsite pasinaudoti visa mano parengta medžiaga, jums teks susidurti su skausminga vaikų reakcija. Tiesa, ją galima pakreipti norima linkme ir pasiekti ypatingai gerų rezultatų kalbant apie saugų elgesį kelyje.
Norėdami išvengti skaudžios reakcijos, galite atsisakyti kažkurios medžiagos. Nusprendę pasinaudoti visomis mano priemonėmis, bet norėdami apsaugoti vaikus nuo skaudžios informacijos, galite jiems įrodyti, jog tai tebuvo vardų sutapimai. Įtikinti vaikus turėtų padėti ir skirtingi berniukų vardai. Tai būtų optimistinis variantas. Pesimistinis variantas sufleruoja, kad vaikai gali pagalvoti, jog žuvusį Rudį rado Jorio brolis dvynys. Vienu žodžiu, rinktis jums. O aš Rudžio žūties istorijos vis dėlto neatsisakysiu, nes ji mano mokiniams buvo labai paveiki. Tiesa, tada jie dar neturėjo galimybės susipažinti su Rudžiu iš arčiau ir nespėjo prie jo prisirišti, todėl nežinomo šuns likimą priėmė lengviau. Bet juk nepradėsime bėgioti paskui vaikus, kad spėtume jiems pakišti gyvenimo smūgius sušvelninančią pagalvę.
#Nuotoliniam mokymui
Daugiau apie nuotolinį mokymąsi:
galinčių padėti mokiniams išaiškinti daiktavardžio giminės nustatymo ypatumus. Kadangi filmuotų pamokų paruošimas užima labai daug laiko, o jis nuotolinio ugdymo laikotarpiu tikrai nėra man draugas, dar kartą kreipiausi į išraiškinguosius programos 
prislopino pirmosios vaizdo pamokos „Konkretieji ir abstraktieji daiktavardžiai“ euforiją. Tačiau reportaže 
užduotimi, skirta Lietuvos nepriklausomybės dienai. Kadangi dirbu su vaikais, turinčiais įvairiapusių raidos sutrikimų, kelią į nepriklausomybę papildžiau ir pažintinių procesų lavinimo, ir lietuvių kalbos pažinimo užduotimis. Vieni, perėję kelią pagal užduoties autorės sumanymą, spalvino atitinkamą skaičių žyminčius langelius kartodami (arba mokydamiesi) spalvų pavadinimus. Kiti gilino žinias apie krypties prieveiksmius aprašydami kelią, vedantį aukštyn arba žemyn, sukantį kairėn arba dešinėn. Pildydami tuščius langelius žodžiais vaikai prisiminė šventės pavadinimą, jos prasmę, kartojo žodžių darybą, tikrinių daiktavardžių rašybą, skyrybos ženklų sakinio gale vartojimą. 
netikėtai kilo mintis tradicines daiktavardžių galūnių lenteles mokiniams pateikti popieriniuose atmintukuose. Vaikams paaiškinau, kad atmintukai išsaugo viską, kas žmogui svarbu. Juk internete informacija dažnai keičiasi, o atmintukai kantriai ir nesiskųsdami laiko mūsų sukauptus dokumentus, nuotraukas, žaidimus. Todėl savo mokiniams pasakiau turinti viltį, kad tai, ką šiandien sudėsime į mūsų naująją laikmeną, sukris ir į jų galveles. Nuskambėjęs vaikų juokas leido suprasti, kad pataikiau tiesiai į dešimtuką, nes išgirdę prašymą išmokti daiktavardžių skaičių galūnes, vaikai tikrai nebūtų taip džiūgavę. Penktokėlis Romukas pareiškęs, jog atmintukas yra tam, kad atsimintų, tuoj pat garsiai pasigailėjo, kad jo negalima įdėti į kompiuterį. Tad vaikui beliko sutikti su mano pasiūlymu visą jame esančią medžiagą sudėti į savo atmintį.
korsigita 