Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Žaidimo forma parengta užduotis „PAVASARIO DETEKTYVAI“ buvo skirta Rimanto Budrio apsakymo „Ąžuoliuko rytas“ skaitymui. Tačiau padėjusi paskutinį tašką skaidrėje supratau, kad ši priemonė tinka ir kitoms pamokoms. Detektyvinė veikla pasitarnaus kalbant apie metų laikus, aptariant pavasario požymius, apibūdinant augalus, derinant daiktavardžius su būdvardžiais, mokantis vartoti veiksmažodžius, parenkant vaizdingus palyginimus, plečiant žodyną ir kitais atvejais.
Žaidimas gali paįvairinti ir konkursus, viktorinas. Jį galima žaisti ir savarankiškai, kadangi po kiekvieno spėjimo vaikai gali pasitikrinti, ar nesuklydo. Jaunieji detektyvai prisimins ir (ar) susipažins su keturiolika medžių, krūmų ir gėlių. Jų gamtoje yra žymiai daugiau, tačiau, atsižvelgdama į savo mokinių raidos ypatumus, neperkroviau užduoties sunkiau tariamais, rečiau sutinkamais augalais.
Tad kviečiu žaisti, mokytis ir grožėtis pavasario spalvomis ir formomis, užfiksuotomis Klaipėdos apylinkėse!
Rankos, pasak mūsų senelių, didžią naštą pakelia. Tačiau šį kartą didesnis dėmesys bus skiriamas ne liaudies tautosakai (nors buvo ir jos), o giminiškiems žodžiams. Aptardami žodžius, turinčius šaknį -rank-, net nepajutome, kaip išnyko ribos tarp kalbos pažinimo, kalbėjimo lavinimo ir literatūros. Visa tai ir jūs galite rasti skaitmeninėje knygelėje „Ką gali rankos?“. Knygutė, kaip ir visos pastarųjų dienų priemonės, pritaikyta #nuotoliniam mokymui.
Knygelėje pateikta net 14 giminiškų žodžių. Tiesa, jų lietuvių kalboje yra daugiau, tačiau mano mokiniams užteks ir tiek. Būtina aptarti su vaikais kiekvieną žodį, kad jiems taptų aišku, jog rankos dalyvauja beveik visose veiklose. Mano mokinukams nepavyko svarankiškai atrasti sąsajų tarp rankos ir rankenos. Tik po klausimo, kaip jie atidaro duris, visi atgijo. Kad įtvirtintume rankos ir rankenos bendrystę, pasinaudojau mįsle „Be rankų, be kojų duris atidaro. Kas?“. Aptardami žodį įrankiai, aiškinomės ne tik jo prasmę – įtraukiau berniukus į pokalbį apie nuotraukoje pavaizduotus įrankius: kaip jie vadinasi, kam naudojami, kodėl mums jų reikia… O mergaitės su malonumu aptarinėjo rankines, demonstravo jų nešiojimo būdus. Beje, prieš pamatydami knygutę, vaikai gavo užduotį – surasti namuose daiktų, kurių pavadinimuose yra šaknis -rank-, juos nufotografuoti ir pasidalinti Google Classroom platformoje, tad daugelį žodžių jie išsiaiškino patys. Įdomu tai, kad populiariausi daiktai nuotraukose buvo rankinės ir rankšluosčiai.
Knygelė sudaryta ne tik iš gramatinių užduočių. Ji padės išmokti rankos dalių pavadinimus; smagiais pirštų žaidimais, dainelėmis, eilėraščiais lavins atmintį, dėmesį, smulkiąją motoriką; supažindins ir su „kalbančiomis rankomis“ – lietuvių gestų kalba (LGK), gegužės 4 dieną minėjusia paskelbimo gimtąja kurčiųjų kalba 25-metį. Tegul vaikai pabando sudėti iš gestų trumpą sakinuką, pirštų abėcėlės ženklais parodyti savo vardą, pasižiūrėti, kaip gestais sekama pasaka. Neapsieita ir be dailės terapijos užduoties. Gerai įsižiūrėkite į vaikų piešinius ant rankų, įvertinkite, kuriai rankai teko gerų darbų, kuriai blogų darbų vaidmuo; ar darbai sutūpė ant plaštakos, ar sugulė delnuose; kokiomis spalvomis ir atspaviais buvo piešiama ar klijuojama ir pan. O pabaigoje visiems yra primenama, jog šiuo metu ypatingas dėmesys turi būti skiriamas rankų higienai. Tad knygelėje vaikai ras ir žinių, ir prasmingam gyvenimui reikalingų vertybių.
Šis klausimas šiandien keliamas ne žvelgiant į spintos lentynas, bet mokant vaikus taisyklingai vartoti veiksmažodžius, susijusius su apsirengimu. Sutikite, semantinių klaidų padarome visi, todėl šis linksmas filmukas pravers ir mažiems, ir dideliems. Tiesa, suaugusieji jame tikrai pasiges kai kurių aprangos, avalynės, aksesuarų pavadinimų, tačiau priemonė skirta mano mokiniams, o jūs ją visada galite papildyti VLKK Konsultacijų banko medžiaga.
Filmukas skirtas nuotoliniu būdu besimokantiems vaikams, todėl visada galima jį susistabdyti reikiamoje vietoje ir išsamiau aptarti ekrane matomą informaciją. Filmo herojai yra konkretūs personažai, kuriems vardus sugalvojo mano mokiniai skaitydami ukrainiečių liaudies pasaką „Pirštinė“, todėl pridedu ir jų nuotraukas. Manau, kad sąžininga būtų parodyti ir netvarką personažų drabužių spintoje, nes apie tai su vaikais taip pat kalbėjome 🙂 Nerašau, ką pasaka apie senelio pamestą pirštinę turi bendrasu mokymusi vartoti veiksmažodžius, nes tai – tik viena didelio pamokų ciklo dalis. Kai baigsis nuotolinio darbo maratonas, tikrai pasidalinsiu neįprastai, naudingai ir įdomiai skaitytos pasakos planais, metodinėmis priemonėmis, rezultatais ir nuotraukose užfiksuotomis pamokų akimirkomis.
Mintis įtraukti į pamokas Gedimino pilies statymą kilo spontaniškai. Prieš metus paprašiau mokinių išlankstyti iš popieriaus voką. Tačiau jis turėjo būti ne toks, kurį mes įprastai darome į kvadrato centrą lenkdami jo kampus. Paprašiau rasti kitą voko gaminimo būdą. Net neįsivaizdavau, kad kils didžiulė problema! Vaikai sugadino ne vieną ir ne du popieriaus lapus, kol išmąstė, kad ne iki galo sulenkę per pusę lapą, palikę viršuje juostelę ir suklijavę šonus, turės gražų ir tvirtą voką, į kurį galės dėti ne tik laišką ar atviruką, bet ir įvairias gramatikos lenteles, raštelius, korteles.
Dar didesnis iššūkis prieš savaitę laukė penktokų, „statančių“ priešdėlių namą, nes jiems reikėjo taip sudėti namo langus (ir duris), kad jie atsidarinėtų. Beje, penktokėliams konstravimo darbai nėra naujiena – mėnesio pradžioje jie suko paukščiams patogius, kiaušinių perėjimui tinkamus lizdus ir gūžtas. Pagrindinė užduoties sąlyga – pasistengti, kad paukščiams, paukšteliams ir paukštytėms juose būtų tikrai gera, kad jie neiškristų iš naujųjų būstų ir saugiai išperintų mažylius.
Gedimino pilies statymas pareikalavo ne tik konstravimo, bet ir lietuvių literatūros žinių, kadangi mokiniai už kiekvieną teisingą atsakymą gavo po vieną plytą. Taip į skaitymo pamokas buvo įtrauktas STEAM ugdymas, padėjęs mokiniams visapusiškiau ir lanksčiau mąstyti; pažvelgti į duotą užduotį iš įvairių pusių; įžvelgti naujas galimybes ir iššūkius; kūrybiškiau išnaudoti savyje slypinčius išteklius. Visa tai yra vadinama nauju praktiniu mąstymu.
Gedimino pilį galima statyti skaitant padavimą „Apie Gedimino sapną, Vilniaus ir Trakų įkūrimą“, Balio Sruogos „Giesmę apie Gediminą“, manau, kad specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams nesugadins ji ir Gedimino laiškų studijų. Klasės vadovams, grupių auklėtojams siūlau pasinaudoti šia idėja klasės valandėlėse, skirtose Lietuvos nepriklausomybės, Vilniaus miesto gimtadienio, Mindaugo karūnavimo dienos minėjimams.
Ir nepamirškite paminėti liūdno pilies kalno likimo. Gal mokiniams kils geresnių idėjų nei šio kalno gelbėtojams ir pavyks išspręsti svyrančios pilies problemą.
Į Baltų mitologijos parką grįžau Žemei apskriejus aplink saulę du kartus. Šį kartą atsivežiau būrį berniukų ir tik vieną mergaitę. Grįžti į parką paskatino ne tik parko grožis ir nesuprantama trauka, bet ir mokinių susidomėjimas baltų mitais. Gal tam turėjo įtakos trumpi ir nesudėtingi tekstai, gal berniukų mėgstami antgamtiniai herojai kompiuteriniuose žaidimuose, o gal juos iš tiesų traukia senovės lietuvių dievų paslaptys?! Vaikų susidomėjimas mitais paskatino mane perkelti juos iš literatūros pamokų į gramatikos ir kalbos ugdymo pamokas. Tokiu būdu mokiniai sužinojo dievų daugvardystės priežastis; išsiaiškino žodžio tabu reikšmę; atliko nedidelį tyrimą, atskleidusį, kokiais senųjų dievų vardais ir šiais laikais pažeidžiamas pirmykščių tautų kultinis draudimas; gilino žinias apie giminiškus žodžius; pasitelkdami įvairius žodžių darybos formantus kūrė žodžių lizdus; pasakojo apie pasirinktus dievus. Įgytomis žiniomis mokiniai pasinaudojo spręsdami užkoduotas užduotis, kurias jie gavo atvykę į Baltų mitologijos parką.
Visos kelionės metu mes jautėme dievų malonę: danguje ridinėjosi saulė, vėjo net su žiburiu nebūtume radę, pasiimti skėčiai tingiai ilsėjosi rankinėse ir kuprinėse, o gautos užduotys, nors iš pradžių ir nenorėjusios pasiduoti, buvo atliktos sėkmingai ir su didžiuliu užsidegimu. Tiesa, visų paslapčių dievai mums neatskleidė. Sutapimas ar ne, tačiau prieš dvejus metus mano mokinei Gabijai nepavyko rasti bendravardės deivės skulptūros (apie tai skaitykite reportaže „Pamoka gamtos ir baltų dievų prieglobstyje“). Panaši istorija šiandien nutiko šeštokui Aivarui. Skaitydamas mitą apie turtus nešančią būtybę, berniukas pasakė, kad jį artimieji dažnai pavadina Aitvaru. Klasės vadovė pasiūlė surasti Aitvaro skulptūrą ir kartu nusifotografuoti. Kaip bebūtų keista, tačiau prieš dvejus metus įvykęs atsitikimas šiandien vėl pasikartojo – Aitvaro, pagal žemėlapį turėjusio stovėti šalia Gabijos, rasti jiems nepavyko!
Nors Šekspyro Hamleto dilema buvo rimtesnė, tačiau leidau sau pasiskolinti jo monologo frazę, norėdama papasakoti, kaip išsisprendė literatūros pamokoje kilęs kai kurių mokinių nepasitenkinimas per didele skaitomo teksto apimtimi. Beje, tas tekstas tilpo viename A4 formato lape 😉 Tiesa, atsakymo neatskleisiu, pateiksiu tik priemonę, kuria pabandžiau išspręsti keblią situaciją. Koks buvo atsakymas, spręskite jūs.
Išgirdusi mokinių atsikalbinėjimus skaityti, pasak jų, per ilgą tekstą, parodžiau nuotrauką ir leidau patiems nuspręsti – skaityti ar neskaityti.
Ar žinote, kuo baigėsi pasakos „Varna ir sūris“ skaitymas? Ogi sūrio švente! Bet iki jos reikėjo atlikti nemažai darbų. Pirmiausia, perskaityti pasaką. Skaitė kas kaip galėjo: vieniems teko originalus pasakos variantas, kitiems – sutrumpintas, treti jungė skiemenis į žodžius. Vėliau visi siejo paveikslėlius su tekstu, žiūrėjo modernų Animotuko TV sukurtą filmuką, aptarė varnos ir lapės elgesį, sužinojo, kas yra perkeltinės reikšmės žodžiai.
Po to vaikams buvo pasiūlyta išsiaiškinti, kur prasideda sūrio kelias, kokios yra sūrio rūšys, kuo jis naudingas organizmui. Tam puikiai tiko 2018 metais išleistos metodinės priemonės vaikams ir ugdytojams „Auk sveikas, vaike“. Daugiau apie tai skaitykite įraše „KAD VAIKAI BŪTŲ SVEIKI IR LAIMINGI!“.
Ir tik atlikus visas užduotis pagaliau prasidėjo sūrių degustacija. Vaikų tėvelių dėka sūrio šventėje buvo visos sūrio rūšys, trūko tik pelėsinio, bet jo niekas ir nepasigedo 😉 Tik apmaudu, kad kai kurie sūrio atsinešę vaikai jo taip ir neparagavo, nes nemėgsta 😦 Ragaudami sūrius mokiniai mokėsi apibūdinti juos pagal spalvą, skonį, konsistenciją. O taip pat atliko tyrimą, kokios rūšies sūris jų klasėje yra mėgstamiausias. Man patinkantis džiovintas varškės sūris į mėgstamiausiųjų tarpą nepateko: vieni vaikai iš mandagumo šypsojosi ir sakė, kad sūris skanus tik gal kiek per rūgštus, o vienas berniukas nusipurtė ir garsiai pareiškė, jog jam labai nepatiko 🙂 Nugalėjo puskiečio sūrio kategorija.
Sūrio šventė baigėsi draugišku pieno produktų grandinėlės pynimu. Vaikai mokėsi sulaukti savo eilės, nepraleisti kortelės padėjimo, sekė klasės draugų dedamas korteles, ieškojo klaidų, dar kartą prisiminė sveikatai naudingų produktų pavadinimus ir džiaugėsi galimybe pažaisti kartu.
Būtent šis faktas nulėmė kad Vytautės Žilinskaitės pasakos „Robotas ir peteliškė“ skaitymas baigėsi robotų konstravimu.
Nei vienos mergaitės neturinčioje klasėje ši pasaka buvo skaitoma su dideliu entuziazmu, nes šiuolaikiniai berniukai tikrai daug žino apie robotus. Ne mažiau žino ir apie naktinius drugelius. Tačiau vaikų reakcija į pasakos pabaigą mane šiek tiek nustebino, nes kiekvienas bejausmis roboto atsakymas į mirštančios Strėlinukės žodžius kėlė juoko bangas. Tik vėliau, išgirdusi berniukus sakant, kad robotą Dondoną programavę specialistai blogai atliko savo darbą, supratau, jog mokinius prajuokino ne roboto abejingumas Strėlinukės skausmui, o situacijos absurdiškumas, kada norėdama ištarti vienokius žodžius mašina kalbėjo tai, kas buvo užprogramuota.
Berniukai suvokė, jog jausmai ir kompiuteris yra nesuderinami, tačiau pasiūlius pasigaminti oranžine akimi žybsintį robotą, visa Dondonui ir jo kūrėjams skirta kritika buvo pamiršta, nes vaikus įtraukė neįprasta ir daug įdomybių žadanti veikla.
Šiuo pasakojimu pradedu tęsėti savo pažadą įrodyti, kad STEAM ugdymas dera ir su humanitariniais dalykais. Pirmasis bandymas į lietuvių kalbos pamokas įtraukti gamtos eksperimentus įvyko praėjusiais mokslo metais, parengus pamoką „Snaigių laboratorija“. Šį kartą pristatau inžinerijos mokslus. Robotų konstravimas ne tik sudomino mokinius, bet ir padėjo atsiskleisti tiems, kuriems šie dalykai yra įdomūs: juk su užsidegimu aiškinti man ir klasės draugams apie teigiamus ir neigiamus diodų polius gali tik būsimasis inžinierius arba didelis inžinerijos gerbėjas!
Atrodo, kad pasakos „Ropė“ skaitytojai pasinaudojo visomis jos teikiamomis galimybėmis: skaitė prozą ir eiles, klausėsi įgarsinimo, žiūrėjo vaizdo įrašus, dėliojo dėliones, iliustravo, kūrė spektaklius, savaip interpretavo, žaidė žaidimus ir net į vestuvių, gimtadienių vakarėlius perkėlė…
Pabandžiau ir aš su savo mokiniais perskaityti šią populiarią pasaką kitaip. Teksto suvokimo užduotis kūriau pasitelkdama nonsenso žanrą, tad vaikai jiems žinomą pasaką prisiminė linksmai ir neįprastai. Vienas iš netikėtumų buvo senelio, „to kur pasakoj gyvena“, filmukas, pasakos temą siejantis su sveika mityba. Tiesa, šis filmukas gali būti ne visiems priimtinas, kadangi senasis pasakorius dantyse laiko pypkutę. Dėl šios priežasties minėtas pasakos „Ropė“ variantas prieš metus buvo atmestas kuriant mokymo priemones „Auk sveikas, vaike“. Tačiau matydama vaikų susidomėjimą nusprendžiau to nepaisyti ir įdomią pasakos interpretaciją pasiūlyti ir jums. Dar vienas netikėtumas, džiugiai nustebinęs ir mane, internete rastos neįprastos pasakos iliustracijos, paskatinusios mokinius įdėmesniam skaitymui.
Pasinaudodama pasakos tema į užduotis įtraukiau vaisių ir daržovių pavadinimus ir abėcėlės mokymąsi. Abėcėlės raidžių kartojimas taip pat vyko pasitelkiant nonsensą, įtraukusį vaikus į naujo pasakos „Ropė“ siužeto kūrimą.
Kadangi senelio ropė užaugo neįtikėtinai didelė, kyla įtarimas, kad be stebuklų čia neapsieita. Todėl pamokose panaudojau vieną meno terapijos metodą – piešimą dzen doodle technika. Paslaptingas meditacinis raizgymas leido vaikams atsipalaiduoti ir sukurti ne mažiau įspūdingus ropės paveikslus. Šį metodą vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ugdyme planuoju pritaikyti plačiau, tad apie jį papasakosiu vėliau.
Šis pasakojimas turėjo atsirasti gegužės pabaigoje, tačiau nesibaigiančių darbų ratas nukėlė jį į ramesnius laikus. Gal ir gerai, nes mokslo metų pabaiga vienodai užimta ir man, ir jums.
O papasakoti norisi apie vieną neįprastą, bet naudingą iniciatyvą, kilusią Klaipėdos Litorinos mokyklos direktoriaus pavaduotojos Renatos Aglinskienės galvoje. Žinodama, kad nepažindami penktokų rugsėjo pradžioje negalime sudaryti jiems individualių ar pritaikytų ugdymo planų, ji pasiūlė mums pravesti po vieną pamoką, kad galėtume susipažinti su būsimais mokiniais. Nepatikėsite, bet pirmasis pasimatymas suteikė ir džiaugsmo, ir rūpesčių, tad teko nemažai paplušėti, kad sudominčiau man dar nepažįstamus vaikus. Įdomiausia tai, jog ruošdamasi pamokoms išgyvenau didžiulį nerimą ir baimę dėl to, kad galiu vaikams pasirodyti nuobodi, kad jie manęs nenorės klausyti, kad jie bus abejingi mano norui susidraugauti. Keista, jog turint tokią didelę pedagoginę patirtį kyla panašios mintys. O gal natūralu, juk mes, ugdytojai, esame perfekcionistai, bijantys suklysti, nepataikyti ar nepatikti…
Bijota buvo be reikalo, nes dviejose ketvirtose klasėse mėgavausi vaikų smalsumu, iniciatyvumu ir noru… man patikti! Pasirodo, ir aš, ir ketvirtokėliai jautėmės vienodai: nerimavome, stengėmės pasirodyti kuo geriau, ieškojome vienas kitame artumo, dėmesio ir šilumos.
Nežinau, ar naujais mokslo metais aš gausiu kurią nors iš šitų klasių, bet pamokų metu įvertintomis vaikų žiniomis, atsiskleidusiais gebėjimais, per vasarą susidėliotais būsimų pamokų planais, sukurtomis naujomis užduotimis, nematytomis idėjomis ir veiklomis mielai pasidalinsiu su kolegėmis savo mokykloje ir šiame tinklaraštyje. Taip pat dalinuosi pamokose naudota medžiaga, kuri gali pasitarnauti naujus mokinius gavusiems mokytojams. Šios užduotys leis greitai išsiaiškinti vaikų žinias ir gebėjimus, padės rengiant individualizuotus lietuvių kalbos ir literatūros planus.
Atlikdami užduotį „NAMAS MIŠKUČIUI“ namelius piešėme planšetėse. Kadangi vaikai galėjo bet kuriuo momentu ištaisyti padarytas klaidas, pridėti reikalingų detalių, jie dirbo su užsidegimu, buvo aktyvūs ir mielai priėmė savo klasėje naują žmogų. Antroji užduotis „SUSIPAŽINKIME!“ gal kai ką suglumins, tačiau ji buvo skirta klasei, kurioje mokosi vieni berniukai. Norėdama rasti priėjimą, pasiūliau kortų žaidimą. Taktika pasiteisino, nes tai juk buvo ne pamoka, o žaidimo partija 🙂
skaitymas baigėsi robotų konstravimu.
galimybėmis: skaitė prozą ir eiles, klausėsi įgarsinimo, žiūrėjo vaizdo įrašus, dėliojo dėliones, iliustravo, kūrė spektaklius, savaip interpretavo, 
