Pirmosioms rugsėjo pamokoms sukurti laiškai ant medžio lapų neilgai puošė klasės stendą. Šiandien jie jau nuskinti ir ištaisyti. Skaitydami linksmus eilėraštukus mokiniai rado nemažai klaidų, bet kažkodėl jiems labiau norėjosi taisyti tas vietas, kuriose nebuvo nei vienos klaidos. Manau, šiam reiškiniui tiks posakis „Iš didelio rašto išėjo iš krašto“ 😀 Na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – žaliai raudoni lapai išdavė, ką per vasarą pamiršo mano mokiniai, pasufleravo, kokioms temoms reikia skirti daugiau dėmesio, atkreipė mano dėmesį į skirtingo amžiaus vaikų pažintinių procesų ypatumus.
Nors aš rudens laiškus naudojau Rugsėjo 1-osios šventei, tačiau juos drąsiai galima skaityti ir vėliau, juk spalvą keičiantys ir krentantys lapai – vieni svarbiausių ateinančio rudens požymių!
pamačiusi jo nelaimingą veidelį, nuraminau pasakydama, jog šią vasarą reikės perskaityti tik vieną knygą. Džiaugsmingas visos klasės VALIO! leido suprasti, kad aš tikrai persistengiau kiekvienų metų pabaigoje įteikdama mokiniams po segtuvą su užduotimis. Gabūs vaikai užduotis atlikdavo, o tinginiukai grąžindavo švarų nevartytą segtuvą. Bandžiau juokauti sakydama, kad mokiniai galėjo bent porą kartų susukti aplanką į vamzdelį, kad popierius įgautų vartyto išvaizdą.
korsigita 