Nėrusi į dailės terapijos mokslus tikėjausi išmokti skaityti savo mokinių piešinius, kad
suprasčiau, kas jiems gyvenime svarbiausia, kas džiugina, jaudina, o taip pat neramina, skaudina, gąsdina. Norėjau susipažinti su dailės metodais, galinčiais padėti mokiniams įsijausti į skaitomo kūrinio herojaus vidinį pasaulį, pajusti teksto nuotaiką, išmokti skaityti tarp eilučių.
Tačiau viskas vyko taip kaip ir Pasakų terapijos užsiėmimuose – netikėta, nelabai norėta ir stulbinanti pažintis su pačia savimi. Praregėjimas atėjo ne iš karto, bet jis atėjo. Atėjo kartu su kaukėmis ir jų skleidžiama magija. Tądien aš sužinojau, kad mano atsidavimas darbui daugeliui yra nesuprantamas ir netgi nepriimtinas. Vaikams palikus tėvų namus, vyrui didžiąją gyvenimo dalį dirbant jūroje, laisvalaikį vis dažniau užimdavo kūrybiniai darbai, neleidžiantys pasibelsti vienatvei, teikiantys didžiulį džiaugsmą, dovanojantys pergales konkursuose, padedantys mokinius sudominti mokomu dalyku… Todėl iš artimos draugės išgirsti tai, kad aš tampu nuobodžia, tolstančia nuo draugų siauro akiračio darboholike, nebuvo malonu, tad pradėjau artimų žmonių apklausą.
Pirmasis respondentas buvo mano vyras, pasakęs, kad buvau apkalbėta ir nesuprasta, nes jis mato, ką man reiškia tai, kuo aš dabar užsiimu. Išgirdusi tokius žodžius, mintimis nuklydau į prieš penkerius metus netyčia nugirstą savo žmogaus pokalbį su buvusia klasės vadove. Jo tariamoje frazėje „Sigita rašo vadovėlius, duodasi po visą Europą su projektais…“ pajutau didelį pasididžiavimą manimi, todėl dedu sau pliusą. 1:1 – LYGIOSIOS!
Rytoj susitiksiu su savo dukra – antruoju apklausos dalyviu. Šiek tiek neramu, nes būtent ji sunkiais paauglystės metais verkdama pasakė, kad jai atsibodo matyti mano nugarą. Tai išgirdusi paprašiau vyro padovanoti man nešiojamąjį kompiuterį, kad vaikas matytų mane iš priekio. Juokas pro ašaras? Sužinosiu rytoj.
Gegužės 24
Nerimauta ne be reikalo 😦 Apklausą pradėjau antrąją dienos pusę, kada kartu su dukra sudėjome paskutinius taškus jos KU bakalauro darbe, kada kartu su ja ir jos gyvenimo draugu apibėgome JAMAM nuolaidas siūlančias parduotuves, kada visi kartu, pasiėmę jaunimo augintinę, šelčių veislės kalaitę Bonitą, išlėkėme pabūti gamtos prieglobstyje. Iš pradžių nedrąsiai, nenorėdama manęs įžeisti dukra bandė sakyti, kad mano aistra darbui jai netrukdo, tačiau vėliau pripažino, kad mūsų pokalbiuose darbas (mano darbas) užima labai svarbią vietą. Dukra prisiminė, kaip pribloškiau ją, kai gavusi įdomų pasiūlymą iš „Šviesos“ leidyklos, į balandžio mėnesį užduotą jos klausimą, kada galėtume susitikti, atsakiau, kad gal… birželio pradžioje! Ir nesvarbu, kad po to šiltai minėjome mano apdovanojimą Karalienės Luizės medaliu, senelių, tetų ir pusbrolių būryje šventėme Mamos dieną, nuolat bendraujame Facebook… Paauglystės šėliojimams praėjus mano dukra vėl nori būti kartu: dalintis gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais, mergaitiškai paplepėti, paprašyti patarimo ir (nematau čia nieko blogo) finansinės paramos 😉 , dažniau pasivaikščioti prie jūros, pasėdėti kavinukėse, nueiti į kino teatrą… Tad po šiandieninio pokalbio rezultatas pakrypo NE MANO NAUDAI – 1:2!
Ar dukters verdiktas neatbaidė manęs nuo gilesnės savianalizės? Tikrai ne! Nerimas auga, tačiau rytoj tęsiu savo apklausą, nes laukia susitikimas su tėvais ir seserimis.
Gegužės 25
Šiandien mano apklausos rezultatų taupyklė pasipildė net 4 balsais.
Sesė
Ji nė minutės nesvarsčiusi pasakė, kad iš tiesų aš gyvenu tik darbu, retų susitikimų metu šneku tik apie jį, nebenoriu, kaip prieš keletą metų, pavakaroti su ja ir jaunesniąja seserimi ir, laikydama tai vyresniosios sesers pareiga, perspėjo, kad toks mano pasirinktas gyvenimo būdas kažkada atsibos ir manimi vis dar tebesididžiuojančiam sutuoktiniui.
Tėtė
Prieš atsakydamas jis susimąstė, tačiau pasakė, kad tai, kas per daug, yra nesveika. Supratau, kad jis taip pat nepritaria mano gyvenimo būdui, nors darbštumą ir visišką atsidavimą savo profesijai paveldėjau būtent iš jo. Perbėgdama mintimis savo gyvenimą tėvų namuose, tėtę matau sėdintį miegamajame ant lovos krašto ir kruopščiai pieštuku ant mažų popieriaus lapelių kažką rašantį (gaila, kad jo taisyklingos ir gražios rašysenos aš nepaveldėjau) ir tas nesibaigiančias mintis tvarkingai dedantį į krūvelę. Obuolys nuo obels netoli tenuriedėjo, tėtuk 🙂
Mamytė
Nors ji galėjo (ir turėjo tam teisę) pasiskųsti dėmesio stoka, tačiau motiniškas instinktas nugalėjo. Apsikabinusi mane mamytė pasakė, kad žino, kokį džiaugsmą jaučiu dirbdama savo darbą, o visų tam prieštaraujančių pastabas ir priekaištus dėl retų susitikimų pavadino egoizmu 😀 Mamos savo vaikus mylės nekreipdamos dėmesio į jų ydas ir keistenybes.
Draugė
Jai esu labiausiai nusikaltusi, nes tėvams, sesėms, vyrui ir vaikams iš paskutiniųjų stengiuosi atrasti laiko. Savo draugei, su kuria perėjome ugnį ir vandenį, laiko nebeliko. Todėl sulaukusi jos skambučio virpančia širdimi uždaviau mane kamuojantį klausimą. Nujausdama, koks bus atsakymas, akimirką nepatikėjau tuo, ką išgirdau. Mano geroji, mano brangioji, mano ištikimoji draugė pasakė, kad viską supranta, niekuo nesiskundžia ir manęs nekaltina, nes ir pati yra panirusi į nesibaigiančius darbus. Tačiau po to pridūrė, kad be proto ilgisi manęs ir visada laukia savo jaukiame name su idealiai sutvarkytu kiemu. Ačiū tau už nesuvaidintą, neapsimestą ir nuoširdų pliusą mano naudai.
P. S. Pokalbio pabaigoje draugė pasakė, kad skambindama norėjo man pasiūlyti atvažiuoti pas ją, bet pasiteiravusi, ką veikiu, ir sulaukusi iš manęs pasiūlymo atspėti iš trijų kartų, suprato, jog susitikimo teks dar palaukti…
Taigi du balsai už ir tiek pat prieš – 3:4 VIS DAR NE MANO NAUDAI 😦
Birželio 1
Sesė
Seseriškai visoms plepant tamsos dengiamoje Romos viešbučio terasoje, ilgai nesiryžau pasukti pokalbio man reikiama linkme. Tačiau tebekamuojantis rūpestis padrąsino mane ir, giliai įkvėpusi, uždaviau mūsų šeimos jaunylei tą patį klausimą. Trumpą akimirką susimąsčiusi sesė pasakė, kad nepritaria tokiam mano apibūdinimui ir atiduoda man savo tašką. Tačiau vėliau pridūrė, kad jos sutuoktinis ne kartą stebėjosi, kodėl aš, tiek daug pasiekusi profesinėje srityje, dažnai negirdžiu (o gal nenoriu girdėti?), ką man pataria žmonės, turintys kompetencijų kitose srityse. Pavyzdžiui, stebėdamas mano vairavimo kančias jis ilgai ir kantriai įtikinėjo, jog man reikia pradėti vairuoti automatika valdomą automobilį. Spyriojausi ne vienerius metus. Šiandien, jau tris mėnesius vairuodama naująjį automobilį, mintyse stebiuosi, kodėl aš taip ilgai delsiau. Ačiū už kantrybę, svaini, ir visai nepykstu, kad tavo balsas ir vėl nusvėrė svarstykles NE MANO NAUDAI – 4:5.
Birželio 5
Sūnus ir marti
Juos kalbinau paskutinius, nors apklausa atsirado būtent po jų apsilankymo. Šiuo metu vis dar plušu ties „Šviesos“ leidyklos projektu, todėl gegužės 23 dieną apsilankius vaikams, vieną minutę pagavau save galvojant, kiek daug laiko prarasiu. Ta šventvagiška mintis mane labai išgąsdino. Mano vaikai, šiuo metu gyvenantys ypatingai džiugaus laukimo nuotaikomis, atvažiavo pasidalinti su manimi paskutinėmis echoskopijos naujienomis, atskleidžiančiomis, kokios lyties mažylis rudenį papildys mūsų šeimą. Ir čia ta įkyri mintis apie darbą… Prisipažinsiu, ji sukrėtė mane, todėl ir nusprendžiau apklausti tuos, kuriems reikia taikytis su visais mano pliusais ir minusais.
Sūnus labai nustebo išgirdęs mano klausimą. Ir nekeista, nes jis – trečiasis mūsų dinastijos darboholikas. Jį nustebino ir kitų apklaustųjų nuomonė. Sūnus teigė nuolat ieškantis minutės, kad galėtume susitikti ir pasikalbėti ne tik apie darbą. „Juk dabar mes kalbamės apie tavo kelionę po Romą“, – nuramino mane mano pirmagimis ir atidavė savo tašką. O marti pasakė, kad ji atėjo į nuolat dirbančią šeimą ir jai mano atsidavimas darbui atrodo natūralus dalykas. Ji pridūrė, kad mes šnekamės ne tik apie darbą, mes juk dalijamės įspūdžiais ir apie projektus, kuriuos ji padeda man išversti į anglų kalbą. Atkreipiau marčios dėmesį į tai, kad projektai yra viena iš daugelio mano darbo dalių, tačiau jauna moteris net nemirktelėjusi atsakė, jog tai yra malonių darbų dalis. Pasakė ir atidavė lemiamą balsą, nusvėrusį svarstykles MANO NAUDAI – 6:5!
APKLAUSA BAIGTA! 😀
Norintys susipažinti su dailės ar pasakų terapijos galimybėmis susisiekite su manimi el. paštu <kudariene@gmail.com>
Daugiau straipsnių terapijos tema:
prasmės tekstus. 
mintimis sugrįžti į pusmetį trukusius kūrybinius darbus.
great achievement by all the eTwinning team in our school and an example to all schools in the eTwinning Community.
apie pašto siuntinius, bet ir tą banderolės (mažo paketo) antspaudą, kuriuo pašto darbuotoja, patepusi surišimo vietą įkaitintu rudos spalvos laku ir įgudusiu judesiu uždėdama ant jo pašto spaudą, pažymėdavo išsiuntimo vietą. Greitai sukietėjantis lakas atlikdavo dvigubą funkciją – jis neleisdavo atsirišti paketo virvutei 🙂 
netikėtai kilo mintis tradicines daiktavardžių galūnių lenteles mokiniams pateikti popieriniuose atmintukuose. Vaikams paaiškinau, kad atmintukai išsaugo viską, kas žmogui svarbu. Juk internete informacija dažnai keičiasi, o atmintukai kantriai ir nesiskųsdami laiko mūsų sukauptus dokumentus, nuotraukas, žaidimus. Todėl savo mokiniams pasakiau turinti viltį, kad tai, ką šiandien sudėsime į mūsų naująją laikmeną, sukris ir į jų galveles. Nuskambėjęs vaikų juokas leido suprasti, kad pataikiau tiesiai į dešimtuką, nes išgirdę prašymą išmokti daiktavardžių skaičių galūnes, vaikai tikrai nebūtų taip džiūgavę. Penktokėlis Romukas pareiškęs, jog atmintukas yra tam, kad atsimintų, tuoj pat garsiai pasigailėjo, kad jo negalima įdėti į kompiuterį. Tad vaikui beliko sutikti su mano pasiūlymu visą jame esančią medžiagą sudėti į savo atmintį.
korsigita 