Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Dažnai sakau, kad pravedusi pamoką ar sukūrusi nematytą užduotį vienoje klasėje, kitoje jos nemėgstu kartoti. Tai nutinka dėl skirtingų vaikų poreikių, dėl to kaltas ir nuobodulys, nes patinka kurti užduotis ir žaidimus, todėl anksčiau sukurti dažnai jau būna atsibodę.
Tačiau yra tokių pamokų, kurios niekada neatsibosta. Viena iš jų – Edmondo de Amiči „Akli vaikai“. Perskaitę pasakojimą, atlikę tyrimą, išanalizavę klausos ir regos sutrikimų turinčių žmonių galimybes ir padarę atitinkamas išvadas, mokiniai patys pasinėrė į tamsą ir pabandė atlikti įvairius darbus: perskaityti raides, atpažinti žmones, nueiti iki nurodytos vietos, pabandyti skirti garso šaltinius, rašyti popieriaus lape ir pan.
Šiandien stebėdama savo mokinius supratau, kad ši pamoka neprarado nei aktualumo, nei efektingumo perteikiant ir įsisavinant žinias, nei įdomumo jas pritaikant praktiškai.
Žodis – svarbiausia komunikacijos priemonė, bet pasitaiko atvejų, kada būna sunku savo mintis ir jausmus išreikšti žodžiu. Taip nutinka ir dėl raidos sutrikimų, ir dėl charakterio savybių. Vieniems žodžiai liejasi nenutrūkstamu srautu, kitiems vos pavyksta išstenėti trumpą tylų atsakymą, o tretiems jie užstringa ir komunikavimo procesas nutrūksta. Kokybiškam bendravimui koją pakiša ir skurdus žodynas. Tad pristatau lėlių ir dramos terapijos interpretaciją – mini spektaklių kūrimą, kuriuose vaidina mokinių pagamintos lėlės, kartais pasiskolinančios mokinių balsus, o kartais savo jausmus ir emocijas išreiškiančios judesiu. Kad judesys kompensuotų kalbėjimo problemas, lėlės buvo gaminamos iš laikraščių, nes ši medžiaga suteikia joms norimą pavidalą, leidžia išsilankstyti pačiomis netikėčiausiomis pozomis ir suteikia galimybę lavinti vaikų kalbos ir komunikavimo įgūdžius. Nereikia pamiršti ir smulkiosios motorikos lavinimo svarbos, nes susukti laikraštį į ploną vamzdelį iš pradžių sunkiai sekėsi 😀
Taip jau susiklostė, kad mano auklėjamojoje grupėje yra 12 berniukų ir tik 3 mergaitės. Taip jau susiklostė, kad lėlių gaminimo savaitę visos mergaitės sirgo. Tad dar kartą pasikartosiu, jog visos šios grožybės sukurtos berniukų rankomis! Lėlės dalyvavo lietuvių kalbos pamokose: vieniems jos atskubėjo į pagalbą padėti kurti dialogus, mokytis tiesioginės kalbos skyrybos; kitiems „aiškino“ būdvardžio kaitymo giminėmis ir skaičiais ypatumus; tretiems lėlės padėjo lengviau suvokti patarlių ir posakių perkeltines prasmes. Tai liudija perdaryta liaudies išmintis ir sukurtos trumpos scenelės.
Beje, šiomis lėlėmis galima pasinaudoti mokant žmogaus anatomijos ir fiziologijos (#STEAM ugdymas). Mano pačios sukurtos dvi lėlės turėjo visas vyriškas ir moteriškas kūno dalis. Kai kam kilo noras prunkšti, kai kas suko akis į šalį, tačiau natūraliai atrodančios lėlės pasitarnavo man kalbant apie lytiškumą ir Lietuvoje nuvilnijusį nepilnamečių seksualinio išnaudojimo skandalą.
Lėlės gali padėti įgyvendinti ir kitas prevencines programas, prisidėti prie socialinio ir emocinio ugdymo; jos gali dalyvauti klasės renginiuose, nes kurdami įvairias situacijas su jomis vaikai nejučiomis prabyla ir bent akimirkai užmiršta bendravimo baimes, sumažėja komunikacijos problemos, atsiskleidžia mokinių vidinis pasaulis, noras pasisakyti ir būti išgirstiems.
Pagalba kolegoms įtraukiojo ugdymo klausimais, kultūrinio Kuršėnų atgimimo stebėjimas ir mėgavimasis garsiuoju vyniotiniu. Tokie įspūdžiai nugulė atminty po vasario 13 dienos mokymų Šiaulių rajono Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazijoje. Kuršėnai man nesvetimi, todėl pakviesta pasidalinti patirtimi iš karto sutikau. Man, mažytės mokyklos mokytojai, buvo ir įdomu, ir truputį baugu dirbti senoje, didelę istoriją sukaupusioje progimnazijoje, kurioje savo pėdsakus paliko ne tik poetas Stasys Anglickis. Mokykla turi net dvi vardines klases – vieną jų įrengė poeto dukra Jolanta Anglickaitė-Šleževičienė, o antroji dedikuota architektūros profesoriui Konstantinui Mateckiui, kuris buvusiai mokyklai įsteigė ir savo vardo premiją, skatinančią mokyklos mokinius gerai mokytis, domėtis ir studijuoti Lietuvai reikalingas aplinkos inžinerines specialybes.
Smagu buvo stebėti džiaugsmingą nuostabą daugumos veiduose ir suprasti, kad mokymų medžiaga kolegoms buvo įdomus ir naudingas atradimas. Gera žinoti, kad tai nebuvo vienkartinis susitikimas – balandžio mėnesį progimnazijos bendruomenė lankysis Litorinos mokykloje, kur susipažins su įtraukiojo ugdymo(si) aplinkomis, sužinos, kaip dirbti su elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiais vaikais, pamatys, kaip STEAM metodai padeda ugdyti socialinį ir emocinį intelektą.
Įdomu buvo pasivaikščioti ir po miestelį, kuris atrodė lyg ir toks pat, bet kažkas jame buvo nebe taip. Ypač Lauryno Ivinskio aikštėje, kuri, kaip vėliau supratau, nebeturėjo žalumos. Ačiū pasivaikščiojimo gidei – mokyklos pavaduotojai ugdymui Sandrai Petkuvienei – aprodžiusiai ir rekonstruotą Kuršėnų dvarą, ir naują tiltą per Ventą, ir buvusios universalinės parduotuvės vietoje įsikūrusią modernią biblioteką.
Sakoma, kad tarp įsimylėjusių žmonių įvyksta cheminė reakcija. Taip ir yra – smegenyse esantys hormonai ir cheminiai junginiai sukuria virtinę reakcijų, kurias galime pavadinti vis kitu vardu: meilė, vos vienu žingsniu nuo jos nutolusi neapykanta, susižavėjimas, simpatija, prisirišimas… Kokią cheminę reakciją slepia Valentino dienos raštelis? Paslaptį išsiaiškinti siūlau kartu su chemijos mokytoju, nes reikės prisiminti cheminių elementų periodinę lentelę. Iššifravę raštelį būtinai aptarkite, kas įvyktų, susijungus kiekvieno žodžio elementams. Po to pasinerkite į jausmų ir dažų magiją, kad kalbėdami apie difuzijos dėsnį pajustumėte ir terapinį spalvų poveikį. Tik nepamirškite užsiėmimo ar pamokos pažymėti #STEAM ženklu!
Ar galite patikėti, kad šios lėlės – berniukų darbas? Kodėl lėlės? Ką jos veikia lietuvių kalbos pamokose? Koks jų vaidmuo klasės valandėlėse? Kas jas sieja su STEAM ugdymu? Kokiai terapijos rūšiai jos priskiriamos?.. Klausimų daug, o atsakymų reikės šiek tiek palūkėti, nes šiandiena buvo tik netikėta pradžia įdomiame kelyje 😀
Visos šioje publikacijoje pateikiamos užduotys yra paimtos iš šių metų kalendoriaus„Advento abėcėlė“. Jas dar kartą įkeliu tiems, kurie nepraktikuoja Advento kalendoriaus veiklų, bet ieško prieš šventes vaikams įdomesnių užduočių.
Pradėsiu nuo raidės C. Įgyvendinant Sveikos gyvensenos programą, pasiūlykite vaikams tarti cukrui „ne“!
Raidė F išmokins pasigaminti saugių fejerverkų ir tuo pačiu padės suprasti, kodėl į vandens telkinį išsiliejusi nafta išlieka jo paviršiuje.
Atsistojus ant kalendoriaus langelio, pažymėto raide I, galima pajusti kūrybinį iliuzijos džiaugsmą.
Suraide Įbus galima surengti mįslių minimo vakarėlį!
Mėgstantiems kryžiažodžius raidė K padės pagilinti žinias apie žiemos šventes, jų datas ir tradicijas.
Su raide L parungtyniaukite, kas greičiau suporuos žiemos švenčių simbolius.
Su raide M susieta užduotis prašo žodžių maišalynėje surasti Kalėdų seniui labai reikalingą daiktą. Kas tai?
Raidė O skatins daugiau judėti, o raidė P – pasukti galvą 🙂
Rankų miklumą išbandyti siūlo raidė R, o raidės S ir Š skirtos STEAM mėgėjams.
Įsisukusi į darbų sūkurį šiais metais Advento kalendoriaus neplanavau. Sulaukusi vieno mokinio klausimo apie jį, atsakiau, kad turbūt nespėsiu. Supratingai palingavęs galvą berniukas nuėjo. Praėjus kelioms dienoms tokį pat klausimą išgirdau iš antro mokinio. Tąkart atsakiau, kad pagalvosiu. Ne mergaičių, o berniukų susidomėjimas adventine veikla privertė atidėti kitus darbus ir imtis kalendoriaus kūrimo. Darbai palauks, o vaikų entuziazmas gali pradingti negrįžtamai, tad pristatau 2022 metų ADVENTO ABĖCĖLĘ! Kadangi šiemet Adventas prasideda lapkričio mėnesį, tai ir kalendoriuje bus daugiau langelių su užduotimis 🗓️ Jame vaikai ras ir gerumo momentų, ir STEAM eksperimentų, ir kūrybinių veiklų, ir namų ruošos darbų. Vaikai yra labai smalsūs, todėl dažnas neatsispiria atidaryti po kelis langelius, todėl kaip ir praėjusiais metais kalendoriuje bus galima atidaryti tik vienos dienos užduotį. Dar viena šiemetinio kalendoriaus naujovė – jame nėra skaičių, tad vaikams reikės prisiminti lietuvių kalbos abėcėlę, kad prasmingai praleistų adventinį laikotarpį.
Pasiūlymas vesti kūrybines dirbtuves Vienos lietuvių bendruomenėje buvo netikėtas, todėl jį ir truputį anksčiau gautą kvietimą vesti mokymus pasaulio lituanistinių mokyklų ugdytojams palaikiau neatsitiktiniu sutapimu. Smagu, kad tas sutapimas išaugo į gražų ir naudingą abipusį bendradarbiavimą, džiugu, kad sulaukiu laiškų su klausimais, kaip pritaikyti vieną ar kitą mano sukurtą priemonę daugiakalbėje aplinkoje augantiems vaikams, gera su naujais partneriais vėl sugrįžti į tarptautinių eTwinning projektų būrį. Matydama tiek susidomėjimo ir noro susipažinti su mano kuriamais žaidimais, žinojau, kad Austrijoje taip pat žaisime. Mano sprendimas pasiteisino, nes dvi dienas Lietuvos respublikos ambasadoje, įsikūrusioje įspūdingame buvusių mados namų pastate, žaidė visi: ir vaikai, ir mamos, ir tėčiai.
Susitikimą pradėjau nuo „Jausmų sanatorijos“, kurią sukūriau savo auklėtiniams šių mokslo metų pirmajai pamokai. Sekdama savo tinklaraščio lankytojų statistiką matau didelį susidomėjimą šiuo žaismingu užsiėmimu. Mokytoja iš San Francisko lituanistinės mokyklos „Genys“, pasiguodusi, kad į paauglystės laikotarpį įžengę šeštokai niekuo nebesidomi, pirmąjį susitikimą su jais taip pat suorganizavo sanatorijoje. Pamačiusi susidomėjimo ugneles vaikų akyse, ji prisipažino, kad mano priemonės labai tinka šios mokyklos mokiniams. Panaršyti po savo jausmus patiko ir mažiesiems Austrijos lietuvių bendruomenės nariams. Jausmus perkėlėme ir į laikrodukus, nes mane sužavėjo Klaipėdos laikrodžių muziejaus projekto „Savas muziejus“ metu gimusi idėja rodyklėmis pavaizduoti ne laiką, bet savo būseną.
Nuo mažų laikrodukų prasidėjo didieji atradimai, įtraukę ir vaikų mamas, ir tėvelius. Jie net neįsivaizdavo, kad kūrybinių dirbtuvių „Be sienų“ metu iš tiesų sugrius sienos ir jie visi pagamins tikrą laikrodį, kurio dalis ir detales su geriausiais linkėjimais perdavė muziejus iš Lietuvos. Pamačiusi, kaip visi džiaugiasi savo gaminiu, mintyse džiūgavau ir aš, nes po meno terapijos seanso, atvėrusio tarpusavio santykių paslaptis, pasiūliau visiems pasiklausyti Vytautės Žilinskaitės pasakos „Robotas ir peteliškė“, o po to sukonstruoti savo robotą, šviečiantį oranžine akimi. Tą užsiėmimo momentą mintyse pavadinau roboto Dondono sugrįžimu, nes pirmą kartą jis sumirksėjo savooranžine akimi 2019 metais. Prieš ketverius metus gimusi idėja neprarado žavesio, nes noras patiems pasigaminti tai, kas atrodo neįmanoma, tinka visoms kartoms.
Antroji dirbtuvių diena buvo skirta patiems mažiausiems, kurie kartu su tėveliais gamino žaidimo ir mokymosi kubelius, klausėsi Vytauto V. Landsbergio pasakos „Katino vardas“, kūrė katinų paveikslus, kurių vieną, nuoširdžiai ir su įkvėpimu iš plastilino sukurtą mažosios Anos Marijos, gavau dovanų😄. Visi smagiai galvojo katinams vardus, žaidė internetinį žaidimą, gamino žaislinius kačiukus, bandė pakelti savo plaukus taip kaip katinai pašiaušia savo kailius, o po to nepastebimai vėl sugrįžo į roboto Dondono pasaką ir sukūrė šešėlinio roboto susitikimą su plaštakėmis.
Gera buvo matyti visų įsitraukimą. Gera buvo žinoti, kad mano sukurti ugdymo metodai patinka ir toli nuo Lietuvos gyvenantiems vaikams. Koks buvo nustebimas, kai dirbtuvių organizatorė Ingrida pasakė, kad vienas iš tėvelių nėra lietuvis, kad jis – Slovakijos diplomatas. Kaip gaila, kad apie tai sužinojau tik prieš išvykdama namo, nes buvau nustebinta minėto žmogaus puikia lietuviška tartimi, kai jis pasiūlė ambasadorei Linai Rukštelienei nuo anglų kalbos pereiti prie lietuvių. Būtent jo sūnus Tomas patraukė mano dėmesį, kada laukdamas dirbtuvių pradžios išsitraukė knygą. Pasidomėjusi, kokia kalba skaito, nudžiugau pamačiusi lietuvišką tekstą. Tad kūrybinėse dirbtuvėse trykštanti didelė vaikų ir jų tėvų motyvacija liudija apie norą išsaugoti savo tautinį identitetą, norą tarpusavyje bendrauti lietuviškai, siekį perduoti tą norą savo vaikams, kad jie suprastų, jog būdami dvikalbiai vaikai vis tiek yra pasaulio lietuvių dalis!
Ruduo – itin dėkingas metas mozaikų, ornamentų kūrimui. Ieškodama įkvėpimo susidūriau su teseliacijos sąvoka. Susidūriau ir nebeatsispyriau jos vilionėms. Teseliacija yra pasikartojantis vienos ar įvairių formų geometrinių figūrų dėliojimas. Tačiau tai nėra chaotiškas veiksmas, jis turi griežtas taisykles – tarp figūrų negali būti jokių tarpų, figūros negali persidengti.
Teseliacijos pavyzdžių aplink mus yra labai daug, tik mes to arba nežinome, arba nepastebime. Tai ir namų stogai, grindų, sienų plytelės, ir ornamentai languose, tvorose, audiniuose. Labiausia žavi teseliacija gamtoje – nuo mums gerai pažįstamo korio iki gyvatės odos, vėžlio šarvo, žuvų žvynų, ananaso, kankorėžio, gėlės žiedo… Teseliaciją savo darbuose naudojo ir dailininkai, ir architektai. Netgi tangramos dėliojimas yra susijęs su teseliacija.
Įgyvendindami mokyklos patyriminio ugdymo programą „Stebuklinga obuolio galia“, su vaikais sukūrėme stilizuotą obuolį, sudarytą iš daugybės obuolių. Sudėlioti visas figūras lygiai lengva nebuvo. Stebint vaikų pastangas kilo mintis į figūras sudėti žodžius ir parodyti, kad tekstas taip pat turi būti dėliojamas pagal taisykles, kad visi žodžiai jame turi derėti ne tik pagal prasmę, bet ir pagal gramatines taisykles. Nors pirmojo teseliacijos teksto dėliojime buvo akivaizdi pagalba – mozaikos raštas rėmeliuose – vaikai to nepastebėjo ir pagalba nepasinaudojo. Nepaisant to, matematikos ir lietuvių kalbos suvienijimas paįvairino pamoką nauja veikla, leido sukurti daug skirtingo lygio užduočių, padėjusių sudėlioti pasakojimą, pakartoti žodžių darybos, morfologijos, sintaksės ir skyrybos temas. Užduotis „Teseliacijos medžioklė“ – pavyzdžių ieškojimas ir fotografavimas – suteikė galimybę atidžiau pažvelgti į supančią aplinką, pastebėti tai, ką kasdien matome, bet nežinome, kaip tai pavadinti.
Nors prie pasakojimo pridedu kartu su vaikais sukurtą teseliacijos atmintinę, tačiau prisipažįstu, jog teksto mozaiką dėliojau ilgai. Nepaisant to, sudėlioti figūrų lygiai vis tiek nepavyko – tarp jų yra ir nelygumų, ir tarpelių, todėl rezultatu nesu labai patenkinta. Tiesa, vaikams figūras dalinau sukarpytas, tad mano netikslumų nesimatė. Juos pastebėti galėjo tik tie, kuriems į pagalbą atėjo teksto rėmeliai🤭
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ kasmet kviečia ugdymo įstaigas dalyvauti konkurse „Vaikų Velykėlės“. Konkurso dalyviai kuria didžiulius margučius, o fondas dovanoja knygas. Šiemetinė dovana – Aido Jurašiaus knyga „Žąsino Gagio kelionės“. Mano mokiniai fondo dėka savo bibliotekų lentynas papildė jau trečia knyga. Ir ne tik knyga, bet ir teksto suvokimo užduočių rinkiniais, padedančiais lavinti kalbą, mąstymą, atmintį, orientaciją tekste, vaizduotę ir kūrybiškumą.
Perkaičiusi „Žąsino Gagio keliones“ supratau, kad tai puikus kūrinys skaityti kartu su tėvais. Ir ne tik dėl to, kad apie žąsino keliones lyg šešėlių teatre pasakoja tėčio ranka, ne tik dėl to, kad vienam skaitytojui nelengva sugaudyti visus žąsino pokštus. Skaitant knygą galima atlikti įvairių užduočių: vienos jų lengvesnės, kitos sudėtingesnės, vienas galima atlikti savarankiškai, kitoms tikrai prireiks vyresniųjų pagalbos. Tad smagaus skaitymo kartu su vaikais! 📚
korsigita 