Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Skaitydami Ezopo pasakėčią „Nesutarią žemdirbio vaikai“, visada su mokiniais parsinešdavome iš mokyklos kiemo pagaliukų, kad laužydami patikrintume tėvo pamoką sūnums ir išsiaiškintume pasakėčios moralo prasmę.
Šiemetiniams skaitytojams posakio „Vienybėje – galybė, nesantaikoje – pražūtis“ teisingumą pasiūliau patikrinti eksperimentu su spagečiais. Į klausimą „Kokį svorį gali išlaikyti spagečiai“, gavau daug vienodų atsakymų – beveik visi vaikai abejojo šios rūšies makaronų tvirtumu ir sakė, kad jie jokio svorio neišlaikys. Vienam mokinukui kilo mintis, kad makaronai gali išlaikyti tiek, kiek sveria visas pakelis, t. y. 500 g. Tik vienas berniukas išdrįso paprieštarauti klasės nuomonei ir pasakė, kad spagečiai išlaikys didelį svorį, tačiau nesugebėjo atsakyti, kodėl taip mano, todėl jo atsakymą prilyginome spėjimui. O spėjimus juk reikia patikrinti!
Šis eksperimentas ne tik paaiškina pasakėčios moralą, jis gali padėti suprasti, kaip inžinieriai, pasinaudodami mokslininkų tyrimais apie lenkiamų medžiagų lūžimą, apie jų tempimą ir gniuždymą, parenka tinkamas medžiagas projektuodami tiltus, pastatų konstrukcijas. Nors profesionaliems inžinieriams labiau rūpi plieninės tilto sijos, bet įdomus eksperimentas su makaronais taip pat suteikia žinių apie medžiagų stiprumą.
Kovo 15 dieną mokykloje vykusi Jaunojo mokslininko diena buvo skirta vandeniui. Vaikai labai mėgsta eksperimentus su vandeniu, todėl klasėje sukūrėme keletą gamtos reiškinių: viesulą, lietaus debesį, sniego pūgą ir vaivorykštės juostą. Vaivorykštės juosta šiandien atliko ypatingą vaidmenį, kadangi eksperimentų diena sutapo su vienu svarbiu įvykiu – į mano klasę atvyko berniukas iš Ukrainos. Norėdama padėti ir jam, ir kitiems mokiniams atsipalaiduoti ir suartėti, vaivorykštės auginimo eksperimento pagrindu sukūriau savo variantą – dviejų šalių vėliavų susitikimą.
Nuspalvinę popierinio rankšluosčio galus Lietuvos ir Ukrainos vėliavų spalvomis, mokiniai bandė atspėti, kokia susiliejusių vėliavų spalva dominuos. Neatspėjo niekas, nes eksperimentas pasibaigė tikrai netikėtai – susitikusių vėliavų spalvos nesusiliejo. Toks rezultatas suteikė puikią progą pakalbėti su mokiniais apie draugystę, pagarbą šalies simboliams. Nors karo temos šiandien vengėme, tačiau spalvingas eksperimentas padėjo suprasti, kad niekas neturi teisės brautis į svetimą teritoriją, todėl į savo socialinio ir emocinio lavinimo kolekciją pridedu dar vieną STEAM eksperimentą, padėsiantį vaizdžiai pademonstruoti konfliktų sprendimo galimybes.
Tokios sunkios pamokos neturėjau nei aš, nei mano kolegė, istorijos mokytoja Kristina Rimkienė, nei Klaipėdos Litorinos mokyklos sutrikusios klausos 5–10 klasių mokiniai, atsiliepę į tarptautinę pilietinę seminarų rengimo iniciatyvą – vesti nuotolines pamokas Ukrainos vaikams. Iniciatyvos autorius – mokslininkas Charlie Moreno Romero – pasiūlė organizuoti tokius užsiėmimus, kuriuose karo siaubą išgyvenantys vaikai galėtų pabendrauti ir pasidalinti savo išgyvenimais, emociškai atsigautų ir nors trumpam pamirštų jų šalį ištikusią negandą.
Užsiregistravusios vesti pamoką nežinojome, kiek ir kokių vaikų prisijungs, todėl supratome, kad gali tekti improvizuoti. Taip ir nutiko, kada ekrane išvydome mažų vaikučių veidus. Į savo pamoką, kurią pavadinome „Sukurkime pasaką kartu!“, įtraukėme pasakos ir dailės terapijų elementų, galinčių padėti išlieti susikaupusį nerimą ir baimę, atsipalaiduoti ir paieškoti išeities iš tokios sudėtingos situacijos. Gal pavadinimas, o gal trumpa anotacija paskatino mažųjų tėvus jungtis būtent į mūsų pamoką, tačiau jie tikrai nenusivylė, nes klaipėdiečių dėka vaikai tapo neilgos, bet gražios pasakos autoriais. Autorystės teisę jiems suteikė mano sukurtas žaidimas, kurio metu, laikantis pasakos kūrimo formulės, vaikai galėjo išsirinkti pasakos personažą, veiksmo vietą ir laiką, transportą, stebuklingus atributus ir padėjėjus. Esame dėkingos vyresniesiems pamokos dalyviams, supratingai užleidusiems savo pasirinkimo galimybę kitoje ekrano pusėje sėdintiems vaikams, kuriems atverti langelius buvo be galo smagu. Tai liudijo nuolatiniai komentarai: „aš dar nesirinkau; ir aš taip pat; ar galima dar kartą rinktis…“.
Pasiūlymas iliustruoti sukurtą pasaką buvo sutiktas su džiaugsmu, kurį tuoj pat pakeitė nerimas, kadangi vaikai neturėjo tokio popieriaus lapo, kokį laikiau savo rankose. Neturėjo jie ir spalvų, todėl piešiniai buvo piešiami parkeriu ar paprastu pieštuku. Žiūrint į juos, kirbėjo mintis, kad bėgdami iš savo namų vaikai nespėjo nieko pasiimti. Žaidimas lėmė pagrindiniams herojams – drąsiam berniukui ir bjauriajam ančiukui – debesėliu pakilti į kalnus. Ir visai nesvarbu, kad kalnai buvo nespalvoti, vaikų piešiniuose jie atrodė kaip išsigelbėjimas nuo to, kas šiandien vyksta žemėje.
Aptariant pasakas pokalbis ne kartą nukrypo į šoną, nes mažiesiems svečiams norėjosi pasidalinti savo įspūdžiais apie darželį ir mokyklą, kurių šiuo metu jie negali lankyti dėl vykstančio karo. Skaudu buvo girdėti iš vaikiškų lūpų tokį žiaurų paaiškinimą. Kadangi pagrindiniai pasakos veikėjai turėjo net 101 pagalbininką – būrį dalmatinų, vaikai su užsidegimu atsakinėjo į klausimus ir apie savo augintinius. Didelį įspūdį mažiesiems paliko mūsų mokinių gestai ir pirštų abėcėlė, vėliau jie patys kantriai ir nuoširdžiai mokė mus ukrainietiško atsisveikinimo… Toks ir buvo iniciatyvos tikslas – suteikti vaikams teigiamų emocijų, šilto bendravimo, palaikymo ir vilties. Ekrane esančių vaikų veidukai švytėjo, mojuodami rankomis ir spalvingais piešiniais jiems šypsojosi ir litoriniečiai, Bet tik išsijungus kamerai, vieni nuščiuvo, kiti stengėsi nuslėpti ašaras, o treti, tarp kurių buvau ir aš, pravirko… Nors pastaruoju metu vis kalbama apie visuomenę ištikusią vertybių krizę, drįstu nesutikti, nes šypsenos ekrane ir liūdesys už jo atskleidė mano auklėtinių žmogiškąsias vertybes ir parodė, kaip per vieną pamoką jie ūgtelėjo.
Nors dažnai sakau, kad sukūrusi vienai klasei užduotį, nemėgstu jos kartoti su kitais metais atėjusiais mokiniais, tačiau prie kai kurių jų vis dėlto ne kartą sugrįžtu, nes jos turi ypatingą vertę – ir moko, ir suteikia vertybių, kurių kartais jokiuose vadovėliuose nerasi.
Net septynis kartus apsisukus metų ratui, pajutau, jog laikas grįžti prie gražių žodžių pamokos. Pirma diena, kupina klausimų „Kam to reikia? O kokie žodžiai yra gražūs?“, nieko gero nežadėjo. Nelabai nudžiugino ir reakcija antrąją dieną: „Ką, ir vėl reikia?“. Trečią dieną buvau taip užsiėmusi, kad įėjusi į klasę ir skubiai ruošdamasi pamokai net krūptelėjau nuo netikėto klausimo: „Mokytoja, ar šitas žodis tinka?“. Apsidairiusi pamačiau, kad visi mano vaikai susikaupę rašo žodžius. Ketvirtą dieną atidarius klasės duris ir išgirdus: „Kas dar negavo lapelio žodžiams?“, per kūną perbėgo šiurpuliukas, o gerklėje jau ne pirmą kartą įstrigo graudulio kamuoliukas. Tie, kas nedirba su vaikais, mano emocijų galbūt nesupras. Apie tai pasakoju, nes žinau savo tinklaraščio auditoriją, nes su ja norisi dalintis sėkmės istorijomis🤗
Raktelio paieškos Valentino dienos išvakarėse padės vaikams pasitikrinti žinias apie būdvardį ir jo draugystę su daiktavardžiu. Būtent taip, mokydama vaikus derinti būdvardį su daiktavardžiu, vadinu šių kalbų ryšį. Valentino dienos išvakarėse žodis draugystė įgaus ypatingą reikšmę, todėl tikiuosi, kad trumpas žinių patikrinimo žaidimas bus žaidžiamas be įtampos ir su džiaugsmu.
Tai – ne vienintelė užduotis, pasislėpusi po vaikų mėgstama švente. Į akiratį patekusi origami pamokėlė, mokanti išlankstyti 3D besibučiuojančias lūpas, tuoj pat pasufleravo ir veiklų idėjas. Nuotolinių susitikimų ir video konferencijų organizavimo platformoje Zoom auklėtiniams parodžiusi savo lankstinį, nesitikėjau tokios reakcijos: jie juokėsi ir klausinėjo, ar turi savarankiškai namuose išlankstyti tokį pat darbelį, vėl juokėsi ir gestais mėgdžiojo popierinių lūpų veiksmus, vis tebesijuokdami sakė, kad tikrai nori išmokti lankstyti tokias neįprastas lūpas 💋 .
Tad klasės valandėlėje mes mokysimės ne tik origami meno, bet ir pasakyti vienas kitam gražių žodžių. Parašius šitą sakinį vaizduotėje iš karto iškilo tie, kurie galbūt neišdrįs to padaryti, tie, kurie dėl kalbos raidos specifikos gali nerasti reikiamų žodžių. Jei taip nutiks, gražių žodžių į vaikų lankstinius pridėsiu pati, jiems tereikės kitą dieną nežiūrint pasirinkti patikusias lūpas ir iš jų pasiimti gražius žodžius, kuriuos sudės į Valentino dienos sveikinimą. Būtinai pasinaudosiu ir Arno pasiūlymu. Išlankstę dar po vieną darbelį, įklijuosime liežuvį, ant kurio suguls ne žodžiai, o sakiniai. O po to galėsime prisiminti ir skyrybą. Ačiū, Arnuti, už idėją😘
Socialinio ir emocinio ugdymo lavinimui skirtas žaidimas padės suvokti jausmus ir būsenas, suprasti aplinkinių nuotaikas, išgyventi įvairias emocijas.
Žaisti galima po vieną, poromis, grupėmis.
Prieš pradedant žaisti, vaikams išdalijami akių ir lūpų rinkiniai. Žaidėjai pasirenka vieną iš keturių veikėjų: berniuką, mergaitę, širdelę ar emocijų veidelį.
Žaidimo variantai.
I. Vaikams siūloma pasukti ratą, perskaityti emocijos ar jausmo pavadinimą ir sukurti jo veiduką. Tikėtina, kad veidukai bus vaizduojami skirtingai, todėl vaikai gali gyvai pavaizduoti savo ir draugų emocijas. Tam tikslui reikėtų turėti asmeninius veidrodėlius. Sukūrus emociją, būtina aptarti, kada ir kodėl žmogus išgyvena panašų jausmą; geras ar blogas jis yra; kaip galima būtų padėti žmogui, jei jam to reikia; ar tu esi išgyvenęs tokį jausmą; jei taip, kada tai išgyvenai, kokios jo priežastys, kokios pasekmės ir pan. Rate yra daug nelengvų sąvokų, todėl, atsižvelgiant į vaikų amžių, jų patirtį, galima pasigaminti savo ratą. Jei nesate ypatingas kompiuterio fanas, rekomenduoju pasigaminti jausmų korteles ir duoti vaikams išsitraukti.
II. Vaikai pasirenka vieną akių porą ir, keisdami veidelyje lūpas, stebi, kaip keičiasi akys, bando įvardinti atsiradusį jausmą, paiškinti savo mintis. Vėliau žaidžiama atvirkščiai – vaikai pasirenka vienas lūpas ir, keisdami veidelyje akis, stebi, kaip keičiasi jausmai ir emocijos, bando įvardinti atsiradusį jausmą, paiškinti savo mintis. Galima pasiūlyti nupiešti veidelyje antakius, kurie taip pat prisideda prie jausmų ir emocijų išraiškos veide. Kad nupiešti antakiai nusivalytų, veidelius rekomenduojama laminuoti, o piešimui naudoti nusivalančius baltos lentos rašiklius.
Pasiūlymas atkartoti jausmus tinka ir logopedinėms pratyboms, norint paįvairinti kalbos padargų mankštą, ir dailės, ir teatro pamokoms. Šį žaidimą galima naudoti aptariant literatūros kūrinius, žiūrėtus filmus, spektaklius, skaitytas knygas. Jis tiks ir patiks Valentino dienos gerbėjams. Tačiau didžiausią vertę, mano nuomone, žaidimas suteiks klasės valandėlėms, socialinio ir emocinio lavinimo užsiėmimams, Olweus programos įgyvendinimui.
Įsisukusi į darbų sūkurį nepastebėjau, kad metai eina į pabaigą. Apie tai priminė mano tinklaraštyje šiuo metu dažniausiai renkamas raktinis žodžių junginys Advento kalendoriai. Tad skubu dalintis naujuoju svo kūriniu – Advento kalendoriumi „PASAKŲ GIRLIANDA“. Tiesa, dalinuosi ne visu kalendoriumi, o tik dviem pirmaisiais jo puslapiais, kadangi žodis pasakos įpareigoja sukurti intrigą ir ją išnarplioti pamažu, kasdien sulaukiant vis naujos užduoties.
Šiemetinio Advento kalendoriaus idėja gimė perskaičius docentės, habilituotos daktarės Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės žodžius, kad nereikia šiuolaikinei kartai brukti per prievartą pasakų knygų. Žodis pasaka, pasak docentės, nurodo, jog ji turėtų būti sakoma, t. y. sekama. Šimtmečius pasakų buvo klausomasi, o ne skaitoma, todėl skaitmeninei kartai reikia pasiūlyti veiklų, kurias ji galėtų atlikti savo išmaniuosiuose įrenginiuose.
Nuo gruodžio 1 dienos ant mano pasakų girliandos lempučių kasdien pasirodys po naują simbolį, kuris, lyg mostelėjus burtų lazdele, nukels į puslapį, siūlantį atlikti įdomią interaktyvią užduotį. Toks kalendoriaus formatas tinka ir #nuotoliniam mokymui(si). Kalendoriaus užduotys atliks tokią pat funkciją kaip ir pasakos: mokys, auklės, formuos gyvenimo vertybes, padės pastebėti problemas, aiškins, kaip jas reikia spręsti, skatins veikti netradiciniais būdais, atskleis skaitytojų (klausytojų) kūrybiškumą, turtins žodyną, lavins vaizduotę, žadins norą skaityti.
Jei suintrigavau, siūlau savo išmaniuosiuose įrenginiuose įsirašyti priminimą, kad kiekviena nauja gruodžio diena baigtųsi taip kaip pasakoje „Nuo tada visi gyveno gražiai ir laimingai…“
Pirmoji šio pasakojimo pavadinimo dalis priklauso Rasos Lazauskaitės knygai. Kadangi knygos anotacijoje buvo rašoma, jog ji tinka ir mažiems, ir dideliems, kad ji netgi gali pakeisti skaniausų ledų porciją, nieko nelaukdama atsiverčiau ir pradėjau skaityti. Knygą skaičiau ir dėl kitos priežasties. Ruošdamiesi šių metų Velykoms, kartu su mokiniais vėl prisijungėme prie fondo „Švieskime vaikus“projekto „Vaikų Velykėlės 2021“. Projekte dalyvaujame antrus metus, kadangi labai patinka fondo įkūrėjų pasiūlyti mainai: mes jiems kuriame didelį margutį, jie mums dovanoja knygų. Būten ši R. Lazauskaitės knyga šiemet buvo iškeista į du gigantiškus margučius 🙂
Perskaičiusi knygą supratau, kad galiu aptarti ją su visais savo mokiniais. Tad mokslo metų pradžioje patikrinsiu, ar tikrai ši knyga įdomi įvairaus amžiaus skaitytojams. Aš jau esu patikusiųjų pusėje 🙂 Buvo gera skaityti tokią šiltą, emociškai jautrią ir vertybes puoselėjančią knygą. Kokiu žodžiu, jei ne draugystė pavadinti norą suteikti galimybę pajust skrydžo džiaugsmą tiems, kurie skraidyti negali. Kokiu žodžiu jei ne draugystė pavadinti miško gyventojų susirūpinimą dėl pamestų stručio sapnų. Kokiu žodžiu jei ne draugystė pavadinti kurmio ryžtą išlįsti į žemės paviršių ne jam skirtu laiku. Kokiu žodžiu jei ne draugystė pavadinti norą būti kartu ir džiaugsme, ir bėdoje…
O kad kartu būtų smagiau aptarinėti miškelio gyventojų nuotykius, parengiau užduočių komplektą, suteiksiantį progą po vasaros žaismingai pa(si)tikrinti turimas žinias ir įgyti naujų, leisiantį išsiaiškinti vaikų požiūrį į bendravimą, sužinoti, kokie sapnai juos aplanko naktimis, ir net padėsiantį įveikti baimes.
Nors jaunojo burtininko nuotykius studijavome su septintokais, burtų lazdeles gaminome visi, nes mano auklėtinių grupę sudaro įvairaus amžiaus vaikai, nes mažieji labai norėjo dalyvauti nematytoje veikloje. Šis noras dar kartą patvirtino vieną iš meno terapijos sąlygų – norint pasiekti reikiamų rezultatų, veikla turi būti nematyta, netikėta ir įdomi. Tik tada žmogus atsipalaiduos, įsigilins į save ir atsiskleis.
„Kaip burtų lazdelės gaminimas gali taip paveikti?“ – pagalvosite. Prieš darbą vaikai išėjo pasivaikščioti po mokyklos kiemą ir susirasti lazdelei reikalingų priemonių. Pakvėpavę grynu oru, atsipalaidavę jie kibo į gamybos procesą, kurio metu atsiskleidė ne tik kūrybiškumas – dirbant tokį neįprastą darbą tikrai kyla įvairių minčių. Kartais jos būna padrikos, tačiau gana dažnai – gilios ir prasmingos. Pradėjus nuo Hario Poterio ir jo šeimos likimo aptarimo, netrukus buvo pereita prie savos aplinkos ir joje esančių žmonių. Pasigaminę po lazdelę vaikai turėjo galimybę sugalvoti norą. Jis turėjo būti ypatingas, nes lazdelė galėjo išpildyti tik vieną. Šis užsiėmimo momentas buvo labai jautrus, parodęs, kad vaikams rūpi ne vien tik asmeninė gerovė.
Taigi įduodu jums į rankas burtų lazdelę, galinčią paversti pamoką įdomia veikla, suteikiančią puikią progą pamokos turinį susieti su klasės vadovo veikla, leidžiančią į(si)vertinti, padedančią suvokti save ir savo jausmus.
Vieni, laukdami atostogų, galvoja nuveiksiantys visus nebaigtus darbus. Kiti svajoja apie nesibaigiančius atostogų malonumus. Treti iš anksto pradeda skųstis, kad vasarą, ypač esant blogam orui, vėl nebus ką veikti. Kuo užsiimti vasarą vaikams, esu rašiusi ne vieną kartą: tai ir stalo žaidimas„Neriame į vasaros atostogas!“, irįvairios atostogų veiklos, ir100 žodžių užduotis, ir tinklaraščio „PusėMusės“kūrybiniai pasiūlymai, ir naujas žaidimas su kauliuku „VASAROS PLANAI“.
korsigita 