Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Skaitydami Ezopo pasakėčią „Nesutarią žemdirbio vaikai“, visada su mokiniais parsinešdavome iš mokyklos kiemo pagaliukų, kad laužydami patikrintume tėvo pamoką sūnums ir išsiaiškintume pasakėčios moralo prasmę.
Šiemetiniams skaitytojams posakio „Vienybėje – galybė, nesantaikoje – pražūtis“ teisingumą pasiūliau patikrinti eksperimentu su spagečiais. Į klausimą „Kokį svorį gali išlaikyti spagečiai“, gavau daug vienodų atsakymų – beveik visi vaikai abejojo šios rūšies makaronų tvirtumu ir sakė, kad jie jokio svorio neišlaikys. Vienam mokinukui kilo mintis, kad makaronai gali išlaikyti tiek, kiek sveria visas pakelis, t. y. 500 g. Tik vienas berniukas išdrįso paprieštarauti klasės nuomonei ir pasakė, kad spagečiai išlaikys didelį svorį, tačiau nesugebėjo atsakyti, kodėl taip mano, todėl jo atsakymą prilyginome spėjimui. O spėjimus juk reikia patikrinti!
Šis eksperimentas ne tik paaiškina pasakėčios moralą, jis gali padėti suprasti, kaip inžinieriai, pasinaudodami mokslininkų tyrimais apie lenkiamų medžiagų lūžimą, apie jų tempimą ir gniuždymą, parenka tinkamas medžiagas projektuodami tiltus, pastatų konstrukcijas. Nors profesionaliems inžinieriams labiau rūpi plieninės tilto sijos, bet įdomus eksperimentas su makaronais taip pat suteikia žinių apie medžiagų stiprumą.
Nebegalėdama atsitraukti nuo žaidimų kūrimo programos TinyTap, supratau, kad ji nusipelnė atskiro reportažo. „Mes tikime individualizuotu ugdymu. Tikime, kad kiekvienas gali išmokyti ir išmokti ko tik nori, jei turi tam reikalingų įrankių, atitinkančių kiekvieno konkrečius poreikius“, – sako žaidimų kūrimo platformos TinyTap autoriai. Ši socialinė platforma suteikia galimybę šeimoms, mokytojams ir mokiniams mokytis vieniems iš kitų – kurti savo asmeninius ugdomuosius žaidimus ir žaisti tūkstančius naujų žaidimų, kuriais kasdien dalijasi viso pasaulio ugdytojų ir besimokančiųjų bendruomenė. Sukurtais žaidimais dalijamasi internete, programėlėse TinyTap Market, AppStore ir Google Play. Žaidimų, užduočių ir programų autoriai turi galimybę savo darbus pardavinėti.
Kam skirta ši platforma?1. Vaikams, kadangi jie ne tik žaidžia įtraukiančius žaidimus, bet ir patys gali juos kurti. 2. Tėvams, kurie gauna puikų įrankį, padedantį bendrauti su savo atžalomis ir tuo pačiu jas ugdyti. 3. Mokytojams, kurie sukūrę nematytus ir įdomius žaidimus sudomina vaikus savo mokomuoju dalyku. 4. Specialiesiems pedagogams, kadangi žaidimų kūrimo programa padeda ne tik sugalvoti naujų būdų kaip padėti savo ugdytiniams, bet ir kurti individualias užduotis. Tuo įsitikinau pati, pasiūliusi savo vaikams lietuvių liaudies pasakos „Sigutė“ interaktyvią versiją. Tuo įsitikinsite ir jūs, palyginę du žaidimo „MARGUČIAI“ variantus, skirtus #įtraukiajam ugdymui.
5. Net knygų autoriai naudojasi TinyTap! Jie skaitmenina savo kūrinius, perkelia jų personažus į žaidimus ir suteikia skaitytojams galimybę susipažinti su jais artimiau. 6. TinyTap platforma tinka ir spalvingiems pristatymams, idėjų platinimui, reklamai. Mokymų, seminarų metu šia programa parengtos užduotys ne tik perteikia informaciją, bet ir įtraukia klausytojus į aktyvias veiklas, vertinimus ir įsivertinimus. Programa leidžia kurti žaidimus, dėliones, viktorinas, skaitmenines knygas ir vadovėlius, nuotraukų, kortelių albumus, papildytus garso komentarais. Ir dar, šia programa kurtos priemonės – nepamainomos #nuotolinio mokymo metu!
Pasak platformos autorių, tai – tik pradžia. Jų vizija – pakeisti individualizuoto ugdymo ateitį, padarant jį prieinamu, pasiekiamu ir smagiu visiems, kurie dega aistra mokyti ir mokytis. Taip pat siekiama sukurti didžiausią ugdomųjų žaidimų rinką pasaulyje. Tuo tikslu planuojama nuolat pridėti naujų žaidimų kūrimo įrankių, tad jų autoriams beliks į juos perkelti savo vaizduotę ir kūrybiškumą.
Tokios sunkios pamokos neturėjau nei aš, nei mano kolegė, istorijos mokytoja Kristina Rimkienė, nei Klaipėdos Litorinos mokyklos sutrikusios klausos 5–10 klasių mokiniai, atsiliepę į tarptautinę pilietinę seminarų rengimo iniciatyvą – vesti nuotolines pamokas Ukrainos vaikams. Iniciatyvos autorius – mokslininkas Charlie Moreno Romero – pasiūlė organizuoti tokius užsiėmimus, kuriuose karo siaubą išgyvenantys vaikai galėtų pabendrauti ir pasidalinti savo išgyvenimais, emociškai atsigautų ir nors trumpam pamirštų jų šalį ištikusią negandą.
Užsiregistravusios vesti pamoką nežinojome, kiek ir kokių vaikų prisijungs, todėl supratome, kad gali tekti improvizuoti. Taip ir nutiko, kada ekrane išvydome mažų vaikučių veidus. Į savo pamoką, kurią pavadinome „Sukurkime pasaką kartu!“, įtraukėme pasakos ir dailės terapijų elementų, galinčių padėti išlieti susikaupusį nerimą ir baimę, atsipalaiduoti ir paieškoti išeities iš tokios sudėtingos situacijos. Gal pavadinimas, o gal trumpa anotacija paskatino mažųjų tėvus jungtis būtent į mūsų pamoką, tačiau jie tikrai nenusivylė, nes klaipėdiečių dėka vaikai tapo neilgos, bet gražios pasakos autoriais. Autorystės teisę jiems suteikė mano sukurtas žaidimas, kurio metu, laikantis pasakos kūrimo formulės, vaikai galėjo išsirinkti pasakos personažą, veiksmo vietą ir laiką, transportą, stebuklingus atributus ir padėjėjus. Esame dėkingos vyresniesiems pamokos dalyviams, supratingai užleidusiems savo pasirinkimo galimybę kitoje ekrano pusėje sėdintiems vaikams, kuriems atverti langelius buvo be galo smagu. Tai liudijo nuolatiniai komentarai: „aš dar nesirinkau; ir aš taip pat; ar galima dar kartą rinktis…“.
Pasiūlymas iliustruoti sukurtą pasaką buvo sutiktas su džiaugsmu, kurį tuoj pat pakeitė nerimas, kadangi vaikai neturėjo tokio popieriaus lapo, kokį laikiau savo rankose. Neturėjo jie ir spalvų, todėl piešiniai buvo piešiami parkeriu ar paprastu pieštuku. Žiūrint į juos, kirbėjo mintis, kad bėgdami iš savo namų vaikai nespėjo nieko pasiimti. Žaidimas lėmė pagrindiniams herojams – drąsiam berniukui ir bjauriajam ančiukui – debesėliu pakilti į kalnus. Ir visai nesvarbu, kad kalnai buvo nespalvoti, vaikų piešiniuose jie atrodė kaip išsigelbėjimas nuo to, kas šiandien vyksta žemėje.
Aptariant pasakas pokalbis ne kartą nukrypo į šoną, nes mažiesiems svečiams norėjosi pasidalinti savo įspūdžiais apie darželį ir mokyklą, kurių šiuo metu jie negali lankyti dėl vykstančio karo. Skaudu buvo girdėti iš vaikiškų lūpų tokį žiaurų paaiškinimą. Kadangi pagrindiniai pasakos veikėjai turėjo net 101 pagalbininką – būrį dalmatinų, vaikai su užsidegimu atsakinėjo į klausimus ir apie savo augintinius. Didelį įspūdį mažiesiems paliko mūsų mokinių gestai ir pirštų abėcėlė, vėliau jie patys kantriai ir nuoširdžiai mokė mus ukrainietiško atsisveikinimo… Toks ir buvo iniciatyvos tikslas – suteikti vaikams teigiamų emocijų, šilto bendravimo, palaikymo ir vilties. Ekrane esančių vaikų veidukai švytėjo, mojuodami rankomis ir spalvingais piešiniais jiems šypsojosi ir litoriniečiai, Bet tik išsijungus kamerai, vieni nuščiuvo, kiti stengėsi nuslėpti ašaras, o treti, tarp kurių buvau ir aš, pravirko… Nors pastaruoju metu vis kalbama apie visuomenę ištikusią vertybių krizę, drįstu nesutikti, nes šypsenos ekrane ir liūdesys už jo atskleidė mano auklėtinių žmogiškąsias vertybes ir parodė, kaip per vieną pamoką jie ūgtelėjo.
Sutrikusios klausos mokinių 5 klasės literatūros vadovėlyje lietuvių liaudies pasaka „Sigutė“ padalinta į penkias dalis. Skaitant šį įspūdingą kūrinį kasmet mėgaudavausi mokinių noru nesustoti ties perskaityta dalimi ir pradėti analizuoti naują, nes juk taip neramu, kaipgi seksis našlaitėlei ir jos mylimiems gyvulėliams, smalsu, ar pavyks pamotei įgyvendinti savo piktus kėslus.
Bet šiemet man jau buvo nusvirusios rankos, nes prieš kiekvienos naujos dalies skaitymą mokiniai neįstengdavo prisiminti, kas vyko ankstesnėse dalyse. Prieš paskutinės dalies skaitymą pavyko „perkąsti“ naujos internetinės programos TinyTap veikimo principus ir sukurti interaktyvią pasakos versiją. Programoje sukurta teksto suvokimo užduotis labai sudomino vaikus, todėl jie pasistengė atgaminti pirmųjų keturių pasakos dalių siužetą ir taip įsitraukė į paskutinės dalies skaitymą, jog pavyko aptarti ne tik visų veikėjų poelgius, pasakos nuotaiką, bet ir pasidalinti savo jausmais ir emocijomis. Tegyvuoja TinyTap – socialinė platforma, suteikianti galimybę šeimoms, mokytojams ir mokiniams mokytis vieniems iš kitų kuriant ir savo mokymosi priemones, ir naudojantis tūkstančiais naujų programų, kuriomis kasdien dalijasi viso pasaulio pedagogų ir besimokančiųjų bendruomenė!
Jei pasakyčiau, kad mano mokiniai labai laukia perskaitytų knygų atsiskaitymo dienų, meluočiau ir jums, ir sau. Vieniems tokios dienos nepatinka, nes jie nespėja perskaityti pasiūlytos ar pačių pasirinktos knygos, kiti nerimauja, kad mano parengtos užduotys gali būti per sunkios. Žinoma, yra ir malonių išimčių – vaikų, kuriems tokios dienos itin patinka.
Bet vieno momento laukia tikrai visi! Anksčiau, skatindama vaikus skaityti, siūlydavau jiems skaičiuoti, kiek kuris perskaito per metus. Niekur nefiksuojami skaičiai vaikų visiškai nesudomino, bet prieš keletą metų pasiūlytas smėlio terapijos metodas įtraukė pirmuosius jį išbandžiusius vaikus. Spalvingi smėlio sluoksniai ne tik rodė perskaitytų knygų skaičių, bet ir džiugino gražiais raštais. Meno terapijos specialistai turbūt gūžtelėtų pečiais ir paklaustų, kur gi čia yra smėlio terapija. Ir jie, ir aš žinome, jog menas tampa terapija tik tada, kai įvyksta pozityvūs pokyčiai. Pirmieji pokyčiai, tiesa, nedidukai, įvyko rudenį, pirmųjų perskaitytų knygų pažymėjimo dieną, kada vaikai, įpylę į indelius nurodytą kiekį smėlio, ilgai nenorėjo atsitraukti nuo dėžučių mėgaudamiesi raminančiu smiltelių byrėjimu pro pirštus. Antrasis pokytis įvyko pavasarį, pristačius paskutinę tais mokslo metais perskaitytą knygą. Kadangi vieni vaikai skaitė nenoriai ir lėtai, jie netruko suprasti, jog jų indeliai labai skiriasi nuo mėgstančių skaityti vaikų indelių. Nors žinau, kad dėl klausos sutrikimo lėčiau besivystančios vaikų kalbos jiems būna sunku skaityti, kadangi ne visada supranta, ką perskaitė, bet taip pat žinau, kad skaitymas yra vienas iš dėkingiausių būdų, užpildantis žodyno spragas, lavinantis kalbą, plečiantis akiratį. Todėl smėlio terapijos metodą tęsiau. Pamačiusi naujų mokinių reakciją į vyresniųjų smėlio indelius, sulaukusi daugybės klausimų, ar galima skaityti daugiau knygų negu siūlau visai klasei, supratau, jog įvyko trečias be galo svarbus pokytis – noras kuo greičiau pripildyti savąjį indą. O tai įgyvendinti nėra labai lengva – prieš įpilant sluoksnelį nuspalvinto Baltijos pajūrio smėlio, reikia ne tik perskaityti knygą, bet ir įveikti ne vieną užduotį.
Kol kas mano mokiniai tik mėgaujasi spalvingais indeliais, bet jau greitai aš jiems atversiu didelę paslaptį, juk tuose indeliuose yra sukauptas ne tik knygų sąrašas, bet ir naujai susiformavęs požiūris į skaitymą ir jo teikiamas vertybes.
Vieną ilgąjį savaitgalį vykdama į Prahą, tvirtai žinojau, koks bus mano pirmasis pirkinys – ogi šaunusis kareivis Šveikas! Tiesa, mokykloje turėjau susirašinėjimo draugę Dašą iš tuometinės Čekoslovakijos, kuri man buvo padovanojusi pliušinį kareivėlį, bet jis, kaip ir dauguma mano vaikystės ir jaunystės suvenyrų, atiteko vaikams. Prieš keletą metų, vėl kilus norui kažką kolekcionuoti, pasirinkau literatūros kūrinių herojus. Štai kodėl taip norėjau grįžti į Prahą! Savaime aišku, Šveiką radau, tačiau man pačiai netikėtai iš kelionės grįžau net su keturiais suvenyrais. Apie juos papasakosiu vėliau, kadangi šis reportažas skirtas ne mano naujosios kolekcijos eksponatams, o smagiam padarėliui iš knygos „Spinčius“.
Jau tapo tradicija po kiekvienų atostogų aptarti su mokiniais skaitytas knygas. Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ dėka antrą kartą visi kartu skaitome vienodas knygas. Pirmoji jų – „Dviese bijoti drąsiau“, antroji – „Spinčius“. Norėdama sudominti vaikus, paskatinti atidžiau skaityti, paruošiu jiems teksto suvokimo užduočių. Ne išimtis ir „Spinčiaus“ knygelė. Užduotys parengtos skirtingo amžiaus, nevienodų gebėjimų mokiniams, tad jų atlikimas turėtų įtraukti vaikus. Turėtų jiems patikti ir knygos apžvalgos pabaigoje siūloma kūrybinė veikla, kurios idėją pametėjo Prahos iliuzijų muziejuje nusipirktas atvirukas apie Raudonkepuraitę. Žiūrint iš fantastinės pusės, atvirukas turi paslaptį – jis gali keisti vaizdus. Mąstant moksliškai, jokios paslapties nėra, nes tai – dirbtinai sukurta optinė iliuzija. Tiesa, man taip ir nepavyko perkąsti atviruko optinės apgaulės, nes nesinorėjo jo sugadinti. Ir visagalis internetas nedaug tepadėjo, bet tie piešiniai, kuriuos pasiūlysiu savo mokiniams, bus taip pat netikėti ir įdomūs.
Koks tokio piešimo tikslas? Pirmiausia, jis labai artimas Spinčiui – veikėjui, egzistuojančiam tik fantazijoje. Antra priežastis – džiaugsmo suteikimas nemokantiems piešti vaikams. Net ir mano, tikros piešimo kankinės, darbelis, įvilktas į iliuzijos rėmus, atrodo visai padoriai 🤭 Tad ačiū optikai ir Prahai už meninius atradimus ir dar vieną galimybę į literatūros pamokas integruoti STEAM ugdymą, kadangi be paslaptingojo piešinio mokiniams teks pakartoti ir matavimo vienetus 📐
Įsisukusi į darbų sūkurį nepastebėjau, kad metai eina į pabaigą. Apie tai priminė mano tinklaraštyje šiuo metu dažniausiai renkamas raktinis žodžių junginys Advento kalendoriai. Tad skubu dalintis naujuoju svo kūriniu – Advento kalendoriumi „PASAKŲ GIRLIANDA“. Tiesa, dalinuosi ne visu kalendoriumi, o tik dviem pirmaisiais jo puslapiais, kadangi žodis pasakos įpareigoja sukurti intrigą ir ją išnarplioti pamažu, kasdien sulaukiant vis naujos užduoties.
Šiemetinio Advento kalendoriaus idėja gimė perskaičius docentės, habilituotos daktarės Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės žodžius, kad nereikia šiuolaikinei kartai brukti per prievartą pasakų knygų. Žodis pasaka, pasak docentės, nurodo, jog ji turėtų būti sakoma, t. y. sekama. Šimtmečius pasakų buvo klausomasi, o ne skaitoma, todėl skaitmeninei kartai reikia pasiūlyti veiklų, kurias ji galėtų atlikti savo išmaniuosiuose įrenginiuose.
Nuo gruodžio 1 dienos ant mano pasakų girliandos lempučių kasdien pasirodys po naują simbolį, kuris, lyg mostelėjus burtų lazdele, nukels į puslapį, siūlantį atlikti įdomią interaktyvią užduotį. Toks kalendoriaus formatas tinka ir #nuotoliniam mokymui(si). Kalendoriaus užduotys atliks tokią pat funkciją kaip ir pasakos: mokys, auklės, formuos gyvenimo vertybes, padės pastebėti problemas, aiškins, kaip jas reikia spręsti, skatins veikti netradiciniais būdais, atskleis skaitytojų (klausytojų) kūrybiškumą, turtins žodyną, lavins vaizduotę, žadins norą skaityti.
Jei suintrigavau, siūlau savo išmaniuosiuose įrenginiuose įsirašyti priminimą, kad kiekviena nauja gruodžio diena baigtųsi taip kaip pasakoje „Nuo tada visi gyveno gražiai ir laimingai…“
Priešpaskutinę rugsėjo dieną 5–10 klasių sutrikusios klausos mokiniai ir vaikai iš Sutrikusios klausos vaikų ir jaunuolių tėvų bendrijos „Aidas”, atvykę į Lietuvos liaudies buities muziejų, pateko į baisųjį lietuviškos spaudos draudimo periodą. Ir ne tik pateko, bet ir turėjo jį išgyventi. Viskas prasidėjo peržengus slaptosios lietuviškos mokyklos slenkstį. Slenkstis simbolizuoja ribą tarp dviejų pasaulių, tad jį peržengę mokiniai pateko į motiniškai besišypsančios, bet griežtokos daraktorės klasę. Daraktorė laiko veltui neleido, juk jai reikėjo suspėti su vaikais išeiti trijų žiemų kursą: pažinti raides, mokytis slebizavoti, rašyti grifelinėse lentelėse, skaičiuoti rišant siūlų mazgelius, mokytis kalbėti maldeles, minti mįsles ir net skaityti odę rykštei! Tiems, kurie mokytis nenorėjo, teko išbandyti klūpojimą ant akmenukų, kurie atstojo senovėje naudotus žirnius. Pamokų metu vis nuskambėdavo priminimas, kad reikia būti budriems, saugotis žandarų, išgirdus keistus garsus slėpti lietuviškas knygeles. Perspėjama buvo neveltui – įpusėjus trečios žemos kursą, visi pašoko nuo stipraus beldimo į duris. Žandarai! Laimė, daraktorei pavyko išgelbėti visą grupę, pasiūlius tikrintojams didelį rūkyto kumpio gabalą. Tačiau nei vienas lengviau neatsiduso, nes žandarai bet kada galėjo grįžti, todėl daraktorė parodė, kur tokiu atveju galima pasislėpti: vieni sulindo į užkrosnį, kiti sutūpė kubiliukuose.
Išėjus tris klases, kelionė laiku nesibaigė. Muziejaus gidė, vesdama nuo pirkios prie trobos, nuo stubos prie gryčios, įtraukė vaikus į buities darbus siūlydama sumalti grūdus, išskalbti drabužius, pasemti vandens iš šulinio, pasirūpinti šuniuku; aiškindama, kaip reikia padengti stalą, kaip spausti sūrį, kokia kryptimi šluoti grindis… Su ano meto vaikų kasdienybe mokiniai susipažino bandydami šešiese sugulti į vieną lovą ir vienu metu apsiversti ant kito šono, apžiūrinėdami medinius žaislus, iš skudurėlių suvyniotas lėles, matuodamiesi medines klumpes, spėliodami Užgavėnių personažų kaukes, dėdamiesi į galvą perspėjimus, kas nutiks barbenant pirštais į stalą, supant tuščią lopšį, sėdint sukryžiuotomis kojomis… Šios kelionės metu vaikai sužinojo, koks etnografinis regionas buvo turtingiausias, kuriame krašte gyveno labiausiai išsilavinę žmonės, kokiame regione labiausiai buvo vertinamas ąžuolas, liepa ir šermukšnis, kur vykdavo pačios smagiausios Užgavėnės; aiškinosi, kodėl aukštaičiai su žemaičiais dažnai nesusišnekėdavo, kokia delmono reikšmė, kurioje tarmėje dažniausiai skamba garsai c ir dz, kokio ilgio ištekėjusių moterų nuometas… Apie visa tai mokomasi kasmet. Tačiau pamokos, gautos ne iš vadovėlių, ne iš mokytojų pasakojimų ar kompiuterių ekranų, yra dvigubai vertingesnės, įdomesnės ir įsimintinesnės.
Kad mokslo šaknys nebūtų tokios karčios, pradėkime mokslo metus žaismingai 🙂 Smagi FLIPPITY VIKTORINApadės pereiti nuo atostogų prie mokymosi ritmo. Žinias apie rudenį vaikai galės pasitikrinti (gal ir papildyti) žaisdami žaidimą „APIE RUDENĮ“, sukurtą žaidimo „Kryžiukai-nuliukai“ principu. Nors žaidimas skirtas dviem žaidėjams, tačiau jis puikiai tiks ir dviem komandoms.
Užduotis „KĄ SLEPIA FIGŪROS“ primins, jog atėjo ruduo, kviečiantis visus į klases.
Vis dar tebegyvenantiems vasaros atostogų prisiminimais tikrai pravers dėmesio koncentraciją lavinantys užšifruoti rašteliai, kuriuos galima sukurti naudojantis „TERAPINE ABĖCĖLE“. Tiems, kas neturės laiko, siūlau pasinaudoti mano sukurtu rašteliu.
Užšifruoti galima ne tik tekstus. Jeigu gausite naują klasę, pasiūlykite vaikams susipažinti šifruojant vienas kito vardus. Užšifruota pamokos tema, užduotis, mįslė, patarlė ar reikalingas žodis taip pat prisidės prie vaikų motyvacijos kėlimo, susidomėjimo siūloma veikla. Tad šifruokite ir mėgaukitės!
Pirmoji šio pasakojimo pavadinimo dalis priklauso Rasos Lazauskaitės knygai. Kadangi knygos anotacijoje buvo rašoma, jog ji tinka ir mažiems, ir dideliems, kad ji netgi gali pakeisti skaniausų ledų porciją, nieko nelaukdama atsiverčiau ir pradėjau skaityti. Knygą skaičiau ir dėl kitos priežasties. Ruošdamiesi šių metų Velykoms, kartu su mokiniais vėl prisijungėme prie fondo „Švieskime vaikus“projekto „Vaikų Velykėlės 2021“. Projekte dalyvaujame antrus metus, kadangi labai patinka fondo įkūrėjų pasiūlyti mainai: mes jiems kuriame didelį margutį, jie mums dovanoja knygų. Būten ši R. Lazauskaitės knyga šiemet buvo iškeista į du gigantiškus margučius 🙂
Perskaičiusi knygą supratau, kad galiu aptarti ją su visais savo mokiniais. Tad mokslo metų pradžioje patikrinsiu, ar tikrai ši knyga įdomi įvairaus amžiaus skaitytojams. Aš jau esu patikusiųjų pusėje 🙂 Buvo gera skaityti tokią šiltą, emociškai jautrią ir vertybes puoselėjančią knygą. Kokiu žodžiu, jei ne draugystė pavadinti norą suteikti galimybę pajust skrydžo džiaugsmą tiems, kurie skraidyti negali. Kokiu žodžiu jei ne draugystė pavadinti miško gyventojų susirūpinimą dėl pamestų stručio sapnų. Kokiu žodžiu jei ne draugystė pavadinti kurmio ryžtą išlįsti į žemės paviršių ne jam skirtu laiku. Kokiu žodžiu jei ne draugystė pavadinti norą būti kartu ir džiaugsme, ir bėdoje…
O kad kartu būtų smagiau aptarinėti miškelio gyventojų nuotykius, parengiau užduočių komplektą, suteiksiantį progą po vasaros žaismingai pa(si)tikrinti turimas žinias ir įgyti naujų, leisiantį išsiaiškinti vaikų požiūrį į bendravimą, sužinoti, kokie sapnai juos aplanko naktimis, ir net padėsiantį įveikti baimes.
korsigita 