Kai pernai savo mokiniams pasakiau, kad važiuosime į profesijų mugę, mano pasiūlymas buvo priimtas be ypatingo džiaugsmo. Ir nenuostabu, juk tai, kas nežinoma, pasitikėjimo niekam nekelia. O šiemetinė žinia apie išvyką vyresniųjų auklėtinių buvo sutikta audringai. Abejingi liko tik penktokai. Bet tik iki tol, kol neperžengė Švyturio arenos slenksčio, nes jau pirmasis paviljonas sufleravo, kad visiems bus labai įdomu.
Parodą pradėjome nuo Klaipėdos laivininkų mokyklos, kur vyko jūrinio mazgo rišimo pratybos. Manote, buvo lengva? Nieko panašaus! Nepaisant sunkumų, jūrinio mazgo rišimo paslaptis buvo įminta!
Gana ilgai užtrukome Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre, nes Arnas panoro išmokti lankstyti iš rankšluosčio gulbę, kurią demonstravo viešbučio kambarinių specialybės atstovės. Susigundžiau ir aš, nes visada žavėjausi užjūrio kurortų viešbučiuose išlankstytomis grožybėmis. Grįždami į mokyklą su Arnu sutarėme, kad namuose dar kartą pabandysime padaryti rankšluostinį paukštį. Man pavyko! Kažin, kaip sekėsi Arniukui? Bronius centro paviljone pasinaudojo unikalia galimybe ir palepino savo nugarą klasikiniu masažu.
Apie Lietuvos kariuomenės Karo policijos, Klaipėdos įgulos ir Generolo Žemaičio Lietuvos karo akademijos paviljonus daug nerašysiu, nes ir taip aišku, kad berniukams patiko viskas: ir šalmai, ir ginklai, ir automobilis, ir priemonės, naudojamos valstybės gynimui, pažeidėjų gaudymui. Savaime aišku, kad šių ginklų vaikams išbandyti niekas neleido, bet mugėje jie vis dėlto šaudė, nes KTU paviljonas kvietė į virtualias nusikaltėlio gaudynes. Beje, mano ugdytiniai pastebėjo, kad šiemetinėje mugėje ypatingai daug buvo karinių profesijų. Peršasi išvada, kad mūsų valstybei trūksta šios srities specialistų.
Na, o mano Deimantė liko ištikima Turizmo mokyklai, kvietusiai marginti meduolius. Kvapnus spalvingomis kremo bangelėmis išpuoštas mergaitės angelas sudomino ir berniukus, todėl apėjome visą šios mokyklos paviljoną. Elektrinėje keptuvėje išsikepėme ažūrinių blynų, paragavome ypatinga technologija paruoštų daržovių… O kai buvo sukramtyti paskutiniai kąsneliai, visi kartu aptarėme, kam kurios profesijos labiausiai patiko.
ketverius metus, kada asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ nusprendė prisidėti prie mokytojo profesijos prestižo kėlimo ir tarti „ačiū“ tiems, kurie kuria ateitį Lietuvoje, kurių klasėse vyksta ne mažesni stebuklai nei Estijos, Suomijos ar Singapūro mokyklose. Taip atsirado Lietuvos respublikos ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio globojama iniciatyva „Inovatyviausių mokytojų apdovanojimai“. Nors iniciatyvos organizatoriai teigia, kad jų tikslas – skleisti žinią apie puikius mokytojus Lietuvoje ir jiems atsidėkoti, nuo savęs noriu pridėti, kad tai – dar viena galimybė įsitikinti, jog mokytojo profesija yra pašaukimas. Mokytojas, pasak šiandieninių apdovanojimų metu kalbėjusių svečių, yra labai drąsus, kadangi nebijo kartu su vaikais laipioti uolomis, leistis lynu nuotykių parke arba karštai melstis, kad besileidžiantiems vaikams nieko nenutiktų, vežtis juos į trumpesnes ir ilgesnes keliones, leisti naktis prie laužo ir kt. Nes mokytojas yra labai imlus, kadangi bedirbdamas su Z karta jau žino, kaip reikės dirbti su alfa ir kitomis raidėmis pavadintomis kartomis. Nes mokytojas tiki savo mokiniais ir tuo, ką jis daro. Nes mokytojas mėgsta tai, ką jis daro. Nes mokytojas gyvena tuo, ką jis daro… Ir aš darysiu, kadangi žinia, jog antrą kartą patekau į inovatyviausių kalbų mokytojų trejetuką, ne tik džiugina, bet ir įkvepia plačiau išskleisti sparnus naujiems skrydžiams. Svarbu tik neappsvaigti kaip Ikarui nuo atsivėrusių galimybių, neišpuikti nuo gražių žodžių, skambėjusių Valdovų rūmuose, nesudeginti suteiktų galimybių ir nepamiršti tų, kurių dėka šiandien žengiau raudonuoju kilimu.
korsigita 