Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Kalbėdami apie metų laikų kaitą su mokiniais šiandien susimąstėme, kuo skiriasi miškas vasarą nuo miško, pradėjusio gyventi pirmąsias rudens dienas. Iš pradžių vaikai bandė kalbėti tradiciniais sakiniais ir pasakoti apie besikeičiantį orą, dangų gaubiančius pilkus ir sunkius debesis, be perstojo žemę merkiantį lietų, tačiau aš pasiūliau mintimis pasivaikščioti po mišką šiandien, rugsėjo dešimtą dieną. Nesėkmingai bandę mane įtikinti, kad rudenį miškas keičia spalvas, vis dažniau žvelgdami pro langą mokiniai prabilo apie pradėjusias trumpėti dienas, dingusias vasarines gėles, kankorėžiais apsipylusias egles, geresnį ar blogesnį grybų derlių, tuštėjančius paukščių lizdus… Jeigu būčiau žinojusi, kad šiandien bus toks geras oras, tikrai būčiau suorganizavusi pasivaikščiojimą po rudenėjantį mišką, kuriame vaikai būtų atradę dar vieną rudenį pranašaujantį požymį – saulėje besidraikančius vorų tinklus!
Tad pasinaudojau vienu iš meno terapijos būdų ir pasiūliau pabandyti „numegzti“ voratinklius patiems. Būsiu atvira, man sekėsi nekaip, nes kažkodėl apvalus turėjęs būti mezginys įgavo keturkampio formą. Bet raštu likau patenkinta. Buvau patenkinta ir vaikų darbais, pasidžiaugiau jų nusiteikimu ir noru papildyti savo pasakojimus naujais faktais apie metų laikus ir tai įrodančiais kūrybiniais darbais, atidžiai rašyti sakinius ir pastebėti juose skyrybos ženklus, atpažinti sudurtinius žodžius, prisiminti daiktavardžių ir būdvardžių draugystę, kaitant juos skaičiais ir linksniais.
Atsakymą rasite išradingosios pradinukų mokytojos Lauros Muliarčikienės iš Vilniaus rajono Riešės gimnazijos mokslo metų pradžios šventės aprašyme. Laura kasmet stebina ne tik savo mokinius, bet ir idėjų rugsėjui internete ieškančius mokytojus. Prieš porą metų nedrąsiai pakvietus kolegas pasidalinti pirmosios pamokos įspūdžiais, iš mokytojos Lauros atskriejo smagusscenarijusšuniukų tema. Pernai socialiniame tinklapyje Facebook daug dėmesio ir komentarų sulaukė klasės viduryje „banguojantis“ didžiulis laivas, kuris tuometinius antrokus šiemet atplukdė į Holivudą – kino žvaigždžių kalvę.
Riešės gimnazijos trečiokai prieš pirmąją pamoką gavo po bilietą į kino filmą. Bilietas suteikė teisę patekti į VIP zoną, kur mokiniai buvo apdovanoti padėkomis, kurių, jei teisingai supratau, dėl karantino jie neatsiėmė praėjusiais mokslo metais. Po įvykusio pokalbio apie tai, kas nusipelno Oskaro, kas gali palikti savo antspaudą Žvaigždžių alėjoje, kam suteikiama teisė iškilmingai praeiti raudonuoju kilimu, trečiokai kūrė praėjusių atostogų filmukus, kiekvienas paliko savo delno antspaudą 3 klasės šlovės alėjoje, o po to skubėjo į „kino salę“ žiūrėti filmų: „Rudens istorija“, „Žiemos pasaka“ ir „Pavasario siaubas“ kuriuos, pasinaudodama antros klasės vaizdo medžiaga, režisavo mokytoja Laura, o aktoriais, visų vaikų džiaugsmui, tapo jie patys. Po filmo, kaip ir pridera, naujosios žvaigždės kartu su režisiere pozavo kino ekraną vaizduojančiuose rėmeliuose.
Štai kaip išradinga ir savo darbą mėgstanti mokytoja Laura Muliarčikienė nedrąsius pradinukus per ketverius metus paverčia žvaigždėmis!
Toks neįprastas Rugsėjo pirmosios pavadinimas atsirado tikslingai – praėjusiais metais nusprendus nedidukėms kurčiųjų klasėms skirti tik vieną klasės vadovą, šiuos mokslo metus pradėjau turėdama skirtingo amžiaus vaikų grupę nuo penktos iki devintos klasės. Mokslo metų pradžios šventė mano klasėje visada yra svarbi ir nepaprasta. Būtent paskutinis apibūdinimas sukėlė daug abejonių: kaip sukurti renginį, kuris patiktų nedrąsiam penktokėliui ir daug mačiusiam devintokui; kuriam skirti daugiau dėmesio; apie ką kalbėti, kad visi suprastų ir įsitrauktų į siūlomas veiklas… Tada ir kilo mintis Saulės sistemos pagrindu sukurti klasės sistemą, kurioje apie svarbiausią mūsų planetai žvaigždę suksis mano auklėtiniai. Kartu su vaikais ir jų tėvais susipažinę su Saulės sistemos sudėtimi, vieningai sutarėme, jog Saulė – tai aš, žmogus, kuris švies, saugos ir augins jų vaikus (P. S. Didybės manija tikrai nesergu). Kadangi šventė buvo suvaržyta koronaviruso apribojimais, daug idėjų teko perkelti į būsimas klasių valandėles ir lietuvių kalbos pamokas. Tačiau pasidalinti planetomis niekas netrukdė. Tiesa, buvo įdomu stebėti nieko nesuprantančių vaikų ir tėvų veidus, kurie po kiekvienos planetos apibūdinimo vis giedrėjo ir linksmėjo.
MERKURIJUS – artimiausia Saulei, mažesnė už Žemę, krintančių meteoritų krateriais išvagota planeta atiteko 5 klasės berniukams, neseniai palikusiems pradinių klasių suolą, mylimą mokytoją, todėl labai nerimaujantiems ir net išsigandusiems. Tad šiais mokslo metais globos jiems reikės tikrai daug.
VENERA – antra pagal atstumą Saulės sistemos planeta. Ji taip pat yra šiek tiek mažesnė už Žemę, jai taip pat reikia Saulės globos, todėl planetą atidavėme penktos klasės mergaitėms, kadangi Veneros vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive. O kur grožis, ten ir mergaitės 🙂
Turinti keturis skirtingus metų laikus ŽEMĖ atiteko šeštokams, praėjusiais metais pademonstravusiems savo gebėjimą keistis: vieną kartą jie būdavo ramūs kaip žiema, kitą kartą – judrūs ir gyvybingi kaip pavasaris, linksmi ir nerūpestingi kaip vasara, spalvingi ir turtingi idėjomis kaip ruduo.
Raudonoji planeta MARSAS dėl savo vardo reikšmės atiteko paišdykauti, pasierzinti mėgstantiems septintokams. Ši planeta jiems tiko ir dėl to, kad Marse para trunka 24 valandas ir 37 minutes. Įnikusiems į išmaniuosius įrenginius ir pamirštantiems laiko nuojautą septintos klasės berniukams tikrai patiktų galimybė prailginti parą 🙂
JUPITERIS atiteko aukštai ir lieknai septintos klasės mokinei, mėgstančiai minkštus megztukus, pūkuotus aksesuarus ir žaisliukus. O didžiausią Saulės sistemos planetą Jupiterį juk nuolat supa balti, rausvi, rudi, geltoni debesys…
Romėnų turto ir žemdirbystės dievo vardu pavadintas SATURNAS buvo atiduotas mokiniui, kuris yra tikras žemės ūkio ekspertas, galintis papasakoti, kada ką sodinti, kas iš to išdygs, kaip nuimti derlių ir pan. Toks pasirinkimas pasiteisino ir šventinę dieną, kadangi mokinys atėjo į mokyklą nešinas beveik juodais kardeliais, kuriuos pats augino ir prižiūrėjo!
Dievo URANO vardu pavadintą planetą gavo devintokai, nes jie šiais metais literatūros pamokose studijuos graikų mitus. Šią planetą jie gavo ir dėl Urano „pomėgio“ skrieti aplink Saulę atsukant tai vieną, tai kitą šoną. Ši savybė labai primena paauglius: vieną dieną jie bendrauja su tėvais ir mokytojais, klauso jų patarimų, kreipiasi pagalbos, kitą dieną jau sukasi į draugus, skųsdamiesi, kad suaugusieji jų nesupranta.
Plika akimi nematomas paslaptingasis NEPTŪNAS atiteko naujokams, apie kuriuos buvo žinoma jau birželio mėnesį, tačiau savo akimis išvysti pavyko tik rugsėjo pirmąją 🙂
Saulės sistemos planetas lydi ir palydovai, aplink juos nuolat sukasi, skrieja žvaigždės, kometos, asteroidai, meteoritai ir kiti paslaptingosios visatos objektai. Tai – mokinių tėvai, broliai, seserys, močiutės ir seneliai, mokytojai, auklėtojai, draugai…
Štai tokia išėjo mano klasės sistema! Šiandien ji buvo pavaizduota tik kreidelėmis mokyklos kieme, o nuo rytojaus pradėsime rimtas Saulės sistemos studijas, kurių metu sukursime spalvingas šios žvaigždės ir savo klasės sistemas, mano pagamintais kaleidskopais bandysime įžvelgti kosmoso paslaptis, o startą savo gyvenimo žvaigždės link pasaldinsime sviestiniais žvaigždžių ir mėnulio formos sausainiais.
Liaudies išmintis byloja, kad gera pradžia – pusė darbo, todėl savo mokiniams parengiau kūrybinių užduočių, padėsiančių juos sudominti, leisiančių pradėti naujus mokslo metus smagiai ir be streso.
Mėgstantiems spalvinti vaikams sukūriau MOKYKLINIŲ MANDALŲ rinkinuką. Tiems, kuriems spalvinti nėra lengva, galima pasiūlyti mandalas brūkšniuoti ar taškuoti.
Mįslių minimas mano mokiniams nelengvai pasiduoda, bet nuo šių metų tai turėtų tapti maloniu užsiėmimu, kadangi pasitelkdami MĮSLIŲ MOZAIKAS vaikai ne tik lengviau supras perkeltinę smulkiosios tautosakos kūrinėlių prasmę, bet ir kurs spalvingus piešinius.
Vaizdinį mąstymą lavinantys LABIRINTAI ir loginės užduotėlės šalia jų paskatins vaikus susikaupti, išlaikyti dėmesį iki darbo pabaigos, primins, kokių mokymo priemonių prireiks pamokoms.
Vietoje nenustygstantiems vaikams turėtų patikti vaikų žaidimo „Klasės“ pagrindu sukurtas ŽAIDIMAS „RAIDĖS“. Tai – labai universalus žaidimas, kadangi užduotis jam galima kurti mokant pačių įvairiausių dalykų. Spalvotas kubelis tinka mokantis kalbos, žodžio dalių, spalvų, daiktų, figūrų, reiškinių pavadinimus, studijuojant šalies ar pasaulio upes, ežerus, miestus, šalis, tyrinėjant gyvąją ir negyvąją gamtą, skaičiuojant, matuojant, atliekant įvairius sportinius judesius, prisimenant dainų pavadinimus ir melodijas ir t.t.
Na ir kaip gi mokslo metų pradžia be šifruočių! Šį kartą perskaityti užkoduotą tekstą padės po vasaros žvaigždžių lietaus išsibarsčiusios MOKYKLINIO VARPELIO ŽVAIGŽDYNO narės. Sėkmingai įveikusiems „kosminę“ užduotį vaikams siūlau padovanoti galimybę susikurti savo žvaigždynus! Ši užduotis tinka ir pirmajai klasės valandėlei susipažinimo, prisistatymo vienas kitam metu. TAVO ŽVAIGŽDYNAI
Jeigu jums ir vaikams patinka šifruotės, pabandykite perskaityti anksčiau rašytą mokytojos LAIŠKĄ.
Socialiniai filmukai – vienas iš efektingiausių būdų, papildančių pamokų, klasės valandėlių, tėvų susirinkimų, seminarų temas. Juose užkoduotos žinutės skatina atidžiau pažvelgti į visuomenės problemas ir skaudulius. Kartais kelių minučių vaizdas pasako daugiau nei ilgi mokymai ar kasdieniai pamokslai.
Visuomenėje niekaip nesutariama, kas gi atsakingas už visavertės asmenybės formavimą: darželis ir mokykla, šeima, gatvė, o gal tai tik paties žmogaus reikalas?! Gauti atsakymą į šį klausimą turėtų padėti internete rasta nuotrauka ir kinų filmukas apie socialiai atsakingų sesučių pastangas atverti suaugusiesiems akis.
Filmukas „Mes visi“ atskleidžia suaugusiųjų nepakantumą religiniams, rasiniams, kultūriniams skirtumams, kurį bando sušvelninti vaikų draugiškumas ir ryžtingumas įveikiant iškilusius pavojus.
Kartais reikia didelio sukrėtimo, kad nukristų abejingumo kaukė. Taip nutiko filmuko „Misteris Abejingasis“ herojui, labai ilgai vengusiam ištraukti iš kišenių rankas, kad padėtų aplinkiniams.
Vis dažniau mus pasiekia sukrečiančios žinios apie netinkamą elgesį su gyvūnais. Gilias išorines ir vidines išmestų naminių gyvūnėlių žaizdas gydo ne tik globos įstaigų darbuotojai, bet ir pagalbos akcijas organizuojantys savanoriai. Suprasti mūsų mažųjų draugų būseną padės filmukas „Parsivesk mane namo“.
Priklausomybės keliami pavojai vaizdžiai atskleidžiami iš pažiūros nekaltu pomėgiu megzti. Tačiau mezgėjos iš filmuko „Paskutinis mezginys“ paveiksle slypi kur kas gilesnė žinutė.
Požiūris į klimato kaita yra nevienodas: kai kam tai yra 21 amžiaus grėsmė, kai kam – mada, kai kam – bereikalinga panika, kai kam – dėmesio nevertas reiškinys, kai kam – paprastas žodžių junginys ir t. t. Šias versijas išvardinau ne atsitiktinai – pasakiusi mokiniams, kad vykdysime projektą, susijusį su klimato kaita, galėjau sulaukti įvairių reakcijų. Todėl STEAM projekto „Pavasario orai pagal senovės lietuvių tradicijas ir realius stebėjimus“ darbą pradėjau nuo labai toli, nuo lietuvių liaudies tautosakos. Supažindinusi mokinius su senovės lietuvių orų spėjimo papročiais, vieną jų pasiūliau išbandyti Velykų rytą. Tai buvo smagus, šventinis ir šiek tiek paslaptingas ritualas, susijęs su mūsų senolių mėgstamais būrimais. Tad šiemetinės Velykos vaikams buvo kitokios ne tik dėl karantino, atėmusio iš mūsų galimybę gražiausią pavasario šventę sutikti gausiame artimųjų būryje, bet ir dėl naujos tradicijos – prieš susidaužiant margučiais, vaikams reikėjo vieną jų stipriai pasukti ir stebėti, į kurią pasaulio šalį atsisuks velykinio simbolio smailasis galas. Tai turėjo padėti sužinoti, koks bus likęs pavasaris. Velykų burtų rezultatų diagrama parodė, kad laukia vėjuotas ir lietingas pavasaris. Nieko nuostabaus, juk čia, pasak Eduardo Mieželaičio, Lietuva, čia lietūs lyja…
Norėdami įsitikinti, ar senolių spėjimai patikimi, mokiniai kartu su savo tėveliais pusantro mėnesio stebėjo ir fiksavo kiekvienos dienos orus. Rezultatai nustebino, nes iš 49 dienų tik 4 buvo lietingos. Vadinasi, senovės lietuvių orų spėjimo tradicijomis pasitikėti nebegalima. Bet kodėl mūsų seneliai niekada nesuklysdavo, kaip jie be šiuolaikinių technologijų taip tiksliai nuspėdavo, kada arti, kada į dirvą sėklą berti?!
Ir tik tada, kai vaikų galvose susikaupė tiek daug klausimų, buvo galima pradėti su jais kalbėti, kodėl nebepavyksta pasinaudoti liaudies išmintimi ir paaiškinti, kad viso to kaltininkas – klimato kaita. Atsižvelgdama į savo mokinių raidą pasistengiau paprastai, bet įtaigiai paaiškinti, kodėl klimato kaita yra mums pavojinga. Grėsmingi faktai sužadino vaikams ne tik baimės, bet ir susirūpinimo jausmą, kurio dėka visi kartu nusprendėme, kuo galėtume prisidėti prie gimtosios planetos išsaugojimo. Maži vaikai kalnų nenuvers, tačiau supratimas apie energijos taupymą, atliekų rūšiavimą, vartojimo mažinimą tikrai prisidės prie klimato kaitos mažinimo ir prie atsakomybės jausmo dėl Žemės ateities formavimo.
Perfrazavus teologijos, filosofijos ir medicinos daktaro Pascal Ide mūsų gyvenimą apibūdinančius žodžius, paskutinė birželio diena kartu su Klaipėdos lopšelio-darželio „Liepaitė“ bendruomene praėjo valso ritmu:
vienas – asociacijų žaidimas, du – bandymas pasinerti į jausmų pasaulį per spalvas, trys – emocijoms ir jausmams tinkamo indo paieškos;
vienas – Profesinio perdegimo sindromo analizavimas, du – pagalbos sau ir kitiems būdų aptarimas, trys – savo būsenos įsivertinimas;
vienas – atsipalaidavimas gaminant stebuklingus dažus, du – dar stebuklingesnių piešinių kūrimas, trys – refleksija aptariant piešinius.
Po truputį mažėjant darbams, vėl galiu sugrįžti prie veltinio, prie medžiagos, kuri tiek daug duoda: naudos pamokoms ir užsiėmimams, kūrybinio džiaugsmo, pasitenkinimo gautu rezultatu, malonaus atsipalaidavimo.
Šį kartą veltinio atraiža virto terapiniu, emocinį intelektą ugdančiu žaidimu „Emocijų domino“. Jį galima žaisti kaip klasikinį „Domino“ žaidimą, bet galima sukurti ir savo taisykles. Pavyzdžiui, sudėti dvi vienodas emocijas ir pasvarstyti, kas būtų susitikus dviem tokiems pat žmonėms. Galima ir atvirkščiai – parinkti dvi skirtingas emocijas ir pasvarstyti, kuri dominuotų, kuri padėtų, kuri nusisuktų, kuri nuvestų klystkeliais, kuri paskatintų keistis ir pan. Galima paieškoti emocijų, galinčių nuslopinti negatyvias arba padidinti pozityvias emocijas, galima sudėlioti teigiamų ir neigiamų emocijų takelius ir t. t. Žaidimas vienas, o galimybių nepaprastai daug! Šalia veltininio žaidimo pagaminau ir laminuotų kortelių rinkinį, kad prireikus jis būtų greičiau ir lengviau padauginamas, nes ateinančiais mokslo metais turėsiu didelę skirtingo amžiaus, nevienodo charakterio, įvairiausių pomėgių auklėtinių klasę, su kuria planuoju OLWEUS klasės valandėlėse sužaisti ne vieną „Emocijų domino“ partiją.
Žaidimas ras vietą ir lietuvių kalbos pamokose. Žaisdami vaikai mokysis būdvardžių, jaustukų, veiksmažodžio nuosakų, antonimų, sinonimų, sudėtinių prijungiamųjų priežasties, sąlygos aplinkybės sakinių sudarymo ir skyrybos. Minkštomis veltinio arba blizgiomis laminuotomis kortelėmis galėsime retkarčiais pasinaudoti ir į(si)vertindami savo veiklas.
korsigita 