Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Sukurti tokį projektą paskatino mokinių klausimai, ar reikės šią vasarą rinkti atostogų rinkinuką, o taip pat mamų prašymai sugalvoti nematytų užduočių jų vaikams. Projekte esančios veiklos padės vaikams nepamiršti, ko mokėsi, kad ateinantis rugsėjis prasidėtų džiugiai ir produktyviai.
Užduotis „Atvirukas Mamai“ lietuvių kalbos pamokoje paįvairins žodžių darybos mokymą, logopediniuose ar specialiojo pedagogo užsiėmimuose pasitarnaus mokantis skirti pirmąjį žodžio garsą, diferencijuoti garsus S ir Š. Teisingai atlikta užduotis transformuosis į 3D gėlę, kuri papuoš Motinos dienai kuriamą atviruką. „Sveikinimas Mamai“ skirtas dėmesio koncentracijai lavinti. Jeigu langeliai „nepabėgs“, vaikai turės dar vieną atviruką, kurį beliks užrašyti ir padovanoti brangiausiam žmogui.
Kai atvirukai bus sukurti, įtraukite vaikus į veiklas sugalvodami daugiau užduočių kiekvienam pagal poreikius ir gebėjimus. Pavyzdžiui, pasiūlykite sukurti sveikinimą iš pirmosios gėlės žiedlapiuose esančių žodžių. Tie, kam užduotis per sunki, gali išrinkti ir nurašyti žodžius, kuriuos norėtųsi pasakyti savo mamai. Galima pratęsti žodžių, prasidedančių raidėmis S ir Š sąrašą, galima kurti didesnį žodžio MAMA lizdą. Nepamirškite paprašyti pažymėti žodžių dalis, pasiūlykite sugalvoti su duotais žodžiais sakinių su kreipiniu, vienarūšėmis sakinio dalimis. Kiti galės įtvirtinti tiesioginių, klausiamųjų, šaukiamųjų sakinių skyrybą. Gabūs vaikai tegul sugalvoja sudėtinių sakinių. Jeigu mokote būdvardžių, vieni vaikai pagilins žinias aprašydami gėles, kiti – išvardindami jos spalvas. Bandydami atspėti gėlės pavadinimą, papildykite mokinių žodyną stebėdami įvairius pavasario augalus. Atviruko gaminimas – atspirties taškas, kur atsispyrę nuo jo mokiniai nušoks, priklausys nuo einamų temų, jūsų kūrybiškumo ir noro įtraukti vaikus į bendrą veiklą.
Klaipėdos Litorinos mokykloje kiekvieną pusmetį vyksta patyriminio ugdymo veiklos. 2023 m. pirmąjį pusmetį dalyvavome programoje „Jaunasis sinoptikas“. Kadangi mąstymas glaudžiai susijęs su kalba, sutrikusios klausos vaikai neturi galimybės gauti reikiamo kiekio audialinės informacijos, todėl reikia ieškoti kalbos ugdymo metodų, kurie ne tik kompensuotų tą trūkumą, bet ir lavintų mąstymą, koncentruotų dėmesį, turtintų žodyną. Tad man reikėjo atrasti tokių patyriminės veiklos būdų, kurie, supažindindami su sinoptiko profesija ir įvairiais gamtos reiškiniais, palengvintų nežinomų žodžių ir perkeltinės reikšmės frazių suvokimą. Mintyse dėliodama programą, netikėtai supratau radusi raktą, galintį tai padaryti.
Pirmąją programos įgyvendinimo dieną pasiūliau mokiniams pagaudyti vėją. Tam jie turėjo pasigaminti anemometrą. Kas tai yra? Tai – vėjo greičio matavimo prietaisas. Labiausiai paplitęs anemometro tipas yra puodelio anemometras, kurį sudaro keturi puodeliai, sumontuoti ant rankenų, besisukančių nuo vėjo. Taurės gaudo vėją ir verčia rodykles suktis.
Pasigaminę vėjo gaudyklę vaikai ilgai jo laukė, nes kovo pradžia buvo labai rami. Tad mokinių žodynas buvo papildytas nauju žodžiu TYKA. Tai – diena be vėjo. Laimė, vėjo sulaukėme. Ir ne bet kokio – vieną dieną jis būdavo silpnesnis, kitą – stipresnis… Mokinių anemometrui teko atlaikyti net ir audros gūsius! Taip vaikų žodyne atsirado sinonimų sąrašas, padėjęs apibūdinti skirtingo greičio vėjo judėjimą: PUČIA, DVELKIA, DUMIA, GAIRINA, ŠIURINA, SIAUČIA…
Paskutinę patyriminės veiklos dieną mano pasiūlymas pagauti vėją su maišeliais iš pradžių vaikus suglumino. Vėliau linksmai bėgiodami po mokyklos stadioną jie vis dėlto pripildė savo maišelius. Sulaukę klausimo, ar maišeliuose tikrai vėjas, mokiniai iš karto linktelėjo galvas. Tada išdalinau jiems balionus ir paprašiau pripūsti. Išgirdę tą patį klausimą, vaikai susimąstė ir netrukus šūktelėjo, jog ir balionuose, ir maišeliuose yra oras. Taip mes išsiaiškinome, kad vėjo pagauti neįmanoma. Šis nušvitimas padėjo mokiniams suvokti frazeologizmo GAUDO VĖJĄ LAUKUOSE prasmę. Užduotis, prašanti skaitmeniniame žodyne pasirinkti patikusius frazeologizmus apie vėją, jų pristatymas klasės draugams palengvino ir kitų pasakymų: DYKI VĖJAI, KIŠENĖSE VĖJAI PUČIA, IŠEITI ANT KETURIŲ VĖJŲ, VĖJAI GALVOJE, supratimą.
Tad tikiuosi, kad šios veiklos pristatymas NENUEIS VĖJAIS ir jūs padėsite savo mokiniams atskleisti tai, ką kadaise užkodavo mūsų senoliai🌬️
Man gyvenime yra du nepakartojami gamtos reiškiniai, įkvepiantys ir džiuginantys. Kada teka ar leidžiasi saulė, norisi imti teptuką ir tapyti. Deja, bet to niekada nepadariau, nes su piešimu visiškai nedraugauju 😦 Antrasis įkvėpimo šaltinis man yra pavasaris. Vaikštinėdama šiandien po savo mikrorajoną dairiausi, gėrėjausi ir mintyse dėliojau žodžius, kurių, skirtingai nei teptuko, neslėpsiu. Gal kažkas pajus tą pačią pavasario magiją 😀
Apie socialinį emocinį ugdymą (SEU) kalbama daug ir plačiai, siūlomi įvairūs darbo būdai ir metodikos, padedančios lavinti penkias pagrindines SEU kompetencijas. Pastebėjusi STEAM eksperimentų auklėjamąją įtaką, pradėjau gilintis ir ieškoti pavyzdžių, galinčių prisidėti prie socialinio ir emocinio intelekto ugdymo. Paieškos, perkeltos į klasę, atnešė stulbinančių atradimų ir rezultatų. Netikėtumų rado ir mano paskatinta kolegė Erika Žąsinienė, dirbanti su vaikais, turinčiais autizmo spektro sindromą. Beveik metus ieškodamos ir eksperimentuodamos, mes atradome unikalią galimybę vaiko jausmus ir emocijas pažadinti STEAM metodais.
Balandžio 13 dieną pirmą kartą pristatėme naują kvalifikacijos kėlimo programą, pademonstravusią Šiaulių rajono Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazijos bendruomenei inovatyvią STEAM integraciją į SEU. Kolegų atsiliepimai ir pritarimai atskleidė, kad einame teisingu keliu, nes gamta nuo seno mus mokė ir tebemoko. Reikia tik apsidairyti ir atrasti tai, kas padeda susitvardyti, kelti savivertę, tai, kas leidžia įsijausti į kito būseną, tai, kas paaiškina įvairių emocijų priežastis, tai, kas suteikia stiprybės negatyvumą pakeisti pozityvumu…
Mano mokiniai kiekvienais metais kuria milžiniškus margučius. Tam reikia ir fantazijos, ir laiko, ir kantrybės. Tačiau stengtis verta, nes už kiekvieną margutį labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ dovanoja knygas. Gavusi knygas, kiekvienai jų kuriu užduočių rinkinius, padedančius ne tik suvokti skaitomą tekstą, bet ir lavinančius visus pažintinius procesus, ugdančius socialinį ir emocinį intelektą, įtraukiančius į STEAM ir meno terapijos pasaulį.
Šiemetinio margučio idėją atrideno Pasaulinės dauno sindromo dienos simbolis – saulutė. Vaikai su didele meile suko virveles, kurios nelabai norėjo lipti prie popieriais. Tačiau rezultatas buvo toks įspūdingas, kad buvo nuspręsta prailginti saulės gyvenimą ir perkelti ją ant margučio. Tad niekas nenustebo, kai aplink ją pradėjo suktis tokia pat technika sukurti maži margučiai. Milžiniškas Velykų simbolis džiugina ne tik didumu, originalumu ir spalvingumu. Smagu buvo žiūrėti į vieningą mokinių darbą, o dar smagiau buvo stebėti, kaip vyresnieji kantriai mokė mažuosius sukti ir klijuoti virveles.
Margučio nuotrauka jau išskriejo į fondo rengiamą parodą, o mokiniai į pavasario atostogas išvyko su Rebekos Unos knyga „Aš pakeisiu pasaulį“.
Kur dingo pirmasis Kokotės kiaušinis🥚, kodėl jis buvo pagrobtas, kokios pagrobimo priežastys?.. Visa tai Velykų išvakarėse turės išsiaiškinti vaikai. Sekimas dingusio kiaušinio pėdsakais, pažintis su dideliu būriu šventiškai pasipuošusių ir linksmai nusiteikusių kiškių padės suvokti priežasties ir pasekmės ryšius, įtvirtins žinias apie būdvardžio darybą, jų derinimą su daiktavardžiais. O taip pat pametės idėjų, kokiais raštais marginti šiemetinius margučius🐣
Kada kiaušinio dingimo byla bus baigta, pakalbėkite su vaikais apie vištos Kokotės jausmus pamačius tuščią lizdą, sužinojus, kur ieškoti kiaušinio, išvydus jį neįprastai išmargintą ir pan. Pasiūlykite sukurti istorijos pabaigą žodžiu, raštu, piešiniu, kūrybiniu darbeliu, komiksu ar inscenizacija…
Dažnai sakau, kad pravedusi pamoką ar sukūrusi nematytą užduotį vienoje klasėje, kitoje jos nemėgstu kartoti. Tai nutinka dėl skirtingų vaikų poreikių, dėl to kaltas ir nuobodulys, nes patinka kurti užduotis ir žaidimus, todėl anksčiau sukurti dažnai jau būna atsibodę.
Tačiau yra tokių pamokų, kurios niekada neatsibosta. Viena iš jų – Edmondo de Amiči „Akli vaikai“. Perskaitę pasakojimą, atlikę tyrimą, išanalizavę klausos ir regos sutrikimų turinčių žmonių galimybes ir padarę atitinkamas išvadas, mokiniai patys pasinėrė į tamsą ir pabandė atlikti įvairius darbus: perskaityti raides, atpažinti žmones, nueiti iki nurodytos vietos, pabandyti skirti garso šaltinius, rašyti popieriaus lape ir pan.
Šiandien stebėdama savo mokinius supratau, kad ši pamoka neprarado nei aktualumo, nei efektingumo perteikiant ir įsisavinant žinias, nei įdomumo jas pritaikant praktiškai.
Namo simbolis meno terapijoje užima svarbią ir nevienareikšmę vietą. Tai – ne tik konkretus pastatas, kuriame žmogus gyvena. Po juo gali slypėti ir asmeniniai žmogaus išgyvenimai, ir savojo „aš“ paieškos, ir santykiai šeimoje, ir bendravimas, bendradarbiavimas su aplinkiniais, ir šalies, tautos nacionaliniai, kultūriniai požymiai… Man namo piešimas padeda išsiaiškinti vaikų tarpusavio santykius. Po tokių kūrybinių klasės valandėlių visiems kartu atsiskleidžia ir santykiuose atsirandančių problemų priežastys.
Pajutusi, kad mano auklėtinių tarpe vis dažniau kyla kibirkštys, pasiūliau nupiešti namą. Sulaukiau daug klausimų, kaip jis turi atrodyti, tačiau nieko daugiau nebeaiškinau. Todėl gavau 15 skirtingų, bet daug pasakančių pastatų, kuriuose vėliau paprašiau surašyti visų auklėjamosios grupės vaikų, tame tarpe ir mano, vardus. Vardai sudėliojo visus likusius taškus. Šį kartą namo išvaizda nebuvo lemiama, didžiausią dėmesį kreipiau į mūsų vardus. Languose, pro juos šviečiančiuose kambariuose, duryse, ant laiptų, kopėčių surašyti ar po visą teritoriją išmėtyti vardai atskleidė slaptas grupeles, dar kartą patvirtino, kas yra tikri lyderiai, kas veržiasi jais būti, o kas visai to nenori. Piešiniai parodė mažųjų požiūrį į vyresniuosius, perdavė vaikų nebylią žinutę, kad jiems labai reikalinga mano ranka. Įdomu buvo analizuoti savo vardo vietą auklėtinių pastatuose. Vieni jį žingsneliu atskyrė nuo visos grupės, antri įkurdino nedideliame kambarėlyje ar mažu langeliu pažymėtoje pilies patalpoje, treti apgyvendino kaimynystėje. Buvo ir toks namas, kurio palėpėje gyvenu kartu su piešinio autore. Kai pasiteiravau kaimynu tapusio mokinio, ar aš netrukdysiu jam gyventi, pastarasis nusijuokė ir papurtė galvą. Šis piešinys man ypač svarbus, nes jo autorius, išgyvenantis labai sunkų laikotarpį, įsileido mane į savo teritoriją parodydamas didelį pasitikėjimą ir norą būti kartu.
Nors sakoma, kad piešinys padeda išreikšti tai, ką sunku įvardinti žodžiais, tačiau nemažai informacijos gavau ir iš piešinių pavadinimų, bet pastebėjimus šį kartą pasiliksiu sau, kadangi dauguma jų yra itin atviri ir jautrūs.