Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Pasibaigus karantinui tikrai norėsis iškeisti klasę į platesnes erdves. Todėl kviečiu atsidaryti Lietuvos jūrų muziejaus rubrikos „Edukacijos“ langelį „Pamokos muziejuje“. Čia jūs rasite net trylika pamokų planų ir metodinių priemonių komplektų! Pasirinkus jums patinkančias ir tinkančias pamokas, beliks atsispausdinti visą medžiagą, susitarti su muziejumi dėl užsiėmimų laiko ir ruoštis kelionei. Taip entuziastingai kviečiu, kadangi vienos iš šių pamokų autorė esu ir aš. Su dailės mokytoja Jolita Stumbriene sukūrėme integruotą lietuvių kalbos, dailės ir matematikos pamokų scenarijų „TAPK JŪRŲ GYVENTOJŲ EKSPERTU!“, leisiantį supažindinti vaikus su daugiareikšmiais žodžiais, prisiminti geometrines figūras ir pradėti moderniosios dailės studijas.
Išbandžiusios pamokas su savo mokiniais ir pasidalinusios įspūdžiais socialiniuose tinkluose, sulaukėme labai įdomaus komentaro, kad pačią neįdomiausią jūrų muziejaus ekspoziciją pavertėme nepaprastu nuotykiu. Tegul neįsižeidžia Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai, tačiau gyvieji eksponatai visada lankytojų yra labiau mėgiami ir dažniau lankomi. Todėl šį komentarą priėmėme su džiaugsminga nuostaba ir viltimi, kad ekspozicija „Jūra – gyvybės lopšys“ taps ypatingos traukos objektu. Taigi nedelskite ir pradėkite planuoti kelionę į paslaptingą vandens pasaulį!
Baigdama tradiciškai kreipiuosi į visus, kurie išbandys mūsų pamokas, su prašymu pasidalinti savo įspūdžiais ir mintimis, kas tiko, ką reikėtų patobulinti, išimti ar pakeisti, kad netradicinėje erdvėje vykstančios pamokos ne tik suteiktų naujų žinių, bet ir paliktų neišdildomų įspūdžių.
Nesenstanti klasika – Bernardo Brazdžionio eiliuota pasaka apie Meškiuką Rudnosiuką ilgą laiką buvo dingusi iš mano akiračio. Šią vasarą sutarusi su vaikais perskaityti Rudnosių šeimynos nuotykius, pasidžiaugiau knygutės aktualumu: joje tilpo ir draugiški šeimos narių santykiai, ir nemokėjimas elgtis su bitėmis, ir sveikos gyvensenos, saugaus elgesio likus vienam namuose pamokėlės, ir pažintis su mišku, jo gyventojais, ir priminimas, kad nėra jokių akinių, stebuklingai išmokančių skaityti… Tad galiu tvirtinti, jog knygutės turinys pasitarnavo ir skaitymo, ir gramatikos, ir kalbos ugdymo, ir gyvenimiškumo pamokoms. Juk taip smagu beskaitant suprasti, kad gauruotasis herojus dažnai elgiais kaip tu, mėgsta ar nemėgsta to paties kaip ir tu, klysta, mokosi iš savo klaidų ir, retkarčiais pasirodydamas pamokoje teatro lėlės įvaizdžiu arba perduodamas vaizdo žinutę, kviečia mokytis kartu.
Pasakos aptarimą su vaikais pradėjau nuo klausimo Ką reikėtų padaryti, kad vienas namuose likęs meškiukas Rudnosiukas atidarytų mums savo namelio duris? Išklausiusi įvairių versijų, pasiūliau pasirinkti vieną iš dviejų: susidraugauti su meškiuku arba ieškoti kito būdo. Pirmąjį variantą pasirinko visa klasė, tik vienas berniukas surizikavo pasirinkti antrąjį. Ir nepralošė, nes po antruoju variantu slėpėsi linksmas eiliuotas slaptažodis, padėjęs įtikintį meškiuką, kad pas jį atėjo draugai. Eilėraštuko žodžius, lydimus įvairiais judesiais, deklamavome įvairiu tempu, skirtingu garsu, o paskutinį žodį keitėme žiūrėdami, kokios spalvos figūra pasirodys vedančiojo rankose. Taip eiliuotame žaidime atsirado rudnosių, juodanosių, raudonnosių, žalianosių ir kitokių -osių meškinų 🙂 Eilėraštukas tapo ne tik puikia pamokos pradžios ir (ar) pabaigos, bet ir terapine priemone, prakalbinusia uždarus, mokymosi sunkumų ir autizmo sutrikimą turinčius vaikus.
Parengtas teksto suvokimo užduotis siūlau atlikti kartu su mokiniais. Remiantis individualiomis programomis, atsižvelgiant į mokinių žinias po vasaros atostogų, po savaitgalių, įsijaučiant į vaikų tos dienos nuotaikas, užduočių rinkinys pasipildė papildomomis veiklomis: debesų stebėjimu, žaidimu Tangrama, žodžių darybos pratybomis, muilo gaminimu ir pakavimu į pačių apipavidalintas dėžutes iš tualetinio popieriaus rulonėlių, atminties lavinimo žaidimu, STEAM pamoka apie cukraus kiekį vaikų mėgstamuose gėrimuose, rudens požymių stebėjimu, meškiuko Rudnosiuko pomėgių spėjimu naudojantis magiškąja saldainių fabriko „Rūta“ dėžute, komunikacinės veiklos užsiėmimu kalbantis su meškiuku – lėlių teatro lėle ir kita naudinga veikla. Po kelių mėnesių darbo Bernardo Brazdžionio herojus tapo visos klasės numylėtiniu, todėl paskutinę pamoką vaikai negailėjo teatro lėlei gražių palinkėjimų ir pažadų nepamiršti skaitymo metu išmoktų pamokų 🙂
Sakmės, legendos ir padavimai yra labai artimi pasakojamosios tausosakos žanrai, todėl atskirti juos nėra lengva. Pavyzdžiui, 5 klasės skaitiniuose, skirtuose klausos sutrikimą turintiems mokiniams, istorija apie Vilniaus įkūrimą vadinama padavimu, o internetiniuose šaltiniuose – legenda.
Mano mokiniai šias sąvokas taip pat painioja, todėl iškėlę klausimą – pasakojimas apie Vilniaus įkūrimą yra legenda ar padavimas – pradėjome atsakymo paieškas. Kad vaikai suprastų sakmių, padavimų ir legendų skirtumus, parinkau jiems skirtingų žanrų tekstų: vadovėlyje esančias sakmes „Kodėl Saulė šviečia dieną, o Mėnuo naktį“ ir „Kodėl katė paėdus prausias“; „Legendą apie Klaipėdos vardą“ ir padavimą „Marčiupis“. Skaitydami stengėmės atrasti išskirtinių bruožų, padedančių atpažinti kūrinio žanrą. Kad tarp tų bruožų nepaklystų, sukūriau lentelę. Skaitydami konkretų kūrinį mokiniai atitinkama spalva pažymi, jų nuomone, tinkamas teksto dalis. Jeigu skaitoma vadovėlyje, galima pasinaudoti spalvotomis figūromis, lipdukais, sagomis, kaladėlėmis ir kt. Tokia veikla ne tik padeda skirti pasakojamosios tautosakos žanrus, bet ir skatina įsigilinti į skaitomą tekstą.
Mokant sutrikusios klausos mokinius, ypatingai daug dėmesio skiriama aktyvaus ir pasyvaus žodyno plėtimui, sąvokų suvokimui, gramatinės kalbos struktūros įsisavinimui. Šis darbas neįmanomas be vaizdinės informacijos, formuojančios sąvokas ir vaizdinius, padedančios mokytis kalbos. Nuotolinio mokymosi metu vaizdinė informacija ne tik prisideda prie kalbos lavinimo, ji palengvina žinių įsisavinimą mokantis savarankiškai. Todėl sakmę „Kodėl katė paėdus prausias“ perkėliau į trumpą filmuką, sakmės apie Saulę ir Mėnulį skaitymui pasinaudojau „Google“ bendrovės socialiniame tinkle Youtube rastu į gestų kalbą išverstu filmuku. Tiems, kam gestų kalba neaktuali, gali žiūrėti Animotuko TV kūrinį.
#Nuotoliniam mokymui
Interaktyviu Quizizz testupatikrinau vaikų žodynėlio žinias.
Su „Legenda apie Klaipėdos vardą“ mano mokiniai susipažino skaitydami skaitmeninę knygutę, papildytą naudinga ir įdomia informacija, teksto suvokimo ir kalbos pažinimo užduotimis.
Kadangi šį rudenį su mokiniais lankėmės Anykščiuose, kelionės prisiminimus atgaivinome padavimu apie Marčiupio upelį ir akmenį. Kodėl ne apie Puntuką, paklausite? Pirma, šio akmens istoriją, tautosakos žanrą ir kitus faktus aiškinsis devintokai. Antra, būtent šis padavimas atskleidžia pagrindinį padavimų bruožą – tragizmą.
O kunigaikščio Gedimino sapno skaitymui rekomenduoju pasitelkti vos minutės trukmės, bet labai menišką Lietuvos sostinės įkūrimą vaizduojantį animacinį filmuką.
Ir nepamirškite kartu su vaikais skaitydami spalvinti teksto vietas, padėsiančias sužinoti, kas yra Gedimino sapną ir Vilniaus įkūrimą aprašantis kūrinys – legenda ar padavimas. O sėkmingai atliktą darbą galima vainikuoti STEAM užduotimi – Gedimino pilies statyba.
Šiemetinę Helovino šventę nusprendžiau susieti su populiariu fizikos reiškiniu – šviesos lūžiu. Paslaptingai pasirodantys ir vėl išnykstantys piešiniai tikrai turėtų sukelti mokinių smalsumą ir norą išsiaiškinti, kaip viskas vyksta. O juk STEAM ugdymu to ir siekiama! Tik nepagalvokite, kad lietuvių kalbą iškeičiau į fiziką! Apie šviesos lūžį mokiniams papasakos gamtos ir fizikos mokytoja, o mano pamokoje, dirbdami su trumpos pasakos tekstu, vaikai gilins žinias apie antonimus, vienarūšes sakinio dalis ir jų skyrybą. Su kitais mokiniais kalbėsime apie Helovino herojus aiškindamiesi, ko trūko svečių sąraše, kuo ypatingi į pilį patekę veikėjai, kodėl jie pasirodė tik mėnuliui patekėjus, kaip jie reaguoja į patekančią saulę ir kt. Sudarydami Helovino veikėjų sąrašą, pakartosime lietuvių kalbos abėcėlę, o vėliau būtinai pasirinksime labiausiai patikusius veikėjus, nupiešime juos ir aprašysime pagal daikto aprašymo planą. Nuojauta kužda, kad bus linksma 🙂
Kada džiaugsmas pasiektu rezultatu trykšta per kraštus, norisi juo dalintis su visais! Klasės sistemos idėja „užkabino“ ir įtraukė ne tik mane, bet ir vaikus, o rezultatai pranoko visus lūkesčius 🙂 Kažkada buvau rašiusi, kad mėgstu „gyvus“, įtraukiančius, informatyvius, gaminamus ne tik dėl grožio stendus. Klasės sistema pradžiugino savo paslaptingumu (ačiū anūkui Ariukui, kurio paskolinti žaisliukai pavertė klasę žvaigždėtu dangumi), gražumu, prasmingumu (pirmosios pamokos reportažas), tikslingumu (bendras darbas tikrai suartino vaikus, tai įrodė ir paskutiniai žvaigždynų potėpiai prie tų planetų, kurių atstovai kažkur numėtė savo užduočių lapus), informatyvumu (vardų žvaigždynaipadėjo greičiau prisiminti visus grupės narių vardus; sužinota daug naujo apie visas planetas) ir naujoviškumu (Romuko garsiai ištarta frazė: „Gera idėja!“).
Klasės sistemos kūrimas padėjo ne tik kolektyvo formavimui, bet ir paklojo pagrindus lietuvių sakmių „Televelis“ ir „Kodėl Saulė šviečia dieną, o Mėnulis naktį?“ skaitymui. Saulės sistema ir gamtos terapija padėjo atsiskleisti mokinių kūrybiškumui. Saulė ir jos sistema vis dar aptarinėjama su STEAM klubo nariais (Kam reikalinga Saulė? Kodėl Saulės negali pakeisti kiti šviesos ir šilumos šaltiniai? Kurioje Saulės sistemos planetoje galėtų apsigyventi žmonės?..). Saulės sistemos tema rado savo vietą ir Olweus klasės valandėlėje. Saulė, saulytė, saulužė jau ruošiasi ir priesaginės žodžių darybos pamokoms...
Štai kokia galinga mūsų planetą globojanti žvaigždė!
Toks neįprastas Rugsėjo pirmosios pavadinimas atsirado tikslingai – praėjusiais metais nusprendus nedidukėms kurčiųjų klasėms skirti tik vieną klasės vadovą, šiuos mokslo metus pradėjau turėdama skirtingo amžiaus vaikų grupę nuo penktos iki devintos klasės. Mokslo metų pradžios šventė mano klasėje visada yra svarbi ir nepaprasta. Būtent paskutinis apibūdinimas sukėlė daug abejonių: kaip sukurti renginį, kuris patiktų nedrąsiam penktokėliui ir daug mačiusiam devintokui; kuriam skirti daugiau dėmesio; apie ką kalbėti, kad visi suprastų ir įsitrauktų į siūlomas veiklas… Tada ir kilo mintis Saulės sistemos pagrindu sukurti klasės sistemą, kurioje apie svarbiausią mūsų planetai žvaigždę suksis mano auklėtiniai. Kartu su vaikais ir jų tėvais susipažinę su Saulės sistemos sudėtimi, vieningai sutarėme, jog Saulė – tai aš, žmogus, kuris švies, saugos ir augins jų vaikus (P. S. Didybės manija tikrai nesergu). Kadangi šventė buvo suvaržyta koronaviruso apribojimais, daug idėjų teko perkelti į būsimas klasių valandėles ir lietuvių kalbos pamokas. Tačiau pasidalinti planetomis niekas netrukdė. Tiesa, buvo įdomu stebėti nieko nesuprantančių vaikų ir tėvų veidus, kurie po kiekvienos planetos apibūdinimo vis giedrėjo ir linksmėjo.
MERKURIJUS – artimiausia Saulei, mažesnė už Žemę, krintančių meteoritų krateriais išvagota planeta atiteko 5 klasės berniukams, neseniai palikusiems pradinių klasių suolą, mylimą mokytoją, todėl labai nerimaujantiems ir net išsigandusiems. Tad šiais mokslo metais globos jiems reikės tikrai daug.
VENERA – antra pagal atstumą Saulės sistemos planeta. Ji taip pat yra šiek tiek mažesnė už Žemę, jai taip pat reikia Saulės globos, todėl planetą atidavėme penktos klasės mergaitėms, kadangi Veneros vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive. O kur grožis, ten ir mergaitės 🙂
Turinti keturis skirtingus metų laikus ŽEMĖ atiteko šeštokams, praėjusiais metais pademonstravusiems savo gebėjimą keistis: vieną kartą jie būdavo ramūs kaip žiema, kitą kartą – judrūs ir gyvybingi kaip pavasaris, linksmi ir nerūpestingi kaip vasara, spalvingi ir turtingi idėjomis kaip ruduo.
Raudonoji planeta MARSAS dėl savo vardo reikšmės atiteko paišdykauti, pasierzinti mėgstantiems septintokams. Ši planeta jiems tiko ir dėl to, kad Marse para trunka 24 valandas ir 37 minutes. Įnikusiems į išmaniuosius įrenginius ir pamirštantiems laiko nuojautą septintos klasės berniukams tikrai patiktų galimybė prailginti parą 🙂
JUPITERIS atiteko aukštai ir lieknai septintos klasės mokinei, mėgstančiai minkštus megztukus, pūkuotus aksesuarus ir žaisliukus. O didžiausią Saulės sistemos planetą Jupiterį juk nuolat supa balti, rausvi, rudi, geltoni debesys…
Romėnų turto ir žemdirbystės dievo vardu pavadintas SATURNAS buvo atiduotas mokiniui, kuris yra tikras žemės ūkio ekspertas, galintis papasakoti, kada ką sodinti, kas iš to išdygs, kaip nuimti derlių ir pan. Toks pasirinkimas pasiteisino ir šventinę dieną, kadangi mokinys atėjo į mokyklą nešinas beveik juodais kardeliais, kuriuos pats augino ir prižiūrėjo!
Dievo URANO vardu pavadintą planetą gavo devintokai, nes jie šiais metais literatūros pamokose studijuos graikų mitus. Šią planetą jie gavo ir dėl Urano „pomėgio“ skrieti aplink Saulę atsukant tai vieną, tai kitą šoną. Ši savybė labai primena paauglius: vieną dieną jie bendrauja su tėvais ir mokytojais, klauso jų patarimų, kreipiasi pagalbos, kitą dieną jau sukasi į draugus, skųsdamiesi, kad suaugusieji jų nesupranta.
Plika akimi nematomas paslaptingasis NEPTŪNAS atiteko naujokams, apie kuriuos buvo žinoma jau birželio mėnesį, tačiau savo akimis išvysti pavyko tik rugsėjo pirmąją 🙂
Saulės sistemos planetas lydi ir palydovai, aplink juos nuolat sukasi, skrieja žvaigždės, kometos, asteroidai, meteoritai ir kiti paslaptingosios visatos objektai. Tai – mokinių tėvai, broliai, seserys, močiutės ir seneliai, mokytojai, auklėtojai, draugai…
Štai tokia išėjo mano klasės sistema! Šiandien ji buvo pavaizduota tik kreidelėmis mokyklos kieme, o nuo rytojaus pradėsime rimtas Saulės sistemos studijas, kurių metu sukursime spalvingas šios žvaigždės ir savo klasės sistemas, mano pagamintais kaleidskopais bandysime įžvelgti kosmoso paslaptis, o startą savo gyvenimo žvaigždės link pasaldinsime sviestiniais žvaigždžių ir mėnulio formos sausainiais.
Požiūris į klimato kaita yra nevienodas: kai kam tai yra 21 amžiaus grėsmė, kai kam – mada, kai kam – bereikalinga panika, kai kam – dėmesio nevertas reiškinys, kai kam – paprastas žodžių junginys ir t. t. Šias versijas išvardinau ne atsitiktinai – pasakiusi mokiniams, kad vykdysime projektą, susijusį su klimato kaita, galėjau sulaukti įvairių reakcijų. Todėl STEAM projekto „Pavasario orai pagal senovės lietuvių tradicijas ir realius stebėjimus“ darbą pradėjau nuo labai toli, nuo lietuvių liaudies tautosakos. Supažindinusi mokinius su senovės lietuvių orų spėjimo papročiais, vieną jų pasiūliau išbandyti Velykų rytą. Tai buvo smagus, šventinis ir šiek tiek paslaptingas ritualas, susijęs su mūsų senolių mėgstamais būrimais. Tad šiemetinės Velykos vaikams buvo kitokios ne tik dėl karantino, atėmusio iš mūsų galimybę gražiausią pavasario šventę sutikti gausiame artimųjų būryje, bet ir dėl naujos tradicijos – prieš susidaužiant margučiais, vaikams reikėjo vieną jų stipriai pasukti ir stebėti, į kurią pasaulio šalį atsisuks velykinio simbolio smailasis galas. Tai turėjo padėti sužinoti, koks bus likęs pavasaris. Velykų burtų rezultatų diagrama parodė, kad laukia vėjuotas ir lietingas pavasaris. Nieko nuostabaus, juk čia, pasak Eduardo Mieželaičio, Lietuva, čia lietūs lyja…
Norėdami įsitikinti, ar senolių spėjimai patikimi, mokiniai kartu su savo tėveliais pusantro mėnesio stebėjo ir fiksavo kiekvienos dienos orus. Rezultatai nustebino, nes iš 49 dienų tik 4 buvo lietingos. Vadinasi, senovės lietuvių orų spėjimo tradicijomis pasitikėti nebegalima. Bet kodėl mūsų seneliai niekada nesuklysdavo, kaip jie be šiuolaikinių technologijų taip tiksliai nuspėdavo, kada arti, kada į dirvą sėklą berti?!
Ir tik tada, kai vaikų galvose susikaupė tiek daug klausimų, buvo galima pradėti su jais kalbėti, kodėl nebepavyksta pasinaudoti liaudies išmintimi ir paaiškinti, kad viso to kaltininkas – klimato kaita. Atsižvelgdama į savo mokinių raidą pasistengiau paprastai, bet įtaigiai paaiškinti, kodėl klimato kaita yra mums pavojinga. Grėsmingi faktai sužadino vaikams ne tik baimės, bet ir susirūpinimo jausmą, kurio dėka visi kartu nusprendėme, kuo galėtume prisidėti prie gimtosios planetos išsaugojimo. Maži vaikai kalnų nenuvers, tačiau supratimas apie energijos taupymą, atliekų rūšiavimą, vartojimo mažinimą tikrai prisidės prie klimato kaitos mažinimo ir prie atsakomybės jausmo dėl Žemės ateities formavimo.
Naujoviškas ukrainiečių liaudies pasakos „Pirštinė“ skaitymas suteikė mokiniams daug džiaugsmo ir netikėtumų. Šį kartą pasakos turiniu pasinaudojau ne tik skaitymo įgūdžių lavinimui. Dėkinga pasakos tema leido su mokiniais atlikti gamtos mokslų eksperimentą ir išsiaiškinti, kodėl žiemą mūvimos pirštinės. Pirštinėje gyvenę pasakos veikėjai suteikė progą patiems išbandyti ir įsitikinti priešdėlių įtaka žodžio reikšmei. Pamoka parengta įtraukiojo ugdymo principu, todėl ja galės naudotis ugdytojai, dirbantys su įvairios raidos vaikais.
Mokydama vaikus išplėsti sakinius, pasinaudojau jų sukurtais pasakojimais apie augintinius. Vieni pasakojimai, kaip įprasta, buvo neilgi, bet labai nuoširdūs, kiti – išsamūs ir įdomūs. Tad virtualios pamokos metu visi kartu pabandėme trijų žodžių, kuriuos skaičiavome pirštais, sakinį paversti dešimties žodžiu sakiniu, leidusiu pergalingai iškelti į viršų abiejų rankų delnus. Matydama vaikų džiaugsmą, pasiūliau parašytus tekstus pavaizduoti statiniais. Tam reikėjo suskaičiuoti savo pasakojimo žodžius, paimti tiek pat LEGO konstruktoriaus detalių ir ką nors pastatyti. Šia veikla norėjau ne tik vizualiai pademonstruoti rašinių apimties skirtumus, paskatinti juos praplėsti, bet ir įtraukti vieną iš STEAM ugdymo disciplinų – inžineriją. Paaiškėjus, kad ne visi mokiniai turi konstruktorius, rašinius pasiūliau statyti iš kitų statybinių medžiagų: siūlų ritelių, sagų, akmenukų, popierinių figūrėlių…
Rezultatai pranoko mano lūkesčius – vaikų rašiniai virto spalvingų konstruktorių, domino kauliukų, popieriaus bokštais, pilimis, žmonių figūromis. Bet labiausiai nudžiugino ir nustebino pasakojimo apie katiną Pilkį savininko statinys – aukšta ir ilga baltų plytų siena kieme 🙂
Pasakojimai apie augintinius sugulė į skaitmeninę knygutę „MŪSŲ AUGINTINIAI“, kurią vartydami mano mokinukai ir jų tėveliai galės pamatyti visų mokslo metų darbo rezultatus, įsivertinti savo žinias ir pasidžiaugti asmeniniais pasiekimais!
Mintis įtraukti į pamokas Gedimino pilies statymą kilo spontaniškai. Prieš metus paprašiau mokinių išlankstyti iš popieriaus voką. Tačiau jis turėjo būti ne toks, kurį mes įprastai darome į kvadrato centrą lenkdami jo kampus. Paprašiau rasti kitą voko gaminimo būdą. Net neįsivaizdavau, kad kils didžiulė problema! Vaikai sugadino ne vieną ir ne du popieriaus lapus, kol išmąstė, kad ne iki galo sulenkę per pusę lapą, palikę viršuje juostelę ir suklijavę šonus, turės gražų ir tvirtą voką, į kurį galės dėti ne tik laišką ar atviruką, bet ir įvairias gramatikos lenteles, raštelius, korteles.
Dar didesnis iššūkis prieš savaitę laukė penktokų, „statančių“ priešdėlių namą, nes jiems reikėjo taip sudėti namo langus (ir duris), kad jie atsidarinėtų. Beje, penktokėliams konstravimo darbai nėra naujiena – mėnesio pradžioje jie suko paukščiams patogius, kiaušinių perėjimui tinkamus lizdus ir gūžtas. Pagrindinė užduoties sąlyga – pasistengti, kad paukščiams, paukšteliams ir paukštytėms juose būtų tikrai gera, kad jie neiškristų iš naujųjų būstų ir saugiai išperintų mažylius.
Gedimino pilies statymas pareikalavo ne tik konstravimo, bet ir lietuvių literatūros žinių, kadangi mokiniai už kiekvieną teisingą atsakymą gavo po vieną plytą. Taip į skaitymo pamokas buvo įtrauktas STEAM ugdymas, padėjęs mokiniams visapusiškiau ir lanksčiau mąstyti; pažvelgti į duotą užduotį iš įvairių pusių; įžvelgti naujas galimybes ir iššūkius; kūrybiškiau išnaudoti savyje slypinčius išteklius. Visa tai yra vadinama nauju praktiniu mąstymu.
Gedimino pilį galima statyti skaitant padavimą „Apie Gedimino sapną, Vilniaus ir Trakų įkūrimą“, Balio Sruogos „Giesmę apie Gediminą“, manau, kad specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams nesugadins ji ir Gedimino laiškų studijų. Klasės vadovams, grupių auklėtojams siūlau pasinaudoti šia idėja klasės valandėlėse, skirtose Lietuvos nepriklausomybės, Vilniaus miesto gimtadienio, Mindaugo karūnavimo dienos minėjimams.
Ir nepamirškite paminėti liūdno pilies kalno likimo. Gal mokiniams kils geresnių idėjų nei šio kalno gelbėtojams ir pavyks išspręsti svyrančios pilies problemą.