Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Pavadinimas šiek tiek primena posakį „Šviesa tunelio gale“, tačiau skaitydami Marko Tveno apysakos „Heklberio Fino nuotykiai“ ištraukas su mokiniais vieningai sutarėme, kad pagrindinio herojaus gyvenimas buvo panašus į klaidžiojimą painiais labirintais. Kokiomis spalvomis galima pavaizduoti Heklberio Fino patirtus nuotykius, ko berniukas tikėjosi išnarpliojęs labirintą, skaitytojai bandė pavaizduoti spalvindami optinės iliuzijos paveikslėlį, kuris paįvairino skaitymą ir padėjo priartėti prie atsakymo į klausimą „Kas formuoja literatūros veikėjo charakterį?“.
3D labirintą galima panaudoti skaitant ir kitus literatūros kūrinius. Jis gali virsti ir sveikinimo atviruku, ir stalo žaidimu, ir nusiraminimo ar atsipalaidavimo priemone.
Mano mokiniai kiekvienais metais kuria milžiniškus margučius. Tam reikia ir fantazijos, ir laiko, ir kantrybės. Tačiau stengtis verta, nes už kiekvieną margutį labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ dovanoja knygas. Gavusi knygas, kiekvienai jų kuriu užduočių rinkinius, padedančius ne tik suvokti skaitomą tekstą, bet ir lavinančius visus pažintinius procesus, ugdančius socialinį ir emocinį intelektą, įtraukiančius į STEAM ir meno terapijos pasaulį.
Šiemetinio margučio idėją atrideno Pasaulinės dauno sindromo dienos simbolis – saulutė. Vaikai su didele meile suko virveles, kurios nelabai norėjo lipti prie popieriais. Tačiau rezultatas buvo toks įspūdingas, kad buvo nuspręsta prailginti saulės gyvenimą ir perkelti ją ant margučio. Tad niekas nenustebo, kai aplink ją pradėjo suktis tokia pat technika sukurti maži margučiai. Milžiniškas Velykų simbolis džiugina ne tik didumu, originalumu ir spalvingumu. Smagu buvo žiūrėti į vieningą mokinių darbą, o dar smagiau buvo stebėti, kaip vyresnieji kantriai mokė mažuosius sukti ir klijuoti virveles.
Margučio nuotrauka jau išskriejo į fondo rengiamą parodą, o mokiniai į pavasario atostogas išvyko su Rebekos Unos knyga „Aš pakeisiu pasaulį“.
Nors vis dažniau pasigirsta nuogąstavimų, kad šiuolaikiniai žmonės mieliau renkasi elektroninių knygų skaitykles, kad skaitmeninės knygos ateityje pakeis popierines, aš kalbėsiu apie mokomąsias skaitmenines knygas ir jų privalumus. Pirmasis privalumas – tapti knygos autoriumi, sukurti tokią knygą, kuri tiktų tavo ugdytiniams, kurią galėtum pritaikyti ne vienai klasei ir ne vienus metus. Nors esu sukūrusi tik penkias knygutes, tačiau atsivertusi jas pamokose nuolat pasidžiaugiu sutaupytu laiku. Dar vienas privalumas – knygas galima bet kada papildyti reikiama medžiaga. Vadinasi, joms nėra jokių naudojimo(si) apribojimų. Savaime aišku, kad skaitmeninės knygos padeda mokyti(s) nuotoliniu būdu, todėl pandemijos metu sukūriau keturias knygas, kuriomis ir dabar sėkmingai naudojasi mano tinklapio lankytojai: RUDŽIO NUOTYKIAI IR PAMOKĖLĖS APIE DAIKTAVARDŽIO SKAIČIUS, KĄ GALI RANKOS?, SAKMĖS,LEGENDOS,PADAVIMAI. Prie skaitmeninių knygų priskirsiu ir TinyTap programa kurtas užduotis: INTERAKTYVI PASAKOS „SIGUTĖ“ VERSIJA, „LAIKAS“, METŲ LAIKAI, GIMINIŠKI ŽODŽIAI. Tokios knygos patinka ir vaikams, nes jose esančius tekstus pagyvina ne tik įprastos, bet ir animuotos iliustracijos. Į skaitmenines knygas galima įkelti garso, vaizdo medžiagą ir, svarbiausia, interaktyvių užduočių!
Pandemijai aprimus, knygų kūrimo platformas primiršau. Prieš keletą dienų gavau elektroninį laišką, kviečiantį susipažinti su platformos BOOK CREATORatnaujinimais, išklausyti dviejų valandų mokymus ir gauti sertifikuoto autoriaus ženklelį. Mokymų metu pajutau kūrybinį įkvėpimą, kuris sugulė į skaitmeninę knygutę „MIŠKO DETEKTYVAS“, skirtą mažiesiems nuotykių ieškotojams. Tad pasakysiu apie dar vieną privalumą – malonumą kurti ir matyti, kaip greitai tavo mintys įgauna pavidalą. Juk nei viena popierinė knyga nėra išleidžiama tokiu greičiu. Tad kviečiu ne tik skaityti, bet ir kurti! Kviečiu ne tik kurti, bet ir dalintis!
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ kasmet kviečia ugdymo įstaigas dalyvauti konkurse „Vaikų Velykėlės“. Konkurso dalyviai kuria didžiulius margučius, o fondas dovanoja knygas. Šiemetinė dovana – Aido Jurašiaus knyga „Žąsino Gagio kelionės“. Mano mokiniai fondo dėka savo bibliotekų lentynas papildė jau trečia knyga. Ir ne tik knyga, bet ir teksto suvokimo užduočių rinkiniais, padedančiais lavinti kalbą, mąstymą, atmintį, orientaciją tekste, vaizduotę ir kūrybiškumą.
Perkaičiusi „Žąsino Gagio keliones“ supratau, kad tai puikus kūrinys skaityti kartu su tėvais. Ir ne tik dėl to, kad apie žąsino keliones lyg šešėlių teatre pasakoja tėčio ranka, ne tik dėl to, kad vienam skaitytojui nelengva sugaudyti visus žąsino pokštus. Skaitant knygą galima atlikti įvairių užduočių: vienos jų lengvesnės, kitos sudėtingesnės, vienas galima atlikti savarankiškai, kitoms tikrai prireiks vyresniųjų pagalbos. Tad smagaus skaitymo kartu su vaikais! 📚
Sutrikusios klausos mokinių 5 klasės literatūros vadovėlyje lietuvių liaudies pasaka „Sigutė“ padalinta į penkias dalis. Skaitant šį įspūdingą kūrinį kasmet mėgaudavausi mokinių noru nesustoti ties perskaityta dalimi ir pradėti analizuoti naują, nes juk taip neramu, kaipgi seksis našlaitėlei ir jos mylimiems gyvulėliams, smalsu, ar pavyks pamotei įgyvendinti savo piktus kėslus.
Bet šiemet man jau buvo nusvirusios rankos, nes prieš kiekvienos naujos dalies skaitymą mokiniai neįstengdavo prisiminti, kas vyko ankstesnėse dalyse. Prieš paskutinės dalies skaitymą pavyko „perkąsti“ naujos internetinės programos TinyTap veikimo principus ir sukurti interaktyvią pasakos versiją. Programoje sukurta teksto suvokimo užduotis labai sudomino vaikus, todėl jie pasistengė atgaminti pirmųjų keturių pasakos dalių siužetą ir taip įsitraukė į paskutinės dalies skaitymą, jog pavyko aptarti ne tik visų veikėjų poelgius, pasakos nuotaiką, bet ir pasidalinti savo jausmais ir emocijomis. Tegyvuoja TinyTap – socialinė platforma, suteikianti galimybę šeimoms, mokytojams ir mokiniams mokytis vieniems iš kitų kuriant ir savo mokymosi priemones, ir naudojantis tūkstančiais naujų programų, kuriomis kasdien dalijasi viso pasaulio pedagogų ir besimokančiųjų bendruomenė!
Jei pasakyčiau, kad mano mokiniai labai laukia perskaitytų knygų atsiskaitymo dienų, meluočiau ir jums, ir sau. Vieniems tokios dienos nepatinka, nes jie nespėja perskaityti pasiūlytos ar pačių pasirinktos knygos, kiti nerimauja, kad mano parengtos užduotys gali būti per sunkios. Žinoma, yra ir malonių išimčių – vaikų, kuriems tokios dienos itin patinka.
Bet vieno momento laukia tikrai visi! Anksčiau, skatindama vaikus skaityti, siūlydavau jiems skaičiuoti, kiek kuris perskaito per metus. Niekur nefiksuojami skaičiai vaikų visiškai nesudomino, bet prieš keletą metų pasiūlytas smėlio terapijos metodas įtraukė pirmuosius jį išbandžiusius vaikus. Spalvingi smėlio sluoksniai ne tik rodė perskaitytų knygų skaičių, bet ir džiugino gražiais raštais. Meno terapijos specialistai turbūt gūžtelėtų pečiais ir paklaustų, kur gi čia yra smėlio terapija. Ir jie, ir aš žinome, jog menas tampa terapija tik tada, kai įvyksta pozityvūs pokyčiai. Pirmieji pokyčiai, tiesa, nedidukai, įvyko rudenį, pirmųjų perskaitytų knygų pažymėjimo dieną, kada vaikai, įpylę į indelius nurodytą kiekį smėlio, ilgai nenorėjo atsitraukti nuo dėžučių mėgaudamiesi raminančiu smiltelių byrėjimu pro pirštus. Antrasis pokytis įvyko pavasarį, pristačius paskutinę tais mokslo metais perskaitytą knygą. Kadangi vieni vaikai skaitė nenoriai ir lėtai, jie netruko suprasti, jog jų indeliai labai skiriasi nuo mėgstančių skaityti vaikų indelių. Nors žinau, kad dėl klausos sutrikimo lėčiau besivystančios vaikų kalbos jiems būna sunku skaityti, kadangi ne visada supranta, ką perskaitė, bet taip pat žinau, kad skaitymas yra vienas iš dėkingiausių būdų, užpildantis žodyno spragas, lavinantis kalbą, plečiantis akiratį. Todėl smėlio terapijos metodą tęsiau. Pamačiusi naujų mokinių reakciją į vyresniųjų smėlio indelius, sulaukusi daugybės klausimų, ar galima skaityti daugiau knygų negu siūlau visai klasei, supratau, jog įvyko trečias be galo svarbus pokytis – noras kuo greičiau pripildyti savąjį indą. O tai įgyvendinti nėra labai lengva – prieš įpilant sluoksnelį nuspalvinto Baltijos pajūrio smėlio, reikia ne tik perskaityti knygą, bet ir įveikti ne vieną užduotį.
Kol kas mano mokiniai tik mėgaujasi spalvingais indeliais, bet jau greitai aš jiems atversiu didelę paslaptį, juk tuose indeliuose yra sukauptas ne tik knygų sąrašas, bet ir naujai susiformavęs požiūris į skaitymą ir jo teikiamas vertybes.
Vieną ilgąjį savaitgalį vykdama į Prahą, tvirtai žinojau, koks bus mano pirmasis pirkinys – ogi šaunusis kareivis Šveikas! Tiesa, mokykloje turėjau susirašinėjimo draugę Dašą iš tuometinės Čekoslovakijos, kuri man buvo padovanojusi pliušinį kareivėlį, bet jis, kaip ir dauguma mano vaikystės ir jaunystės suvenyrų, atiteko vaikams. Prieš keletą metų, vėl kilus norui kažką kolekcionuoti, pasirinkau literatūros kūrinių herojus. Štai kodėl taip norėjau grįžti į Prahą! Savaime aišku, Šveiką radau, tačiau man pačiai netikėtai iš kelionės grįžau net su keturiais suvenyrais. Apie juos papasakosiu vėliau, kadangi šis reportažas skirtas ne mano naujosios kolekcijos eksponatams, o smagiam padarėliui iš knygos „Spinčius“.
Jau tapo tradicija po kiekvienų atostogų aptarti su mokiniais skaitytas knygas. Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ dėka antrą kartą visi kartu skaitome vienodas knygas. Pirmoji jų – „Dviese bijoti drąsiau“, antroji – „Spinčius“. Norėdama sudominti vaikus, paskatinti atidžiau skaityti, paruošiu jiems teksto suvokimo užduočių. Ne išimtis ir „Spinčiaus“ knygelė. Užduotys parengtos skirtingo amžiaus, nevienodų gebėjimų mokiniams, tad jų atlikimas turėtų įtraukti vaikus. Turėtų jiems patikti ir knygos apžvalgos pabaigoje siūloma kūrybinė veikla, kurios idėją pametėjo Prahos iliuzijų muziejuje nusipirktas atvirukas apie Raudonkepuraitę. Žiūrint iš fantastinės pusės, atvirukas turi paslaptį – jis gali keisti vaizdus. Mąstant moksliškai, jokios paslapties nėra, nes tai – dirbtinai sukurta optinė iliuzija. Tiesa, man taip ir nepavyko perkąsti atviruko optinės apgaulės, nes nesinorėjo jo sugadinti. Ir visagalis internetas nedaug tepadėjo, bet tie piešiniai, kuriuos pasiūlysiu savo mokiniams, bus taip pat netikėti ir įdomūs.
Koks tokio piešimo tikslas? Pirmiausia, jis labai artimas Spinčiui – veikėjui, egzistuojančiam tik fantazijoje. Antra priežastis – džiaugsmo suteikimas nemokantiems piešti vaikams. Net ir mano, tikros piešimo kankinės, darbelis, įvilktas į iliuzijos rėmus, atrodo visai padoriai 🤭 Tad ačiū optikai ir Prahai už meninius atradimus ir dar vieną galimybę į literatūros pamokas integruoti STEAM ugdymą, kadangi be paslaptingojo piešinio mokiniams teks pakartoti ir matavimo vienetus 📐
Pirmoji šio pasakojimo pavadinimo dalis priklauso Rasos Lazauskaitės knygai. Kadangi knygos anotacijoje buvo rašoma, jog ji tinka ir mažiems, ir dideliems, kad ji netgi gali pakeisti skaniausų ledų porciją, nieko nelaukdama atsiverčiau ir pradėjau skaityti. Knygą skaičiau ir dėl kitos priežasties. Ruošdamiesi šių metų Velykoms, kartu su mokiniais vėl prisijungėme prie fondo „Švieskime vaikus“projekto „Vaikų Velykėlės 2021“. Projekte dalyvaujame antrus metus, kadangi labai patinka fondo įkūrėjų pasiūlyti mainai: mes jiems kuriame didelį margutį, jie mums dovanoja knygų. Būten ši R. Lazauskaitės knyga šiemet buvo iškeista į du gigantiškus margučius 🙂
Perskaičiusi knygą supratau, kad galiu aptarti ją su visais savo mokiniais. Tad mokslo metų pradžioje patikrinsiu, ar tikrai ši knyga įdomi įvairaus amžiaus skaitytojams. Aš jau esu patikusiųjų pusėje 🙂 Buvo gera skaityti tokią šiltą, emociškai jautrią ir vertybes puoselėjančią knygą. Kokiu žodžiu, jei ne draugystė pavadinti norą suteikti galimybę pajust skrydžo džiaugsmą tiems, kurie skraidyti negali. Kokiu žodžiu jei ne draugystė pavadinti miško gyventojų susirūpinimą dėl pamestų stručio sapnų. Kokiu žodžiu jei ne draugystė pavadinti kurmio ryžtą išlįsti į žemės paviršių ne jam skirtu laiku. Kokiu žodžiu jei ne draugystė pavadinti norą būti kartu ir džiaugsme, ir bėdoje…
O kad kartu būtų smagiau aptarinėti miškelio gyventojų nuotykius, parengiau užduočių komplektą, suteiksiantį progą po vasaros žaismingai pa(si)tikrinti turimas žinias ir įgyti naujų, leisiantį išsiaiškinti vaikų požiūrį į bendravimą, sužinoti, kokie sapnai juos aplanko naktimis, ir net padėsiantį įveikti baimes.
Atrodo, kad pasakos „Ropė“ skaitytojai pasinaudojo visomis jos teikiamomis galimybėmis: skaitė prozą ir eiles, klausėsi įgarsinimo, žiūrėjo vaizdo įrašus, dėliojo dėliones, iliustravo, kūrė spektaklius, savaip interpretavo, žaidė žaidimus ir net į vestuvių, gimtadienių vakarėlius perkėlė…
Pabandžiau ir aš su savo mokiniais perskaityti šią populiarią pasaką kitaip. Teksto suvokimo užduotis kūriau pasitelkdama nonsenso žanrą, tad vaikai jiems žinomą pasaką prisiminė linksmai ir neįprastai. Vienas iš netikėtumų buvo senelio, „to kur pasakoj gyvena“, filmukas, pasakos temą siejantis su sveika mityba. Tiesa, šis filmukas gali būti ne visiems priimtinas, kadangi senasis pasakorius dantyse laiko pypkutę. Dėl šios priežasties minėtas pasakos „Ropė“ variantas prieš metus buvo atmestas kuriant mokymo priemones „Auk sveikas, vaike“. Tačiau matydama vaikų susidomėjimą nusprendžiau to nepaisyti ir įdomią pasakos interpretaciją pasiūlyti ir jums. Dar vienas netikėtumas, džiugiai nustebinęs ir mane, internete rastos neįprastos pasakos iliustracijos, paskatinusios mokinius įdėmesniam skaitymui.
Pasinaudodama pasakos tema į užduotis įtraukiau vaisių ir daržovių pavadinimus ir abėcėlės mokymąsi. Abėcėlės raidžių kartojimas taip pat vyko pasitelkiant nonsensą, įtraukusį vaikus į naujo pasakos „Ropė“ siužeto kūrimą.
Kadangi senelio ropė užaugo neįtikėtinai didelė, kyla įtarimas, kad be stebuklų čia neapsieita. Todėl pamokose panaudojau vieną meno terapijos metodą – piešimą dzen doodle technika. Paslaptingas meditacinis raizgymas leido vaikams atsipalaiduoti ir sukurti ne mažiau įspūdingus ropės paveikslus. Šį metodą vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ugdyme planuoju pritaikyti plačiau, tad apie jį papasakosiu vėliau.
Ruošiantis pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui (PUPP), daug laiko skiriama kartojimui. Šiaulių universiteto profesorė, lietuvių kalbos vadovėlių autorė Giedrė Čepaitienė yra sakiusi, kad niekas taip neatmuša mokinių noro mokytis kaip žodis kartojimas. Ypač tiems vaikams, kurie sėkmingai išėjo visą programą. Ne išimtis ir mano dešimtokai. Tačiau šiandien jie nelabai suprato, kad kartoja, nes pamokoje buvo žaidžiama ir improvizuojama.
Iš pradžių mokinių paprašiau sugalvoti kuo daugiau naujų žodžių iš pagrindinio Danielio Defo romano herojaus vardo raidžių. Mums pavyko sugalvoti net 35 žodžius! Visi šie žodžiai buvo suskirstyti į atitinkamas lietuvių kalbos dalių lentelės grafas. Taip vaikai prisiminė tikrinius ir bendrinius daiktavardžius, veiksmažodžius ir jų laikus, jaustukus, jungtukus, ištiktuką ir dalelytę.
O tada mokiniams reikėjo išrinkti bendrinius daiktavardžius ir sukurti pasakojimą „Mano galimybės išgyventi negyvenamoje saloje“. Rašydami jie prisiminė sudedamąsias rašinio dalis, pakartojo sakinių skyrybą ir įsigilinę į Danielio Defo kūrinį jį interpretavo. Klausydamasi dešimtokų samprotavimų pasidžiaugiau jų branda, idėjomis ir ryžtu nepasiduoti. Nors pasakotojai pateko į ribotos erdvės zoną, tačiau nenuleido rankų, nes noras išlikti buvo labai stiprus, todėl vieni gamino bronzinius įrankius ir medžiojo bizonus, kiti džiovino jų mėsą ir kaupė atsargas, statė plaustus ir laukė palankaus oro, kad galėtų palikti nesvetingą salą.
galimybėmis: skaitė prozą ir eiles, klausėsi įgarsinimo, žiūrėjo vaizdo įrašus, dėliojo dėliones, iliustravo, kūrė spektaklius, savaip interpretavo, 
korsigita 