Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Namo simbolis meno terapijoje užima svarbią ir nevienareikšmę vietą. Tai – ne tik konkretus pastatas, kuriame žmogus gyvena. Po juo gali slypėti ir asmeniniai žmogaus išgyvenimai, ir savojo „aš“ paieškos, ir santykiai šeimoje, ir bendravimas, bendradarbiavimas su aplinkiniais, ir šalies, tautos nacionaliniai, kultūriniai požymiai… Man namo piešimas padeda išsiaiškinti vaikų tarpusavio santykius. Po tokių kūrybinių klasės valandėlių visiems kartu atsiskleidžia ir santykiuose atsirandančių problemų priežastys.
Pajutusi, kad mano auklėtinių tarpe vis dažniau kyla kibirkštys, pasiūliau nupiešti namą. Sulaukiau daug klausimų, kaip jis turi atrodyti, tačiau nieko daugiau nebeaiškinau. Todėl gavau 15 skirtingų, bet daug pasakančių pastatų, kuriuose vėliau paprašiau surašyti visų auklėjamosios grupės vaikų, tame tarpe ir mano, vardus. Vardai sudėliojo visus likusius taškus. Šį kartą namo išvaizda nebuvo lemiama, didžiausią dėmesį kreipiau į mūsų vardus. Languose, pro juos šviečiančiuose kambariuose, duryse, ant laiptų, kopėčių surašyti ar po visą teritoriją išmėtyti vardai atskleidė slaptas grupeles, dar kartą patvirtino, kas yra tikri lyderiai, kas veržiasi jais būti, o kas visai to nenori. Piešiniai parodė mažųjų požiūrį į vyresniuosius, perdavė vaikų nebylią žinutę, kad jiems labai reikalinga mano ranka. Įdomu buvo analizuoti savo vardo vietą auklėtinių pastatuose. Vieni jį žingsneliu atskyrė nuo visos grupės, antri įkurdino nedideliame kambarėlyje ar mažu langeliu pažymėtoje pilies patalpoje, treti apgyvendino kaimynystėje. Buvo ir toks namas, kurio palėpėje gyvenu kartu su piešinio autore. Kai pasiteiravau kaimynu tapusio mokinio, ar aš netrukdysiu jam gyventi, pastarasis nusijuokė ir papurtė galvą. Šis piešinys man ypač svarbus, nes jo autorius, išgyvenantis labai sunkų laikotarpį, įsileido mane į savo teritoriją parodydamas didelį pasitikėjimą ir norą būti kartu.
Nors sakoma, kad piešinys padeda išreikšti tai, ką sunku įvardinti žodžiais, tačiau nemažai informacijos gavau ir iš piešinių pavadinimų, bet pastebėjimus šį kartą pasiliksiu sau, kadangi dauguma jų yra itin atviri ir jautrūs.
Žodis – svarbiausia komunikacijos priemonė, bet pasitaiko atvejų, kada būna sunku savo mintis ir jausmus išreikšti žodžiu. Taip nutinka ir dėl raidos sutrikimų, ir dėl charakterio savybių. Vieniems žodžiai liejasi nenutrūkstamu srautu, kitiems vos pavyksta išstenėti trumpą tylų atsakymą, o tretiems jie užstringa ir komunikavimo procesas nutrūksta. Kokybiškam bendravimui koją pakiša ir skurdus žodynas. Tad pristatau lėlių ir dramos terapijos interpretaciją – mini spektaklių kūrimą, kuriuose vaidina mokinių pagamintos lėlės, kartais pasiskolinančios mokinių balsus, o kartais savo jausmus ir emocijas išreiškiančios judesiu. Kad judesys kompensuotų kalbėjimo problemas, lėlės buvo gaminamos iš laikraščių, nes ši medžiaga suteikia joms norimą pavidalą, leidžia išsilankstyti pačiomis netikėčiausiomis pozomis ir suteikia galimybę lavinti vaikų kalbos ir komunikavimo įgūdžius. Nereikia pamiršti ir smulkiosios motorikos lavinimo svarbos, nes susukti laikraštį į ploną vamzdelį iš pradžių sunkiai sekėsi 😀
Taip jau susiklostė, kad mano auklėjamojoje grupėje yra 12 berniukų ir tik 3 mergaitės. Taip jau susiklostė, kad lėlių gaminimo savaitę visos mergaitės sirgo. Tad dar kartą pasikartosiu, jog visos šios grožybės sukurtos berniukų rankomis! Lėlės dalyvavo lietuvių kalbos pamokose: vieniems jos atskubėjo į pagalbą padėti kurti dialogus, mokytis tiesioginės kalbos skyrybos; kitiems „aiškino“ būdvardžio kaitymo giminėmis ir skaičiais ypatumus; tretiems lėlės padėjo lengviau suvokti patarlių ir posakių perkeltines prasmes. Tai liudija perdaryta liaudies išmintis ir sukurtos trumpos scenelės.
Beje, šiomis lėlėmis galima pasinaudoti mokant žmogaus anatomijos ir fiziologijos (#STEAM ugdymas). Mano pačios sukurtos dvi lėlės turėjo visas vyriškas ir moteriškas kūno dalis. Kai kam kilo noras prunkšti, kai kas suko akis į šalį, tačiau natūraliai atrodančios lėlės pasitarnavo man kalbant apie lytiškumą ir Lietuvoje nuvilnijusį nepilnamečių seksualinio išnaudojimo skandalą.
Lėlės gali padėti įgyvendinti ir kitas prevencines programas, prisidėti prie socialinio ir emocinio ugdymo; jos gali dalyvauti klasės renginiuose, nes kurdami įvairias situacijas su jomis vaikai nejučiomis prabyla ir bent akimirkai užmiršta bendravimo baimes, sumažėja komunikacijos problemos, atsiskleidžia mokinių vidinis pasaulis, noras pasisakyti ir būti išgirstiems.
Balandžio mėnesį šalies ugdymo įstaigas pasiekė LR Prezidento kanceliarijos kvietimas pasidalinti gerosios praktikos pavyzdžiais. Iš 145 paraiškų buvo atrinktos 42, kurios buvo pristatytos Pasaulinę vaikų gynimo dieną Lietuvos Respublikos Prezidentūroje vykusioje ŠVIETIMO PAŽANGOS ASAMBLĖJOJE. Prezidentūros ir partnerių – VDU Švietimo akademijos, EDU Vilnius, „Renkuosi mokyti!“ ir Lietuvos moksleivių sąjungos – inicijuotame renginyje visos Lietuvos mokyklų ir švietimo organizacijų atstovai pristatė inovatyvius švietimo projektus ir mokymo iniciatyvas.
Atidarydamas asamblėją Prezidentas Gitanas Nausėda pabrėžė, kad kalbėti apie švietimo pažangos procesą reikia su pačiu jaunimu. Valstybės vadovo žodžiai prasmingai įsilieja į 2022 metus, Europos Komisijos pirmininkės Ursula von der Leyen paskelbtus Europos jaunimo metais (EYY). Kad jauni žmonės gali įnešti pokyčių į švietimą rodė ir jų pristatymai, ir jų pasiūlymai, pateikti asamblėjos pabaigoje.
Darbas vyko keturiose grupėse: „Žalioji darbotvarkė“, „Unikalus ugdymo turinys“, „XXI amžiaus kompetencijų ugdymas“, „Lokalus ir globalus švietimas“. Grupėse kartu su ugdytojais dirbo ir pradinukai, ir progimnazijų mokiniai, ir gimnazistai. Klaipėdos Litorinos mokyklai atstovavau aš ir mano auklėtinis, grupės lyderis ARNAS MEŠKYS. Asamblėjoje pristatėme lokalaus ir globalaus švietimo patirtį vykdant Erasmus+ projektą „Specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniai įveikia kliūtis meno terapijos pagalba“. Patekimas į asamblėją ir nudžiugino, ir nustebino, nes Litorinos mokykla buvo vienintelė dalyvė iš uostamiesčio! Manome, kad vertintojams įspūdį padarė mokykloje taikoma klasikinės dramos terapijos interpretacija – terapiniai spektakliai, kadangi jie nepaliko abejingų ir mūsų darbo grupės narių. Kodėl mokyklinius spektaklius vadiname terapiniais? Mūsų įstaigoje mokosi per 140 vaikų, turinčių mokymosi sunkumų, klausos, intelekto, elgesio ir emocijų sutrikimų, autizmo spektro sindromą, Dauno sindromą ir kt. Įgyvendindami įtraukiojo ugdymo koncepciją organizatoriai įtraukia į spektaklius visus vaikus be išimties. Tam nesutrukdo nei vaikų sutrikimai, nei artistinių duomenų trūkumas, nei ribotas vaidinamo kūrinio herojų skaičius. Pasirodymai tokiuose spektakliuose kelia vaikų savivertę, padeda atsiskleisti jų kūrybiškumui, suteikia daug teigiamų emocijų. Tėvų džiaugsmo ašaros koncertų metu taip pat priskiriamos terapijai. Matyti savo vaiką lygiaverčiu koncerto dalyviu – didžiausia dovana jiems!
Projekto pristatymo metu pasidalinome ir netikėtu pasakų terapijos metodo pritaikymu vaikams iš Ukrainos. Atsiliepę į kvietimą prisijungti prie tarptautinės pilietinės seminarų rengimo iniciatyvos – vesti nuotolines pamokas Ukrainos vaikams, sugalvojome žaidimą „Sukurkime pasaką kartu!“, į kurį įtraukti pasakos ir dailės terapijų elementai padėjo išlieti susikaupusį nerimą ir baimę, atsipalaiduoti ir paieškoti išeities iš tokios sudėtingos situacijos karo niokojamoje Ukrainoje. Šiuo pavyzdžiu mes su Arnu norėjome parodyti, kaip lokalus, vienoje įstaigoje (šiuo atveju Rumunijos mokykloje) taikomas pasakų terapijos metodas buvo įgyvendintas globaliai: išbandytas antros šalies – Lietuvos – mokykloje ir pritaikytas trečiajai šaliai – Ukrainai.
Lokalaus ir globalaus švietimo grupėje dirbo dešimties įstaigų atstovai. Vieni pristatė unikalias mokyklos tradicijas, suvienijančias ne tik įstaigos, bet ir miesto bendruomenes taip, kad kiekvieną dieną matomas logotipas #Noriuįmokyklą tikrai gyvuoja mokinių mintyse ir širdyse. Kiti dalinosi kvapą gniaužiančiais mūsų šalies etninės kultūros pristatymais ne tik Europos (liaudies šokių rateliai Italijoje), bet ir Azijos, Pietų Amerikos žemynų gyventojams. Pasirodo, lietuvių gerųjų praktikų dėka vienoje nedidelio Japonijos miestelio mokyklos klasėse po truputį atsirado interaktyvios lentos ir kompiuteriai! Sujaudino ir sužavėjo savanorystės pagrindais įgyvendinti projektai su Indijos ir Argentinos švietimo bendruomenėmis. Kadangi pranešimų laikas buvo griežtai reglamentuojamas, nespėjau pasimėgauti šifruočių, kurias kuria… darželinukai, sprendimu. Nepabijosiu prisipažinti, kad mažųjų kodavimo gebėjimai apstulbino mane – galvosūkių ir šifrogramų asę. „Mūsų turtas yra žmonių potencialas“, – sakė gabių vaikų ugdymo programos „Gifted“ atstovai. Apie tai kalbėjo ir gerąsias praktikas apibendrinantys grupių moderatoriai ir ekspertai, į tai bus kreipiamas ypatingas dėmesys ir kuriant ateities švietimą.
Artėjančios Motinos dienos proga pasiūliau vaikams ir vėl pakeverzoti ant popieriaus lapo. Maloniai nustebau, išgirdusi džiaugsmingas ovacijas. Vadinasi, šis meno terapijos metodas jau turi savo gerbėjų ratą. Prieš pasineriant į atpalaiduojantį karakulių piešimą paprašiau vaikų pagalvoti apie savo mamas. Nebuvo sunku perkelti savo mintis, kadangi po užsiėmimo laukė graži šventė, skirta mamoms.
Kada visų lapus papuošė kilpos, kilpelės ir iš jų susipynusios raizgalynės, pasakiau, kad dabar jose reikės ieškoti mamai dovanų. Gera buvo stebėti nesąmoninguose piešiniuose išryškėjančius daiktus ir reiškinius. Dar geriau jaučiausi matydama, kaip po truputį nušvinta nemėgstančių piešti akys. Įdomu buvo ir pastudijuoti piešinių simbolius. Užsiėmimo kulminacija bus vėliau, kada vaikų mamos bandys atpažinti savo atžalų darbus. Tad reportažas dar turės tęsinį 😀
Karakulių testas pavyko! 1. Iš trylikos mamų penkios atpažino savo atžalų kūrybą 😀 2. Buvo atskleistas vienas atvejis, kai mama atsakymą ištraukė iš vaiko lūpų🤷♀️ 3. Viena mergaitė labai nusivylė mamos spėjimu, nes ji karakulyje paliko akivaizdžią užuominą. 4. Smagu, kad mamos azartiškai įsitraukė į spėjimą. Kai kurios netgi įtraukė visus šeimos narius, tad buvo dar įdomiau sužinoti, kas tikrai gerai pažįsta savo vaikus. Terapinio testo kulminacija – pasiūlymas pažiūrėti į tikrąjį savo vaiko karakulį ir pagalvoti, kodėl jis norėtų padovanoti būtent tokius daiktus ar reiškinius👩👦👩👧
Jei pasakyčiau, kad mano mokiniai labai laukia perskaitytų knygų atsiskaitymo dienų, meluočiau ir jums, ir sau. Vieniems tokios dienos nepatinka, nes jie nespėja perskaityti pasiūlytos ar pačių pasirinktos knygos, kiti nerimauja, kad mano parengtos užduotys gali būti per sunkios. Žinoma, yra ir malonių išimčių – vaikų, kuriems tokios dienos itin patinka.
Bet vieno momento laukia tikrai visi! Anksčiau, skatindama vaikus skaityti, siūlydavau jiems skaičiuoti, kiek kuris perskaito per metus. Niekur nefiksuojami skaičiai vaikų visiškai nesudomino, bet prieš keletą metų pasiūlytas smėlio terapijos metodas įtraukė pirmuosius jį išbandžiusius vaikus. Spalvingi smėlio sluoksniai ne tik rodė perskaitytų knygų skaičių, bet ir džiugino gražiais raštais. Meno terapijos specialistai turbūt gūžtelėtų pečiais ir paklaustų, kur gi čia yra smėlio terapija. Ir jie, ir aš žinome, jog menas tampa terapija tik tada, kai įvyksta pozityvūs pokyčiai. Pirmieji pokyčiai, tiesa, nedidukai, įvyko rudenį, pirmųjų perskaitytų knygų pažymėjimo dieną, kada vaikai, įpylę į indelius nurodytą kiekį smėlio, ilgai nenorėjo atsitraukti nuo dėžučių mėgaudamiesi raminančiu smiltelių byrėjimu pro pirštus. Antrasis pokytis įvyko pavasarį, pristačius paskutinę tais mokslo metais perskaitytą knygą. Kadangi vieni vaikai skaitė nenoriai ir lėtai, jie netruko suprasti, jog jų indeliai labai skiriasi nuo mėgstančių skaityti vaikų indelių. Nors žinau, kad dėl klausos sutrikimo lėčiau besivystančios vaikų kalbos jiems būna sunku skaityti, kadangi ne visada supranta, ką perskaitė, bet taip pat žinau, kad skaitymas yra vienas iš dėkingiausių būdų, užpildantis žodyno spragas, lavinantis kalbą, plečiantis akiratį. Todėl smėlio terapijos metodą tęsiau. Pamačiusi naujų mokinių reakciją į vyresniųjų smėlio indelius, sulaukusi daugybės klausimų, ar galima skaityti daugiau knygų negu siūlau visai klasei, supratau, jog įvyko trečias be galo svarbus pokytis – noras kuo greičiau pripildyti savąjį indą. O tai įgyvendinti nėra labai lengva – prieš įpilant sluoksnelį nuspalvinto Baltijos pajūrio smėlio, reikia ne tik perskaityti knygą, bet ir įveikti ne vieną užduotį.
Kol kas mano mokiniai tik mėgaujasi spalvingais indeliais, bet jau greitai aš jiems atversiu didelę paslaptį, juk tuose indeliuose yra sukauptas ne tik knygų sąrašas, bet ir naujai susiformavęs požiūris į skaitymą ir jo teikiamas vertybes.
Šventės baigėsi, o pravesta pamoka, vaikų piešiniai ir mintys liks ilgam… Kažkada pasakojau, kad mokinių požiūrį į kalendoriuje vieną po kitos einančias šventes (airiškąjį Heloviną ir lietuviškas Vėlines, Romos imperijos laikus siekiančią Valentino dieną, Lietuvos valstybės atkūrimo šventę, o kartais į jų tarpą įsimaišančias ir Užgavėnes) bandžiau atskleisti ant apibrėžtų rankų kuriamais koliažais. Tačiau šį kartą labiau pasiteisino karakulių technika. Pildydami lyginamąją rudens minimų dienų lentelę didžioji dalis mokinių pirmenybę atidavė Helovinui. Tačiau karakuliai ne vieną sugrąžino prie lietuviškų šaknų. Įspūdis buvo toks stiprus, kad daugumai vaikų teko pripažinti, jog jų pasąmonėje Helovinas užima ne pačią svarbiausią vietą. Ir galbūt net ne Helovinas, o mūsų šalyje atsiradusi graži nauja tradicija – moliūgų šventės. Džiaugiuosi jomis, nes šios šventės nukreipia dėmesį nuo užjūrio tradicijų, liaudiškais raštais išskaptuoti moliūgai primena, kas mes esame. Tad kol vieni, nenorintys atsisakyti šiurpnakčio, kelia adrenaliną keistomis kaukėmis, antri džiaugiasi gausiu moliūgų derliumi, o treti, grožėdamiesi akį glostančiais raštais ir tarp jų plevenančiomis žvakučių ugnelėmis, bando apmalšinti išėjusiųjų paliktą skausmą.
Pažvelgite į šį piešinį. Kaire (darbine) ranka buvo išraizgyta mėgstama šventė – Vėlinės, dešinėje raudonais karakuliais išsiraizgė Helovinas. Ieškant karakuliuose realių objektų, Vėlinių pusėje iš pradžių nevalingai buvo pradėtas spalvinti vaiduoklis. Kada dešinėje Helovino pusėje pasirodė, pasak autoriaus, pusiau demonas, pusiau šuo, jam kilo noras pakoreguoti kairės pusės piešinį, tad jame netikėtai atsirado liūdno žmogaus veidas. Visi žinome, kad liūdesiui su Helovinu tikrai nepakeliui!
Šio piešinio autorius gerai suvokė, kokios skirtingos rudens šventės. Tuos skirtumus išryškino Saulę primenantis objektas ir Mėnulis. Mane labai sudomino žuvis, daugelyje tautų laikoma gyvybės, kilusios iš vandens, vaisingumo simboliu. Iš pradžių Vėlinių karakulyje pasirodė didelis vandens lašas. Netrukus Helovino pusėje atsirado į saulę besistiebianti žuvis. Tikrai iškalbingas piešinys.
Panašus savo simbolika ir šis piešinys: išskaptuotą Helovino moliūgą iš visų pusių supa vandens ir oro simboliai: žuvis, lašas, Mėnulis. O už moliūgo esantį vaiduoklį atidžiai stebi Saturnas. Jungtis tarp žemės ir dangaus labai stipri…
Šis karakulis atskleidžia netikėtą vidinę transformaciją. Kairėje pusėje buvęs Vėlinių piešinys virto ragana – vienu iš Helovino simbolių. Dešinėje, Helovino karakulyje, pasirodė piešinio autorės profilis, paskatinęs susimąstyti, ar renkantis mėgstamą šventę nebuvo padaryta klaida, nes trauka lietuviškai šventei pasirodė stipresnė. Už šiuos atradimus ir vėl esame dėkingi nenuspėjamai meno terapijai!
Ne visi darbai padėjo atsiskleisti, tačiau matydama vaikų susidomėjimą neįprastu piešimu, dedu sau pliusą už tai, kad jiems pavyko atsipalaiduoti ir sukurti įdomų dviejų švenčių susitikimą 🙂
Mokydama vaikus abėcėlės visada įtraukiu žaidimų su vardais. Tai – ir pirmosios vardo raidės užpildymas ta pačia raide prasidedančiais žodžiais, kurie suteikia žinių apie vaikų žodyno apimtis, ir raidės kūrimas iš gamtinių medžiagų, ir raidės puošimas raštais, ir vardo rašymas sudedant raides abėcėlės tvarka…
Kiekviena raidė – vis kita istorija: viena tvirtai į žemę įsirėmusi, kita visą lapą užėmusi, trečia plačioje erdvėje nedrąsiai susirangiusi, ketvirta kampe bandanti išsilaikyti ant vienos kojos… Viena pražydusi gėlėmis, kantriai po vieną mažų rankelių sudėliota, antra iš svyruoklio gluosnio pasiskolinta, trečia – kukli, sudėta iš ant žemės gulėjusių lapų, ketvirta – žalumynų mišinys. Užduotys vienodos, bet jų atlikimas – skirtingas ir labai iškalbingas. Ačiū meno terapijai už galimybę perskaityti jas!
Žaisdami, kurdami vaikai niekada nesupranta, kiek daug informacijos aš gaunu iš jų darbų! Nors darbas su vardais yra labai jautrus, kadangi ne visi būna jais patenkinti, tačiau tuo pačiu įvairios veiklos suteikia galimybę pažinti save, suvokti savo asmenybės vertę, priimti save su visais pliusais ir minusais, o perskaičius perdarytus vardus, pamąstyti, kuris gi iš jų geresnis – tėvų duotas ar perdirbtas 🙂
Abėcėlės idėja gimė svarstant, kokias užduotis parengti pirmosioms mokslo metų pamokoms. Kadangi vis dar plaukiu meno terapijos bangomis, nusprendžiau mokymą suderinti su menu. Po vasaros atostogų vaikai ateis kupini įspūdžių, todėl jiems reikės pasiūlyti užduočių, padedančių susikoncentruoti ir nusiteikti darbui. Terapinė abėcėlė turėtų sudominti mano mokinius. Taip tvirtai kalbu, kadangi dar nė karto nesu rengusi panašios užduoties. Tiesa, ji šiek tiek primena darbą su užšifruotais tekstais, tačiau šį kartą jis bus visiškai kitokio pobūdžio. Naujovė, netikėtumas – viena iš būtinų meno terapijos sąlygų, tad labai tikiuosi, kad mano idėja pasiteisins.
Terapinė abėcėlė padės ne tik mokytis raidžių, bet ir lavins pažintinius procesus, būtinus sėkmingai vaiko raidai. Keisdami raides simboliais vaikai stiprins dėmesio koncentraciją, lavins atmintį, suvokimą, plėtos žodyną. Meno terapijos akcentai abėcėlėje išlaisvins vaikų vaizduotę, lavins kūrybiškumą.
Gebėjimas koncentruoti dėmesį palengvina vaikų mokymąsi, padeda tiksliau atlikti užduotis, atsirinkti reikiamą informaciją. Išlavinta dėmesio koncentracija turi teigiamos įtakos nerimo, streso mažinimui, padeda nuslopinti negatyvias emocijas, suteikia pasitikėjimo, kelia savivertę. Dėmesio reikalaujančios užduotys labai tinka hiperaktyviems vaikams: pratina juos prie veiklos be judesio, padeda kontroliuoti savo veiksmus, moko dirbti komandoje, kuria pasitikėjimu grįstus santykius.
Darbo su abėcėle būdai. 1. Rasti savo vardo raides raidžių-simbolių kortelėse ir nupiešti savo vardą. Susikoncentravimas į linijų, figūrų ir simbolių piešimą, į nuolat besikartojančius raštus, išvaduoja piešiantįjį nuo jį kamuojančių rūpesčių, nuo persekiojančių įkyrių minčių. Panašus poveikis jaučiamas meditacijos metu: žmogų užlieja vidinė ramybė, susitaikymas su pačiu savimi.
2. Pasidaryti daugiau abėcėlės kopijų, iškirpti atskirai raides ir paveikslėlius. Sudėti žodį ir pasiūlyti perskaityti jį naudojantis raidžių-simbolių kortelėmis. 3. Pasiūlyti patiems vaikams sudėti iš simbolių žodį ar sakinį ir pasiūlyti draugams jį perskaityti.
Ši abėcėlė gali paįvairinti visas, ne tik lietuvių kalbos, pamokas. Tikrai žinau, kad ją naudosiu klasės valandėlių metu. Mintyse kirba mintis pasiūlyti su ja pažaisti ir tėvų susirinkime. Man ji pasitarnaus ir socialinio-emocinio intelekto lavinimui, ir Olweus programos įgyvendinimui, nes tai tikrai efektingas įrankis įvairioms problemoms spręsti, konfliktams užgesinti, stresui sumažinti, nusiraminti ir atsipalaiduoti.
Nors jaunojo burtininko nuotykius studijavome su septintokais, burtų lazdeles gaminome visi, nes mano auklėtinių grupę sudaro įvairaus amžiaus vaikai, nes mažieji labai norėjo dalyvauti nematytoje veikloje. Šis noras dar kartą patvirtino vieną iš meno terapijos sąlygų – norint pasiekti reikiamų rezultatų, veikla turi būti nematyta, netikėta ir įdomi. Tik tada žmogus atsipalaiduos, įsigilins į save ir atsiskleis.
„Kaip burtų lazdelės gaminimas gali taip paveikti?“ – pagalvosite. Prieš darbą vaikai išėjo pasivaikščioti po mokyklos kiemą ir susirasti lazdelei reikalingų priemonių. Pakvėpavę grynu oru, atsipalaidavę jie kibo į gamybos procesą, kurio metu atsiskleidė ne tik kūrybiškumas – dirbant tokį neįprastą darbą tikrai kyla įvairių minčių. Kartais jos būna padrikos, tačiau gana dažnai – gilios ir prasmingos. Pradėjus nuo Hario Poterio ir jo šeimos likimo aptarimo, netrukus buvo pereita prie savos aplinkos ir joje esančių žmonių. Pasigaminę po lazdelę vaikai turėjo galimybę sugalvoti norą. Jis turėjo būti ypatingas, nes lazdelė galėjo išpildyti tik vieną. Šis užsiėmimo momentas buvo labai jautrus, parodęs, kad vaikams rūpi ne vien tik asmeninė gerovė.
Taigi įduodu jums į rankas burtų lazdelę, galinčią paversti pamoką įdomia veikla, suteikiančią puikią progą pamokos turinį susieti su klasės vadovo veikla, leidžiančią į(si)vertinti, padedančią suvokti save ir savo jausmus.
Taip vadinosi paskutinis iš 24 mano išklausytų meno terapijos seminarų, kuriuos vedė žymi Rusijos specialistė, pedagogikos mokslų daktarė Liudmila Lebedeva. Atkreipiu dėmesį į žodį išklausytų, kadangi seminarų yra žymiai daugiau. Tiesiog pagal kvalifikacijos kėlimo programą „Meno terapijos metodai psichologiniame konsultavime, socialiniame ir pedagoginiame darbe bei sveikatos apsaugoje“ («Методы арт-терапии в психологическом консультировании, социально-педагогической работе и здравоохранении»), man reikėjo dalyvauti 22 seminaruose, kad įgyčiau teisę savo darbe taikyti meno terapijos metodus 🙂
Į meno terapijos pasaulį panirau ne pirmą kartą. Pirmoji pažintis su meno galia prasidėjo prieš trejetą metų. Psichologės iš Baltarusijos Jelenos Belinskajos mokymuose buvo išbandytas ne vienas L. Lebedevos metodas. Šį kartą teko laimė dirbti su pačia unikalių metodikų autore, kuri pavergė ne tik savo profesionalumu, bet ir nuoširdžiu paprastumu, atvirumu, noru dalintis. Mane domina pedagoginė meno terapijos kryptis, todėl žinau, kad daugelį naujų metodų pritaikysiu savo darbe, nes kūrybinis darbas dažnai pasako daugiau nei žodžiai. Literatūros pamokose meno terapija padeda mums įvertinti kūrinių herojus, suvokti jų poelgius, kurie kartais atrodo neapgalvoti, lengvabūdiški, beprasmiai, tačiau tinkamas meno terapijos metodas leidžia įsijausti į veikėjų būsenas ir suprasti, kad iš pradžių atrodęs kvailas poelgis turi labai gilią prasmę. Meno terapija papildo ir kalbos pažinimo pamokas, padėdama lengviau perprasti žodžių darybos ypatumus, leisdama pastebėti reikiamas gramatines kategorijas, leksines reikšmes… Meno terapija ne vienam mokiniui palengvina rašymo „kančias“, nes menas išlaisvina pasąmonėje prisnūdusį ir savo šlovės valandos laukiantį kūrybiškumą.
Daug meno terapijos metodų išbandžiau klasės valandėlėse ir net tėvų susirinkimuose. Daug meno terapijos metodų aptariu ir savo vedamuose seminaruose. Džiugiai nustebino Liudmilos Lebedevos pademonstruotas filmuko ir meno terapijos derinys! Tad dabar į įvairius trumpus, bet labai prasmingus vaizdo reportažus žiūriu visiškai kitaip. Apie tai žadu papasakoti ateinančiais mokslo metais, nes mintyse ir kompiuterio ekrane jau dėlioju naujo seminaro, skirto socialiniam ir emociniam ugdymui, kontūrus. Manau, kad ne vienam kils noras pamatyti, išbandyti ir įsitikinti meno terapijos, socialinių filmukų ir STEAM poveikiu savimonės, savitvardos, socialinio sąmoningumo, tarpusavio santykių įgūdžių, atsakingo sprendimų priėmimo formavimui.
O dabar trumpas testas jums, mano skaitytojai. Parašykite komentaruose, ką matote nuotraukoje. Vėliau pasidalinsiu savo mokinių pastebėjimais ir trumpai aprašysiu mano galvoje kilusią vienos iš Liudmilos Lebedevos metodikų interpretaciją.
korsigita 