Kas galėjo patikėti, kad po vakardieną merkusio lietaus išauš toks pasakiškas rytas! Artėjant trečiajam sausio sekmadieniui, Tarptautinės slidinėjimo federacijos paskelbtam Pasauline sniego diena, gamta iš tiesų pasistengė – tai, ką atsikėlę išvydome pro langą, stulbino ir džiugino. Ir tebedžiugina, kadangi baltu rūbu apsirėdžiusi gamta neskuba nusipuošti. Juk jai, kaip ir kiekvienai moteriai, patinka sulaukti komplimentų ir pagyrų 🙂
Vaizdas pro mano klasės langą
Birželio 26–28 dienomis Rygoje (Latvijos respublika) vyko eTwinning programos profesinio tobulinimo seminaras “Update your history and culture” („Atnaujinti savo istoriją ir kultūrą“). Pavadinime esantis veiksmažodis atliko savo funkciją: atnaujinau ne tik istorines žinias, bet ir metodinių žinių bagažą ir savo kontaktų su kitų šalių atstovais sąrašą.
2018 metai Europoje paskelbti kultūros paveldo metais, tad šis seminaras buvo skirtas įvairių šalių kultūrai ir istorijai. Dėstydama lietuvių kalbą nuolat susiduriu su mokinių kultūros ir istorijos žinių spragomis. Neįtikėtina, tačiau penktokai apie savo kraštą žino daugiau nei vyresniųjų klasių mokiniai, kadangi pradinėse klasėse jie daugiau mokosi apie gimtąjį kraštą ir žinios būna dar neišblėsusios. Sudominti XXI amžiaus skaitmeninę kartą senove dvelkiančiu palikimu nėra labai lengva, tad seminaro organizatoriai pasiūlė keletą naujų metodų, galinčių atkreipti vaikų dėmesį ne tik į savo krašto, bet ir į viso pasaulio istorinį ir kultūrinį palikimą.
Kadangi renginio programa leido dalyvauti tik dviejose iš penkių siūlomų veiklų, pasirinkau 3D pilių statymo (“Build amazing 3D castles and models”) ir istorijos kūrimo komiksais (“Create your own history comic book”) užsiėmimus.
Pirmasis seminaras pareikalavo daug kantrybės ir gerų modeliavimo įgūdžių. Lektorius Edgars Bajaruns supažindino su nemokamomis kompiuterinėmis programomis, leidžiančiomis sukurti 3D modelius. Pirmoji modeliavimo pažintis įvyko dirbant su programa Tinkercad. Pasirodo, tai ne tik pastatų modeliavimo programa. Ja kuriami trimačiai kompiuteriniai modeliai, kuriuos galima atsispausdinti 3D spausdintuvu. Čia mano entuziazmas ir atslūgo, kadangi tokie spausdintuvai eilinei nedidelei mokyklai yra didžiulė prabanga. Nepaisant to, lektorius papasakojo, kad modeliavimo programa ne tik paįvairina istorijos ir literatūros pamokas, objektų stumdymas trimatėje erdvėje lavina dėmesį, smulkiąją motoriką, padeda orientuotis erdvėje, ugdo kūrybiškumą ir skaitmeninį raštingumą. Tad būtinai išbandysiu šią programą pamokose, kadangi ji leis ne tik įvairiais aspektais supažindinti mokinius su literatūros epochomis, bet ir sukurti netradicines ugdymo(si) aplinkas, tinkančias pagal įvairias programas besimokantiems mokiniams. Pavyzdžiui, kol vieni vaikai modeliuos Hamleto pilį, pagal individualias programas besimokantys mokiniai galės kurti Danijos karalių dinastijos regalijas: skeptrą, žiedą ar karūną, nes tuo pasirūpins programoje Tinkercad esanti figūrų, charakterių ir jungiamųjų detalių galerija.
Registruodamasi į komiksų knygos kūrimo seminarą net neabejojau, kad susipažinsiu su vienu iš daugelio komiksų kūrimo įrankių, todėl labai nustebau pamačiusi ant stalų popieriaus lapus, flomasterius, pieštukus, drožtukus ir trintukus. Charizmatiškas lektorius Bruno Bahs pademonstravo pieštuko galimybes kuriant fantastiškas istorijas. Buvo metas, kada piešimo metodas karaliavo beveik visose disciplinose. Šiandieninė karta nenoriai ima į rankas pieštukus, nes ji geriau įvaldžiusi kompiuterines piešimo programas. Tačiau net neabejoju, kad Bruno pamokos sužavės visus mano mokinius, nes aš jiems parodysiu, kaip vienu ar dviem pieštuko brūkštelėjimais galima pakeisti visą istoriją. Kas galėjo pagalvoti, kad visiškai piešti nemokantis žmogus (kalbu apie save), per tris valandas sugebės išmokti perteikti emocijas, kvapus, judesius ir net temperatūros pokyčius! Komiksų kūrimo metodas ypač dėkingas skaitmeninei kartai, nes išvaduoja juos nuo didelės apimties rašytinės informacijos, kuri dažnai blaško vaikų dėmesį, trukdo pastebėti teksto esmę, svarbiausius faktus. Pateikę komiksą vietoj teksto santraukos, konspekto ar schemos, mokytojas sudomins net ir sunkiai dėmesį sukaupiančius vaikus, kadangi žaismingi komiksų herojai ir trumpi jų komentarai – vienas iš greičiausių būdų perteikti norimą informaciją.
Pilių modeliavimas, komiksų kūrimas sužadino vaizduotę, todėl Lietuvių komandoje
gimė naujo eTwinning projekto idėja. Kiekviename mieste galima rasti pilių, senų pastatų, užmirštų griuvėsių, o kur slypi nežinomybė, ten atsiranda ir vaiduokliai. Naujasis projektas suteiks jo dalyviams galimybę atnaujinti savo miesto ar šalies istorijas apie vaiduoklius ir, pasidalinus jomis su projekto partneriais, sudėti į elektroninę komiksų knygą. Tikiuosi, kad būsimoje knygoje pasirodys ne tik kompiuterinėmis komiksų kūrimo programomis sukurti, bet ir mokytojo iš Latvijos pamokų dėka atsiradę piešti herojai. Pasiskolinę projektui pavadinimą iš populiarios fanstastinės veiksmo komedijos “GhostBusters” („Vaiduoklių medžiotojai“), skatinsime vaikus:
Mokytojai projekto metu turės galimybę išbandyti seminaro metu pristatytus metodus, integruoti juos į ugdymą, o taip pat pasisemti praktinės patirties iš kitų projekte dalyvaujančių mokytojų.
Artėjant vasaros kursų „Lietuvių kalbos ir literatūros mokymas(is): atrasti ir kurti“ pradžiai vis dažniau pagaudavau save galvojant: „Reikėjo gi man ten lįsti.“ Užsitęsę mokslo metai, ataskaitos, renginiai, dailės terapijos baigiamieji užsiėmimai, darbas su leidykla, artėjantis remontas klasėje… Kas gi galėjo padaryti tokią kvailystę? Kažkas padarė. Bet padarė tas, kuris neužsiregistravo į pirmuosius UPC vasaros kursus lituanistams, vykusius Palangoje. Nors 7 val. pusryčiais prasidėdavusios dienos baigdavosi tik 21 val. vakaro, patirti įspūdžiai ir sukauptos naujos žinios atsipirko su kaupu. Tuo labiau, kad kiekviena diena pateikdavo siurprizų.
Kažkada ieškodama įdomesnio sveikinimo Mokytojų dienos proga radau poetės Elenos Karnauskaitės eilėraštį „Imperatyvai“. Pirmąją vasaros kursų dieną pradėjo būtent ši poetė. Sėdėjau, klausiausi jos skaitomų eilių ir netikėtai išgirdau: „Imperatyvai!“ Net krūptelėjau iš malonaus nustebimo ir dar atidžiau pradėjau klausytis man negirdėtų eilių, kurių ne viena priminė čia ir dabar tekančius mūsų gyvenimus. Poetė landžiojo ne tik po sielos labirintus, bet eilėmis pasakojo apie kasdienius rūpesčius, nesibaigiančius darbus, ir net apie mano katę, paliktą vieną namuose, ji padeklamavo 😉
O po to nėrėme į meninio skaitymo kompozicijas, kurios baigėsi vėlyvą vakarą ant Birutės kalno.
Antroji diena buvo skirta Nidai ir maloniems susitikimams su Tomu Manu, su, atrodo, tokiu pažįstamu Klaipėdos kraštu, kuris mokytojo, kultūrininko, eseisto Vytauto Toleikio akimis atsivėrė nematytu kampu, leidusiu prisiliesti prie antrąjį šimtmetį skaičiuoti pradėjusių lietuvininkų giesmynų, su neįprastai šviesios miesto bažnyčios tokiu pat šviesiu jos klebonu Rimvydu Adomavičiumi, bendravusiu su mumis ir eilėmis, ir dainomis. Ne giesmėmis, o dainomis, kurių vienos žodžius, beveik visiems išspaudusius ašarą, parašė jis pats. Su Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininku Feliksu Puzemskiu, parodžiusiu, ne tik Raudų sieną, Teisuolių alėją, į didelius luitus sumūrytus sudaužytų žydų antkapių likučius, bet ir sinagogoje akylai saugomas svarbiausias knygas – toras. Aš net neįsivaizdavau, kad jos taip atrodo!
Trečioji kursų diena suteikė galimybę kartu su Nida Poderiene ir dr. Zita Nauckūnaite pasigilinti į Delfi kartos skaitytojų, nebeturinčių gilaus, atidaus skaitymo įgūdžių, ugdymo ypatumus, susipažinti su mokymo turinio naujovėmis, išbandyti naujas kūrybiškumą skatinančias mokymo ir mokymosi strategijas lietuvių kalbos pamokose.
Ir nors prie jūros nubėgti taip ir nesuspėjau, visiškai to nesigailėjau, nes pažintis su lietuvių kalbos mokytojais iš kitų miestų, dalijimasis patirtimi, ilgi pokalbiai ir smagūs pajuokavimai ištrynė iš atminties pirmojo sakinio šventvagišką mintį 🙂
KOLIAŽAS ANT KŪNO „DVI MANO PUSĖS“
Artėjant mokslo metų pabaigai, visi stengiamės įvertinti kiekvieno mokinio asmeninę pažangą, o taip pat įsivertinti ir savo darbą, kad ateinančiais metais išvengtume klaidų ir nesėkmių. Tuo tikslu savo mokiniams pasiūliau piešimo ant kūno metodo interpretaciją.
Darbui reikia:
Darbo eiga:
Vienas vaikas atsigula ant popieriaus lapo, o kitas apvedžioja jį nuo galvos iki liemens. Žmogaus figūra paryškinama žymekliu. Tada lapas apverčiamas, prispaudžiamas prie lango ir kitoje pusėje padaroma figūros kopija.
Vienoje figūros pusėje prašoma suklijuoti ar nupiešti tai, ką mokinys išmoko, kas jam įsiminė, kas patiko, sudomino, nustebino. Antroje kūno pusėje prašoma suklijuoti ar nupiešti tai, kas nepasisekė, kas buvo sunku, neįdomu, nuobodu, bjauru, nemalonu.
Neišsigąskite, kad iš pradžių darbas vyks vangiai. Pirma, vaikams tai yra netikėta. Antra, jiems reikia pagalvoti, prisiminti. Trečia, mokiniai bijo atsiverti, kad mokytojas nesupyktų. Tačiau taip būna tik darbo pradžioje. Rašau neabejodama, nes pati tai patyriau su savimi ir išbandžiau su savo ugdytiniais.
Kadangi šį dailės terapijos metodą naudojau ne gydymo tikslais, manęs nevaržo konfidencialumo įstatymas, tad galiu šiek tiek pasidalinti tuo, ką pavyko išsiaiškinti. Pirmiausia supratau, kad vaikams šis darbas patiko, nes šypsenėlės, pyrago dalybos, šviesoforai, žetonai, antspaudai ir kiti daiktai, skirti įsivertinimui, vaikams jau nebeįdomūs. Antras malonus atradimas – vaikų susižavėjimas literatūros pamokomis. Dažnai kartojantys, ir įsivertinimo metu tvirtinę, kad lietuvių kalba jiems nepatinka, vaikai nevalingai atsiversdavo teigiamąją kūno dalį, įklijuodami skaitytų kūrinių motyvus, veikėjus, knygų iliustracijas. Širdis džiaugėsi matant vaikų darbuose Jūratę ir Kastytį, našlaitę Sigutę, ant vienos mergaitės kūno susirangiusį nelaimingos Eglės sutuoktinį žaltį… Smagu buvo atrasti mūsų vykdytus projektus, literatūrines ir su projektais susijusias keliones, mano kuriamą konkursą „Jei bendrai visi judėsim, miesto paslaptį įspėsim“, pamokas muziejuose, bibliotekoje ir kt.
Svarbu atkreipti dėmesį, kurioje kūno vietoje yra konkretus piešinys ar aplikacija. Pavyzdžiui, teigiamos pusės galvoje suklijuoti piešiniai liudija, kad vaikui tai labai patiko, ilgam įsiminė. Antroje galvos pusėje esantys piešiniai sufleruoja, kad tai vaikui sukėlė nepasitenkinimą, gal baimę, pyktį, nusivylimą ar net neapykantą. Kiekviena kūno dalis atlieka savo paskirtį, tad ir piešiniai tose vietose daug ką pasako.
Jeigu atidžiai įsižiūrėsite į mano nuotraukas, nesunkiai suprasite, kuriam mokiniui sunkiai sekasi skyryba, kuris nemėgsta linksniavimo ir išrinksite namų darbų nedarymo čempioną. Labai norėčiau sulaukti šiuo klausimu jūsų komentarų 🙂 Būtinai atkreipkite dėmesį į vieno vaiko emocijas sužinojus, kad nebus lietuvių kalbos pamokų 😀
Nevarginsiu ilgais aprašinėjimais, nes ši veikla buvo skirta mano ir mokinių į(si)vertinimui. Tačiau jei susidomėsite ir norėsite apie šį metodą sužinoti daugiau, kreipkitės el. paštu kudariene@gmail.com ir aš su malonumu padėsiu perprasti jį bei pasidalinsiu teorinėmis ir praktinėmis žiniomis.
Daugiau įrašų panašia tema:
Šiandien pradedu naują rubriką – Dailės terapijos metodų pritaikymas ugdyme.
Buvo metas, kada į informaciją apie dailės terapiją nekreipiau jokio dėmesio, nes, kaip jau ne kartą minėjau, visiškai nemoku piešti. Kad tai nesusiję su piešimo gabumais, sužinojau įsitraukusi į Baltarusijos psichologės Jelenos Belinskajos vedamus mokymus. Mokymų metu pasinėriau į savęs pažinimo seansus, išbandžiau daug dailės terapijos metodų, skirtų ne tik gydymui, savianalizei, tyrimui, bet ir mokymui(si).
Naujoji rubrika pildysis iš lėto, kadangi piešinys turi be galo didelę galią, su kuria nejuokaujama. Tai supratau kaukių terapijos užsiėmimuose. Norėdami pasinaudoti mano patirtimi, gerai pagalvokite, ko jūs sieksite, ką norėsite išsiaiškinti, ar sugebėsite perskaityti tai, ką vaikai stengiasi jums pasakyti. Trūkstamų žinių galite rasti internetinėje erdvėje, psichologinėje literatūroje. Prireikus pagalbos, drąsiai kreipkitės į mane. Nors nesu psichologė, tačiau šiais metais ta kryptimi labai daug dirbau ir nemažai pasiekiau.
O dabar pristatau pirmąjį dailės terapijos metodą – koliažą ant kūno „Dvi mano pusės“, skirtą pasiekimų įsivertinimui.
Daugiau įrašų:
Emocijoms nurimus, įspūdžiams susigulėjus, keistai tuštumai atsiradus, norisi vėl
mintimis sugrįžti į pusmetį trukusius kūrybinius darbus.
Kurdama trečiojo konkurso užduotis likau ištikima renginio idėjai ir formatui, tad dalyviams vėl teko sulaukti interneto kanalais atkeliavusios užduoties ir pradėti nuotykių kelionę, kuri šiais metais buvo pakankamai ilga. Tačiau, priešingai nei praėjusiais metais, nesulaukėme jokių nepasitenkinimo komentarų, kadangi visi žinojo, jog šis konkursas dedikuojamas sportui. Taigi pasirinkę keturis labiausiai mūsų miestą garsinusius objektus, nukėlėme konkurso dalyvius į senovės baltų ir Antikos mitus, kadangi uostamiesčio sporto klubai vieningai pasirinko dievų ar su jais susijusių daiktų pavadinimus. Kokius? Iššifruokite užduotis ir sužinosite.
Jeigu patiko pirmųjų dviejų konkursų idėjos, į klasės, grupės, komandos ar šeimos renginius drąsiai įtraukite ir trečiojo konkurso temą. Dviračiais, paspirtukais, riedlentėmis ar riedučiais aplankydami keturis uostamiesčio sporto klubus, atgaivinsite ir sielą, ir kūną, nes nieko nėra maloniau už bendravimą su artimais žmonėmis.
Jei mano žodžiais dar abejojate, pasižiūrėkite nuotaikingą filmuką, kuriame slapta kamera užfiksuotos nesuvaidintos emocijos, džiaugsmas ir azartas 😀
Plačiau apie konkursą skaitykite portale „Vakarų ekspresas“.
Pavartyti baigiamojo renginio nuotraukų albumą galima Klaipėdos Litorinos mokyklos Facebook puslapyje.
Daugiau skaitykite:
„JEI BENDRAI VISI JUDĖSIM, MIESTO PASLAPTĮ ĮSPĖSIM“
„JEI BENDRAI VISI JUDĖSIM, MIESTO PASLAPTĮ ĮSPĖSIM“ 2
Būdama lietuvių kalbos mokytoja nuo pasakų niekada labai nenutolau, jas mėgstu ir
su dideliu entuziazmu perduodu pasakų išmintį vaikams. Negana to, net dvejus metus vedžiojau savo mokinius po stebuklingą pasakų pasaulį tarptautiniuose eTwinning projektuose „Kelionė į pasaką“ ir „Antroji kelionė į pasaką“. Pasakos dominuoja ir mano kurtose kūrybinio-pažintinio konkurso „Jei bendrai visi judėsim, miesto paslaptį įspėsim“ užduotyse.
Tačiau norint papasakoti, ką patyriau Pasakų terapijos mokymuose, kaip ir Šecherezadai reikėtų ne vienos dienos ir nakties. Atėjusi su tikslu išsiaiškinti terapinės pasakos ypatumus, nejučia buvau įtraukta į savęs pažinimo užsiėmimus, atvėrusius akis ir, labai tikiuosi, vartus į tą pasaulį, kuris veda dar nežinia kur, bet jau aišku, kokiu tikslu. Belieka giliai įkvėpti ir, nuspyrus kasdienines šlepetes, pagaliau pasimatuoti Pelenės krištolinę kurpaitę…
Penkis mėnesius trukę užsiėmimai ne tik atvėrė akis, bet ir suteikė bendravimo džiaugsmą su nuostabiais žmonėmis, kartu su manimi ėjusiais kartais ir erškėčiuotu keliu, tačiau visada supratingai ištiesiantys servetėlę ašaroms nusišluostyti, išklausantys, padedantys išnarplioti gyvenimo mazgus ir su begaline fantazija kartu išeinantys iš realaus pasaulio į pasakiškąjį…
Daugiau panašių temų:
Sunku paaiškinti, kas nutiko, kad toks šaunus konkursas, patekęs net į Klaipėdos – 2017
metų Lietuvos kultūros sostinės renginių programą, liko neaprašytas mano tinklaraštyje. Apie tai prisiminiau kurdama trečiojo konkurso, vyksiančio šių metų balandžio 11–26 dienomis, užduotis.
Laimė, visagalis internetas išsaugojo įdomiausias konkurso akimirkas ir pasakojimą apie tai, kaip jaunieji klaipėdiečiai vykdė miesto mero misiją 🙂
Dalinuosi konkurso užduotimis, kad visi norintys bet kada galėtų pasinerti į kvapą gniaužiančius nuotykius ir pakartoti Prūsijos karalienės Luizės paieškas:
Pirmojo konkurso užduotis, pasakojimą ir vaizdo medžiagą rasite čia.
Šiandien dalyvavau aktoriaus Vytauto Kontrimo vedamame seminare „Kiekvienas mokytojas turi būti aktorius“, kurį galėčiau pavadinti mini spektakliu. Pasak jo, mokytojai yra daugiausiai viešai kalbantys žmonės, todėl jo seminare ypatingai daug dėmesio buvo skiriama kalbėjimui prieš auditoriją.
Pats dirbantis pedagoginį darbą aktorius mus visus palygino su kompiuteriais, kuriuos nuolat reikia atnaujinti. Tuo jis leido suprasti, kad tai, ką naudojai pamokoje vakar, rytoj kitai auditorijai, nors ir to paties amžiaus, nebetiks, kadangi kelis kartus iš eilės daryti tą patį turi būti neįdomu ir pačiam mokytojui. Bet ar visada taip yra? Prisipažinsiu, man tai labai patiko, nes ne vieną kartą pagavau save apgailestaujant, kad pamiršau įtraukti į pamokos planą praėjusių metų užduotį, lentelę ar schemą, nors naujas užduotis mokiniai dirbo su malonumu ir užsidegimu. Vadinasi, man taip pat nebeįdomu daryti tai, kas buvo anksčiau. Nesakau, kad tai vyksta nuolat, nes yra tokių pamokų, kurias kartoju kasmet. Pavyzdžiui, skaitant Edmondo de Amiči romano „Širdis“ ištrauką apie aklus vaikus, nuolat siūlau savo mokinukams, turintiems klausos negalią, įsijausti į aklo žmogaus būseną ir palyginti, kuri negalia yra sunkesnė. Beje, skirtingų kartų atsakymai minėtos pamokos metu nesikeičia…
Mes, pabrėžė aktorius, nuolat sakome, kad dabartinė karta yra kitokia, dūsaujame, kad sunku juos sudominti, tačiau dažnai pamirštame išsiaiškinti, kokia gi yra ta XXI amžiaus karta. Vytautas Kontrimas kartą dirbdamas su antrokais, suvokė, jog visiškai nesugeba jų sudominti. Tada jis paprašė atnešti patinkančių muzikos kūrinių įrašų. Nors tai, ką perklausė, jam labai nepatiko, tačiau padėjo perprasti šiuolaikinius vaikus, o minėtų kūrinių įtraukimas į užsiėmimus leido tapti vaikų „draugeliu“. Žinoma, ne iš karto, tačiau jau penktoje klasėje vaikai su didžiuliu entuziazmu statė Šekspyro Hamletą.
Mes turime kalbėti vaikams tai, kas mums patiems patinka, pabrėžė V. Kontrimas. Sausai išberta teorija mokiniams geriausiu atveju pro vieną ausį įeis ir tuoj pat išeis, o blogiausiu – atsimuš nuo jų kaip žirniai nuo sienos. Kalbėti taip, kad visiems patiktų, galima be jokių moderniųjų technologijų, pakanka tikėti tuo, ką darai, pasitelkti savo charizmą ir – pirmyn. Aktoriaus suvaidinta scena apie jo geografijos mokytoją tik patvirtino jo žodžius, nes tais laikais geografai galėjo pasitelkti tik žemėlapius, gestus ir iškalbą.
O ką daryti, jeigu tos iškalbos neturi? Ir čia lektorius pasidalino neįkainojamais patarimais. Viešas kalbėjimas yra išėjimas iš komforto zonos, kurią gaubia rizikos ir panikos ratai. Kad nepatektų į panikos ratą, net didžiųjų pasaulio valstybių vadovai nuolat repetuoja savo pasisakymus. Tačiau V. Kontrimas perspėjo, kad kalbos surašymas popieriaus lape nesudomins klausytojų. Kalbą iš tiesų reikia planuoti, tačiau užsirašyti tik jos dalis ir svarbesnes tezes. Kalba turi būti ritmiška, dinamiška, panaši į plakato ar afišos tekstą, kuriame tai, kas svarbu, užrašoma padidintu ir paryškintu šriftu, o kita informacija pateikiama mažiau į akis krintančiu šriftu. Aktorius pasidalijo paslaptimis ir apie pirmas 30 viešo pasisakymo sekundžių; perspėjo, ko galima tikėtis išėjus į tribūną apsirengus neįprasta apranga, nauju makiažu ar aksesuaru; papasakojo, kaip klausytojus veikia tavo krenkštimas; patarė, ką reikia daryti džiūnant burnai, ko negalima, o ką reikėtų gerti prieš pat pasisakymą.
Grįždamas prie ugdymo lektorius priminė, kad mokytojai savo pamokose turi panaudoti pavyzdžių iš kitų mokslų srities. Pavyzdžiui, skaitydami pasakojimą apie bitę, paklauskite mokinių, kiek viena bitė surenka medaus per visą savo gyvenimą. Nors tai nebus paminėta skaitomame tekste, tačiau vaikai tikrai su dideliu užsidegimu spėlios, kiek gi tas mažas vabalėlis gali prinešti medaus, o vėliau apstulbs sužinoję, kad vienos bitelės indėlis yra tik vienas arbatinis šaukštelis! Toks nukrypimas nuo teksto tikrai nesugadins pamokos, greičiau paskatins mokinius paieškoti daugiau informacijos apie tūkstančius gėlių aplankančius darbštumo simboliu tapusius vabzdžius.
Seminaro pabaigoje aktorius Vytautas Kontrimas prisiminė studijų Teatro akademijoje laikus ir vienos dėstytojos, sužinojusios, kad jis tapo mokytoju, žodžius: „Mokytojas, kuris dirba iš širdies, yra mokytojas iš pašaukimo. Jis yra ŠVENTASIS!“ Aktoriui įsiterpus į moters žodžius, ji nutildė jį ir tęsė: „Bet ar tu žinai, kaip gyveno šventieji? Jie nuėjo kančių kelius, beveik nei vienas nemirė savo mirtimi. Bet koks gyvenimas šventųjų laukia po mirties!!!“ Tad iki susitikimo rojuje, kolegos 😀
Kol prekybos centrai išsijuosę reklamuoja šokoladukais pasaldintus Advento 
kalendorius, aš šiemet siūlau Kalėdų laukimo metą paįvairinti užduotimis. Ikimokyklinio amžiaus vaikams sukūriau rinkinį „Žiemos džiaugsmai“, kuriuo galima prasklaidyti Advento metu sklandančią rimtį ir susikaupimą. Šis užduočių komplektas tiks ir pradinių klasių mokinukams, turintiems raidos sutrikimų. „Žiemos džiaugsmus“ sudaro 24 užduotys, kurias vaikai galės kiekvieną dieną pasirinkti sukdami spalvingą ratą. Ratą atsispausdinkite, laminuokite ir pritvirtinkite sukimosi rodyklę (rodykles pirkau internetinėje parduotuvėje). Jeigu rodyklės neturite, galima paimti smeigtuką ir prie jo prikabinti žiogelį ar sąvaržėlę. Vyresnėse klasėse siūlau pasinaudoti pernai metais pristatytu gerumo kalendoriumi. O gal vaikams patiks išvirkščio Advento kalendoriaus idėja?
Man berengiant rinkinį „Žiemos džiaugsmai“, internete pasklido šaunaus tinklaraščio SUVAIKAIS autorės sudarytas Advento kalendorius. Dar vieną kalendorių sukūrė nykštukai, besirūpinantys, kad vaikai iki Kalėdų suspėtų atlikti visus darbus. Nykštukų pagalba buvo neįkainojama, todėl kitais metais mažųjų Kalėdų senelio pagalbininkų vėl buvo paprašyta sukurti naują gerų darbų kalendorių.
Na, o tuos, kurie nenori atsisakyti tradicinių kalendorių, kviečiu pasižvalgyti puslapiuose:
korsigita 