Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Pasiūliusi užeiti į savo tinklaraštį su QR kodu, nieko nebenustebinsiu. Tačiau QR kodas su mano atvaizdu turėtų sudominti 🙂 🙃
Linksmą QR kodą susikūriau pasinaudojusi internetine programėle QRToon. Įkėlusi savo nuotrauką gavau net keturis vienas už kitą smagesnius variantus. Belieka išsirinkti vieną ir vietoj pabodusio universalaus adreso pasiūlyti naują prisijungimo būdą. Viena problemėlė – nežinau, kurį QR kodą pasirinkti: pirmą, antrą, trečią ar ketvirtą🤔
PATARIMAI. Programėlė priima tik tas nuotraukas, kuriose yra vienas žmogus. Vadinasi, klasės nuotrauka netiks. QR kodas bus sukurtas tik žmogui, nei augintinio, nei mėgstamo daikto nuotraukos programėlė nepriims.
Vieną ilgąjį savaitgalį vykdama į Prahą, tvirtai žinojau, koks bus mano pirmasis pirkinys – ogi šaunusis kareivis Šveikas! Tiesa, mokykloje turėjau susirašinėjimo draugę Dašą iš tuometinės Čekoslovakijos, kuri man buvo padovanojusi pliušinį kareivėlį, bet jis, kaip ir dauguma mano vaikystės ir jaunystės suvenyrų, atiteko vaikams. Prieš keletą metų, vėl kilus norui kažką kolekcionuoti, pasirinkau literatūros kūrinių herojus. Štai kodėl taip norėjau grįžti į Prahą! Savaime aišku, Šveiką radau, tačiau man pačiai netikėtai iš kelionės grįžau net su keturiais suvenyrais. Apie juos papasakosiu vėliau, kadangi šis reportažas skirtas ne mano naujosios kolekcijos eksponatams, o smagiam padarėliui iš knygos „Spinčius“.
Jau tapo tradicija po kiekvienų atostogų aptarti su mokiniais skaitytas knygas. Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ dėka antrą kartą visi kartu skaitome vienodas knygas. Pirmoji jų – „Dviese bijoti drąsiau“, antroji – „Spinčius“. Norėdama sudominti vaikus, paskatinti atidžiau skaityti, paruošiu jiems teksto suvokimo užduočių. Ne išimtis ir „Spinčiaus“ knygelė. Užduotys parengtos skirtingo amžiaus, nevienodų gebėjimų mokiniams, tad jų atlikimas turėtų įtraukti vaikus. Turėtų jiems patikti ir knygos apžvalgos pabaigoje siūloma kūrybinė veikla, kurios idėją pametėjo Prahos iliuzijų muziejuje nusipirktas atvirukas apie Raudonkepuraitę. Žiūrint iš fantastinės pusės, atvirukas turi paslaptį – jis gali keisti vaizdus. Mąstant moksliškai, jokios paslapties nėra, nes tai – dirbtinai sukurta optinė iliuzija. Tiesa, man taip ir nepavyko perkąsti atviruko optinės apgaulės, nes nesinorėjo jo sugadinti. Ir visagalis internetas nedaug tepadėjo, bet tie piešiniai, kuriuos pasiūlysiu savo mokiniams, bus taip pat netikėti ir įdomūs.
Koks tokio piešimo tikslas? Pirmiausia, jis labai artimas Spinčiui – veikėjui, egzistuojančiam tik fantazijoje. Antra priežastis – džiaugsmo suteikimas nemokantiems piešti vaikams. Net ir mano, tikros piešimo kankinės, darbelis, įvilktas į iliuzijos rėmus, atrodo visai padoriai 🤭 Tad ačiū optikai ir Prahai už meninius atradimus ir dar vieną galimybę į literatūros pamokas integruoti STEAM ugdymą, kadangi be paslaptingojo piešinio mokiniams teks pakartoti ir matavimo vienetus 📐
Nors sparnai dideli ir tvirti, bet dėl pandemijos skrido iki manęs visus metus. Truputį liūdna, kad gavau juos pašto dėžutėje, nors buvau pakviesta statulėlę atsiimti šiemet vėl gyvai vykusiuose Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose. Atvykti negalėjau, tą dieną su visa mokykla skrajojome kalėdinėje angelų pilyje.
Ir nereikia slėpti, nes geras auklėjimas dar niekam nepakenkė. Dirbant su vyresniųjų klasių mokiniais rubrika „Kalba ir rašo mokiniai“ pildoma retai, todėl išgirdusi ką nors smagaus, visada noriu pasidalinti. Septintoje klasėje, mokantis asmenuoti veiksmažodžius, įvyko linksmas nesusikalbėjimas, atskleidęs ne tik mokinio žinias, bet ir gerą tėvų auklėjimą:
– Jis, ji eina, o kaip bus aš? – klausiu Deivido.
– Einate, – greitai atsakė berniukas.
– Deividuk, jis ji eina, tu eini, aš… ? – perklausiau vaiko.
Įsisukusi į darbų sūkurį nepastebėjau, kad metai eina į pabaigą. Apie tai priminė mano tinklaraštyje šiuo metu dažniausiai renkamas raktinis žodžių junginys Advento kalendoriai. Tad skubu dalintis naujuoju svo kūriniu – Advento kalendoriumi „PASAKŲ GIRLIANDA“. Tiesa, dalinuosi ne visu kalendoriumi, o tik dviem pirmaisiais jo puslapiais, kadangi žodis pasakos įpareigoja sukurti intrigą ir ją išnarplioti pamažu, kasdien sulaukiant vis naujos užduoties.
Šiemetinio Advento kalendoriaus idėja gimė perskaičius docentės, habilituotos daktarės Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės žodžius, kad nereikia šiuolaikinei kartai brukti per prievartą pasakų knygų. Žodis pasaka, pasak docentės, nurodo, jog ji turėtų būti sakoma, t. y. sekama. Šimtmečius pasakų buvo klausomasi, o ne skaitoma, todėl skaitmeninei kartai reikia pasiūlyti veiklų, kurias ji galėtų atlikti savo išmaniuosiuose įrenginiuose.
Nuo gruodžio 1 dienos ant mano pasakų girliandos lempučių kasdien pasirodys po naują simbolį, kuris, lyg mostelėjus burtų lazdele, nukels į puslapį, siūlantį atlikti įdomią interaktyvią užduotį. Toks kalendoriaus formatas tinka ir #nuotoliniam mokymui(si). Kalendoriaus užduotys atliks tokią pat funkciją kaip ir pasakos: mokys, auklės, formuos gyvenimo vertybes, padės pastebėti problemas, aiškins, kaip jas reikia spręsti, skatins veikti netradiciniais būdais, atskleis skaitytojų (klausytojų) kūrybiškumą, turtins žodyną, lavins vaizduotę, žadins norą skaityti.
Jei suintrigavau, siūlau savo išmaniuosiuose įrenginiuose įsirašyti priminimą, kad kiekviena nauja gruodžio diena baigtųsi taip kaip pasakoje „Nuo tada visi gyveno gražiai ir laimingai…“
Šventės baigėsi, o pravesta pamoka, vaikų piešiniai ir mintys liks ilgam… Kažkada pasakojau, kad mokinių požiūrį į kalendoriuje vieną po kitos einančias šventes (airiškąjį Heloviną ir lietuviškas Vėlines, Romos imperijos laikus siekiančią Valentino dieną, Lietuvos valstybės atkūrimo šventę, o kartais į jų tarpą įsimaišančias ir Užgavėnes) bandžiau atskleisti ant apibrėžtų rankų kuriamais koliažais. Tačiau šį kartą labiau pasiteisino karakulių technika. Pildydami lyginamąją rudens minimų dienų lentelę didžioji dalis mokinių pirmenybę atidavė Helovinui. Tačiau karakuliai ne vieną sugrąžino prie lietuviškų šaknų. Įspūdis buvo toks stiprus, kad daugumai vaikų teko pripažinti, jog jų pasąmonėje Helovinas užima ne pačią svarbiausią vietą. Ir galbūt net ne Helovinas, o mūsų šalyje atsiradusi graži nauja tradicija – moliūgų šventės. Džiaugiuosi jomis, nes šios šventės nukreipia dėmesį nuo užjūrio tradicijų, liaudiškais raštais išskaptuoti moliūgai primena, kas mes esame. Tad kol vieni, nenorintys atsisakyti šiurpnakčio, kelia adrenaliną keistomis kaukėmis, antri džiaugiasi gausiu moliūgų derliumi, o treti, grožėdamiesi akį glostančiais raštais ir tarp jų plevenančiomis žvakučių ugnelėmis, bando apmalšinti išėjusiųjų paliktą skausmą.
Pažvelgite į šį piešinį. Kaire (darbine) ranka buvo išraizgyta mėgstama šventė – Vėlinės, dešinėje raudonais karakuliais išsiraizgė Helovinas. Ieškant karakuliuose realių objektų, Vėlinių pusėje iš pradžių nevalingai buvo pradėtas spalvinti vaiduoklis. Kada dešinėje Helovino pusėje pasirodė, pasak autoriaus, pusiau demonas, pusiau šuo, jam kilo noras pakoreguoti kairės pusės piešinį, tad jame netikėtai atsirado liūdno žmogaus veidas. Visi žinome, kad liūdesiui su Helovinu tikrai nepakeliui!
Šio piešinio autorius gerai suvokė, kokios skirtingos rudens šventės. Tuos skirtumus išryškino Saulę primenantis objektas ir Mėnulis. Mane labai sudomino žuvis, daugelyje tautų laikoma gyvybės, kilusios iš vandens, vaisingumo simboliu. Iš pradžių Vėlinių karakulyje pasirodė didelis vandens lašas. Netrukus Helovino pusėje atsirado į saulę besistiebianti žuvis. Tikrai iškalbingas piešinys.
Panašus savo simbolika ir šis piešinys: išskaptuotą Helovino moliūgą iš visų pusių supa vandens ir oro simboliai: žuvis, lašas, Mėnulis. O už moliūgo esantį vaiduoklį atidžiai stebi Saturnas. Jungtis tarp žemės ir dangaus labai stipri…
Šis karakulis atskleidžia netikėtą vidinę transformaciją. Kairėje pusėje buvęs Vėlinių piešinys virto ragana – vienu iš Helovino simbolių. Dešinėje, Helovino karakulyje, pasirodė piešinio autorės profilis, paskatinęs susimąstyti, ar renkantis mėgstamą šventę nebuvo padaryta klaida, nes trauka lietuviškai šventei pasirodė stipresnė. Už šiuos atradimus ir vėl esame dėkingi nenuspėjamai meno terapijai!
Ne visi darbai padėjo atsiskleisti, tačiau matydama vaikų susidomėjimą neįprastu piešimu, dedu sau pliusą už tai, kad jiems pavyko atsipalaiduoti ir sukurti įdomų dviejų švenčių susitikimą 🙂
Šiemet į mano pamokas atkeliaus smagūs, šiek tiek baugūs, bet tuo pačiu ir įtraukiantys Helovino žaidimai. „BAISIŲ DAIKTAVARDŽIŲ KAMBARYS“ padės prisiminti daiktavardžių rūšis, kaitymą giminėmis, skaičiais ir linksniais.
Testas „PABĖGIMAS IŠ HELOVINO“ skirtas pažinti Helovino šventę, palyginti ją su kitomis Lietuvoje minimomis ar švenčiamomis šventėmis.
Žaidimas „KAIP TAPTI KERĖTOJA?“ padės lavinti dėmesį ir pastabumą. Nors jis labiau tinka mergaitėms, tačiau gali žaisti ir berniukai 🙂
Priešpaskutinę rugsėjo dieną 5–10 klasių sutrikusios klausos mokiniai ir vaikai iš Sutrikusios klausos vaikų ir jaunuolių tėvų bendrijos „Aidas”, atvykę į Lietuvos liaudies buities muziejų, pateko į baisųjį lietuviškos spaudos draudimo periodą. Ir ne tik pateko, bet ir turėjo jį išgyventi. Viskas prasidėjo peržengus slaptosios lietuviškos mokyklos slenkstį. Slenkstis simbolizuoja ribą tarp dviejų pasaulių, tad jį peržengę mokiniai pateko į motiniškai besišypsančios, bet griežtokos daraktorės klasę. Daraktorė laiko veltui neleido, juk jai reikėjo suspėti su vaikais išeiti trijų žiemų kursą: pažinti raides, mokytis slebizavoti, rašyti grifelinėse lentelėse, skaičiuoti rišant siūlų mazgelius, mokytis kalbėti maldeles, minti mįsles ir net skaityti odę rykštei! Tiems, kurie mokytis nenorėjo, teko išbandyti klūpojimą ant akmenukų, kurie atstojo senovėje naudotus žirnius. Pamokų metu vis nuskambėdavo priminimas, kad reikia būti budriems, saugotis žandarų, išgirdus keistus garsus slėpti lietuviškas knygeles. Perspėjama buvo neveltui – įpusėjus trečios žemos kursą, visi pašoko nuo stipraus beldimo į duris. Žandarai! Laimė, daraktorei pavyko išgelbėti visą grupę, pasiūlius tikrintojams didelį rūkyto kumpio gabalą. Tačiau nei vienas lengviau neatsiduso, nes žandarai bet kada galėjo grįžti, todėl daraktorė parodė, kur tokiu atveju galima pasislėpti: vieni sulindo į užkrosnį, kiti sutūpė kubiliukuose.
Išėjus tris klases, kelionė laiku nesibaigė. Muziejaus gidė, vesdama nuo pirkios prie trobos, nuo stubos prie gryčios, įtraukė vaikus į buities darbus siūlydama sumalti grūdus, išskalbti drabužius, pasemti vandens iš šulinio, pasirūpinti šuniuku; aiškindama, kaip reikia padengti stalą, kaip spausti sūrį, kokia kryptimi šluoti grindis… Su ano meto vaikų kasdienybe mokiniai susipažino bandydami šešiese sugulti į vieną lovą ir vienu metu apsiversti ant kito šono, apžiūrinėdami medinius žaislus, iš skudurėlių suvyniotas lėles, matuodamiesi medines klumpes, spėliodami Užgavėnių personažų kaukes, dėdamiesi į galvą perspėjimus, kas nutiks barbenant pirštais į stalą, supant tuščią lopšį, sėdint sukryžiuotomis kojomis… Šios kelionės metu vaikai sužinojo, koks etnografinis regionas buvo turtingiausias, kuriame krašte gyveno labiausiai išsilavinę žmonės, kokiame regione labiausiai buvo vertinamas ąžuolas, liepa ir šermukšnis, kur vykdavo pačios smagiausios Užgavėnės; aiškinosi, kodėl aukštaičiai su žemaičiais dažnai nesusišnekėdavo, kokia delmono reikšmė, kurioje tarmėje dažniausiai skamba garsai c ir dz, kokio ilgio ištekėjusių moterų nuometas… Apie visa tai mokomasi kasmet. Tačiau pamokos, gautos ne iš vadovėlių, ne iš mokytojų pasakojimų ar kompiuterių ekranų, yra dvigubai vertingesnės, įdomesnės ir įsimintinesnės.
korsigita 