Jei pasakyčiau, kad mano mokiniai labai laukia perskaitytų knygų atsiskaitymo dienų, meluočiau ir jums, ir sau. Vieniems tokios dienos nepatinka, nes jie nespėja perskaityti pasiūlytos ar pačių pasirinktos knygos, kiti nerimauja, kad mano parengtos užduotys gali būti per sunkios. Žinoma, yra ir malonių išimčių – vaikų, kuriems tokios dienos itin patinka.
Bet vieno momento laukia tikrai visi! Anksčiau, skatindama vaikus skaityti, siūlydavau jiems skaičiuoti, kiek kuris perskaito per metus. Niekur nefiksuojami skaičiai vaikų visiškai nesudomino, bet prieš keletą metų pasiūlytas smėlio terapijos metodas įtraukė pirmuosius jį išbandžiusius vaikus. Spalvingi smėlio sluoksniai ne tik rodė perskaitytų knygų skaičių, bet ir džiugino gražiais raštais. Meno terapijos specialistai turbūt gūžtelėtų pečiais ir paklaustų, kur gi čia yra smėlio terapija. Ir jie, ir aš žinome, jog menas tampa terapija tik tada, kai įvyksta pozityvūs pokyčiai. Pirmieji pokyčiai, tiesa, nedidukai, įvyko rudenį, pirmųjų perskaitytų knygų pažymėjimo dieną, kada vaikai, įpylę į indelius nurodytą kiekį smėlio, ilgai nenorėjo atsitraukti nuo dėžučių mėgaudamiesi raminančiu smiltelių byrėjimu pro pirštus. Antrasis pokytis įvyko pavasarį, pristačius paskutinę tais mokslo metais perskaitytą knygą. Kadangi vieni vaikai skaitė nenoriai ir lėtai, jie netruko suprasti, jog jų indeliai labai skiriasi nuo mėgstančių skaityti vaikų indelių. Nors žinau, kad dėl klausos sutrikimo lėčiau besivystančios vaikų kalbos jiems būna sunku skaityti, kadangi ne visada supranta, ką perskaitė, bet taip pat žinau, kad skaitymas yra vienas iš dėkingiausių būdų, užpildantis žodyno spragas, lavinantis kalbą, plečiantis akiratį. Todėl smėlio terapijos metodą tęsiau. Pamačiusi naujų mokinių reakciją į vyresniųjų smėlio indelius, sulaukusi daugybės klausimų, ar galima skaityti daugiau knygų negu siūlau visai klasei, supratau, jog įvyko trečias be galo svarbus pokytis – noras kuo greičiau pripildyti savąjį indą. O tai įgyvendinti nėra labai lengva – prieš įpilant sluoksnelį nuspalvinto Baltijos pajūrio smėlio, reikia ne tik perskaityti knygą, bet ir įveikti ne vieną užduotį.
Kol kas mano mokiniai tik mėgaujasi spalvingais indeliais, bet jau greitai aš jiems atversiu didelę paslaptį, juk tuose indeliuose yra sukauptas ne tik knygų sąrašas, bet ir naujai susiformavęs požiūris į skaitymą ir jo teikiamas vertybes.







Daugiau apie skaitymą: Mokausi skaityti ir suprasti PERSKAITYTOS KNYGOS PRISTATYMAS


























augintinius. Vieni pasakojimai, kaip įprasta, buvo neilgi, bet labai nuoširdūs, kiti – išsamūs ir įdomūs. Tad virtualios pamokos metu visi kartu pabandėme trijų žodžių, kuriuos skaičiavome pirštais, sakinį paversti dešimties žodžiu sakiniu, leidusiu pergalingai iškelti į viršų abiejų rankų delnus. Matydama vaikų džiaugsmą, pasiūliau parašytus tekstus pavaizduoti statiniais. Tam reikėjo suskaičiuoti savo pasakojimo žodžius, paimti tiek pat LEGO konstruktoriaus detalių ir ką nors pastatyti. Šia veikla norėjau ne tik vizualiai pademonstruoti rašinių apimties skirtumus, paskatinti juos praplėsti, bet ir įtraukti vieną iš STEAM ugdymo disciplinų – inžineriją. Paaiškėjus, kad ne visi mokiniai turi konstruktorius, rašinius pasiūliau statyti iš kitų statybinių medžiagų: siūlų ritelių, sagų, akmenukų, popierinių figūrėlių…

daržoves, pieną ir pieno produktus, pagalvojate, iš kur visa tai? Ar žinote, kad tai nėra paramos ar gerumo akcija, o gerai apgalvota ir tikslingai parengta programa visoms Europos Sąjungos ugdymo įstaigoms? Kalbu apie „Vaisių ir daržovių bei pieno ir pieno produktų vartojimo skatinimo vaikų ugdymo įstaigose“ programą, kuriai teikiama Europos Sąjungos finansuojama parama. Programos įgyvendinimą organizuoja ir remia Lietuvos žemės ūkio ministerija, o ją įgyvendina VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra. Siekiant programos tikslo kiekvienais mokslo metais, nuo spalio 1 dienos iki gegužės 31 dienos, ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir 1–4 klasių ugdytiniams yra nemokamai dalijami vaisiai, daržovės ir sveikatai palankūs pieno gaminiai.