Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Šiandien vienas po kito pasirodė du straipsniai, analizuojantys šių dienų mokyklos problemas ir pristatantys ateities mokyklų vizijas.
Vilijos Andrulevičiūtės reportaže „Ateities mokykla: žinoti nebūtina, reikia mokėti googlinti?“nedrąsiai užsimenama, kad ateityje gal reikėtų pasinaudoti Suomijos švietimo sistemos pavyzdžiu. Švietimo konsultantas Aurimas Ražanauskas žada, kad po dešimties metų vaikai nebebus apkraunami sausais faktais. Atlikdami praktines užduotis, kurdami bei dalyvaudami įvairiuose projektuose, mokiniai bus mokomi patys susirasti reikiamos informacijos. Tačiau ekonomistė Aušra Maldeikienė abejoja, ar visi sugebės ir ar norės pasinaudoti jiems suteikta galimybe savarankiškai ieškoti, kurti bei priimti sprendimus.
Austėjos Landsbergienės straipsnis „Mokslo metai baigėsi. Tegyvuoja mokslo metai!“ – puiki galimybė į(si)vertinti savo darbą ir nu(si)brėžti ateinančių mokslo metų darbo gaires taip, kad mokiniai neskaičiuotų, kiek minučių liko iki išsvajotos pertraukos, o jų tėveliai lankytųsi mokykloje ne tik gavę kvietimą į susirinkimą, bet norėdami susitikti, pabendrauti ir pasižvalgyti po antruosius savo atžalų namus.
Puikus Gabijos Vitkevičiūtės straipsnis apie žmonių raštingumą, skirtingą visuomenės nuomonę apie tai ir autorės pagarbą reikliems lietuvių kalbos mokytojams.
Gal teisingiau būtų buvę pavadinime vartoti daugiskaitą, nes Nicolette, keturių mažylių mama, savo tinklaraštyje Powerful Mothering dalijasi didžiule veiklos, skirtos smulkiosios motorikos ir pažintinių procesų lavinimui, kolekcija. Užsukę į šios žavios moters svetainę rasite ne tik spalvingų aitvarų, bet ir daug originalių priemonių bei idėjų vaikams iki penkerių metų amžiaus.
Kūrybingos mamytės pasiūlymai turėtų patikti raidos sutrikimų turintiems vaikams, pasaulį suvokiantiems kasdien matomų daiktų pagalba. Nicolette dėka skalbinių smeigtukai, sąvaržėlės, sagos, nuo ledų likę pagaliukai ir net stiklainių dangteliai tapo turiningų užsiėmimų ir smagių žaidimų priemonėmis.
Šią savaitę startavo vienintelė Lietuvoje mokomoji internetinė programa „Ką veikia vaikai?“, skirta paauglių tėvams. Programa padės tėvams geriau suprasti paauglystę išgyvenančias jų atžalas, stiprins tarpusavio ryšį, keis įsisenėjusius stereotipus apie psichoaktyvių medžiagų prevenciją, suteiks reikalingų žinių apie sveiką gyvenimo būdą.
Programą „Ką veikia vaikai“ sukūrė organizacija „Mentor Lietuva“. Pasak jos generalinės sekretorės Jurgitos Ribinskaitės-Glatzer, paauglystės laikotarpis yra ypatingai svarbus prevencijai, kadangi būtent tuo metu prasideda eksperimentavimai, savęs ieškojimas ar ribų išbandymas. Todėl norėdama padėti tėvams sudėtingu paauglystės laikotarpiu, organizacija sumanė Lietuvoje adaptuoti „Mentor International“ tinklalapį „Prevention – smart parents“, skirtą plėsti tėvų bendravimo su vaikais žinias bei ugdyti reikalingus įgūdžius.
Mokomosios internetinės programos „Ką veikia vaikai“ unikalumą ir efektyvumą užtikrina ne tik paauglius auginantiems tėvams naudingos žinios bei reikalingi įgūdžiai, bet ir koncentruotai pateikiama informacija. Programa yra paremta konkrečių užduočių principu, kurias atlikę tėvai nesunkiai galės įgytas žinias pritaikyti praktikoje.
Apsilankę portale, tėvai ras pamokas įvairiomis temomis – apie paauglių elgseną, ryšio su vaikais stiprinimą, alkoholio ir tabako prevenciją ir panašiai. Šios pamokos bus nuolat pildomos naujomis temomis. Kiekviena pamoka susideda iš 5 dalių: faktų, patarimų, užduočių, testo ir vaizdo medžiagos, kurioje savo įžvalgomis ir patirtimi dalijasi tiek įvairūs specialistai, tiek žinomi žmonės.
Garsioji Edmondo de Amiči „Širdis“ išleista 1886 m., tačiau ir šiandien, nepaisant to meto prieštaringų jos vertintojų nuomonių, žavi gražiais gyvenimo pavyzdžiais ir žmonių santykiais.
Žinant faktus, kad Edmondo de Amiči kūrinys yra išverstas į 25 kalbas, kad knyga vis dar tebeleidžiama, galima daryti išvadas, jog autoriaus darbas nenuėjo veltui, liko aktualus ir mūsų dienomis.
Jeigu skaitysite su mokiniais ištrauką iš šios knygos apie aklus vaikus, siūlau pasinaudoti dviejų pamokų planais, leisiančiais išsamiau susipažinti su aklų žmonių gyvenimu ir akimirkai pasijusti amžinos tamsos gyventoju.
Klaipėdos Litorinos mokykloje, ugdančioje sutrikusios klausos vaikus, atidarytas virtualus kompetencijų kabinetas. Tai daugiau nei metus brandinta idėja, kilusi išaugus klausos negalią turinčių vaikų integracijai į bendrojo ugdymo įstaigas.
Technologijų kaita ir modernėjimas atnešė teigiamų pokyčių sutrikusios klausos žmonėms suteikdami jiems galimybę gauti vis geresnes girdėti padedančias priemones, dažniau pasiryžti kochlearinei implantacijai. Atsiradus galimybei geriau girdėti, klausos negalią turinčių vaikų tėvai nusprendžia savo atžalas lavinti kartu su girdinčiaisiais. Todėl Klaipėdos Litorinos mokyklos bendruomenė sulaukia daug prašymų ne tik teikti specialiąją pagalbą tokiems vaikams, bet ir konsultuoti su jais dirbančius mokytojus. Kadangi nėra lengva suderinti susitikimų ir konsultacijų laiką, mokyklos direktorė Edita Andrijauskienė kartu su pavaduotoja ugdymui Renata Aglinskiene ir surdopedagoge eksperte Sigita Koroliove sugalvojo įkurti kompetencijų kabinetą, kurio durys visuomet būtų atviros ne tik miesto, bet ir viso Vakarų regiono pedagogams, tėvams, dirbantiems su sutrikusios klausos vaikais, ir, be abejo, patiems vaikams.
Kol kas kabinetas yra tik virtualus. Siekiant padėti sutrikusios klausos asmenims sėkmingiau integruotis į girdinčiųjų bendruomenę, jame bus dalijamasi gerąja patirtimi, publikuojami moksliniai-praktiniai straipsniai, teikiama surdopedagogo konsultacija, talpinamos metodinės priemonės.
Jei kabineto idėja patiks jo lankytojams, ateityje virtualų bendravimą norima papildyti susitikimais su pedagogais ir tėvais, kurių metu jiems būtų rodomos atviros pamokos, vedami seminarai, organizuojamos bendros veiklos. Kabinete norėtųsi matyti ir klausos negalią turinčių vaikų, kurie galėtų pažiūrėti, kaip mokosi jų bendraamžiai, palyginti savo žinias ir gebėjimus dalyvaujant bendrose pamokose, įvairiuose konkursuose ir renginiuose.
1907 m. almanache ,,Gabija“ buvo pateiktas Adomo Jakšto pasakojimas apie Antano Baranausko poetinę ,,dvikovą“ su Adomo Mickevičiaus ,,Ponu Tadu“, kuri baigėsi poemos ,,Anykščių šilelis“ atsiradimu. Iš neoficialaus anekdoto kilęs pasakojimas, pasak Brigitos Speičytės, ilgam tapo lyg ir savaime suprantama, gan rimtai literatūros istorijos traktuojama svarbiausia poemos genezės versija, kuri įtvirtino konfliktinį, konkurencinį santykį su tam tikra Lietuvos kultūros tradicijos dalimi.
Poema ,,Anykščių šilelis“, pasak Justino Marcinkevičiaus, daugiareikšmė metafora. ,,Pirmiausia ji remiasi į konkretų mišką, nuo seno meiliai vadinamą Šileliu, kuris skaitytojo vaizduotėje nejučiomis išauga į Lietuvos simbolį. Tai ir įžeistos, paniekintos lietuvių kalbos Šauksmas, jos poetinė apeliacija į pasaulio ir istorijos teismą, siekimas įrodyti visiems savo grožį ir turtingumą — nes ir ją, kaip tą Šilelį, kirto, kas tik pasiekė. Tai ir nacionalinio charakterio istorija, jo kova už teisę žaliuoti, ošti, augti.“
Iš tiesų Antano Baranausko poemoje daug ne tik metaforų, bet ir tarmiškų žodžių, augalų, gyvūnų, buities daiktų pavadinimų, kurių šiandien ne tik mokiniai, bet ir mokytojai nebevartoja. Ypač sunku šią poemą perteikti specialiųjų poreikių turintiems mokiniams, todėl siūlau jau išbandytą ir vaikams labai patikusį iliustruotą poemos variantą, padėsiantį ne tik susigaudyti aukštaitiškos tarmės labirintuose, bet ir nepaklysti augalų ir gyvūnų pasaulyje. Beje, toks poemos variantas labai patogusmokantis#nuotoliniu būdu.
Tai Ugdymo plėtotės centro (toliau UPC) ir Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje vykdomas specialus projektas, kurio tikslas – sukurti sistemines prielaidas medijų ir informacinio raštingumo (toliau – MIR) ugdymui, remiantis geriausiais Šiaurės šalių pavyzdžiais integruojant MIR į bendrąjį ir neformalųjį ugdymą.
Projekto dalyviai mokysis atpažinti propagandą ir kritiškai vertinti medijose pateikiamą informaciją; aiškinsis, kas lemia žiniasklaidos turinį; stebės, kokią įtaką medijos daro visuomenei, o taip pat ieškos būdų, kaip įtraukti MIR į ugdymo turinį.
Šiuo metu projekte dalyvauja 300 mokytojų iš 60-ties Lietuvos mokyklų. Vėliau informacinio raštingumo ugdymo metodika bus diegiama ir kitose švietimo įstaigose. Smagu, kad mano mokykla pateko į šį skaičių, kadangi ypatingai svarbu ugdyti kurčiųjų informacinį raštingumą. Būtent IKT suteikia mūsų vaikams pasitikėjimo savo jėgomis, kadangi medijų dėka jų saviraiškai ne visada reikia žodžių.
Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijoje vykusioje konferencijoje dalyvavo 100 mokytojų. UPC direktorius Giedrius Vaidelis ir projekto koordinatorė Rasa Jančiauskaitė papasakojo, kad projekto idėja kilo susidūrus su atsiradusia informacijos gausa. Mokytojai turi mokėti atmesti bevertę informaciją, sugebėti atsirinkti, kas vertinga, svarbu ir pateikti tai savo mokiniams. Taip pat mokytojas turi mokyti savo ugdytinius saugiai elgtis internetinėje erdvėje, žinoti kaip ir su kuo galima bendrauti socialiniuose tinkluose.
Klaipėdos universiteto dr. Vygantas Vareikis apžvelgė žmogaus, visuomenės ir valstybės pokyčius per visą jos gyvavimo istoriją. Pabrėžęs, kad pasaulis niekada nebebus toks, kaip anksčiau, perspėjo, jog žmonija nuolat susiduria su virtualiais iššūkiais, todėl mokytojai privalo savo mokinius kreipti tinkama linkme, kad jie nepasiduotų virtualioms vilionėms bei propagandoms.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3 rinktinės 302 pėstininkų kuopos kapitonas Gintautas Razma papildė peržiūrėtą filmą nacionalinio saugumo tema. Lektorius pristatė karo erdves – sausumą, jūrą, orą ir XXI amžiuje atsiradusią naują informacinę erdvę. Kapitonas teigė, kad pavojingiausias ginklas pasaulyje yra idėja, dėl kurios žmogus gali atsisakyti visko. Tinkamai paskleidus ją, galima sugriauti galingiausias valstybes. Todėl G. Razma perspėjo, kad mokytojai mokiniams turi suformuoti faktus tokius, kokie jie yra, o ne naudotis iš šono išgirsta informacija.
Interneto dienraščio bernardinai.lt žurnalistė Dalia Žemaitytė apžvelgė medijų įtaką visuomenei ir mokyklai, o UPC Ugdymo skyriaus metodininkė Ginta Orintienė papasakojo, kokiu būdu galima integruoti medijų raštingumą į ugdymo turinį.
Darbo grupėse metu mokyklų komandos turėjo galimybę įsivertinti savo mokyklos silpnąsias ir stipriąsias puses ugdant bendruomenės informacinį raštingumą, pasisemti iš kolegų idėjų, išsikelti būsimos veiklos uždavinius bei numatyti pirmuosius darbus.
Projekto pristatymas
UPC direktorius Giedrius Vaidelis ir projekto koordinatorė Rasa Jančiauskaitė.
Klaipėdos universiteto daktaras Vygantas Vareikis.
Kapitonas Gintautas Razma.
Jolita, Kristina ir Renata studijuoja projekto dokumentus.
Trumpame filmuke pademonstruota amžina problema, kai tėvai iš visų jėgų stengiasi „apsaugoti“ negirdintį vaiką nuo kurčiųjų pasaulio.
Sutikite, kad ne visi kurtieji gali sėkmingai mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Gal šveicarų profesoriaus Fransua Grožano straipsnis „Kurčio vaiko teisė augti dvikalbiam“ padės tėvams, negalintiems susitaikyti su faktu, kad jų vaikas negirdi.
Nepabūgę kovo 13-osios penktadienio, mokslininkai, dėstytojai, mokytojai rinkosi į ketvirtąją respublikinę mokslinę-praktinę konferenciją, vykusią Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete. Organizatoriai siekė, kad konferencijos metu skaityti pranešimai ir praktiniai pristatymai paskatintų domėjimąsi gimtąja kalba ir tarme, lietuvių kalbos ugdymu ir puoselėjimu formaliajame ir neformaliajame ugdyme. Renginio dalyviai galėjo pabendrauti su lietuvių kalbos ir literatūros, kitų dalykų mokytojais bei kitose institucijose dirbančiais lituanistais. Mums, mokytojams buvo sudarytos sąlygos tobulėti, kelti savo kvalifikaciją, dalytis praktiniais pavyzdžiais, skaityti pranešimus, pasisemti aukštųjų mokyklų dėstytojų patirties.
Konferencija buvo pradėta įdomaus tyrimo rezultatų apie Šiaulių mokyklą 5–6 klasių mokinių rašiniuose pristatymu.
Šiaulių universiteto Tęstinių studijų instituto direktoriaus pavaduotoja, dr. Edita Musneckienė, supažindino su mokytojų kvalifikacijos tobulinimo sąlygomis, galimybėmis ir naujovėmis.
Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Daiva Trijonienė pasidalijo savo kurta metodine priemone, skirta silpnesniems mokiniams pasiruošti lietuvių kalbos brandos egzaminui.
Su gera humoro doze apie egzaminus kalbėjo ir žurnalo „Gimtoji kalba“ vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė. Pranešėja pristatė iš įvairių socialinių tinklų surinktus lietuvių kalbėjimo įskaitos darbų pardavėjų skelbimus su… klaidomis. Nuo 2.90 ik 10 eurų už savo paslaugas prašantys pardavėjai painiojasi kultūros epochose, literatūros srovėse, nedraugauja su skyrybos ženklais, daro grubių kalbos kultūros klaidų. Deja, bet vis daugėjantis pardavėjų skaičius leidžia spėti, kad pirkėjų jiems netrūksta.
Mano buvusi retorikos dėstytoja, prof. Giedrė Čepaitienė, pranešimu „Viešasis etiketas“ išsakė susirūpinimą komercinių Lietuvos televizijų daroma neigiama įtaka žiūrovams, kurie, paveikti moderniųjų technologijų, nebekreipia dėmesio į turinį. Tuo ir naudojasi minėtos televizijos, kadangi jos nejaučia poreikio ugdyti žiūrovo, o žiūrovas lengvai perima televizijų peršamą gyvenimo ir bendravimo būdą.
Profesorius Kazimieras Župerka linksmai citavo iš radijo ir televizijos surinktus posakius, kuriuose kalba prasilenkia su logika. Įdomu buvo susipažinti su profesorės Genovaitės Kačiuškienės pateiktais anketinio tyrimo rezultatais apie tai, kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai supranta Šiaurės panevėžiškių tarmės vaizdingąją leksiką.
Po plenarinio posėdžio darbas vyko sekcijose, todėl su dideliu nusivylimu palikau literatus, kadangi mano pranešimas apie dvikalbystės problemas mokant sutrikusios klausos vaikus, savaime aišku, buvo įtrauktas į kalbotyros sekciją. Tačiau tai, ką ten išgirdau, atpirko prarastą galimybę pasimėgauti lietuvių literatūros naujovėmis.
Iš Lietuvių kalbos instituto atvykusi Aurelija Tamulionienė pristatė klausytojams būdingiausias rašybos klaidas mokinių rašiniuose, rašytuose brandos egzaminų metu. Lektorė, aptardama dažnai kurioziškas klaidas, perspėjo, jog tyrėjai nežinojo nei mokinių amžiaus, nei tautybės. Tačiau man klausantis, kiek procentų mokinių „pamiršta“ padėti varnelę ar tašką ant raidės, keli iš jų neskiria balsių nuo dvibalsių ir pan., kilo mintis, kad tarp tirtų darbų turėjo būti ir rašiniai vaikų, turinčių raidos ypatumų. Kaipgi kitaip paaiškinti tokį neraštingumą!
Humanitarinių mokslų daktarė Ona Laima Gudzinevičiūtė dar kartą priminė klausytojams lietuviškųjų kabučių rašymo taisykles, o Šiaurės Lietuvos kolegijos dėstytoja Sigita Damanskienė su graudžia šypsena pristatė studentų siunčiamų elektroninių laiškų klaidas ir kuriozus.
Humanitarinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto dėstytojas Stasys Tumėnas, aptarė veiksmažodžių turėti ir daryti vartojimo problemas. Lengvai pasiduodamas anglų kalbos įtakai, mūsų jaunimas „turi gerą laiką, turėjo puikias rungtynes, turės dvidešimt metų“. Vis giliau skverbiantis anglų kalbai, lietuviai nebemeta kamuolio į krepšį, bet „daro metimą“. Ir knygų jie neberašo, o, deja, „padaro jas per keletą metų“.
Man teko laimė, o gal ir nelaimė, konferenciją užbaigti. Matydama pavargusius klausytojų veidus, bijojau, kad mano pamąstymai apie lietuvių kalbos mokymo sunkumus vaikams, kalbantiems gimtąja lietuvių gestų kalba, bus visiškai neįdomūs. Stengdamasi kuo trumpiau išsakyti savo mintis, trumpindama filmuotus pavyzdžius, buvau sustabdyta ir paprašyta neskubėti, nes tai, ką aš parodžiau, Šiaulių universiteto akademinei bendruomenei pasirodė nematyta, negirdėta ir be galo įdomu.
mokyklų vizijas.
korsigita 