Kategorija: Mokiniai
„ATRAKCIONAI“
SĖKMINGAS SUGRĮŽIMAS
Po dvejų metų pertraukos atskriejęs laiškas su žinia, kad buvau apdovanota eTwinning nacionaliniu kokybės ženkleliu, vėl sugrąžino tą kasmetinį džiaugsmo ir pasididžiavimo įgyvendinta veikla jausmą.
Daugiau nei dešimtmetį kuriamiems ir įgyvendinamiems projektams teko užleisti vietą Erasmus+ programai, kuri visai nepaliko laiko eTwinning veikloms. Laimė, praėjusią vasarą, lituanistinių studijų Klaipėdos universitete metu, sutikta Švedijoje lietuvių vaikus ugdanti mokytoja, o vėliau po mano vesto seminaro Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje priėjusi muzikė išprašė sukurti projektą, padėsiantį joms abiem žengti pirmuosius žingsnius Europos mokytojų bendruomenėje. Negalėjau atsisakyti, todėl gimė, vertintojų žodžiais, jaukus šventinis projektas „AR JAUTI, KAD ATEINA KALĖDOS?“, prisidėjęs prie lietuvių kalbos žodyno turtinimo, įvairių mokinių įgūdžių lavinimo ir vaikų emocinės gerovės stiprinimo.
Kiekvienais metais kurdavau po vieną eTwinning projektą, kadangi jie yra lengvai integruojami į ugdymą. Mokyti vaikus pasitelkiant projekto metodą, suburiant bendraamžius iš įvairų Europos šalių padeda kurti netradicines ugdymo(si) aplinkas, didinančias mokymo(si) motyvaciją, keliančias vaikų savivertę, gerinančias fizinę ir emocinę jų savijautą, o taip pat suteikiančias daug džiaugsmo dirbant ir mokantis su draugais iš daugybės Europos šalių. Tad pasibaigus kalėdiniam projektui priėmiau kvietimą dalyvauti projekte „MŪSŲ PASAULIO EMOCIJOS“. Gaila, kad dėl eTwinning platformos atnaujinimo trukdžių negalėjau pretenduoti į šio projekto kokybės ženklelį, tačiau organizatorių įteiktas sertifikatas ne mažiau svarbus ir brangus, kadangi šio projekto metu tarpusavyje apsikeitėme daugybe naujų metodų, skirtų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų socialiniam ir emociniam ugdymui. Džiaugiuosi, kad mano pasiūlymas pratęsti projekto veiklas Erasmus+ programoje sulaukė pritarimo, tad tikiuosi netrukus vėl išgirsti apie jį, kadangi jaučiu, kad projekto metu susibūrusi komanda dar daug ką gali šia tema nuveikti.
KNYGA
Šiandien klasėje verkiau. Verkiau ir nesislėpiau. Ašarų priežastis – vaikų siurprizas. Mojuodami įvairiaspalviais balionais mano auklėtiniai įteikė saldainių puokštę ir knygą, kurios autoriai buvo jie patys. Pasirodo net keturis mėnesius visi tyliai ir kruopščiai kūrė tekstus, kuriuos tvarkingai perrašinėjo į didelę violetinę😊 knygą, iliustravo ją piešiniais ir gražiausias klasės akimirkas menančiomis nuotraukomis. Knygoje yra net puslapis su visos mokyklos darbuotojų parašais. Kiek laiko reikėjo, kol juos surinko! Pabaigoje radau vaikų sąrašą su gimimo datomis. Gal kad nepamirščiau nei vieno pasveikinti😉
Skaitydama knygą supratau, kokie mano vaikai yra geri, jautrūs, dėmesingi, supratingi. Vieno tik gaila, per greitai jie auga – vos susidraugauji su nedrąsiu penktokėliu, atsisveikinimo ranką jau tiesia brandus, protingas, gyvenimo dovanas vertinantis jaunuolis. Ši knyga – vienas iš brandos pavyzdžių, padėjusių atsiskleisti dar vienam grupės lyderiui, sugebėjusiam įtikinti skirtingo amžiaus vaikų komandą sukurti tokią dovaną. MYLIU JUS IKI MĖNULIO IR ATGAL!!!
VĖJO GAUDYTOJAI
Klaipėdos Litorinos mokykloje kiekvieną pusmetį vyksta patyriminio ugdymo veiklos. 2023 m. pirmąjį pusmetį dalyvavome programoje „Jaunasis sinoptikas“. Kadangi mąstymas glaudžiai susijęs su kalba, sutrikusios klausos vaikai neturi galimybės gauti reikiamo kiekio audialinės informacijos, todėl reikia ieškoti kalbos ugdymo metodų, kurie ne tik kompensuotų tą trūkumą, bet ir lavintų mąstymą, koncentruotų dėmesį, turtintų žodyną. Tad man reikėjo atrasti tokių patyriminės veiklos būdų, kurie, supažindindami su sinoptiko profesija ir įvairiais gamtos reiškiniais, palengvintų nežinomų žodžių ir perkeltinės reikšmės frazių suvokimą. Mintyse dėliodama programą, netikėtai supratau radusi raktą, galintį tai padaryti.
Pirmąją programos įgyvendinimo dieną pasiūliau mokiniams pagaudyti vėją. Tam jie turėjo pasigaminti anemometrą. Kas tai yra? Tai – vėjo greičio matavimo prietaisas. Labiausiai paplitęs anemometro tipas yra puodelio anemometras, kurį sudaro keturi puodeliai, sumontuoti ant rankenų, besisukančių nuo vėjo. Taurės gaudo vėją ir verčia rodykles suktis.
Pasigaminę vėjo gaudyklę vaikai ilgai jo laukė, nes kovo pradžia buvo labai rami. Tad mokinių žodynas buvo papildytas nauju žodžiu TYKA. Tai – diena be vėjo. Laimė, vėjo sulaukėme. Ir ne bet kokio – vieną dieną jis būdavo silpnesnis, kitą – stipresnis… Mokinių anemometrui teko atlaikyti net ir audros gūsius! Taip vaikų žodyne atsirado sinonimų sąrašas, padėjęs apibūdinti skirtingo greičio vėjo judėjimą: PUČIA, DVELKIA, DUMIA, GAIRINA, ŠIURINA, SIAUČIA…
Paskutinę patyriminės veiklos dieną mano pasiūlymas pagauti vėją su maišeliais iš pradžių vaikus suglumino. Vėliau linksmai bėgiodami po mokyklos stadioną jie vis dėlto pripildė savo maišelius. Sulaukę klausimo, ar maišeliuose tikrai vėjas, mokiniai iš karto linktelėjo galvas. Tada išdalinau jiems balionus ir paprašiau pripūsti. Išgirdę tą patį klausimą, vaikai susimąstė ir netrukus šūktelėjo, jog ir balionuose, ir maišeliuose yra oras. Taip mes išsiaiškinome, kad vėjo pagauti neįmanoma. Šis nušvitimas padėjo mokiniams suvokti frazeologizmo GAUDO VĖJĄ LAUKUOSE prasmę. Užduotis, prašanti skaitmeniniame žodyne pasirinkti patikusius frazeologizmus apie vėją, jų pristatymas klasės draugams palengvino ir kitų pasakymų: DYKI VĖJAI, KIŠENĖSE VĖJAI PUČIA, IŠEITI ANT KETURIŲ VĖJŲ, VĖJAI GALVOJE, supratimą.
Tad tikiuosi, kad šios veiklos pristatymas NENUEIS VĖJAIS ir jūs padėsite savo mokiniams atskleisti tai, ką kadaise užkodavo mūsų senoliai🌬️
„AKLI VAIKAI“
Dažnai sakau, kad pravedusi pamoką ar sukūrusi nematytą užduotį vienoje klasėje, kitoje jos nemėgstu kartoti. Tai nutinka dėl skirtingų vaikų poreikių, dėl to kaltas ir nuobodulys, nes patinka kurti užduotis ir žaidimus, todėl anksčiau sukurti dažnai jau būna atsibodę.
Tačiau yra tokių pamokų, kurios niekada neatsibosta. Viena iš jų – Edmondo de Amiči „Akli vaikai“. Perskaitę pasakojimą, atlikę tyrimą, išanalizavę klausos ir regos sutrikimų turinčių žmonių galimybes ir padarę atitinkamas išvadas, mokiniai patys pasinėrė į tamsą ir pabandė atlikti įvairius darbus: perskaityti raides, atpažinti žmones, nueiti iki nurodytos vietos, pabandyti skirti garso šaltinius, rašyti popieriaus lape ir pan.
Šiandien stebėdama savo mokinius supratau, kad ši pamoka neprarado nei aktualumo, nei efektingumo perteikiant ir įsisavinant žinias, nei įdomumo jas pritaikant praktiškai.
Ankstesni įrašai apie pamoką:
STIPRYBĖ – VIENYBĖJE!
Šiandien paskutinė projekto „Lietuvos mokytojas 2023“ balsavimo diena. Nemėgstu tokių rinkimų, nes žinau, kad mažos mokyklos atstovei sunku konkuruoti su didesnėmis. Visą balsavimo laikotarpį lydėjo įvairios emocijos, nuotaikos ir patirtys: nuostaba, sužinojus, kad mokyklos vadovės mane nominavo, sveikinimų, patekus į konkursą lavina, netikėtas palaikymas iš žmonių, apie kuriuos net nebūčiau pagalvojusi, kai kurių artimųjų ironizavimas, mamytės, kuriai pasirodė, kad kasdien paspaudus ant širdelės, jų vis sumažėja, išgąstis ir visų mano penkiolikos ugdytinių ryžtas padėti laimėti. Šiam projektui esu dėkinga būtent už savo mokinius! Noras matyti augančių širdelių skaičių suvienijo mano auklėjamąją grupę taip, kaip jokia prevencinė programa to nesugebėjo padaryti. Vaikai kasdien rungtyniavo, kuris pirmas prabus ir „Facebook Messenger“ grupėje pasidalins projekto nuoroda su priminimu balsuoti, kuris pirmas praneš apie peržengtą dar vieną šimtą, netgi dalinosi vaizdo reportažais, kuriuose pavykdavo užfiksuoti, kaip tas apvalus šimtas pasiekiamas. Gaila buvo mažųjų, supratusių, jog nepavyks laimėti, nusivylimo ir gera buvo skaityti vyriausiųjų paguodą, kad nebelygintų balsų, o pasidžiaugtų, kiek daug širdučių pavyko surinkti. Ne veltui sakoma, kad stiprybė yra vienybėje. Tokios jos ne vienas man turėtų pavydėti🤭
TRUMPAI IR AIŠKIAI
Tokia yra neprigirdinčio vaiko kalbos suvokimo kasdienybė. Plačiau apie tai galite pasiskaityti mano straipsnyje „Ką reikia žinoti ugdant neprigirdintį vaiką“, publikuotame Šiaulių universiteto išleistoje knygoje „Gimtoji kalba mokykloje, IV dalis“.
Daugiau įrašų panašia tema:
NAUJA KNYGA APIE VAIKŲ REABILITACIJĄ PO KOCHLEARINĖS IMPLANTACIJOS
Daugiau vaikų minčių:
DEMONSTRACINĖ PAVASARIO VERSIJA
NEI PRIDĖSI, NEI ATIMSI
ŠVIETIMO PAŽANGOS ASAMBLĖJA
Balandžio mėnesį šalies ugdymo įstaigas pasiekė LR Prezidento kanceliarijos kvietimas pasidalinti gerosios praktikos pavyzdžiais. Iš 145 paraiškų buvo atrinktos 42, kurios buvo pristatytos Pasaulinę vaikų gynimo dieną Lietuvos Respublikos Prezidentūroje vykusioje ŠVIETIMO PAŽANGOS ASAMBLĖJOJE. Prezidentūros ir partnerių – VDU Švietimo akademijos, EDU Vilnius, „Renkuosi mokyti!“ ir Lietuvos moksleivių sąjungos – inicijuotame renginyje visos Lietuvos mokyklų ir švietimo organizacijų atstovai pristatė inovatyvius švietimo projektus ir mokymo iniciatyvas.
Atidarydamas asamblėją Prezidentas Gitanas Nausėda pabrėžė, kad kalbėti apie švietimo pažangos procesą reikia su pačiu jaunimu. Valstybės vadovo žodžiai prasmingai įsilieja į 2022 metus, Europos Komisijos pirmininkės Ursula von der Leyen paskelbtus Europos jaunimo metais (EYY). Kad jauni žmonės gali įnešti pokyčių į švietimą rodė ir jų pristatymai, ir jų pasiūlymai, pateikti asamblėjos pabaigoje.
Darbas vyko keturiose grupėse: „Žalioji darbotvarkė“, „Unikalus ugdymo turinys“, „XXI amžiaus kompetencijų ugdymas“, „Lokalus ir globalus švietimas“. Grupėse kartu su ugdytojais dirbo ir pradinukai, ir progimnazijų mokiniai, ir gimnazistai. Klaipėdos Litorinos mokyklai atstovavau aš ir mano auklėtinis, grupės lyderis ARNAS MEŠKYS. Asamblėjoje pristatėme lokalaus ir globalaus švietimo patirtį vykdant Erasmus+ projektą „Specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniai įveikia kliūtis meno terapijos pagalba“. Patekimas į asamblėją ir nudžiugino, ir nustebino, nes Litorinos mokykla buvo vienintelė dalyvė iš uostamiesčio! Manome, kad vertintojams įspūdį padarė mokykloje taikoma klasikinės dramos terapijos interpretacija – terapiniai spektakliai, kadangi jie nepaliko abejingų ir mūsų darbo grupės narių. Kodėl mokyklinius spektaklius vadiname terapiniais? Mūsų įstaigoje mokosi per 140 vaikų, turinčių mokymosi sunkumų, klausos, intelekto, elgesio ir emocijų sutrikimų, autizmo spektro sindromą, Dauno sindromą ir kt. Įgyvendindami įtraukiojo ugdymo koncepciją organizatoriai įtraukia į spektaklius visus vaikus be išimties. Tam nesutrukdo nei vaikų sutrikimai, nei artistinių duomenų trūkumas, nei ribotas vaidinamo kūrinio herojų skaičius. Pasirodymai tokiuose spektakliuose kelia vaikų savivertę, padeda atsiskleisti jų kūrybiškumui, suteikia daug teigiamų emocijų. Tėvų džiaugsmo ašaros koncertų metu taip pat priskiriamos terapijai. Matyti savo vaiką lygiaverčiu koncerto dalyviu – didžiausia dovana jiems!
Projekto pristatymo metu pasidalinome ir netikėtu pasakų terapijos metodo pritaikymu vaikams iš Ukrainos. Atsiliepę į kvietimą prisijungti prie tarptautinės pilietinės seminarų rengimo iniciatyvos – vesti nuotolines pamokas Ukrainos vaikams, sugalvojome žaidimą „Sukurkime pasaką kartu!“, į kurį įtraukti pasakos ir dailės terapijų elementai padėjo išlieti susikaupusį nerimą ir baimę, atsipalaiduoti ir paieškoti išeities iš tokios sudėtingos situacijos karo niokojamoje Ukrainoje. Šiuo pavyzdžiu mes su Arnu norėjome parodyti, kaip lokalus, vienoje įstaigoje (šiuo atveju Rumunijos mokykloje) taikomas pasakų terapijos metodas buvo įgyvendintas globaliai: išbandytas antros šalies – Lietuvos – mokykloje ir pritaikytas trečiajai šaliai – Ukrainai.
Lokalaus ir globalaus švietimo grupėje dirbo dešimties įstaigų atstovai. Vieni pristatė unikalias mokyklos tradicijas, suvienijančias ne tik įstaigos, bet ir miesto bendruomenes taip, kad kiekvieną dieną matomas logotipas #Noriuįmokyklą tikrai gyvuoja mokinių mintyse ir širdyse. Kiti dalinosi kvapą gniaužiančiais mūsų šalies etninės kultūros pristatymais ne tik Europos (liaudies šokių rateliai Italijoje), bet ir Azijos, Pietų Amerikos žemynų gyventojams. Pasirodo, lietuvių gerųjų praktikų dėka vienoje nedidelio Japonijos miestelio mokyklos klasėse po truputį atsirado interaktyvios lentos ir kompiuteriai! Sujaudino ir sužavėjo savanorystės pagrindais įgyvendinti projektai su Indijos ir Argentinos švietimo bendruomenėmis. Kadangi pranešimų laikas buvo griežtai reglamentuojamas, nespėjau pasimėgauti šifruočių, kurias kuria… darželinukai, sprendimu. Nepabijosiu prisipažinti, kad mažųjų kodavimo gebėjimai apstulbino mane – galvosūkių ir šifrogramų asę. „Mūsų turtas yra žmonių potencialas“, – sakė gabių vaikų ugdymo programos „Gifted“ atstovai. Apie tai kalbėjo ir gerąsias praktikas apibendrinantys grupių moderatoriai ir ekspertai, į tai bus kreipiamas ypatingas dėmesys ir kuriant ateities švietimą.
SUNKI PAMOKA
Tokios sunkios pamokos neturėjau nei aš, nei mano kolegė, istorijos mokytoja Kristina Rimkienė, nei Klaipėdos Litorinos mokyklos sutrikusios klausos 5–10 klasių mokiniai, atsiliepę į tarptautinę pilietinę seminarų rengimo iniciatyvą – vesti nuotolines pamokas Ukrainos vaikams. Iniciatyvos autorius – mokslininkas Charlie Moreno Romero – pasiūlė organizuoti tokius užsiėmimus, kuriuose karo siaubą išgyvenantys vaikai galėtų pabendrauti ir pasidalinti savo išgyvenimais, emociškai atsigautų ir nors trumpam pamirštų jų šalį ištikusią negandą.
Užsiregistravusios vesti pamoką nežinojome, kiek ir kokių vaikų prisijungs, todėl supratome, kad gali tekti improvizuoti. Taip ir nutiko, kada ekrane išvydome mažų vaikučių veidus. Į savo pamoką, kurią pavadinome „Sukurkime pasaką kartu!“, įtraukėme pasakos ir dailės terapijų elementų, galinčių padėti išlieti susikaupusį nerimą ir baimę, atsipalaiduoti ir paieškoti išeities iš tokios sudėtingos situacijos. Gal pavadinimas, o gal trumpa anotacija paskatino mažųjų tėvus jungtis būtent į mūsų pamoką, tačiau jie tikrai nenusivylė, nes klaipėdiečių dėka vaikai tapo neilgos, bet gražios pasakos autoriais. Autorystės teisę jiems suteikė mano sukurtas žaidimas, kurio metu, laikantis pasakos kūrimo formulės, vaikai galėjo išsirinkti pasakos personažą, veiksmo vietą ir laiką, transportą, stebuklingus atributus ir padėjėjus. Esame dėkingos vyresniesiems pamokos dalyviams, supratingai užleidusiems savo pasirinkimo galimybę kitoje ekrano pusėje sėdintiems vaikams, kuriems atverti langelius buvo be galo smagu. Tai liudijo nuolatiniai komentarai: „aš dar nesirinkau; ir aš taip pat; ar galima dar kartą rinktis…“.
Pasiūlymas iliustruoti sukurtą pasaką buvo sutiktas su džiaugsmu, kurį tuoj pat pakeitė nerimas, kadangi vaikai neturėjo tokio popieriaus lapo, kokį laikiau savo rankose. Neturėjo jie ir spalvų, todėl piešiniai buvo piešiami parkeriu ar paprastu pieštuku. Žiūrint į juos, kirbėjo mintis, kad bėgdami iš savo namų vaikai nespėjo nieko pasiimti. Žaidimas lėmė pagrindiniams herojams – drąsiam berniukui ir bjauriajam ančiukui – debesėliu pakilti į kalnus. Ir visai nesvarbu, kad kalnai buvo nespalvoti, vaikų piešiniuose jie atrodė kaip išsigelbėjimas nuo to, kas šiandien vyksta žemėje.
Aptariant pasakas pokalbis ne kartą nukrypo į šoną, nes mažiesiems svečiams norėjosi pasidalinti savo įspūdžiais apie darželį ir mokyklą, kurių šiuo metu jie negali lankyti dėl vykstančio karo. Skaudu buvo girdėti iš vaikiškų lūpų tokį žiaurų paaiškinimą. Kadangi pagrindiniai pasakos veikėjai turėjo net 101 pagalbininką – būrį dalmatinų, vaikai su užsidegimu atsakinėjo į klausimus ir apie savo augintinius. Didelį įspūdį mažiesiems paliko mūsų mokinių gestai ir pirštų abėcėlė, vėliau jie patys kantriai ir nuoširdžiai mokė mus ukrainietiško atsisveikinimo… Toks ir buvo iniciatyvos tikslas – suteikti vaikams teigiamų emocijų, šilto bendravimo, palaikymo ir vilties. Ekrane esančių vaikų veidukai švytėjo, mojuodami rankomis ir spalvingais piešiniais jiems šypsojosi ir litoriniečiai, Bet tik išsijungus kamerai, vieni nuščiuvo, kiti stengėsi nuslėpti ašaras, o treti, tarp kurių buvau ir aš, pravirko… Nors pastaruoju metu vis kalbama apie visuomenę ištikusią vertybių krizę, drįstu nesutikti, nes šypsenos ekrane ir liūdesys už jo atskleidė mano auklėtinių žmogiškąsias vertybes ir parodė, kaip per vieną pamoką jie ūgtelėjo.
korsigita 