Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Lapkričio pabaigoje startavęs eTwinning projektas „AR JAUTI, KAD ATEINA KALĖDOS?“ buvo sukurtas dviejų mokytojų, norinčių tapti eTwinning bendruomenės narėmis, prašymu. Žinodama, kad pirmieji žingsniai nėra lengvi, pasukau išbandytu keliu – pasiūliau trumpą, nesudėtingą, bet prasmingą kalėdinį projektą, kurio tikslas padėti kolegei iš Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos ir lietuvių kalbos mokytojai, ugdančiai Mjölby komunos (Švedija) vaikus, o taip pat įtraukti jų ir savo mokinius į šventines edukacines veiklas. Šių veiklų metu buvo turtinamas vaikų, gyvenančių daugiakalbėje aplinkoje, lietuvių kalbos žodynas; susipažįstant su Kalėdų tradicijomis projekto partnerių šalyse visais turimais pojūčiais gerinama emocinė būsena; bendraujant ir bendradarbiaujant keliama visų projekto dalyvių savivertė, mažinama socialinė atskirtis.
Į projektą vaikai įsitraukė entuziastingai, kadangi visiems patiko mintis rinkti pačių pieštų projekto logotipų nugalėtoją socialiniame tinkle Facebook. Žemiau – konkurso nugalėtojas.
Uoslės ir skonio pojūčiai buvo lavinami gaminant šventinius kepinius.
Kalėdinių atvirukų piešimas ir keitimasis su projekto partneriais paštu prisidėjo prie regos lavinimo, socialinių įgūdžių diegimo, leido atsiskleisti vaikų kūrybiškumui.
Projekte atsirado ir šeštasis, vidinis jausmas, leidęs išreikšti savo emocinę būseną apie dalyvavimą projekte ir Kalėdų laukimą žodžiais. Ši veikla buvo įgyvendinta Google disko programėlėje Jamboard.
Šiemet mūsų klasę puošia etnografiniais raštais išmarginti eglutės žaisliukai. Juos gaminti įkvėpė ne senolių tradicijos, bet lapkričio pabaigoje prasidėjęs eTwinning projektas „AR JAUTI, KAD ATEINA KALĖDOS?“ Projekto tikslas – dalyvaujant šventinėse edukacinėse veiklose turtinti vaikų, gyvenančių daugiakalbėje aplinkoje, lietuvių kalbos žodyną. Susipažįstant su Kalėdų tradicijomis projekto partnerių šalyse visais turimais pojūčiais gerinti emocinę būseną; bendraujant ir bendradarbiaujant kelti visų projekto dalyvių savivertę, mažinti socialinę atskirtį. Kartu su Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos dainorėliais ir Mjölby komunos mažaisiais lietuviais Kalėdų laukiame pasitelkdami visus savo pojūčius. Klausą ir regą lavinome virtualiame susitikime dainuodami garsiąją kalėdinę giesmę „Tyli naktis“.
Žaisliukų dirbtuvėse, kurdami įvairios tekstūros puošmenas vaikai lavinsis lytėjimo pojūčius, o taip pat smulkiąją motoriką, vaizduotę, kūrybiškumą. Įdomu buvo stebėti ne pirmąsias mano mokinių žaisliukų gaminimo dienas, kada visi buvo prilipę prie ekrano, kopijuodami Pinterest socialiniame tinklapyje rastus pavyzdžius, bet paskutines, kurių metu niekas nebežiūrėjo į kompiuterį, o idėjų sėmėsi iš savo patirties ir iš savo vaizduotės gelmių. Planuodama išmokyti vaikus gaminti šia technika žaisliukus, pagrindinį dėmesį kreipiau į pojūčių lavinimą, etnografiniai raštai pasirodė netikėtai. Tai įrodo, kad tautinės tradicijos mūsų vaikuose yra gyvos ir mėgstamos.
Visos šioje publikacijoje pateikiamos užduotys yra paimtos iš šių metų kalendoriaus„Advento abėcėlė“. Jas dar kartą įkeliu tiems, kurie nepraktikuoja Advento kalendoriaus veiklų, bet ieško prieš šventes vaikams įdomesnių užduočių.
Pradėsiu nuo raidės C. Įgyvendinant Sveikos gyvensenos programą, pasiūlykite vaikams tarti cukrui „ne“!
Raidė F išmokins pasigaminti saugių fejerverkų ir tuo pačiu padės suprasti, kodėl į vandens telkinį išsiliejusi nafta išlieka jo paviršiuje.
Atsistojus ant kalendoriaus langelio, pažymėto raide I, galima pajusti kūrybinį iliuzijos džiaugsmą.
Suraide Įbus galima surengti mįslių minimo vakarėlį!
Mėgstantiems kryžiažodžius raidė K padės pagilinti žinias apie žiemos šventes, jų datas ir tradicijas.
Su raide L parungtyniaukite, kas greičiau suporuos žiemos švenčių simbolius.
Su raide M susieta užduotis prašo žodžių maišalynėje surasti Kalėdų seniui labai reikalingą daiktą. Kas tai?
Raidė O skatins daugiau judėti, o raidė P – pasukti galvą 🙂
Rankų miklumą išbandyti siūlo raidė R, o raidės S ir Š skirtos STEAM mėgėjams.
Įsisukusi į darbų sūkurį šiais metais Advento kalendoriaus neplanavau. Sulaukusi vieno mokinio klausimo apie jį, atsakiau, kad turbūt nespėsiu. Supratingai palingavęs galvą berniukas nuėjo. Praėjus kelioms dienoms tokį pat klausimą išgirdau iš antro mokinio. Tąkart atsakiau, kad pagalvosiu. Ne mergaičių, o berniukų susidomėjimas adventine veikla privertė atidėti kitus darbus ir imtis kalendoriaus kūrimo. Darbai palauks, o vaikų entuziazmas gali pradingti negrįžtamai, tad pristatau 2022 metų ADVENTO ABĖCĖLĘ! Kadangi šiemet Adventas prasideda lapkričio mėnesį, tai ir kalendoriuje bus daugiau langelių su užduotimis 🗓️ Jame vaikai ras ir gerumo momentų, ir STEAM eksperimentų, ir kūrybinių veiklų, ir namų ruošos darbų. Vaikai yra labai smalsūs, todėl dažnas neatsispiria atidaryti po kelis langelius, todėl kaip ir praėjusiais metais kalendoriuje bus galima atidaryti tik vienos dienos užduotį. Dar viena šiemetinio kalendoriaus naujovė – jame nėra skaičių, tad vaikams reikės prisiminti lietuvių kalbos abėcėlę, kad prasmingai praleistų adventinį laikotarpį.
Jau ne kartą rašiau ir sakiau, kad esu netradicinė klasės vadovė, turinti būrį skirtingo amžiaus vaikų. Sukurti vieningą 5–10 klasių mokinių komandą nėra lengva, nes mažieji bando naudotis ką tik perėjusių į dalykinę sistemą privilegijomis, vyresnieji kviečiasi į pagalbą paauglystės demonus, patys vyriausieji visiems vadovauja ir neina į jokius kompromisus. Smagu, jei pavyksta įtraukti auklėtinius į įvairias veiklas, sudominti klasės ir mokyklos renginiais, džiugu matyti, kaip puoselėjamos mūsų sukurtos tradicijos, gera stebėti vaikų bendravimą neformalioje aplinkoje. Tačiau būna tokių dienų, kada rankos svyra iš bejėgiškumo, nes nežinau, ką atsakyti juokais susigrūmusių vaikų tėvams, kas sulaužė akinius, klausos aparatą, įskėlė mobiliojo telefono ekraną, nuplėšė mokyklinės uniformos emblemą, paslėpė penalą ir pan. Tenka būti ir teisėja, ir taikytoja, ir derybininke, ir nuodėmklause, ir psichologe, ir…
Vaikiškus nesutarimus, pasierzinimus, konkurenciją, pašlijusius santykius reikia gydyti, todėl pirmąją šių mokslo metų dieną pakviečiau visus į Jausmų sanatoriją. Patekti į jausmų ir emocijų gydyklą buvo galima praėjus išsamų medicininį tyrimą. Perėjimas iš vaikystės į paauglystę kartais taip susuka galvas, kad mokslai neberūpi; bendravimas persikelia į virtualią erdvę, kurioje slypi ne vienas pavojus; noras kuo greičiau užaugti dažnai pastūmėja į žalingų įpročių liūną. Todėl Svaigulio laboratorijoje buvo ištirtas mokinių atsparumas neigiamiems visuomenės reiškiniams. Tam reikėjo užsidengti akis, tris kartus apsisukti ir pereiti nubrėžta linija. Kilus konfliktui neretai pakyla ir temperatūra. Tad Karščio klinikoje visi ją pasimatavo. Deja, bet ne visiems pavyko išsitraukti termometrą su norimu rezultatu🥵 Širdis – svarbiausias žmogaus organas. Jis ne tik palaiko gyvybę, bet ir padeda jausti visą jausmų ir emocijų paletę. Bijanti širdis smarkiai plaka, mylinti – maloniai tuksi, pykstanti – apmiršta, džiaugsminga vežiasi iš krūtinės, pavydi spaudžia... Širdies centre visi turėjo galimybę išlieti savo jausmą popieriaus lape, kuris tuoj pat perėjo kardiogramos testą ir kiekvienam pateikė atsakymą apie dabartinę sveikatos būseną ❤️🩹💗
Deja, bet tyrimas atskleidė, jog visiškai sveikų vaikų mūsų grupėje nėra, todėl teko kuo greičiau imtis gydymo. Niekas taip nesuvienija, kaip bendri ritualai, talismanai, veiklos kartu. Gavę receptus vaikai sustojo ratu ir atliko gydytojo nurodytus veiksmus. Kadangi gydymą rekomenduojama atlikti kasdien visus metus, manau, kad gims nauja tradicija dieną pradėti nuo jausmų ritualo 😀 Kad gydymas būtų veiksmingas, visi tyrimo dalyviai gavo po maišelį jausmų tablečių, tad tikiuosi, kad šie mokslo metai sanatorijoje bus emociškai ypatingi ir jausmingai įdomūs!
Praėjusiems mokslo metams einant į pabaigą, tarp kelių mano auklėtinių įvyko eilinis vaikiškas konfliktas, kuris galėjo pasibaigti juokais, tačiau nuovargis padarė savo darbą, todėl aš neištvėriau ir pakviečiau vaikus į apklausą. Joje buvo tik vienas klausimas – ar galiu nuo kitų metų nebebūti klasės vadove? Auklėtiniai vieningai atsakė, jog negaliu. Susiėmiau už galvos ir nepastebėjau, kad prie manęs stovi Arnas – mūsų grupės lyderis. Berniukas pasakė, kad niekas nenori naujos klasės vadovės ir į mano dar kartą suvaidintą nevilties emociją sureagavo pasiūlydamas išrinkti kapitoną, kuris spręs tarp vaikų kilusius nesusipratimus. Atsakyti vaikams negalėjau, todėl vėl sėdžiu prie stalo ir ruošiuosi pirmajai pamokai, kuri bus skirta socialiniam ir emociniam ugdymui, galbūt padėsiančiam atrasti stebuklingą tabletę, kuri užglaistys visus kivirčus, erzinimus ir pykčius?! Medicininiais rezultatais pasidalinsiu vėliau, kai bus atlikti išsamūs visų vaikų tyrimai, nustatytos diagnozės ir paskirtas gydymas🤒💉💊😷
O kol kas siūlau pasinaudoti jau įgyvendintomis pirmųjų pamokų idėjomis, Rugsėjo 1 scenarijais, atsispausdinti įvairių užduočių, padėsiančių vaikams pereiti į naujų mokslo metų režimą.
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ kasmet kviečia ugdymo įstaigas dalyvauti konkurse „Vaikų Velykėlės“. Konkurso dalyviai kuria didžiulius margučius, o fondas dovanoja knygas. Šiemetinė dovana – Aido Jurašiaus knyga „Žąsino Gagio kelionės“. Mano mokiniai fondo dėka savo bibliotekų lentynas papildė jau trečia knyga. Ir ne tik knyga, bet ir teksto suvokimo užduočių rinkiniais, padedančiais lavinti kalbą, mąstymą, atmintį, orientaciją tekste, vaizduotę ir kūrybiškumą.
Perkaičiusi „Žąsino Gagio keliones“ supratau, kad tai puikus kūrinys skaityti kartu su tėvais. Ir ne tik dėl to, kad apie žąsino keliones lyg šešėlių teatre pasakoja tėčio ranka, ne tik dėl to, kad vienam skaitytojui nelengva sugaudyti visus žąsino pokštus. Skaitant knygą galima atlikti įvairių užduočių: vienos jų lengvesnės, kitos sudėtingesnės, vienas galima atlikti savarankiškai, kitoms tikrai prireiks vyresniųjų pagalbos. Tad smagaus skaitymo kartu su vaikais! 📚
Skaitydami Ezopo pasakėčią „Nesutarią žemdirbio vaikai“, visada su mokiniais parsinešdavome iš mokyklos kiemo pagaliukų, kad laužydami patikrintume tėvo pamoką sūnums ir išsiaiškintume pasakėčios moralo prasmę.
Šiemetiniams skaitytojams posakio „Vienybėje – galybė, nesantaikoje – pražūtis“ teisingumą pasiūliau patikrinti eksperimentu su spagečiais. Į klausimą „Kokį svorį gali išlaikyti spagečiai“, gavau daug vienodų atsakymų – beveik visi vaikai abejojo šios rūšies makaronų tvirtumu ir sakė, kad jie jokio svorio neišlaikys. Vienam mokinukui kilo mintis, kad makaronai gali išlaikyti tiek, kiek sveria visas pakelis, t. y. 500 g. Tik vienas berniukas išdrįso paprieštarauti klasės nuomonei ir pasakė, kad spagečiai išlaikys didelį svorį, tačiau nesugebėjo atsakyti, kodėl taip mano, todėl jo atsakymą prilyginome spėjimui. O spėjimus juk reikia patikrinti!
Šis eksperimentas ne tik paaiškina pasakėčios moralą, jis gali padėti suprasti, kaip inžinieriai, pasinaudodami mokslininkų tyrimais apie lenkiamų medžiagų lūžimą, apie jų tempimą ir gniuždymą, parenka tinkamas medžiagas projektuodami tiltus, pastatų konstrukcijas. Nors profesionaliems inžinieriams labiau rūpi plieninės tilto sijos, bet įdomus eksperimentas su makaronais taip pat suteikia žinių apie medžiagų stiprumą.
Kovo 15 dieną mokykloje vykusi Jaunojo mokslininko diena buvo skirta vandeniui. Vaikai labai mėgsta eksperimentus su vandeniu, todėl klasėje sukūrėme keletą gamtos reiškinių: viesulą, lietaus debesį, sniego pūgą ir vaivorykštės juostą. Vaivorykštės juosta šiandien atliko ypatingą vaidmenį, kadangi eksperimentų diena sutapo su vienu svarbiu įvykiu – į mano klasę atvyko berniukas iš Ukrainos. Norėdama padėti ir jam, ir kitiems mokiniams atsipalaiduoti ir suartėti, vaivorykštės auginimo eksperimento pagrindu sukūriau savo variantą – dviejų šalių vėliavų susitikimą.
Nuspalvinę popierinio rankšluosčio galus Lietuvos ir Ukrainos vėliavų spalvomis, mokiniai bandė atspėti, kokia susiliejusių vėliavų spalva dominuos. Neatspėjo niekas, nes eksperimentas pasibaigė tikrai netikėtai – susitikusių vėliavų spalvos nesusiliejo. Toks rezultatas suteikė puikią progą pakalbėti su mokiniais apie draugystę, pagarbą šalies simboliams. Nors karo temos šiandien vengėme, tačiau spalvingas eksperimentas padėjo suprasti, kad niekas neturi teisės brautis į svetimą teritoriją, todėl į savo socialinio ir emocinio lavinimo kolekciją pridedu dar vieną STEAM eksperimentą, padėsiantį vaizdžiai pademonstruoti konfliktų sprendimo galimybes.
Tokios sunkios pamokos neturėjau nei aš, nei mano kolegė, istorijos mokytoja Kristina Rimkienė, nei Klaipėdos Litorinos mokyklos sutrikusios klausos 5–10 klasių mokiniai, atsiliepę į tarptautinę pilietinę seminarų rengimo iniciatyvą – vesti nuotolines pamokas Ukrainos vaikams. Iniciatyvos autorius – mokslininkas Charlie Moreno Romero – pasiūlė organizuoti tokius užsiėmimus, kuriuose karo siaubą išgyvenantys vaikai galėtų pabendrauti ir pasidalinti savo išgyvenimais, emociškai atsigautų ir nors trumpam pamirštų jų šalį ištikusią negandą.
Užsiregistravusios vesti pamoką nežinojome, kiek ir kokių vaikų prisijungs, todėl supratome, kad gali tekti improvizuoti. Taip ir nutiko, kada ekrane išvydome mažų vaikučių veidus. Į savo pamoką, kurią pavadinome „Sukurkime pasaką kartu!“, įtraukėme pasakos ir dailės terapijų elementų, galinčių padėti išlieti susikaupusį nerimą ir baimę, atsipalaiduoti ir paieškoti išeities iš tokios sudėtingos situacijos. Gal pavadinimas, o gal trumpa anotacija paskatino mažųjų tėvus jungtis būtent į mūsų pamoką, tačiau jie tikrai nenusivylė, nes klaipėdiečių dėka vaikai tapo neilgos, bet gražios pasakos autoriais. Autorystės teisę jiems suteikė mano sukurtas žaidimas, kurio metu, laikantis pasakos kūrimo formulės, vaikai galėjo išsirinkti pasakos personažą, veiksmo vietą ir laiką, transportą, stebuklingus atributus ir padėjėjus. Esame dėkingos vyresniesiems pamokos dalyviams, supratingai užleidusiems savo pasirinkimo galimybę kitoje ekrano pusėje sėdintiems vaikams, kuriems atverti langelius buvo be galo smagu. Tai liudijo nuolatiniai komentarai: „aš dar nesirinkau; ir aš taip pat; ar galima dar kartą rinktis…“.
Pasiūlymas iliustruoti sukurtą pasaką buvo sutiktas su džiaugsmu, kurį tuoj pat pakeitė nerimas, kadangi vaikai neturėjo tokio popieriaus lapo, kokį laikiau savo rankose. Neturėjo jie ir spalvų, todėl piešiniai buvo piešiami parkeriu ar paprastu pieštuku. Žiūrint į juos, kirbėjo mintis, kad bėgdami iš savo namų vaikai nespėjo nieko pasiimti. Žaidimas lėmė pagrindiniams herojams – drąsiam berniukui ir bjauriajam ančiukui – debesėliu pakilti į kalnus. Ir visai nesvarbu, kad kalnai buvo nespalvoti, vaikų piešiniuose jie atrodė kaip išsigelbėjimas nuo to, kas šiandien vyksta žemėje.
Aptariant pasakas pokalbis ne kartą nukrypo į šoną, nes mažiesiems svečiams norėjosi pasidalinti savo įspūdžiais apie darželį ir mokyklą, kurių šiuo metu jie negali lankyti dėl vykstančio karo. Skaudu buvo girdėti iš vaikiškų lūpų tokį žiaurų paaiškinimą. Kadangi pagrindiniai pasakos veikėjai turėjo net 101 pagalbininką – būrį dalmatinų, vaikai su užsidegimu atsakinėjo į klausimus ir apie savo augintinius. Didelį įspūdį mažiesiems paliko mūsų mokinių gestai ir pirštų abėcėlė, vėliau jie patys kantriai ir nuoširdžiai mokė mus ukrainietiško atsisveikinimo… Toks ir buvo iniciatyvos tikslas – suteikti vaikams teigiamų emocijų, šilto bendravimo, palaikymo ir vilties. Ekrane esančių vaikų veidukai švytėjo, mojuodami rankomis ir spalvingais piešiniais jiems šypsojosi ir litoriniečiai, Bet tik išsijungus kamerai, vieni nuščiuvo, kiti stengėsi nuslėpti ašaras, o treti, tarp kurių buvau ir aš, pravirko… Nors pastaruoju metu vis kalbama apie visuomenę ištikusią vertybių krizę, drįstu nesutikti, nes šypsenos ekrane ir liūdesys už jo atskleidė mano auklėtinių žmogiškąsias vertybes ir parodė, kaip per vieną pamoką jie ūgtelėjo.
korsigita 