Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Man labai patinka lankytis mamų sukurtose svetainėse, kuriose jos dalijasi savo vaikų lavinimo(si) patirtimi. Dar labiau patinka, jei tos mamos yra ir pedagogės 🙂
Vienos mamos aprūpina savo mažuosius visais įmanomais lavinamaisiais žaislais ir priemonėmis. Gerai, kad jos turi tokių galimybių. Tačiau paradoksas – įmantrūs žaislai greičiau atsibosta nei žaidimai su kasdien matomais daiktais. Todėl kitos mamos mažųjų lavinimui stengiasi pritaikyti pačius netikėčiausius daiktus: sagas, plastikinius kamštelius, šiaudelius ir indus, siūlus, pagaliukus, akmenėlius, medžiagos atraižas, vatos gumuliukus, smėlį, dėžutes, antrines žaliavas ir net… virtuvės įrankius. O svarbiausia, jos mielai dalijasi savo jaukiais atradimais su visu pasauliu!
Šiandien pristatau Janice – žavios mamos ir darželio auklėtojos iš Australijos – svetainę Learning4kids. Joje rasite viską, ko reikia mažylių nuo vienerių metų lavinimui ir laisvalaikio leidimui. Į penkias amžiaus grupes sudėtos priemonės leidžia be vargo naršyti ir ieškoti Jums reikiamos temos ir priemonės. Tiesa, ne visos jos yra nemokamos. Tačiau už kai kurias, manau, nebus gaila kelių dolerių, nes iš pirmo žvilgsnio paprastos priemonės ne tik lavina vaikų pažintinius procesus, bet ir pripildo vaikų veiklas jutiminiais įspūdžiais, padedančiais lavinti penkis svarbiausius pojūčius. O taip pat įtraukia į kvapą gniaužiančius edukacinius žaidimus, skatinančius kūrybiškumą, norą išsiaiškinti gamtoje esančių objektų ir reiškinių paslaptis!
Išgirdusi septintos klasės mokinuko klausimą, ar užduosiu šią vasarą namų darbų, bei pamačiusi jo nelaimingą veidelį, nuraminau pasakydama, jog šią vasarą reikės perskaityti tik vieną knygą. Džiaugsmingas visos klasės VALIO! leido suprasti, kad aš tikrai persistengiau kiekvienų metų pabaigoje įteikdama mokiniams po segtuvą su užduotimis. Gabūs vaikai užduotis atlikdavo, o tinginiukai grąžindavo švarų nevartytą segtuvą. Bandžiau juokauti sakydama, kad mokiniai galėjo bent porą kartų susukti aplanką į vamzdelį, kad popierius įgautų vartyto išvaizdą.
Artėjant vasaros atostogoms, dar daugiau abejonių sukėlė ir internete plačiai aptarinėtas straipsnis „Juodosios pedagogikos labirinte: į kovą su namų darbais“. Todėl šiemetinei vasaros užduočiai įtakos turėjo prieš metus „Lietuvos ryte“ skaitytas straipsnis apie italų mokytoją Cesare Cata, savo mokiniams pasiūliusį vasaros atostogas praleisti kreipiant mažiau dėmesio į akademinius pasiekimus. Nors mano užduotyse reikės atkreipti dėmesį į šiuos dalykus, tačiau mokiniai gali ir nesuprasti, nes išeitas lietuvių kalbos temas pabandžiau paslėpti. Pirmas trumpas žvilgtelėjimas į išdalintus vokus jau sulaukė atgarsio – linksmas vienos mergaitės AČIŪ! ir po to sekęs klausimas, ar galės skaityti daugiau knygų, paliudijo, kad einu teisinga linkme.
Neseniai gavau laišką iš Rusijos Švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos instituto mokslininkės, pedagogikos mokslų daktarės Olgos Kukuškinos, kuriame ji priminė, kad nuo 2000 metų institute yra leidžiami almanachai, pristatantys naujausius instituto mokslininkų tyrimus ir straipsnius, apžvelgiančius aktualiausias sutrikusios raidos vaikų problemas, pateikiančius metodines rekomendacijas specialistams, dalijančius patarimus tėvams.
Instituto darbuotojai per tuos metus parengė 24 numerius. Noriu atkreipti dėmesį į 18-tą, 19-tą, 20-tą ir 23-čią numerius, skirtus vaikų autizmui.
During the creation of the project “A TRIP TO FAIRY-TALE“, I was seeking for peers that could help me in finding a way to bring back books to children. With only a month remaining till the end of the project, I understood that I have managed to find colleagues that are able to prove their pupils that reading can bring a lot of joy.
This notion took me after I have witnessed how the creative work of the teachers participating in the project managed to involve children in transferring fairy-tales into images. Illustration is one of the most popular methods of education. However, pictures drawn by hand do not surprise anyone in the contemporary world any more.. Therefore, I am very pleased by the video reports from our partners in which the our shared fairy-tales came to life.
Pupils from Greece
I suggest to watch the movies created by the Croatian, Serbian, Lithuanian and Greek teams in which the Polish “Legend of the golden duck“, the Serbian fairy-tale “Pearly Rose“, the Georgian fairy-tale “Dreamer“, the myth by Aesop “The Sun and the North Wind“ and the Ukrainian folk tales “Why geese bathe in water, cats clean themselves with their tongues, and chickens take dust baths“ and “The mitten“ came to life.
However, by no means, do I underrate the drawings that helped pupils and teachers working along them to create the images of the heroes from the fairy-tales that they have read during the project. It is really fun comparing the illustrations of little children from Moldova and teenagers from Lithuania for the Ukrainian folk tale “Little Round Bun“ and the illustrations of little pupils from Poland and teenagers from Lithuania for the Moldavian folk tale “Bunny’s house“.
Little Round Bun
Little Round Bun
Bunny’s house
Bunny’s house
Lithuanian team
The young readers from Moldova
I would also like to note that everyone is amazed by the professionally made illustrations for the Serbian fairy-tale “Little fairy“ by the Ukrainian team and the sprawling magic of their work.
Little Fairy
Little Fairy
Pupils from Ukraine
I am also happy with the work of my own country, the embodiment of the Armenian folk tale “The death of Kikos“ in shadows. I would like to reveal a secret. My pupils together with the teacher of sign language will interpret one fairy-tale by the poetry traditions of deaf people.
Pupils from Lithuania
The deaf of Kikos
I eagerly look forward to the completion of said works that, I believe, will be just as spectacular and creative!
Kurdama projektą „KELIONĖ Į PASAKĄ“, ieškojau bendraminčių, kurie padėtų atrasti kelią, grąžinantį vaikus prie knygų. Likus mėnesiui iki projekto pabaigos, supratau, kad atradau kolegų, sugebančių savo mokiniams įrodyti, jog knygų skaitymas gali suteikti daug džiaugsmo.
Tas supratimas atėjo pamačius, kaip kūrybiškai projekte dirbantys mokytojai įtraukė vaikus į pasakų pavertimą vaizdais. Iliustravimas yra vienas iš populiariausių ugdymo metodų. Tačiau moderniame pasaulyje ranka piešti piešiniai nieko nebestebina. Todėl be galo džiaugiuosi sulaukusi iš partnerių vaizdo reportažų, kuriuose atgijo mūsų pasidalintos pasakos.
Siūlau pažiūrėti Kroatijos, Graikijos, Serbijos ir Lietuvos komandų kurtus filmus, kuriuose atgijo lenkų legenda „Auksinė antis“, Ezopo mitas „Saulė ir vėjas“, serbų pasaka „Perlinė rožė“, ukrainiečių liaudies pasakas „Kodėl žąsys maudosi vandenyje, katės ir katinai prausiasi tupėdami ant krosnies, o vištos voliojasi dulkių vonioje“ bei „Pirštinė“, gruzinų pasaka „Svajoklis“.
Tačiau nenuvertinu ir piešinių, kurie padėjo mokiniams ir su jais dirbantiems mokytojams vaizduotėje susikurti projekto metu skaitytų pasakų herojų paveikslus. Smagu palyginti mažų vaikų iš Moldavijos ir paauglių iš Lietuvos iliustracijas ukrainiečių liaudies pasakai „Pagrandukas“, mažųjų mokinukų iš Lenkijos ir paauglių iš Lietuvos iliustracijas moldavų pasakai „Kiškio trobelė“. O mokinių iš Ukrainos iliustruota serbų pasaka apie mažąją fėją žavi profesionalumu ir dvelkiančia magija. Džiaugiuosi ir savo šalies darbu – šešėliais įkūnyta armėnų liaudies pasaka „Kikos mirtis“. Išduosiu paslaptį – mano mokiniai su gestų kalbos mokytoja vieną pasaką interpretuos pasitelkdami kurčiųjų poezijos tradicijas.
Su nekantrumu laukiu kitų šalių darbų, kurie, tikiu, bus tokie pat įspūdingi ir originalūs!
Šitokiu intriguojančiu pavadinimu balandžio 15–26 dienomis vyko kūrybinis-pažintinis konkursas Klaipėdos mokiniams. Renginys buvo skirtas Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės inicijuotiems Mokyklos bendruomenės metams ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu pradėtai vykdyti Darnaus judumo politikai. Norėdama atitraukti mokinius nuo kompiuterių, Klaipėdos Litorinos mokyklos pedagogų grupė savo ir miesto ugdymo įstaigų mokiniams sukūrė pasaką. Nerimaudami dėl vaikų pomėgio laisvalaikį leisti ne kieme, o prie kompiuterių, mokytojai pasiūlė intriguojantį žaidimą, į kurį įsitraukė dešimt komandų iš septynių uostamiesčio mokyklų.
Vaikams buvo pasiūlyta sukurti konkurso logotipą, sugalvoti kuo įdomesnį komandos pavadinimą ir, sulaukus balandžio 20 dieną elektroninio laiško su užduotimi, išbėgti į gatves. Užduoties pavadinimas skambėjo bauginančiai, nes buvo prašoma nueiti nežina kur ir parnešti nežinia ką. Kadangi užduotį kūriau aš, manau, turiu teisę publikuoti ją savo tinklapyje. Darau tai ne dėl noro pasipuikuoti, o siūlydama pasinaudoti ja. Užduotis buvo skirta 5–8 klasių mokinukams. Prieš pateikdama ją konkurso dalyviams, nusprendžiau išbandyti su savo giminaičiais. Tačiau mano giminėje tokio amžiaus vaikų nebuvo, todėl užkoduotą pasaką šifravo 2-os klasės gimnazistas ir 2-o kurso Klaipėdos universiteto studentė. Kaip jiems sekėsi? Ogi nelengvai 😀
Sulaukusi tokių rezultatų, galutinai įsitikinau, kad konkurso organizatoriai eina tinkamu keliu. Mat kovo 22 dieną, dalyvaudama Klaipėdos „Versmės“ progimnazijos organizuotoje konferencijoje „Sėkmė pamokoje“, išgirdau P. Mašioto progimnazijos lietuvių kalbos mokytojos V. Juškienės pranešimą „Etnokultūros ugdymas: tradicijos dabarties kontekste“, kuriame ji apžvelgė mokinių žinias apie Mažosios Lietuvos smulkiąją architektūrą. Pasirodo, penktokai geriau pažįsta Klaipėdos miesto skulptūras nei aštuntokai. Mokytoja šį paradoksą aiškino tuo, kad pradinėse klasėse vaikai daugiau mokosi apie gimtąjį kraštą ir jų žinios dar neišblėsusios. Tai sustiprino mano norą įtraukti į užduotį ne tik smulkiąją uostamiesčio skulptūrą, bet ir pasakas.
Kadangi konkurse dalyvavo per 50 mokinių iš 7 Klaipėdos ugdymo įstaigų, galvoju, kad ši užduotis bus naudinga uostamiesčio mokytojams. Organizuokite klasės valandėlę, konkursą tarp klasių, pasinaudokite užduotimi vakarėliuose, surenkite varžytuves tarp mokinių ir tėvelių, pabandykite ir patys išspręsti ją. Bus smagu, patikėkite manim 😉
Šiame vaizdo reportaže užfiksuoti slapta kamera daryti vaizdai apie mokinių nuotykius ieškant nežinia ko. Filmukas buvo parodytas baigiamajame renginyje. Mokinių ir jų mokytojų emocijos patvirtino, kad mano šeimos pastangos sekti nuotykių ieškotojų pėdomis pasiteisino 😀
O taip pat kviečiu pavartyti baigiamojo renginio nuotraukų albumą.
Prieš dvi dienas elektroniniame pašte radau įdomų pasiūlymą – logopedinę priemonę „Garsai ir raidės. U-Ū, I-Y, E-Ė garsų ir raidžių skyrimas. I dalis“. Priemonės autorės – Milita Akambakienė ir Ingrida Masteikienė – tikina, kad 54 kortelės su įvairiomis užduotimis tiks ne tik kalbos ir kalbėjimo sutrikimų turintiems pradinukams, bet ir vaikams, turintiems specialiųjų poreikių.
Priemonę galima užsisakyti „Smaltijos“ leidykloje. Beje, čia rasite M. Akambakienės parengtą rinkinį, skirtą garsų S-Š tarimui. Leidykla siūlo ir daugiau įvairiųpriemonių, skirtų specialiųjų poreikių turintiems mokiniams. Čia rasite ir priemonių, sukurtų pagal Marijos Montessori metodiką.
Atlikti tokį tyrimą paskatino to paties pavadinimo tekstas Jolitos Levickienės ir Mildos Pošiūtės-Žebelienės literatūros vadovėlyje, skirtame 9 klasės mokiniams, turintiems klausos sutrikimą. Tekste pateikta Kauno Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Irenos Kaklauskienės tyrimo analizė. Stebint aktyviai diskutuojančius mokinius, kilo mintis pakartoti šį tyrimą. Kad apklausos metu nekiltų nesusipratimų, literatūros pamokos tema buvo integruota į lietuvių gestų kalbos pamoką, kadangi mokymas sudaryti klausimus abiejose kalbose labai skiriasi.
Klaipėdos Litorinos mokyklos devintokai apklausė septynis 6–8 klasių mokinius. Jiems buvo užduoti aštuoni iš dešimties tekste buvusių klausimų. Kadangi devintokams reikėjo patiems atlikti tyrimo analizę, jie į apklausą neįtraukė klausimo, prašančio pateikti pasiūlymų, galinčių padaryti lietuvių kalbos mokymąsi malonų ir reikalingą. Nesudomino jų ir klausimas, kurio atsakyme reikėjo pasakyti, kaip respondentai rūpinasi kalbos išsaugojimu. Tai rodo, kad mokiniai nemėgsta atvirų klausimų, todėl renkasi lengviausią variantą, susidedantį iš trijų atsakymų: taip, ne, nežinau.
Beje, šitas tyrimas buvo devintos klasės mokinių namų darbas. Atlikdami jį mokiniai mokėsi užduoti klausimus, fiksuoti atsakymus. Apklausos metu buvo plečiamas žodynas, kartojamos tiesioginės kalbos skyrybos taisyklės, prisimenama, kaip kurti apklausos diagramas. Rašau apie tai, nes niekaip neišeina iš galvos praėjusią savaitę inernete audringą skaitytojų bangą sukėles Armino Himmelratho straipsnis apie kovą su namų darbais.
Smagu, kad apklausti mokiniai nėra abejingi lietuvių kalbai. Nors vaikų gimtoji kalba yra gestų kalba, tačiau jiems nesvetimos ir lietuvių kalbos problemos. Tik vieno klausimo jaunesniųjų klasių mokiniai nesuprato. Tai buvo klausimas apie kalbos mirtį. Todėl šią savaitę pamokas pradėsiu nuo David Crystal knygos „Kalbos mirtis“, Vilnius: Tyto alba, 2005.
Dienraštyje „Klaipėda“ publikuotas straipsnis apie namų darbų skyrimą sukėlė dviprasmiškų minčių. Jame pasakojama apie Vokietijoje gyvenantį rašytoją Arminą Himmelrathą, kuris savo knygoje „Namų darbai, ne, ačiū!“ dalijasi mintimis apie namų darbų žalą mokiniams ir jų šeimos nariams.
Gilintis į namų darbų temą rašytojas pradėjo suvokęs, kiek prarado laiko ir nervų įtikinėdamas savo tris vaikus atlikti mokytojų užduotus darbus. Remdamasis mokslininkų tyrimais rašytojas išsiaiškino, kad namų darbai ne tik nedaro jokios įtakos mokinių žinioms, bet yra nenaudingi ir beprasmiški. Kadangi esu mokytoja, nieko keisto, jog nesutinku su šiuo teiginiu. Manau, kad dirbdami namuose vaikai prisimena pamokoje išeitą temą, pagilina žinias, mokosi jas pritaikyti praktiškai. Tikiu, kad dauguma šiuos žodžius pavadins tradicinėmis šabloniškomis frazėmis, todėl pabandysiu jas iliustruoti pavyzdžiais. Skaitydama su septintokais Ulfo Starko knygos „Sikstenas“ ištraukas, pasiūliau jiems namuose sukurti saugaus elgesio atmintinę mažiems vaikams. Kuriant atmintinę paprašiau vartoti liepiamosios nuosakos veiksmažodžius. Smagu buvo skaityti vaikų darbus! Atmintinėse radau ne tik perspėjimų apie slypinčius pavojus, bet ir paliepimų neliesti vyresniųjų brolių ir seserų daiktų, nesiskųsti tėvams, netrukdyti bendrauti su draugais ir pan. Šios atmintinės priminė, kad konkurencinė kova tarp brolių ir seserų vis dar tebevyksta. Beje, man taip pat teko pereiti jaunesniojo vaiko šeimoje kančios kelius 😀
Nenaudinga? Nesutinku, nes mokiniai net nepajuto, kaip pagilino gebėjimą vartoti liepiamosios nuosakos veiksmažodžius savo kalboje. Beprasmiška? Ne, nes niekada nepakenks dar kartą prisiminti, kokie pavojai gali slypėti artimoje aplinkoje.
Remdamasis sociologų išvadomis knygos autorius teigia, kad silpnesni mokiniai, matydami, jog jų žinios atsilieka nuo kitų vaikų pasiekimų, neberuošia namų darbų, o gerai besimokantieji stropiai juos atlieka, todėl jis siūlo alternatyvą namų darbams: referatų rašymą, mėgstamų kompiuterinių žaidimų žaidimą, skaitymo minutes ir pan. Manau, kad autorius nieko naujo nepasakė, nes šiuolaikiškai dirbantis mokytojas gana seniai namų darbus keičia mokiniams patrauklia veikla. Pateikiu dar pavyzdį – mokydamiesi tiesioginės kalbos skyrybos, mano mokiniai kuria interaktyvius komiksus. Nenaudinga? Nesutinku, nes nemokamai internete platinamos komiksų kūrimo programos padeda vaikams žaismingai įtvirtinti taisykles. Betikslis laiko leidimas? Prieštarauju! Juk kurdami dialogus mokiniai plečia savo žodyną. Beprasmiška? Ne, nes pamėgtus šaudymus ir gaudymus vaikai iškeičia į vaizduotę ir kūrybiškumą lavinančią veiklą.
Informacinėms technologijoms vis sparčiau užimant kiekvieną mūsų gyvenimo minutę, reikėtų jas visapusiškai išnaudoti mokinių lavinimui, nes jos yra patrauklios, nenuobodžios ir įtraukiančios. Ir dar galvoju, kad reikėtų rečiau vartoti žodžių junginį „namų darbai“, pabandykime pakeisti jį į pasiūlymus namuose sukurti, sukonstruoti, surasti, suskaičiuoti, išbandyti, ištirti, išrinkti, apklausti, apžiūrėti, apgalvoti ir pan.
Edukologės socialinių mokslų dr. Austėjos Landsbergienės mintys apie namų darbus pradinėse klasėse.
Namų darbų tema taip pat buvo gvildenta čia ir čia.
One of the project “A trip to a fairy-tale“ stages has ended. During this stage, each country translated their nations most beloved fairy-tale in to English language.
The Lithuanian team chose the fairy-tale “Sigutė“. “Sigutė“ is deservedly called a horror tale, because the forces of good and evil get tangled within the tale by showcasing the reader that neither slyness nor treachery will win. Even though, the heroine died and the dog got crippled, the brother still carried out a proper punishment for the evildoer – you can still see the witch’s shivering hair between the trees to this very day.
The second project stage is going to be very interesting – the pupils will read the fairy-tales from other countries and illustrate them. During this stage, the teachers will encourage the children to read as many fairy-tales as possible, help them perceive the content of the fairy-tales, and together with pupils will seek for the features of culture and folklore of other countries participating in the project.
The teachers working at the project are hopeful that this will distract the pupils from computers and will allow them to enjoy the magical world of fairy-tales.
Vienas projekto „Kelionė į pasaką“ etapas baigėsi. Jo metu kiekviena šalis į anglų kalbą vertė mėgstamiausią savo tautos pasaką.
Lietuvos komanda pasirinko pasaką „Sigutė“. „Sigutė“ pelnytai vadinama siaubo pasaka, nes joje susipina blogio ir gėrio jėgos, parodydamos skaitytojams, kad nei gudrumas, nei klastingumas nelaimės. Nors pasakos herojė Sigutė žuvo, nors jos gelbėtoja kalaitė buvo suluošinta, mergaitės brolis tinkamai nubaudė piktadarę: net ir dabar žiemą galima pamatyti, kaip tarp medžių plaikstosi bjauriosios raganos plaukai…
Antrasis projekto etapas labai įdomus: mokiniai skaitys kitų šalių pasakas ir jas iliustruos. Šiame etape mokytojai skatins vaikus perskaityti kuo daugiau pasakų, padės suvokti jų turinį, kartu su mokiniais ieškos projekte dalyvaujančių šalių tautosakos ir kultūros bruožų.
Projekte dirbantys mokytojai tikisi, kad ši veikla atitrauks vaikus nuo kompiuterių ir leis pasimėgauti stebuklingu pasakų pasauliu.
Tęsiu temą apie neasmenuojamąsias veiksmažodžių formas sutrikusios klausos vaikų kalboje. Norėdama savo mokinius įtikinti, kad dalyviai tekstą papildo įdomesniais, įvairesniais, solidesniais atspalviais, pasitelkiau tradicinį žaidimo metodą. Tiesa, kartoninis namelis šioje pamokoje atsirado ne dėl to. Jo prireikė pagal individualias programas besimokantiems mokiniams. Žaisdami ir matydami, kad jų veiksmus visa klasė paverčia sakiniais, minėti mokiniai jautėsi saugiai ir jaukiai.
O ir gabiesiems namelis pravertė, nes mačiau, kad pirmoji pažintis su dalyvio vartojimu sukėlė sumaištį ir įnešė nemažai nerimo. Vaikai to neslėpė ir pamokos pabaigoje paklausti, kaip jaučiasi, suspaustu kumščiu sukdami prie krūtinės prispaustą ranką savo gimtąja gestu kalba prisipažino, kad buvo baisu…
labiau patinka, jei tos mamos yra ir pedagogės 🙂
pamačiusi jo nelaimingą veidelį, nuraminau pasakydama, jog šią vasarą reikės perskaityti tik vieną knygą. Džiaugsmingas visos klasės VALIO! leido suprasti, kad aš tikrai persistengiau kiekvienų metų pabaigoje įteikdama mokiniams po segtuvą su užduotimis. Gabūs vaikai užduotis atlikdavo, o tinginiukai grąžindavo švarų nevartytą segtuvą. Bandžiau juokauti sakydama, kad mokiniai galėjo bent porą kartų susukti aplanką į vamzdelį, kad popierius įgautų vartyto išvaizdą.
korsigita 