Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Po šalčiausios žiemos sužydėjo gamta,
Jums linkim džiaugsmo puokštę pamerkt širdyje.
Iš kraštų tolimų grįžo paukščių vada,
Jums linkim, kad sugrįžtų viltis ir svaja.
Po baltos užmaršties žaidžia spalvos kieme,
Jums linkim šilumos ir darnos namuose.
Po tylos ir rimties skamba varpo daina,
Jau Velykos, tad sveikinam Jus su švente!
***
Prieš šv. Velykas
Šiandien nėra dar lauko gėlių–
Gerumu tegu žmonės žydės.
Suskambėsiu švelniu varpeliu,
Vos tik šypsenas puokštėn sudės.
Taisom lizdą – lai gandras kalens,
Suks ratus jis padangėje drąsiai.
Margučius vaikai kieme ridens,
Durys atviros šventajai dvasiai.
Mano sodas baltai atjaunėjo,
Šakos supa lopšius pumpurams.
Laukiam šilto pavasario vėjo,
Kad šventes linksmai neštų namams.
Išgirdusi regioninės konferencijos pavadinimą, iš karto supratau, kad turėsiu galimybę susipažinti su sėkmingomis pamokomis, sužinoti apie naujus mokymo(si) metodus, pasisemti originalių idėjų, nes mokytojų kūrybiškumas yra begalinis.
Nuojauta neapvylė. Pirmojo pranešimo autoriai – Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijos muzikos mokytojai – savo sėkmės istoriją išmušė trankiais perkusininkų orkestro ritmais. Pakilus į tribūną jaunutei „Versmės“ progimnazijos psichologei, sukirbėjo abejonė, kuo gi ji sudomins patyrusių pedagogų auditoriją. Abejonės išsisklaidė išgirdus merginos pranešimo tikslą – pakalbėti apie mokytojo motyvacijos kėlimą. Nuolat besirūpindami krentančia mokinių motyvacija, dažnai užmirštame, kad nemotyvuotas mokytojas yra viena iš pagrindinių to kritimo priežasčių. Kartu su versmiečiais keliaujant po Mažąją Lietuvą, kolegei, pradinių klasių mokytojai Erlandai Rimšienei, kilo mintis pratęsti šią kelionę ir mokykloje. Nors gyvename Mažojoje Lietuvoje, tačiau ji turi didelę ir įdomią istoriją, todėl tikiu, kad būsimas projektas bus ne mažiau įdomus nei matytas konferencijoje.
Lietuvos edukologijos universiteto Socialinio ugdymo katedros doc. dr. Aurimo Juozaičio pranešimo klausiausi antrą kartą. Pirmą kartą jį išgirdau „Paramos kolegai“ (angl. ”Peer Coaching“) modelio išbandymo baigiamojoje konferencijoje. Šiandien dr. A. Juozaitis įrodė, jog mokytojas privalo nuolat mokytis, kad suspėtų su nuolat besikeičiančiu informacijos srautu ir taptų savo mokiniams to srauto navigatoriumi.
Po pertraukos, kurios metu vaišinomės kelionės po Mažąją Lietuvą dalyvių pagamintu sūriu – kėžiu, konferencijos dalyviai išsisklaidė po įvairias sekcijas. Tai vienas iš liūdniausių renginio momentų, nes supranti, kad vienu metu gali dalyvauti tik vienoje sekcijoje. Tačiau lituanistų sekcijoje apmaudas išsisklaidė klausantis kolegų minčių apie sėkmingas pamokas, įdomiausius jų momentus, vaikų reakcijas į netradicinius ugdymo metodus. Atrodė, kad įvadinėje pamokos dalyje, kurioje stengiamasi sudominti mokinius būsima pamoka, esu išbandžiusi visus būdus, tačiau po „Versmės“ progimnazijos pranešimo „Gera pradžia – pusė darbo“, mano pasitikėjimo kartelė smuktelėjo žemyn. Bet dėl to neliūdėjau, nes supratau, kad vėl turėsiu kuo stebinti savo mokinius. Aš šioje sekcijoje pratęsiau sausio mėnesį pradėtą apklausą apie mokymo ir žaidimo santykį pamokoje. Pristatydama pamoką, kur visose jos dalyse buvo naudojami žaidimai, bandžiau išsiaiškinti, ar žaidimas pamokoje yra efektyvi mokymo priemonė, ar tik brangaus pamokos laiko švaistymas. To pasiteiravau ir kolegų prašydama įrašyti vietoj daugtaškių, jų nuomone, tinkamiausią žodelį.
O Jus, mieli skaitytojai, kviečiu peržiūrėti sausio mėnesio apklausos rezultatus ir dar kartą padaryti savo išvadas.
Šis ratas buvo pagamintas klasės valandėlei, skirtai „Veiksmo savaitei be patyčių 2016“. Manau, kiekvienas esame kažkam ištarę negerą žodį, kilstelėję ranką ar jos neištiesę pagalbos prašančiam. Tuo metu mums atrodė, kad elgiamės teisingai, tačiau po kurio laiko savigraužos kirminas pradeda sufleruoti, kad mes pasikarščiavome, įžeidėme arba atstūmėme nekaltą žmogų. O, kad galėtume atsukti laiką atgal ir atsiimti tą žodį, gestą ar žvilgsnį!..
Deja, bet laiko ratas sukamas tik pirmyn. Kad ateityje nereikėtų kaltinti savęs dėl neapgalvoto veiksmo, su kolege ir bendraminte Jolita savo mokiniams sukūrėme konfliktų sprendimo ratą, kuris padės užgesinti nesantaikos kibirkštį ir mokys pakantumo, savitvardos, pagarbos kitam žmogui.
Į ratą sudėjome 9 konfliktų sprendimo būdus. Klasės valandėlės metu išgirdome dar kelis pasiūlymus:
garsiai išrėkti savo pykti lauke,
stipriai įkvėpti ir „nuryti“ negerą žodį,
norėtus ištarti žodžius rašyti popieriuje tol, kol pyktis atlėgs.
Norėtume sukurti Konfliktų sprendimo atmintinę, kuria būtų galima naudotis ir mokykloje, ir namuose. Todėl prašome padėti mums ir parašyti, kaip dar galima užglaistyti nesutarimus, numalšinti staiga kilusį pyktį, apraminti įsiaudrinusią vaizduotę.
Neseniai internete atradau žaidimą, kurio pirmoji, tiesa nespalvota, versija išleista 1930 metais! Žaidimą sudaro 4 didelės šeimos narių veidų nuotraukos ir 48 kortelės su teigiamas ir neigiamas emocijas vaizduojančiomis veido dalimis. Šio žaidimo taisyklės panašios kaip visų tradicinių Loto ar Bingo žaidimų – iš užverstų kortelių krūvos traukti po vieną kortelę ir sudėlioti žmogaus veidą. Žaidimo intriga – veidas turi būti laimingas. Greičiausiai žmogaus veidą sudėjęs žaidėjas gauna 5 taškus. Tada kortelės vėl dedamos į krūvą, gerai išmaišomos ir pradedamas kitas žaidimo ratas.
Tačiau šis reportažas skirtas ne seno žaidimo reklamavimui, bet naujam jo pritaikymui ugdymo procese. Iš pradžių galvojau, kad kokybiškos nuotraukos padės žaismingai mokyti vaikus pažinti ir pavadinti veido dalis, emocijas ir jausmus. Tačiau netrukus supratau, kad tai puiki priemonė, leisianti pakeisti pamokos refleksijai naudojamus kiek pabodusius emocijų veidukus. Dėliodami pasirinktus veidus mokiniai gali parodyti, kaip jaučiasi po atliktos užduoties; šypsena, nuoboduliu ar išgąsčiu įvertinti pamoką, išreikšti nuomonę apie savo ir (ar) draugų darbą. Trumpas žaidimas su nevalingai šypseną sukeliančiomis veido grimasomis tinka ir pamokos pradžioje prireikus nuraminti pernelyg įsiaudrinusius, suaktyvinti dar neatsibudusius ar jau pavargusius vaikus.
Na, o po pamokų galima pasinaudoti 20 amžiaus pradžioje sukurtomis žaidimo taisyklėmis ir išsiaiškinti, kam geriausiai sekasi ieškoti laimės ir teigiamų emocijų 😀
ARASAAC – tinklapis, siūlantis grafinius išteklius ir medžiagą žmonėms, turintiems kalbos ir komunikacijų sutrikimų. Tai Aragono (Ispanijos autonominio rajono) vyriausybės Pramonės departamento finansuotas projektas, skirtas įvairaus amžiaus žmonėms, susiduriantiems su specifiniais sunkumais, atsiradusiais dėl nepakankamai išlavintų kalbinių gebėjimų ar dėl įvairių priežasčių jų netekus.
Šiuo metu programą remia Europos socialinis fondas, todėl tinklapyje nuolat pateikiamos naujos augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos priemonės ir ištekliai.
Taip pat siūlau paskaityti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ iniciatyva išleistą V. Liaudanskienės ir A. Vilūnienės leidinį „Bendravimo su vaikais, turinčiais įvairaus lygio negalią, būdai ir technologijos“, kuriame autorės dalijasi savo 15 metų darbo patirtimi, įgyta naudojant augmentines ir alternatyviosios komunikacijos priemones mokiniams, turintiems specialiųjų poreikių, ugdyti.
Nors Šv. Valentino diena į Lietuvą atėjo tik 1991 metais, po Nepriklausomybės paskelbimo, tačiau ji greitai tapo populiari ir laukiama.
Etnografų manymu, panaši šventė senovės lietuvių kultūroje buvo minima gegužės 13 – meilės deivės Mildos dieną. Vadinasi, lietuviams meilė yra tokia pat svarbi kaip ir visiems pasaulyje. Todėl tiems skeptikams, kurie nepatenkinti burba, jog Šv. Valentino diena yra tik niekam nereikalingas komercinis išsigalvojimas, galima atkirsti, kad tai puiki proga pasakyti švelnų žodį, padovanoti bučinį, pabūti kartu.
Juk taip dažnai mes apie tai pamirštame.
Norėdami išsiaiškinti, kiek tarp mūsų yra romantikų, prašome atsakyti į vieną iš dviejų klausimų.