Kartais gyvenime vyksta neįtikėtini dalykai, kada tau nieko nereikia daryti, tik pasiimti tai, kas siūloma. Kovo 23 dienos išvyka į Smiltynės pajūrį turėjo vykti vasario pradžioje, tačiau dėl pandemijos nusikėlė į kovo pabaigą. Tas perkėlimas sutapo su sudurtinių žodžių tema, todėl prieš susipažįstant su nauja transporto priemone – vėjaračiais – vieniems mokiniams teko prisiminti, o kitiems išsiaiškinti, kuo gi ypatingi sudurtiniai žodžiai. Žodžių darybą vaikai suprato, bet kas yra tie vėjaračiai, perskaičiau veiduose, nežinojo nei vienas. Nežinojo tol, kol nepamatė, o vėliau ir išbandė. Su įspūdingą pasivažinėjimą dovanojusiu VšĮ „Irklakojis“ direktoriumi Matu Mizgiriu juokėmės, kad daugelio sudurtinių žodžių mokiniai neįsimins, bet kas yra vėjaračiai, kokia šio žodžio daryba, niekada neužmirš. Kaip gi galima pamiršti smėlyje rašomus žodžius, bandymą pagroti mediniais pianino klavišais, nes tikruosius turbūt pajūrio audros kartu su natomis išnešiojo, žaidimus draugų būry, o po jų – burių iškėlimą ir riedėjimą Smiltynės pajūriu, mintyse kartojamą užkeikimą „Vėjo, vėjo, vėjo!“, nuo kurio priklausė važiavimo greitis, norą palenktyniauti su jūros bangomis ir virš jos sklandančiomis žuvėdromis, savo pavadinime turinčiomis dar vieną sudurtinį žodį!
Daugiau panašių įrašų:
mokymą Lietuvos mokyklose dalyviai pasidalino į dvi stovyklas: vieni teigė, kad nuotolinis mokymas yra švietimo ateitis, kiti nesutiko sakydami, jog jokios technologijos nepakeis gyvo kontakto. Aš esu pastarųjų pusėje, ypač po pirmųjų dviejų dienų, sulaukusi iš tėvų komentarų, kaip jų vaikai džiaugėsi išgirdę mano balsą įgarsintose užduotyse.
šįryt pro langą išvydau baltus stogus ir kalną, kurį pajuodino du linksmi šunys (apie jų linksmumą sprendžiau iš smagaus vienas kito vaikymosi 😀 ). Tad atlikdami mano sukurtą užduotį 
korsigita 