Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Kai savo klasės naujienose dalinausi linksmais pavyzdžiais, pavadintais „Kalba Romukas“, jau žinojau, kad netrukus kursiu naują reportažų kategoriją „KALBA IR RAŠO MOKINIAI“, kurioje dalinsiuosi įdomiausiais atvejais iš mokyklinio gyvenimo. Tikiuosi, kad ši tema patiks jums, mieli tinklaraščio draugai, ir paskatins pasidalinti savo ugdytinių minčių perliukais.
Pirmasis naujos kategorijos įrašas skirtas giminiškų žodžių temai. Žodžių lizdų kūrimas – viena populiariausių užduočių, padedanti gilinti žinias apie bendrašaknius žodžius, plėsti mokinių žodyną. Aš šią užduotį šiek tiek pakeičiau, todėl mes su mokiniais piname žodžių grandinėles. Mokiniams ši užduotis nėra labai įdomi, tad vieną dieną pasiūliau visiems kartu sukurti pasakojimą, sudarytą iš žodžio rašyti darinių. Žinokit, kurti visiems kartu buvo nesunku ir net linksma! Kad būtų įdomiau, rašinyje paslėpiau negiminišką žodį. Štai, kas mums pavyko.
Įkvėpta vaikų entuziazmo parašiau lentoje žodžio dalį -mok- ir paprašiau savarankiškai sukurti dar vieną pasakojimą. Kadangi užrašiau tik žodžio dalį ir neakcentavau, jog rašinys turi būti susijęs su mokymu, gavau didelę juoko dozę, paspartinusią naujos temos šiame tinklaraštyje atsiradimą 😀
Nors Šekspyro Hamleto dilema buvo rimtesnė, tačiau leidau sau pasiskolinti jo monologo frazę, norėdama papasakoti, kaip išsisprendė literatūros pamokoje kilęs kai kurių mokinių nepasitenkinimas per didele skaitomo teksto apimtimi. Beje, tas tekstas tilpo viename A4 formato lape 😉 Tiesa, atsakymo neatskleisiu, pateiksiu tik priemonę, kuria pabandžiau išspręsti keblią situaciją. Koks buvo atsakymas, spręskite jūs.
Išgirdusi mokinių atsikalbinėjimus skaityti, pasak jų, per ilgą tekstą, parodžiau nuotrauką ir leidau patiems nuspręsti – skaityti ar neskaityti.
Šiandieninis bandymas išsiaiškinti, kodėl rudenį lapai keičia savo spalvą siejosi su gamtos mokslais. Nors šis dalykas mokykloje man patiko, tačiau neatsimenu, kad būtume aiškinęsi šį nuostabų gamtos reiškinį. O juk pasakojant apie krentančius geltonus, raudonus, oranžinius lapus ne vienam turėtų kilti mintis, kas tas paslaptingasis dailininkas, negailintis ryškių spalvų.
Internete šia tema galima rasti daug vaizdo medžiagos, pritaikytos vaikams, tad pasinaudojau siūlomais patarimais ir perkėliau juos į kalbos ugdymo pamokas. Iš pradžių perskaitėme pasakojimą apie lapo gyvenimą nuo svaiginančio sūpavimosi medžio viršūnėje iki netikėto kritimo į spalvingų likimo draugų krūvą. Vaikams teko pasukti galvą, kad išsiaiškintų, kur augo minėto lapo medis, kas su juo nutiko, kodėl lapas pravirko.
Tik tada perėjome prie rimtesnių darbų: reikėjo pririnkti įvairių spalvų lapų; apžiūrėti, kurie medžiai jau nusimetę savo rūbą, o kurie vis dar žaliuoja; patikrinti, ar tikrai baloje galima pamatyti savo atvaizdą; apžvelgti augalų mitybos sistemą ir paklausyti profesoriaus pasakojimo filmuke „Kodėl lapai rudenį keičia spalvą?“.
Visa tai išsiaiškinę pagaliau priartėjome prie mus dominančio klausimo atsakymo. Pasirodo, viskas priklauso nuo oro sąlygų, saulės šviesos ir paslaptingojo chlorofilo! Kadangi plika akimi pamatyti nykstančio chlorofilo neįmanoma, atlikome nedidelį eksperimentą, padėjusį suprasti, kas rudenį vyksta su medžių lapais. Nesudėtinga, bet vaizdinga, informatyvu ir įdomu. Tad į STEAM ugdymo taupyklę įdedu dar vieną su gamtos mokslais susijusią pamoką 🙂
Ar girdėjote apie juodąjį žemėlapį? Jei taip, ar daug pliusų, žyminčių aplankytas vietas, sudėjote jame? O gal daugiau pliusų gavo kitos pasaulio šalys? Skamba absurdiškai, tačiau ne vienas, apkeliavęs kone visą Europą, po Lietuvą būna keliavęs labai mažai. Kalbu ir apie save, nes prieš penkmetį paklausta etnologijos ir mitologijos dėstytojo apie Baltų mitologinį parką, išraudau ir nuleidusi galvą pasižadėjau apsilankyti jame. Pažadą įvykdžiau su kaupu, šiame parke vedu literatūros pamokas, padedu mokiniams susipažinti su senųjų baltų dievais, o taip pat skatinu keliauti po Lietuvą, kuri mums vis dar iki galo neatrasta.
Tad kažkur pasaulyje išaušus Helovynui, ne kaukes pulkite gaminti, o leiskitės į kelionę po Lietuvą – pavymui raganoms ir velniams! Tuo pačiu pažiūrėkite ir vaizdo reportažą, padėsiantį suprasti, kodėl mes nešvenčiame Helovino 🙂
Šėlsmu šį reportažą pavadinau neatsitiktinai, kadangi dar vienas STEAM integravimas į lietuvių kalbos pamoką nebebuvo toks sėkmingas kaip ankstesnieji (skaitykite kategorijojeSTEAM UGDYMAS).
Supažindinti su antonimais šiemetinius penktokus nusprendžiau lyginant vieną paskui kitą einančias minimas dienas: Heloviną ir Vėlines. Aptarę švenčių nuotaiką, simboliką, žmonių veiklas jų metu, pasiūliau mokiniams atlikti fizikinį bandymą, kurį radau „Google“ bendrovės socialinio tinklo kanale Youtube.
Deja, bet šis metodas pasirodė tinkamas ir įdomus ne visiems. Autizmo spektro sindromą turintys vaikai, nujausdami, kad balionai bet kuriuo metu gali sprogti (nors taip ir neatsitiko), iš karto išsigando. Elgesio ir emocijų sutrikimų turintys vaikai, greitai atlikę bandymą, dėmesį nukreipė ne į šokančius vaiduoklius, o į balionus, paversdami juos futbolo kamuoliais. Dar kitiems labai patiko ranka braukomo baliono garsas, tad jie be perstojo tuo mėgavosi. Nors buvo vaikų, kurie susižavėjusiomis akimis sekė savo ir draugų sklandančius vaiduoklius, supratau, kad ateityje tokius bandymus reikės rinktis atidžiau.
Kad artėjančios atostogos neprarastų žavesio, nesėkmę užglaisčiau rudeninio daržo karaliais – moliūgais. Varstydami laminuotas moliūgų figūras („MOLIŪGŲ ABĖCĖLĖ“) vieni mokiniai pasitikrino lietuvių kalbos abėcėlės žinias, kiti raidžių tankumyne ieškojo moliūgo pavadinimo raidžių, o treti suvarstė pabirusias daržovės pavadinimo raideles. Kam norėjosi daugiau, paruošiau loginį mąstymą lavinantį žaidimą „MOLIŪGŲ SUDOKU“. Pirmasis variantas skirtas mažiesiems, vyresniesiems turėtų patikti antrasis variantas, tačiau perspėju, kad daržo karaliai tikrai lengvai nepasiduos. Įveikę sudoku užduotis kalbėjome su mokiniais apie moliūgų emocijas ir jausmus, svarstėme, kas turėjo įtakos teigiamoms ir neigiamoms emocijoms, dalijomės turima patirtimi, ieškojome būdų, galinčių pakeisti kai kurių moliūgų emocijas.
Gerai, kad nesėkmes pavyko pakeisti sėkmingesne veikla – triukšmingai prasidėjęs klasės Helovinas baigėsi susikaupimu ir rimtimi, labai tinkančia artėjančioms Vėlinėms. Tiesa, minėto eksperimento nurašyti nereikėtų. Jis gali būti puikus pamokos paįvairinimas, tačiau esant panašiai situacijai bandymą galėtų atlikti mokytojas, o mokiniai būtų neįprasto reginio stebėtojai ir vertintojai.
Ar žinote, kuo baigėsi pasakos „Varna ir sūris“ skaitymas? Ogi sūrio švente! Bet iki jos reikėjo atlikti nemažai darbų. Pirmiausia, perskaityti pasaką. Skaitė kas kaip galėjo: vieniems teko originalus pasakos variantas, kitiems – sutrumpintas, treti jungė skiemenis į žodžius. Vėliau visi siejo paveikslėlius su tekstu, žiūrėjo modernų Animotuko TV sukurtą filmuką, aptarė varnos ir lapės elgesį, sužinojo, kas yra perkeltinės reikšmės žodžiai.
Po to vaikams buvo pasiūlyta išsiaiškinti, kur prasideda sūrio kelias, kokios yra sūrio rūšys, kuo jis naudingas organizmui. Tam puikiai tiko 2018 metais išleistos metodinės priemonės vaikams ir ugdytojams „Auk sveikas, vaike“. Daugiau apie tai skaitykite įraše „KAD VAIKAI BŪTŲ SVEIKI IR LAIMINGI!“.
Ir tik atlikus visas užduotis pagaliau prasidėjo sūrių degustacija. Vaikų tėvelių dėka sūrio šventėje buvo visos sūrio rūšys, trūko tik pelėsinio, bet jo niekas ir nepasigedo 😉 Tik apmaudu, kad kai kurie sūrio atsinešę vaikai jo taip ir neparagavo, nes nemėgsta 😦 Ragaudami sūrius mokiniai mokėsi apibūdinti juos pagal spalvą, skonį, konsistenciją. O taip pat atliko tyrimą, kokios rūšies sūris jų klasėje yra mėgstamiausias. Man patinkantis džiovintas varškės sūris į mėgstamiausiųjų tarpą nepateko: vieni vaikai iš mandagumo šypsojosi ir sakė, kad sūris skanus tik gal kiek per rūgštus, o vienas berniukas nusipurtė ir garsiai pareiškė, jog jam labai nepatiko 🙂 Nugalėjo puskiečio sūrio kategorija.
Sūrio šventė baigėsi draugišku pieno produktų grandinėlės pynimu. Vaikai mokėsi sulaukti savo eilės, nepraleisti kortelės padėjimo, sekė klasės draugų dedamas korteles, ieškojo klaidų, dar kartą prisiminė sveikatai naudingų produktų pavadinimus ir džiaugėsi galimybe pažaisti kartu.
Būtent šis faktas nulėmė kad Vytautės Žilinskaitės pasakos „Robotas ir peteliškė“ skaitymas baigėsi robotų konstravimu.
Nei vienos mergaitės neturinčioje klasėje ši pasaka buvo skaitoma su dideliu entuziazmu, nes šiuolaikiniai berniukai tikrai daug žino apie robotus. Ne mažiau žino ir apie naktinius drugelius. Tačiau vaikų reakcija į pasakos pabaigą mane šiek tiek nustebino, nes kiekvienas bejausmis roboto atsakymas į mirštančios Strėlinukės žodžius kėlė juoko bangas. Tik vėliau, išgirdusi berniukus sakant, kad robotą Dondoną programavę specialistai blogai atliko savo darbą, supratau, jog mokinius prajuokino ne roboto abejingumas Strėlinukės skausmui, o situacijos absurdiškumas, kada norėdama ištarti vienokius žodžius mašina kalbėjo tai, kas buvo užprogramuota.
Berniukai suvokė, jog jausmai ir kompiuteris yra nesuderinami, tačiau pasiūlius pasigaminti oranžine akimi žybsintį robotą, visa Dondonui ir jo kūrėjams skirta kritika buvo pamiršta, nes vaikus įtraukė neįprasta ir daug įdomybių žadanti veikla.
Šiuo pasakojimu pradedu tęsėti savo pažadą įrodyti, kad STEAM ugdymas dera ir su humanitariniais dalykais. Pirmasis bandymas į lietuvių kalbos pamokas įtraukti gamtos eksperimentus įvyko praėjusiais mokslo metais, parengus pamoką „Snaigių laboratorija“. Šį kartą pristatau inžinerijos mokslus. Robotų konstravimas ne tik sudomino mokinius, bet ir padėjo atsiskleisti tiems, kuriems šie dalykai yra įdomūs: juk su užsidegimu aiškinti man ir klasės draugams apie teigiamus ir neigiamus diodų polius gali tik būsimasis inžinierius arba didelis inžinerijos gerbėjas!
Atrodo, kad pasakos „Ropė“ skaitytojai pasinaudojo visomis jos teikiamomis galimybėmis: skaitė prozą ir eiles, klausėsi įgarsinimo, žiūrėjo vaizdo įrašus, dėliojo dėliones, iliustravo, kūrė spektaklius, savaip interpretavo, žaidė žaidimus ir net į vestuvių, gimtadienių vakarėlius perkėlė…
Pabandžiau ir aš su savo mokiniais perskaityti šią populiarią pasaką kitaip. Teksto suvokimo užduotis kūriau pasitelkdama nonsenso žanrą, tad vaikai jiems žinomą pasaką prisiminė linksmai ir neįprastai. Vienas iš netikėtumų buvo senelio, „to kur pasakoj gyvena“, filmukas, pasakos temą siejantis su sveika mityba. Tiesa, šis filmukas gali būti ne visiems priimtinas, kadangi senasis pasakorius dantyse laiko pypkutę. Dėl šios priežasties minėtas pasakos „Ropė“ variantas prieš metus buvo atmestas kuriant mokymo priemones „Auk sveikas, vaike“. Tačiau matydama vaikų susidomėjimą nusprendžiau to nepaisyti ir įdomią pasakos interpretaciją pasiūlyti ir jums. Dar vienas netikėtumas, džiugiai nustebinęs ir mane, internete rastos neįprastos pasakos iliustracijos, paskatinusios mokinius įdėmesniam skaitymui.
Pasinaudodama pasakos tema į užduotis įtraukiau vaisių ir daržovių pavadinimus ir abėcėlės mokymąsi. Abėcėlės raidžių kartojimas taip pat vyko pasitelkiant nonsensą, įtraukusį vaikus į naujo pasakos „Ropė“ siužeto kūrimą.
Kadangi senelio ropė užaugo neįtikėtinai didelė, kyla įtarimas, kad be stebuklų čia neapsieita. Todėl pamokose panaudojau vieną meno terapijos metodą – piešimą dzen doodle technika. Paslaptingas meditacinis raizgymas leido vaikams atsipalaiduoti ir sukurti ne mažiau įspūdingus ropės paveikslus. Šį metodą vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ugdyme planuoju pritaikyti plačiau, tad apie jį papasakosiu vėliau.