Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Mokydama vaikus abėcėlės visada įtraukiu žaidimų su vardais. Tai – ir pirmosios vardo raidės užpildymas ta pačia raide prasidedančiais žodžiais, kurie suteikia žinių apie vaikų žodyno apimtis, ir raidės kūrimas iš gamtinių medžiagų, ir raidės puošimas raštais, ir vardo rašymas sudedant raides abėcėlės tvarka…
Kiekviena raidė – vis kita istorija: viena tvirtai į žemę įsirėmusi, kita visą lapą užėmusi, trečia plačioje erdvėje nedrąsiai susirangiusi, ketvirta kampe bandanti išsilaikyti ant vienos kojos… Viena pražydusi gėlėmis, kantriai po vieną mažų rankelių sudėliota, antra iš svyruoklio gluosnio pasiskolinta, trečia – kukli, sudėta iš ant žemės gulėjusių lapų, ketvirta – žalumynų mišinys. Užduotys vienodos, bet jų atlikimas – skirtingas ir labai iškalbingas. Ačiū meno terapijai už galimybę perskaityti jas!
Žaisdami, kurdami vaikai niekada nesupranta, kiek daug informacijos aš gaunu iš jų darbų! Nors darbas su vardais yra labai jautrus, kadangi ne visi būna jais patenkinti, tačiau tuo pačiu įvairios veiklos suteikia galimybę pažinti save, suvokti savo asmenybės vertę, priimti save su visais pliusais ir minusais, o perskaičius perdarytus vardus, pamąstyti, kuris gi iš jų geresnis – tėvų duotas ar perdirbtas 🙂
Žodis laboratorija visada sužadina smalsumą, vaizduotėje piešdamas matytų filmų siužetus apie garuose ar dūmuose skendinčias patalpas, paslaptingai burbuliuojančius mėgintuvėlius, karštligiškai spindinčias mokslininkų akis, šaižius sirenų, perspėjančių apie galimą pavojų, garsus… Žinodama šio žodžio jėgą, pirmąją mokslo metų klasės valandėlę iš klasės perkėliau į STEAM laboratoriją. Kodėl STEAM? Todėl, kad šiame akronime esančios disciplinos tapo neatsiejama mano darbo dalimi. Tiesa, mokslai šiandien buvo kiek kitokie, paįvairinti šventiniais akcentais, kad pirmoji diena mokykloje paliktų gražius atsiminimus. O į šventinį popierėlį „įvyniotas“ akronimas padėjo tėvams suprasti, ką jų vaikai veikia pamokose, pažymėtose STEAM raidėmis.
SCIENCE (gamtos mokslai). Kad tėvai suprastų, koks svarbus yra jų indėlis į ugdymą, pasitelkiau difuzijos dėsnį. Pagal difuzijos dėsnį, aukštesnės koncentracijos dažų molekulės vandenyje juda į žemesnės koncentracijos skystį. Šiuo atveju dažai simbolizavo mokytojo perduodamas žinias. Į vandenį įlašinusi dažų, paaiškinau, kad kiekvienas mokytojas stengiasi perduoti savo žinias vaikams, tačiau vaikai jas įsisavina nevienodu greičiu. Tai iliustruoja iš lėto tirpstantys dažai. Kad procesas vyktų greičiau, dažnai prireikia pagalbos. Ją vaikams gali suteikti ir tėveliai, prisidėdami prie ugdymo proceso taip kaip lazdelė, padėjusi vandens molekulėms greičiau susitikti su dažų molekulėmis ir tolygiai nusidažyti.
TECHNOLOGY (technologijos). Technologijos buvo pasitelktos apklausai, kurią parengiau vaikų mėgstama programa Quizizz. Nuorodos į apklausą šį kartą nepridedu, nes ji buvo skirta mūsų šventei, tad ir klausimai tiko tik mums.
ENGINEERING (inžinerija). Šio sudėtingo, bet labai įdomaus mokslo pagrindinis tikslas yra rasti problemą ir jos sprendimo būdą. Inžinieriai yra nepaprastai kūrybingi žmonės! Kūrybingumo nestinga ir mano mokiniams. O ar turi inžinerinių gabumų jų tėveliai? Tai sužinojome pasidalinę į dvi – mokinių ir tėvų – komandas, kurioms reikėjo sukurti molekulinius statinius. Smagu buvo stebėti darnų vaikų darbą. Tai leido ir tėvams suprasti, kokia gera komanda tapo jų vaikai!
ARTS (menai). Kadangi ir šiais metais mano auklėtinių grupę sudaro vaikai nuo penktos iki dešimtos klasės, į meną taip pat buvo pažiūrėta šventiškai, bent taip manė pamokos dalyviai. Iš tiesų buvo pasitelktas vienas meno terapijos metodas. Pasiūliusi popieriaus lape karakuliais pavaizduoti savo nuotaiką grįžus į mokyklą, gavau daug įdomios informacijos, padėsiančios planuoti klasės vadovo darbą. Tėvų kūrinio nepridėjau, nes jį smarkiai pakoregavo vieno mokinio dvimetė sesutė 🙂
MATHS (matematika). Paskutinis šventės momentas buvo skirtas matematikos žinių patikrinimui. Mokiniai skaičiavo, kuri klasė, sudėjusi visų mokinių ūgį, yra aukščiausia. Planavau skaičiuoti ne mokinių ūgį, o amžių, bet pamačiusi, kaip paskutinę vasaros savaitę mūsų „Messenger“ gupėje vaikai dalijasi savo ūgio rezultatais, užduotį pakeičiau. Įdomiausia tai, kad dešimtokai nusileido ne vienai klasei. Tad aukščiausiai pagal bendrą ūgį komandai atiteko garbė iš savo tarpo išsirinkti visos grupės prezidentą!
O kad nauja mokslo metų pradžia nebūtų sunki, mano auklėtiniams padės STEAM vitaminai, suteiksiantys stiprybės, kantrybės, padėsiantys siekti žinių, leisiantys džiaugtis bendrais atradimais ir smagiais susibūrimais.
Kad mokslo šaknys nebūtų tokios karčios, pradėkime mokslo metus žaismingai 🙂 Smagi FLIPPITY VIKTORINApadės pereiti nuo atostogų prie mokymosi ritmo. Žinias apie rudenį vaikai galės pasitikrinti (gal ir papildyti) žaisdami žaidimą „APIE RUDENĮ“, sukurtą žaidimo „Kryžiukai-nuliukai“ principu. Nors žaidimas skirtas dviem žaidėjams, tačiau jis puikiai tiks ir dviem komandoms.
Užduotis „KĄ SLEPIA FIGŪROS“ primins, jog atėjo ruduo, kviečiantis visus į klases.
Vis dar tebegyvenantiems vasaros atostogų prisiminimais tikrai pravers dėmesio koncentraciją lavinantys užšifruoti rašteliai, kuriuos galima sukurti naudojantis „TERAPINE ABĖCĖLE“. Tiems, kas neturės laiko, siūlau pasinaudoti mano sukurtu rašteliu.
Užšifruoti galima ne tik tekstus. Jeigu gausite naują klasę, pasiūlykite vaikams susipažinti šifruojant vienas kito vardus. Užšifruota pamokos tema, užduotis, mįslė, patarlė ar reikalingas žodis taip pat prisidės prie vaikų motyvacijos kėlimo, susidomėjimo siūloma veikla. Tad šifruokite ir mėgaukitės!
Abėcėlės idėja gimė svarstant, kokias užduotis parengti pirmosioms mokslo metų pamokoms. Kadangi vis dar plaukiu meno terapijos bangomis, nusprendžiau mokymą suderinti su menu. Po vasaros atostogų vaikai ateis kupini įspūdžių, todėl jiems reikės pasiūlyti užduočių, padedančių susikoncentruoti ir nusiteikti darbui. Terapinė abėcėlė turėtų sudominti mano mokinius. Taip tvirtai kalbu, kadangi dar nė karto nesu rengusi panašios užduoties. Tiesa, ji šiek tiek primena darbą su užšifruotais tekstais, tačiau šį kartą jis bus visiškai kitokio pobūdžio. Naujovė, netikėtumas – viena iš būtinų meno terapijos sąlygų, tad labai tikiuosi, kad mano idėja pasiteisins.
Terapinė abėcėlė padės ne tik mokytis raidžių, bet ir lavins pažintinius procesus, būtinus sėkmingai vaiko raidai. Keisdami raides simboliais vaikai stiprins dėmesio koncentraciją, lavins atmintį, suvokimą, plėtos žodyną. Meno terapijos akcentai abėcėlėje išlaisvins vaikų vaizduotę, lavins kūrybiškumą.
Gebėjimas koncentruoti dėmesį palengvina vaikų mokymąsi, padeda tiksliau atlikti užduotis, atsirinkti reikiamą informaciją. Išlavinta dėmesio koncentracija turi teigiamos įtakos nerimo, streso mažinimui, padeda nuslopinti negatyvias emocijas, suteikia pasitikėjimo, kelia savivertę. Dėmesio reikalaujančios užduotys labai tinka hiperaktyviems vaikams: pratina juos prie veiklos be judesio, padeda kontroliuoti savo veiksmus, moko dirbti komandoje, kuria pasitikėjimu grįstus santykius.
Darbo su abėcėle būdai. 1. Rasti savo vardo raides raidžių-simbolių kortelėse ir nupiešti savo vardą. Susikoncentravimas į linijų, figūrų ir simbolių piešimą, į nuolat besikartojančius raštus, išvaduoja piešiantįjį nuo jį kamuojančių rūpesčių, nuo persekiojančių įkyrių minčių. Panašus poveikis jaučiamas meditacijos metu: žmogų užlieja vidinė ramybė, susitaikymas su pačiu savimi.
2. Pasidaryti daugiau abėcėlės kopijų, iškirpti atskirai raides ir paveikslėlius. Sudėti žodį ir pasiūlyti perskaityti jį naudojantis raidžių-simbolių kortelėmis. 3. Pasiūlyti patiems vaikams sudėti iš simbolių žodį ar sakinį ir pasiūlyti draugams jį perskaityti.
Abėcėlę galima įsigyti paspaudus mokėjimo mygtuką 👇
Ši abėcėlė gali paįvairinti visas, ne tik lietuvių kalbos, pamokas. Tikrai žinau, kad ją naudosiu klasės valandėlių metu. Mintyse kirba mintis pasiūlyti su ja pažaisti ir tėvų susirinkime. Man ji pasitarnaus ir socialinio-emocinio intelekto lavinimui, ir Olweus programos įgyvendinimui, nes tai tikrai efektingas įrankis įvairioms problemoms spręsti, konfliktams užgesinti, stresui sumažinti, nusiraminti ir atsipalaiduoti.
Nors jaunojo burtininko nuotykius studijavome su septintokais, burtų lazdeles gaminome visi, nes mano auklėtinių grupę sudaro įvairaus amžiaus vaikai, nes mažieji labai norėjo dalyvauti nematytoje veikloje. Šis noras dar kartą patvirtino vieną iš meno terapijos sąlygų – norint pasiekti reikiamų rezultatų, veikla turi būti nematyta, netikėta ir įdomi. Tik tada žmogus atsipalaiduos, įsigilins į save ir atsiskleis.
„Kaip burtų lazdelės gaminimas gali taip paveikti?“ – pagalvosite. Prieš darbą vaikai išėjo pasivaikščioti po mokyklos kiemą ir susirasti lazdelei reikalingų priemonių. Pakvėpavę grynu oru, atsipalaidavę jie kibo į gamybos procesą, kurio metu atsiskleidė ne tik kūrybiškumas – dirbant tokį neįprastą darbą tikrai kyla įvairių minčių. Kartais jos būna padrikos, tačiau gana dažnai – gilios ir prasmingos. Pradėjus nuo Hario Poterio ir jo šeimos likimo aptarimo, netrukus buvo pereita prie savos aplinkos ir joje esančių žmonių. Pasigaminę po lazdelę vaikai turėjo galimybę sugalvoti norą. Jis turėjo būti ypatingas, nes lazdelė galėjo išpildyti tik vieną. Šis užsiėmimo momentas buvo labai jautrus, parodęs, kad vaikams rūpi ne vien tik asmeninė gerovė.
Taigi įduodu jums į rankas burtų lazdelę, galinčią paversti pamoką įdomia veikla, suteikiančią puikią progą pamokos turinį susieti su klasės vadovo veikla, leidžiančią į(si)vertinti, padedančią suvokti save ir savo jausmus.
Taip vadinosi paskutinis iš 24 mano išklausytų meno terapijos seminarų, kuriuos vedė žymi Rusijos specialistė, pedagogikos mokslų daktarė Liudmila Lebedeva. Atkreipiu dėmesį į žodį išklausytų, kadangi seminarų yra žymiai daugiau. Tiesiog pagal kvalifikacijos kėlimo programą „Meno terapijos metodai psichologiniame konsultavime, socialiniame ir pedagoginiame darbe bei sveikatos apsaugoje“ («Методы арт-терапии в психологическом консультировании, социально-педагогической работе и здравоохранении»), man reikėjo dalyvauti 22 seminaruose, kad įgyčiau teisę savo darbe taikyti meno terapijos metodus 🙂
Į meno terapijos pasaulį panirau ne pirmą kartą. Pirmoji pažintis su meno galia prasidėjo prieš trejetą metų. Psichologės iš Baltarusijos Jelenos Belinskajos mokymuose buvo išbandytas ne vienas L. Lebedevos metodas. Šį kartą teko laimė dirbti su pačia unikalių metodikų autore, kuri pavergė ne tik savo profesionalumu, bet ir nuoširdžiu paprastumu, atvirumu, noru dalintis. Mane domina pedagoginė meno terapijos kryptis, todėl žinau, kad daugelį naujų metodų pritaikysiu savo darbe, nes kūrybinis darbas dažnai pasako daugiau nei žodžiai. Literatūros pamokose meno terapija padeda mums įvertinti kūrinių herojus, suvokti jų poelgius, kurie kartais atrodo neapgalvoti, lengvabūdiški, beprasmiai, tačiau tinkamas meno terapijos metodas leidžia įsijausti į veikėjų būsenas ir suprasti, kad iš pradžių atrodęs kvailas poelgis turi labai gilią prasmę. Meno terapija papildo ir kalbos pažinimo pamokas, padėdama lengviau perprasti žodžių darybos ypatumus, leisdama pastebėti reikiamas gramatines kategorijas, leksines reikšmes… Meno terapija ne vienam mokiniui palengvina rašymo „kančias“, nes menas išlaisvina pasąmonėje prisnūdusį ir savo šlovės valandos laukiantį kūrybiškumą.
Daug meno terapijos metodų išbandžiau klasės valandėlėse ir net tėvų susirinkimuose. Daug meno terapijos metodų aptariu ir savo vedamuose seminaruose. Džiugiai nustebino Liudmilos Lebedevos pademonstruotas filmuko ir meno terapijos derinys! Tad dabar į įvairius trumpus, bet labai prasmingus vaizdo reportažus žiūriu visiškai kitaip. Apie tai žadu papasakoti ateinančiais mokslo metais, nes mintyse ir kompiuterio ekrane jau dėlioju naujo seminaro, skirto socialiniam ir emociniam ugdymui, kontūrus. Manau, kad ne vienam kils noras pamatyti, išbandyti ir įsitikinti meno terapijos, socialinių filmukų ir STEAM poveikiu savimonės, savitvardos, socialinio sąmoningumo, tarpusavio santykių įgūdžių, atsakingo sprendimų priėmimo formavimui.
O dabar trumpas testas jums, mano skaitytojai. Parašykite komentaruose, ką matote nuotraukoje. Vėliau pasidalinsiu savo mokinių pastebėjimais ir trumpai aprašysiu mano galvoje kilusią vienos iš Liudmilos Lebedevos metodikų interpretaciją.
– O! Oho! Aš nežinojau, kad mano mama taip gražiai piešia! Kieno čia toks grožis?! Eikit sau! Nuostabu!
– Mūsų mamos daro stebuklus!, – konstatavo Deividas.
Tokiais jaustukais ir nuostabos šūksniais vaikai reagavo į savo mamų piešinius.
Kai penktadienį paklausiau mamų, ar galiu joms užduoti namų darbų, visos sutiko. Tad šeštadienį ir sekmadienį jos paėmė į rankas piešimo priemones ir piešė savo šeimas. Tačiau vietoj žmonių popieriuje pražydo gėlės. Tai buvo dar vieno meno terapijos metodo išbandymas. Esu dėkinga savo auklėtinių mamoms, sugebėjusioms ne tik sukurti savo šeimų puokštes, bet ir nuslėpti piešinius nuo vaikų.
Todėl šiandien, minėdami Tarptautinę šeimos dieną ir atlikdami tokią pačią užduotį, mano auklėtiniai galėjo pasigrožėti mamų darbais ir palyginti juos su savais. Na o aš eilinį kartą įsitikinau, kad meno terapija atskleidžia tai, ko kartais nenorime, nedrįstame ar nesusivokiame pasakyti. Vertinu tokius atradimus 🙂 Gėlės vaizdinys yra įkvepiantis, skatinantis įsigilinti į savo emocinę savijautą, santykius šeimoje, savo vaidmenį joje. Juk ne veltui lietuvių tautosakoje žmonės buvo lyginami su gėlėmis: mergelė lelijėlė, bernelis dobilėlis ir pan. Juk ne šiaip sau yra dalijami patarimai, kokias gėles tinka dovanoti moterims, kokias – vyrams, kokias spalvas ir kodėl rinktis…
Beje, siūlau šį meno terapijos metodą ir jums išbandyti. Įsivaizduokite, kad jūsų mokiniai yra gėlės. Kokios gėlės auga jūsų darželyje? Šį klausimą galite užduoti ir mokiniams, tegul pasvarsto, tarp kokių gėlių jie leidžia laiką mokykloje. Gegužės mėnesį vesto praktinio seminaro „Inovatyvus požiūris į klasės vadovo veiklą“ dalyviai sudėliojo neįprastą puokštę – joje buvo ir sodo karalienių, ir kuklių lauko gėlyčių, ir spygliuotų augalų 😀 Tad beliks pabandyti apibūdinti gėles, pasidomėti jų simbolika, pavartyti Sigučio Obelevičiaus „Gėlių kalbos paslaptis“ arba seną gerą latvių rašytojos Annos Sakse knygutę „Pasakos apie gėles“, kad sužinotumėte, kokie žmonės jus supa 😀
Pasinaudoję gamtos pažinimo pamokose įgytomis žiniomis apie vandens būsenas, Nijolės Morkūnaitės eilėraštį „Ledo pilis“ ne tik skaitėme, bet ir įtraukėme jį į mokslinius eksperimentus. Iliustruodami kiekvieną eilėraščio eilutę, vaikai sužinojo, kad esant dideliam šalčiui vanduo virsta į ledą, o temperatūrai kylant jis vėl įgyja skystą būseną. Šį atradimą mokiniai patikrino statydami pilį iš ledo plytų. Šiltose rankose aptirpę ledo gabalai nenorėjo stovėti vienas ant kito ir vis nuslysdavo. Ragindami nenuleisti rankų, tikėti savimi, nesinervinti ir nenusiminti vaikai vis dėlto sugebėjo sudėti ledines plytas dviem aukštais. Ir visai nesvarbu, kad dedant paskutinę plytą statinys vėl sugriuvo, svarbiau tai, kad vaikai ne tik suprato, nuo ko priklauso vandens būsena, bet ir mokėsi drauge dirbti.
Pamoka apie vandens būseną persikėlė į namus. Mokiniai kartu su tėveliais net penkias dienas stebėjo stiklinėje esančio vandens pokyčius, leidusius suprasti, jog ne tik virinamas vanduo garuoja. Šis atradimas paskatino išsiaiškinti, kur dingo stiklinėse buvęs vanduo. Gamtos mokslų mėgėjai nesunkiai atsakė, kad garuodamas vanduo kyla aukštyn ir virsta debesimis.
O į klausimą, kaip jis grįžta atgal į žemę, atsakė sausio mėnesio antrąją savaitę į Lietuvą atkeliavusi mums įprasta ir labai išsiilgta žiema. Pasinaudojusi oro sąlygomis ir vaikų patirtimi, pakviečiau juos į snaigių laboratoriją, kurioje visi kartu patikrinome mįslėje apie snaigę esančius faktus. Beje, šį kartą mokslinis tyrimas buvo užbaigtas terapine vaizdo medžiaga, parodžiusia, kaip gamtoje susiformuoja snaigės. Efektas buvo toks didelis, kad šį filmuką rekomenduoju ir jums įtraukti į pamokas apie žiemą.
Mokslines-literatūrines pamokas baigėme taip pat su terapijos užduotimi – debesų stebėjimu ir realių objektų juose ieškojimu. Šios užduoties idėja kilo tada, kai Vytės Nemunėlio „Meškiuko Rudnosiuko“ skaitymo metu viena mokinė parodė man dangumi einančios… tikros meškos nuotrauką! Kadangi Lietuvoje dangus dažniausiai būna cepelinų spalvos, mums tokia sėkmė nenusišypsojo, todėl užduotį pavadinau „Debesų medžiokle“. Labai džiaugiuosi, kad medžioklėje vaikai dalyvavo kartu su savo šeimos nariais. Jie ne tik ieškojo laimikio, bet ir turėjo atspėti, ką pavyko sumedžioti man. Kažkodėl atrodo, kad pasaulyje nėra nei vieno žmogaus, nemėgstančio žiūrėti į debesis ir svajoti. Juk svajonės skatina siekti gyvenimo tikslų, lavina kūrybiškumą, padeda atsipalaiduoti, teikia daug teigiamų emocijų. Įdomus pastebėjimas – jeigu atvaizdas nėra labai aiškus, dažnas debesyse mato vis kitokį vaizdą. Pavyzdžiui, jūrų arkliuką, šuniuką, sraigę ar vėžlį, kaip kitiems pasirodė, net paukštį, kuris nusinešė Beno ir jo tėvelių prie jūros pagautą paršiuką, atspėjo ir mokiniai, ir jų tėvai, o atsakymų apie paskutinės nuotraukos personažus sulaukiau labai įvairių.
Nuotraukoje – mūsų būsimų skaitymo pamokų siužetas. Tad kokį kūrinį mes skaitysime? Atsakymų lauksiu komentaruose 🙂
Graži žiemos atostogų tradicija tęsiasi – visi mano mokiniai ir vėl gavo smagią namų užduotį pastatyti sniego senį. Kadangi vilties sulaukti sniego buvo maža, vaikai jau prieš Kalėdas užvertė mane dirbtiniais seniais besmegeniais. Populiariausi šiais metais buvo iš kojinių pagaminti seniukai. Tačiau ir vėl atsirado keli netikėti darbeliai – senis besmegenis iš eglutės žaisliukų ir valgomas gražuolis, gimęs iš kokoso riešuto! Beje, prieš tapdamas skanėstu, jis senio besmegenio portretą pasikabino ant savo kevalo.
Tie, kurie galvojo, kad atostogų užduočiai atlikti laiko turi labai daug, šį kartą išlošė, kadangi Kalėdos padovanojo mums sniego. Tiesa, pajūryje jo nebuvo labai daug, todėl vaikų sniego seniai buvo nelabai švarūs. Tačiau džiaugsmo ridenant didžiulius sniego kamuolius tai nesumažino.
Tuo senių besmegenių galerijos apžvalgą galėčiau ir baigti, tačiau kas gi galėjo pagalvoti, kad antroji naujų metų savaitė atneš mums žiemą su šalčiu, su sniegu, apšerkšnijusiais medžiais ir slidžiomis gatvėmis. Sniego buvo tiek daug, kad jo užteko ir angelų darymui, ir sniego senių lipdymui. Tiesa, filmuko autorius ne mano mokinys, o sūnėnas, tačiau jo ir filmuojančios mamos džiaugsmas labai tinka šiam reportažui, todėl dalinuosi 😀
Net neabejoju, kad pirmoji asociacija išgirdus žodį kortos – tradicinė juodai raudonų kortų kaladė. Tačiau kortų gali būti įvairių. Pirmoje nuotraukoje iš tiesų pamatysite tradicinę kortų kaladę, tačiau mano pamokose ji atliks kitą vaidmenį – susipažinsime su britės rašytojos J. K. Rowling fantastinių romanų apie Harį Poterį veikėjais, pažiūrėsime ir aptarsime kodėl ir kokios vertės korta priskirta kiekvienam iš jų, o sužaidę kelias partijas, patikrinsime, kuris veikėjas dažniau laimi 🙂
Antroje nuotraukoje esanti kortų kaladė sukurta pasakų terapijos mokymus vedusios psichologės iš Baltarusijos Jelenos Belinskajos. Tai – puiki priemonė klasės valandėlėms, literatūros kūrinių aptarimams, emocinio raštingumo lavinimui, pagalbos mokiniui specialistų užsiėmimams.
Trečioje nuotraukoje esančias kortas įsigijau paskutinę rudens savaitę, nusprendusi dalyvauti psichologės Irenos Bulotienės mokymuose „48 metaforinės kortelės trylikos pasakų motyvais“. Kortos atsirado labai netikėtai, bet pačiu laiku, nes nusipirktas naujas „Pinokio nuotykių“ leidimas, vaikų mėgstama dėlionė ir iš Romos parsivežta lėlė-marionetė kažkodėl vis dar nesulaukė savo eilės. Metaforinių pasakos kortų rinkinyje radusi pasaką apie Pinokį supratau, kad man trūko būtent tokio priedo. Ir nors paaiškinimas instrukcijoje neatitiko mano planų, tačiau juk niekas nesutrukdys jų pakreipti ta linkme, kurios man norėsis ar reikės. Kalbu šiek tiek užuominomis, tačiau pasakose taip pat jų apstu. Džiaugiuosi, kad prieš trejus metus lankyti pasakų ir meno terapijos mokymai neliko pamiršti, kad įgytos žinios vis dažniau perkeliamos į pamokas, nes tai, kas sunkiai įvardijama ar paaiškinama, terapijos metu lengvai atsiskleidžia.
korsigita 