Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Pakelėse pro medžius šmėžuojantys oranžiniai moliūgai, kvietimai skaptuoti juos ir puošti ugdymo įstaigas, nuotraukos socialiniuose tinkluose iš kasmetinės Moliūgų šventės Švėkšnoje, padažnėjusios užklausos apie Helovino šventę mano tinklaraštyje primena, jog atėjo laikas dalintis užduotimis apie Šiurpnakčio šventę ir lietuviškąsias Vėlines.
Žaidimas „KĄ IŠVIRSI: MOLIŪGŲ SRIUBĄ AR RAGANOS VIRALĄ?“ padės skirti Helovino, Visų šventųjų dienos ir Vėlinių tradicijas.
Na, o tiems, kurie žavisi Helovino personažais, siūlau TinyTap programoje sukurtą penkių skirtingų lygių galvosūkį „ŠIURPUSIS SUDOKU“. Išsprendę galvosūkį papildykite jį užduotimis: parašyk žodžiui šiurpus sinonimų, sugalvok jiems antonimų, pavadink žaidimo veikėjus, surašyk jų vardus abėcėlės tvarka, sugalvok su jais sakinių, apibūdink veikėjus, paieškok jiems lietuviškų atitikmenų, sukurk šiurpų pasakojimą, pasigamink kaukę ir pan.
Sulaukusi kvietimo iš Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos pasidalinti patirtimi apie įtraukiojo ugdymo(si) priemonių rengimą, šiek tiek nerimavau, nes tada, kai aukštybėse buvo dalinama muzikinė klausa, manęs arba nebuvo, arba jos nebeužteko. Tiesa, J. Kačinsko muzikos mokykla man nėra svetima – net septynerius metus tamsiais vakarais sėdėdavau mokyklos vestibiuliuose ir laukdavau, kada baigsis smuiko klasę lankiusios dukters pamokos. Tad sugrįžimas į šią mokyklą buvo malonus.
Nors kviesdami mane muzikos specialistai žinojo, kokiomis temomis kalbu, neramino mintis, ar mano sukaupta patirtis jiems bus įdomi ir naudinga. Neramino ir žinojimas, jog į mokymus susirinks didelė auditorija, turinti per šimtą ugdytojų. Žinojau, kad atsiras tokių, kurie į mokymus atėjo todėl, kad liepė, žinojau, kad dalis jų mokymų metu stengsis padaryti susikaupusius darbus, žinojau, kad ne vienas bandys laiką užmušti naršydamas internete. Tad ruošdama mokymų medžiagą jutau ir didelę įtampą, ir baimę apsijuokti, nes, kaip minėjau, esu gana toli nuo muzikos ir šokio. Todėl šiandien ypatingai gera buvo matyti susidomėjusius veidus, fotografuojamą ekraną; gera buvo kartu žaisti muzikinius žaidimus; gera buvo dalintis tuo, ką esu išbandžiusi ir pritaikiusi savo darbe, tuo, kas padeda į ugdymą įnešti įvairovės, spalvų ir netikėtumų, tuo, kas individualius poreikius turintiems vaikams suteikia džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi. Tiesa, mokymai baigėsi ne tokia linksma gaida, nes sulaukiau neramių ir sunkių klausimų, kaip ir kas vyks 2024 metais, startavus įtraukiajam ugdymui. Norėjosi atsakyti, kad pagal ŠMSM parengtą įtraukties veiksmų planą viskas bus gerai, tačiau abejonės viso plano įgyvendinimu to neleido padaryti, tad atvirai pasakiau, jog bus sunku 😟
Manau, kad taip jautėsi mano mokiniai, pasiklydę tarp daiktavardžių linksniavimo taisyklių. Panašiai jaučiausi ir aš, kaskart suprasdama, kad linksnių pavadinimai dar neišmokti, daiktavardžių linksniuotės neperprastos. Tiesa, ir noro išsikapstyti iš to liūno nesimatė🥺. Nesimatė tol, kol nepasodinau vaikų prie stalo, ant kurio stovėjo smėlio laikrodis ⏳. Iš pradžių jis apsivertė keturis kartus. Vėliau tris, du, vieną. Lapeliuose pasirodė linksniai ir jų klausimai, o vaikų veiduose – džiugi nuostaba. Pasirodo, jiems buvo tiesiog neįdomu mokytis. Todėl savaitgalį paskyriau pasakai „KAS YRA DRAUGAS?“ ir mano gelbėtojui – TinyTap žaidimui „DAIKTAVARDŽIŲ LINKSNIAVIMAS“. Tikiuosi, kad netrukus rasime išėjimą iš džiunglių, juk nėra jau jos tokios painios 🌲🌳🌲.
Prieš išleisdama mokinius į vasaros atostogas, pasiūliau jiems surinkti atostogų rinkinuką, padėsiantį sustabdyti įdomiausias vasaros akimirkas ir pasidalinti jomis su bendraklasiais. Prisiminusi savo dėstytojos, Šiaulių universiteto profesorės Giedrės Čepaitienės frazę, kad vaikams, ypač gabiems, nėra nuobodesnio dalyko už išeitų temų kartojimą, sumaniau lietuvių kalbos žinias vaikams priminti dalinantis įspūdžiais. Taip gimė kelionių, išvykų ir kitokių veiklų, padėjusių pakartoti būdvardžio darybą sąrašas. Daiktavardžių ir būdvardžių derinimas, kaitymas juos linksniais sugulė į turėtų, dar nebuvusių, planuojamų, išsvajotų kelionų ataskaitą.
Įdomu buvo pamatyti ir išgirsti, ką veikė mano mokiniai, kur buvo, ką pamatė. Vaikų rinkinukai leido suprasti, kas į užduotį pažiūrėjo atsakingai ir visą vasarą rinko prisiminimus, kas tai padarė paskutinę minutę, kam ši kūrybinė užduotis nieko nereiškė. Vaikų prisiminimai padėjo sudaryti kelionių pagal veiklas sąrašą. Net nustebau, kad mes visi šią vasarą turėjome net vienuolika įvairių išvykų! O kokios buvo pačios populiariausios, atskleidžia apklausos diagrama ir atostogų rinkinukų koliažas.
Po smagių prisiminimų labai tiko užduotis „ATOSTOGŲ DIENORAŠTIS“ , padėjusi atrasti dar daugiau kelionės būdų ir įdomių veiklų.
Noras aplankyti Paryžių visada buvo didelė mano svajonė. Galvojau, kad svajone ir liks, todėl spontaniškas sesers pasiūlymas aplankyti Prancūzijos sostinę buvo priimtas ir įgyvendintas. Nepasakosiu nei apie Luvrą, nei apie Eifelio bokštą, nei apie Monmartrą, apie tai galima paskaityti bet kur, šių nuostabių kultūros paminklų nuotraukų pilnas internetas. Užsiminsiu tik apie Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, kuri net ir po gaisro atrodo įspūdingai. Būtent šalia jos esančioje suvenyrų parduotuvėlėje radau geraširdžio Kvazimodo ir gražuolės Esmeraldos skulptūrėles. Paminėsiu ir Eliziejaus laukus, padovanojusius man Pelenės pasakos akimirką. Rašau akimirką, nes mažoje figūrėlėje sutilpo svarbiausi pasakos įvykiai: lemtingas laikrodžio dūžis, Pelenės bandymas spėti pasiekti karietą ir svarbiausia šio skubėjimo pasekmė – pamestas krištolinis batelis.
Tiesa, Paryžiuje galėjau nusipirkti daug Antuano de Sent Egziuperi knygos „Mažasis princas“ suvenyrų, tačiau jis mano kolekcijoje jau yra. O batuoto katino tikrai pasigedau 🤔
Jau ne kartą rašiau ir sakiau, kad esu netradicinė klasės vadovė, turinti būrį skirtingo amžiaus vaikų. Sukurti vieningą 5–10 klasių mokinių komandą nėra lengva, nes mažieji bando naudotis ką tik perėjusių į dalykinę sistemą privilegijomis, vyresnieji kviečiasi į pagalbą paauglystės demonus, patys vyriausieji visiems vadovauja ir neina į jokius kompromisus. Smagu, jei pavyksta įtraukti auklėtinius į įvairias veiklas, sudominti klasės ir mokyklos renginiais, džiugu matyti, kaip puoselėjamos mūsų sukurtos tradicijos, gera stebėti vaikų bendravimą neformalioje aplinkoje. Tačiau būna tokių dienų, kada rankos svyra iš bejėgiškumo, nes nežinau, ką atsakyti juokais susigrūmusių vaikų tėvams, kas sulaužė akinius, klausos aparatą, įskėlė mobiliojo telefono ekraną, nuplėšė mokyklinės uniformos emblemą, paslėpė penalą ir pan. Tenka būti ir teisėja, ir taikytoja, ir derybininke, ir nuodėmklause, ir psichologe, ir…
Vaikiškus nesutarimus, pasierzinimus, konkurenciją, pašlijusius santykius reikia gydyti, todėl pirmąją šių mokslo metų dieną pakviečiau visus į Jausmų sanatoriją. Patekti į jausmų ir emocijų gydyklą buvo galima praėjus išsamų medicininį tyrimą. Perėjimas iš vaikystės į paauglystę kartais taip susuka galvas, kad mokslai neberūpi; bendravimas persikelia į virtualią erdvę, kurioje slypi ne vienas pavojus; noras kuo greičiau užaugti dažnai pastūmėja į žalingų įpročių liūną. Todėl Svaigulio laboratorijoje buvo ištirtas mokinių atsparumas neigiamiems visuomenės reiškiniams. Tam reikėjo užsidengti akis, tris kartus apsisukti ir pereiti nubrėžta linija. Kilus konfliktui neretai pakyla ir temperatūra. Tad Karščio klinikoje visi ją pasimatavo. Deja, bet ne visiems pavyko išsitraukti termometrą su norimu rezultatu🥵 Širdis – svarbiausias žmogaus organas. Jis ne tik palaiko gyvybę, bet ir padeda jausti visą jausmų ir emocijų paletę. Bijanti širdis smarkiai plaka, mylinti – maloniai tuksi, pykstanti – apmiršta, džiaugsminga vežiasi iš krūtinės, pavydi spaudžia... Širdies centre visi turėjo galimybę išlieti savo jausmą popieriaus lape, kuris tuoj pat perėjo kardiogramos testą ir kiekvienam pateikė atsakymą apie dabartinę sveikatos būseną ❤️🩹💗
Deja, bet tyrimas atskleidė, jog visiškai sveikų vaikų mūsų grupėje nėra, todėl teko kuo greičiau imtis gydymo. Niekas taip nesuvienija, kaip bendri ritualai, talismanai, veiklos kartu. Gavę receptus vaikai sustojo ratu ir atliko gydytojo nurodytus veiksmus. Kadangi gydymą rekomenduojama atlikti kasdien visus metus, manau, kad gims nauja tradicija dieną pradėti nuo jausmų ritualo 😀 Kad gydymas būtų veiksmingas, visi tyrimo dalyviai gavo po maišelį jausmų tablečių, tad tikiuosi, kad šie mokslo metai sanatorijoje bus emociškai ypatingi ir jausmingai įdomūs!
Praėjusiems mokslo metams einant į pabaigą, tarp kelių mano auklėtinių įvyko eilinis vaikiškas konfliktas, kuris galėjo pasibaigti juokais, tačiau nuovargis padarė savo darbą, todėl aš neištvėriau ir pakviečiau vaikus į apklausą. Joje buvo tik vienas klausimas – ar galiu nuo kitų metų nebebūti klasės vadove? Auklėtiniai vieningai atsakė, jog negaliu. Susiėmiau už galvos ir nepastebėjau, kad prie manęs stovi Arnas – mūsų grupės lyderis. Berniukas pasakė, kad niekas nenori naujos klasės vadovės ir į mano dar kartą suvaidintą nevilties emociją sureagavo pasiūlydamas išrinkti kapitoną, kuris spręs tarp vaikų kilusius nesusipratimus. Atsakyti vaikams negalėjau, todėl vėl sėdžiu prie stalo ir ruošiuosi pirmajai pamokai, kuri bus skirta socialiniam ir emociniam ugdymui, galbūt padėsiančiam atrasti stebuklingą tabletę, kuri užglaistys visus kivirčus, erzinimus ir pykčius?! Medicininiais rezultatais pasidalinsiu vėliau, kai bus atlikti išsamūs visų vaikų tyrimai, nustatytos diagnozės ir paskirtas gydymas🤒💉💊😷
O kol kas siūlau pasinaudoti jau įgyvendintomis pirmųjų pamokų idėjomis, Rugsėjo 1 scenarijais, atsispausdinti įvairių užduočių, padėsiančių vaikams pereiti į naujų mokslo metų režimą.
korsigita 